Išvijus Dievą, prisistato velnias

Billi Grem’o dukters pokalbių laidos vedėja Džein Kleisonbuvo po Rugsėjo 11-osios teroristinių įvykių JAV paklausė: Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti?

Anna Grem atsakė:

Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes patys metai iš metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, pats būdamas džentelmenu, tiesiog atsitraukė.

Ar galime mes tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys tuo tarpu reikalaujame, kad Jis mus
paliktų? Prisiminkime…

Kadaise Medlin Miureij O’Chara (neseniai ji buvo nužudyta) pareiškė, kad mokykloje ne vieta melstis. Ir mes tarėme: “Gerai”. Po to kažkas pasakė, kad mokykloje geriau neskaityti Biblijos (knygos, kurioje mokoma: Nežudyk, Nevok, Mylėk artimą kaip patį save!). Ir mes tarėme “Gerai”.

Kiek laiko praėjus Dr. Bendžaminas Spokas pasakė, kad mums nedera savo vaikams taikyti fizinės bausmės, kada jie blogai elgiasi, nes tuo mes pakenksime jų mažoms asmenybėms – mes galime pakenkti jų savigarbai (Dr. Spoko sūnus nusižudė). Ir mes atsakėme: “Jis specialistas ir žino, apie ką kalba”. Taigi, ištarėme “Gerai”.

Po to kažkas pasakė, kad mokytojai ir direktoriai neturi teisės bausti mūsų vaikų. O mokyklos  administracija kuo griežčiausiai uždraudė savo mokytojams netgi prisiliesti prie nusikaltusių mokinių, nes jai nereikalinga neigiama reklama ir juo labiau ji nenori atsakyti už tai teisme (yra didelis skirtumas tarp bausmės ir tvirkinimo, išpėrimo, žeminimo ar mušimo). Ir mes atsakėme “Gerai”.

Po visko kažkas pasakė: “Leiskime mūsų dukterims daryti abortus, jeigu jos šito nori. Joms netgi nereikės to pasakoti savo tėvams”. Ir mes atsakėme “Gerai”.

Tada kažkoks protingas mokyklos tarybos narys pasakė: “Berniukai liks berniukais ir visada tuo užsiėminės. Taigi duokime mūsų sūnums tiek prezervatyvų, kiek jie nori, kad jie galėtų linksmintis, kaip jiems patinka. O mums neteks pasakoti jų tėvams, kad prezervatyvus jie gavo mokykloje”. Ir mes atsakėme “Gerai”.

Po to kažkas iš mūsų išrinktos aukščiausios valdžios pasakė, kad nesvarbu, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime, jei mes gerai atliekame savo darbą. Ir, sutikdami su tuo, mes pasakėme, kad mums nesvarbu, kas (įskaitant ir prezidentą) kuo užsiima asmeniniame gyvenime, jei mes turime darbus ir ekonomika tvarkoje.

Tada kažkas pasakė: “Spausdinkime žurnalus su nuogomis moterimis ir vadinkime tai sveiku praktiniu išaukštintu moters kūno grožio vertinimu.” Ir mes pasakėme “Gerai”. Tada kai kurie su tokiu aukštu vertinimu žengė toliau ir ėmė publikuoti nuogų vaikų fotografijas, netgi talpindami jas internete. Ir mes pasakėme: “Gerai, jiems priklauso žodžio laisvė”.

Po visko, pramogų industrija tarė: “Darykime filmus ir tv programas, propaguojančias prievartą, šventvagystę, piktžodžiavimą, uždraustą seksą. Įrašykime muziką, skatinančią vartoti narkotikus, skatinančią išprievartavimus, žmogžudystes, savižudybes ir satanizmą”. Ir mes atsakėme: “Tai viso labo pramoga, neigiamai ši muzika neveikia, niekas į ją rimtai nežiūri, taip kad galite tęsti taip ir toliau”.

O dabar mes klausiame savęs, kodėl mūsų vaikai neturi sąžinės, kodėl jie negali atskirti bloga nuo gera, kodėl jie nesusimąsto, žudo nepažįstamus, savo bendraklasius ir patys save. Galbūt, jei mes rimtai ir giliai susimąstysime, tai galėsime tai suprasti. Aš manau, kad čia veikia taisyklė: “Ką pasėsi, tą ir pjausi”.

Vienas jaunas žmogus rašo: “Brangus Dieve, kodėl Tu neišgelbėjai mažos mergaitės, kuri buvo nužudyta savo mokyklos klasėje? Nuoširdžiai tavo – susirūpinęs studentas”. Štai atsakymas: “Brangus susirūpinęs studente, Manęs į mokyklą neįleidžia. Nuoširdžiai tavo – Dievas”.

Kaip lengva žmonės atsikrato Dievo, o po to stebimės, kodėl pasaulis virsta pragaru.