Jėzaus radikalumas. VI eil. sekmadienis. A metai

Nuostabus Jėzaus radikalumas: jei tavo akis ar ranka verčia nusidėti, geriau pašalink juos. Tai perskaitėme  pagiedoję džiaugsmingą aleliuja ir paskelbę kaip džiaugsmingąją naujieną, kunigui pasmilkius ir paskui pabučiavus tą tekstą. Giliai širdy lieki sutrikęs, ar čia išgirdome juoką, ar klejonę… Kaip atrodytų žmonės Mišiose, atėję kaip savanoriški invalidai – be ranku ar akli? Net jei ir kovotų dėl kilnių idealų ar su asmenine nuodėme.

Jėzaus kalbėjimo stilius yra šokiruojantis. Esame pripratę girdėti bažnyčioje įdomių ar net keistų teiginių, kuriuos nežinia kaip įgyvendinti. Praleidžiame pro ausis, nesinori varginti savo proto ir valios.

Pliuralizmo laikais populiaru interpretuoti. Akivaizdu, kad Biblija taip pat yra interpretuojama, nes kai kuriuos dalykus reikia suprasti tiesiogiai, kai kurių tiesiogiai negalima priimti, kad nepapultume į absurdus. Žmonių civilizacija žino ne tik mokslinius teiginius, bet ir poetines metaforas, ne tik dalykišką ir tiesų kalbėjimą, tačiau ir perkeltines prasmes. Panašiai bibliniai tekstai yra parašyti skirtingais stiliais ir tikslais, todėl radikalūs Jėzaus raginimai turėtų būti suprantami taip, kaip juos norėjo perteikti pats autorius, kaip suprato jo pirmieji mokiniai ir  Bažnyčia.

Deja, istorijos bėgyje atsirado kur kas daugiau interpretacijų, kurias skelbia ne 40, net 400 bet 40 000 įvairių protestantiškų grupuočių visame pasaulyje. Iš pažiūros jas vienija tas pats Sola scriptura (vien tik šv. Raštas) principas, tačiau tikrovėje jie neturi vienos biblijos, tačiau daugybę biblijos versijų. Tai priklauso nuo to, kiek kuri grupuotė išplėšė biblijos puslapių ir kaip aranžavo tekstų vertimus, siekiant pritraukti prie išankstinių pageidavimų.  Dera atminti, kad Liuteris pašalino apie 10 procentų katalikų biblijos knygų ar  fragmentų, kurie neatitiko jo asmeninio įsivaizdavimo ir moralės.

Kai Norvegijos liuteronų bažnyčios sinodas patvirtino tos pačios lyties asmenų santuokas ir jų laiminimo apeigas liuteronų bažnyčioje, tuometinis Stavangerio liuteronų vyskupas televizijos interviu džiugte pradžiugęs tvirtino, jog pagaliau laimėjo meilė.  Čia kyla klausimas, ar jis matė ir susipažino su Jėzaus kategoriškais teiginiais apie santuoką ir svetimavimą, apie akies išsilūpimą už paleistuvingą pažiūrėjimą? Kokią bibliją tas liuteronas skaitė, kokius puslapius išplėšė, kokią interpretaciją pritaikė, jog Dievo žodį padarė priešybių vienybe? Jis Jėzaus „ne“ padarė „taip“.

Jėzaus radikalumas šio sekmadienio evangelijoje liečia ypatingai penkis klausimus: religinės tiesos ir Dievo įsakymų iškraipymo, neapykantos, palaidumo, melo (interpretacijos) ir vagystės. Tai klausimai, kurie iš esmės griauna meilės, tiesos ir teisingumo vertybes, kurių dėka žmogus gali artėti prie Dievo. Jėzus vadina menkais tuos, kurie nuo Dievo įsakymų kablelius nuima. Jis uždraudė ne tik žudymą, tačiau neapykantą pavadino žudymu, kuris užtraukia amžiną Dievo praradimą.  Ne tik paleistuvystė, šeimos griovimas, tačiau net geidulingas žvelgimas yra nesuderinamas su moralumu. Rankos nuodėmė – daroma skriauda kitų atžvilgiu, neteisingai pasisavinant ne savo nuosavybę. Balto darymas juodu, ar juodo baltu, nesugebėjimas sakyti „taip“ ar „ne“ ir kalbėjimas daugiau nei reikalauja tiesa, yra iš velnio.

Gyvename laikais, kai radikalumas nėra populiarus ir laukiamas. Jėzaus reikalaujama radikali meilė, radikali tiesa, radikali religija, radikalus teisingumas ir sąžiningumas pagal Dievo įsakymus tampa nesuprantami užgaidų epochoje. Neatsitiktinai apaštalas Paulius statė nelygybės ženklą tarp Dievo išminties ir pasaulio filosofijos: skelbiame išmintį tarp tobulųjų, o ne šio pasaulio ir valdovų išmintį. Todėl priešais mus padėtas gyvenimas ir mirtis, kurie pasireiškia per radikalų apsisprendimą, kuo vadovausimės: ar Dievo įsakymais, ar pasaulio madomis.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.