Jei nepriiminėčiau šv.Komunijos – visus išmėtyčiau per bortą

Lapkričio pirmą dieną švenčiame Visų Šventųjų iškilmę, kuri skelbia, jog išganytųjų minia daugėja, o pasmerktųjų – mažėja. Metų bėgyje kasdien pagerbiame pavienius šventuosius, o šiandien – visus kartus. Jų tarpe yra nedidelis skaičius Bažnyčios paskelbtų šventųjų, bet dar daugiau yra nepaskelbtų ir tik Dievui žinomų.

Sakoma, jog kas įstoja į mafiją, iš jos išstoti gali tik negyvas. Visiškai priešinga prasme galima teigti, kas tampa pakrikštytas, yra paskiriamas šventumui, tapti šventu, pasiekti išganymą ir Dangų, ir jei taip neatsitinka, tai tik dėl savo kaltės. Žinoma, šiais laikais šventųjų ir išgelbėtųjų šventei priešpastatoma pasmerktųjų ir degradavusių Helovyno karnavalas. Visiškas nesusipratimas, kad pakrikštytieji dedasi demonus, pragaro bjaurastį, žiaurumą bei iškrypimus išreiškiančias kaukes ir pratinasi prie pragaro tikrovės.

Dažnai žmonėms atrodo, jog būti šventu reiškia būti mandagiu, saldžiu ar skystablauzdžiu. Pažvelgus į daugybės šventųjų biografijas atrastume, jog yra daug šventumo būdų ir raiškų, jog jų būta originalių ir nelabai mandagių. Antai šv.Jeronimas, šv.Rašto vertėjas į lotynų kalbą, ūmaus būdo, kiaule išvadino savo geriausią draugą, kai šis ėmė pritarti Origeno erezijoms. Panašiai Šv.Kirilas Aleksandrietis savo oponentams negailėjo riebių epitetų, vadindamas juos šunimis ar dvėseliena, o po jo mirties amžininkai parašė, jog džiaugiasi gyvieji, bet rūpestis mirusiesiems. Taip pat ir šv. Alfonso Liguori charakterio impulsyvumas buvo sunkiai pakeliamas aplinkiniams. Šv.Joana Arkietė riterio šarvus dėvėdama vedė į mūšį kariuomenę. Šv.Pijus iš Pietrelčinos dažnai buvo griežtas ir tiesmukas visiems padlaižiams ir klastūnams.

Šventasis yra tiesiakalbis, drąsus ir tvirtas žmogus, virš visko labiau paisantis Dievo valios, o ne žmonių nuomonių, įstatymų ir papročių. Būti tokiu šiais laikais yra sunkus ir nedėkingas dalykas ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje.

Šventas žmogus yra ne tas, kuris neturi ydų ir neklysta, bet tas, kuris stengiasi išlikti arti Dievo ir semtis iš jo malonės šventumo. Kitaip sakant, žmogus neturi didelių iliuzijų dėl savo šventumo, tačiau turi didelį tikėjimą Dievu ir malonės veikimą savyje. Tai įmanoma tik tuomet, jei puoselėjamas pamaldumas ir sakramentinis gyvenimas.

Vienas pamaldus, bet sunkaus charakterio laivo kapitonas kas sekmadienį dalyvaudavo šv.Mišiose, dažnai eidavo išpažinties ir priimdavo Komuniją. Kartą įsidrąsinę jūreiviai paklausė jį, kaip jis gali tai suderinti. Kapitonas teatsakęs, jog jei neitų Komunijos, visus išmėtytų per laivo bortą. Kitaip sakant, jei mažėja šventumo siekinčių žmonių, pasaulis vis labiau skęsta absurduose, darosi ištisiniu Helovynu, kuriam vadovauja moliūgagalviai pragaro pakaruokliai.