Ištverminga malda. 29-asis sekmadienis

Žmogus yra didis niekas!.. Jis niekam šiaip nerūpi. Išskyrus Dievui. Na, gal dar mamai, tėčiui, žmonai, bet ir tai ne visada, nes gal jų nebuvo ar neliko. Tik Jėzus mirdamas ant kryžiaus galvojo apie kiekvieną iš mūsų. Mes sirgdami ar kentėdami nemokame galvoti apie kitus, nes galvojame tik apie save.

Šio sekmadienio evangelijoje Išganytojas iliustruoja šią tiesą pasakodamas apie skriaudžiamą našlę, kuri buvo niekas ir jos skriaudėjams, ir abejingam bei išpuikusiam teisėjui. Ji neturėjo nei fizinių jėgų, nei artimųjų, kad galėtų apsiginti, tačiau buvo išklausyta dėl savo įkyrumo. Bet ne taip yra su Dangiškuoju Tėvu, apie kurį liudija jo vienatinis Sūnus.

Šį sekmadienį tęsiama ištvermingos, pasitikinčios, iš tikėjimo išplaukiančios maldos tema. Tai nelengva tema, kadangi išmokyti žmogų maldos yra sunkus dalykas. Apaštalai taip pat prašė pamokyti, todėl Jėzus davė maldą, kuri veda link tikėjimo Dangiškuoju Tėvu ir tikėjimo, jog esame jo mylimi vaikai. Jėzus nuogąstavo, jog atėjęs neberas tokio tikėjimo.

Malda dažnai yra nelengvos kūno, proto ir širdies pastangos, kadangi reikia melstis protingai, mąstyti ką kalbi, su kuo kalbi, išlaikyti dėmesį, pagarbą, kad ir širdis atsilieptų į tai, ką sakai maldoje. Būtų nesusipratimas, jei tik liežuviu maltume, o širdis išliktų akmeninė ir tylėtų.

Kaip sportininkui prieš varžybas reikalingas apšilimas, taip ir mes prieš maldą turime dvasiškai sušilti. Gal penkias, gal dešimt, o gal dvidešimt minučių ir rankas sudedame, ir iškeliame, ir klaupiamės, ir stojamės, ir žemai nusilenkiame, ir į krūtinę mušamės, gal net kryžiumi gulamės, įžangines maldas skaitome, kad įeitume į maldos nuotaiką. Reikia, kad besimeldžiantis žmogus įeitų į ugnies būseną, kad degtų, spinduliuotų. Jei gerai meldžiamės, tuomet aplanko dvasinė šiluma, tuomet nesame šalti ir kitų nešaldome.

Kad galėtume gerai melstis, reikia išmokti gerai kalbėti ir patylėti. Kalbėjimas yra tarsi durų varstymas, kuomet įsileidžiame į namus svečią, o gal žiurkes arba šaltą orą. Jei visą laiką namų durys atlapotos, juose bus šalta. Panašiai širdies šiluma ir ugnis nuslopsta, jei kalbame bet ką ir be pagarbos. Pasidalinai šmeižtu, neviltimi, neapykanta, patyčia, ir jauti, kad širdyje pasidaro tuščia ir šalta. Tuo šalčiu bei „dvasine radiacija“ ir kitus sušaldai bei pablogini.

Jei pagarbi malda sušildo, tai dvasinį šaltį sukelia ypač nepagarbus Dievo vardo, jo asmens minėjimas, formalus meldimasis. Kaip kažkuris poetas pastebėjo, tik ištarei be reikalo ir be pagarbos „O Dieve“, ir kažkas tarsi paukštis iš tavo širdies išskrenda palikdamas tuštumą. Durys atsidarė, šiluma išsisklaido, padvelkia šalčiu. Todėl Dievo vardus ir jo asmenį galima minėti tik nuoširdžiai meldžiantis, jį šlovinant, skelbiant tikėjimą. Kai reikia apie Dievą kalbėti, negalima tylėti. Kai nereikia, tuomet geriau jo perlų pasaulio tvartelyje nebarstyti.

Apaštalas Paulius yra sakęs, kad niekas negali pasakyti, jog Jėzus Kristus yra Viešpats, jei Šventoji Dvasia jo neįkvėptų. Būtent, Šventoji Dvasia turi vadovauti maldai, ir kur ji veikia, ten aplanko dvasinės šilumos, ramybės ir aiškumo pojūtis.

Dažniausiai nusidedame kalba. Negalima užmiršti, jog už kiekvieną žodį duosime apyskaitą Dievo teisme. Pasaulis ir mūsų aplinka yra užteršta žodžių šiukšlėmis. Lietuvos visuomenėje yra daug pykčio, nevilties ir nepagarbos. Ta blogų žodžių srovė liudija, jog lietuvių liežuviai yra jų aptemusių ir piktų širdžių išdavikai: kas širdyje, tas ir lūpose pasirodo. Su pranašu Izaiju reikia šaukti: „Vargas man, nes pražuvau! Esu žmogus suteptomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių suteptomis lūpomis“ (6, 5). Nuo mažo iki senelio visi keikiasi ir keikia, dergiasi, pykstasi ir meluoja. Pražūsime dėl liežuvio, dėl suteršto žodžio, ir šia prasme žodžio laisvė yra tiesus kelias į pragarą.

Malda yra tik pirmas žingsnis link Dievo, tačiau Šv. Rašte rašoma apie antrą: „Kodėl man sakote: „Viešpatie, viešpatie“, tačiau nevykdote to, ką jums sakau?“. Vien malda neveda į Dangų, dar reikia pildyti Dievo valią. Kaip žinia, Mozė buvo pamaldus vyras, tačiau tą antrą Dievo valios vykdymo žingsnį darė keturiasdešimt metų. Pirma darbas, tada ir atlyginimas.

Na, gal šokiruos patarimas ir paraginimas pasiimti po bomžą pas save į namus ir jais rūpintis. Tai būtų per sunku, bet reikia kad ir jais kažkas pasirūpintų. Gal bent pradėkime nuo paprastų Kristaus užduočių. Kristus liepia mylėti savo artimą ir nenusisukti nuo mažutėlių. Kodėl Lietuvoje tiek mažai krikščionių įsivaikina vaikų namuose esančius vaikus, sunku tai suprasti. Juk Armėnijoje ar Egipte nerasime krikščionių tarpe paliktų jų vaikų, auginamų valstybinėse įstaigose, pas musulmonus ar dar kažkur.

Kristus draudžia kitus teisti. Stengtis suprasti kitą galima ir reikia, nuodėmę smerkti galima, tačiau nusidėjėlio  pasmerkti – ne. Čia derėtų paklausti, kodėl Respublikos valdžią keikiame, tačiau nesimeldžiame ir nepadedame jai keistis į gerą? Piktų žodžių lavina plūsta nuolat, tačiau paprasčiau būtų dalyvauti rinkimuose ir būti aktyviu piliečiu kitose situacijose. Kita paprasta Kristaus užduotis – melstis už savo priešų atsivertimą ir išgelbėjimą.

Kristus mokė prašančiam duoti. Nesunku įsivaizduoti, kiek kraugerių ant sprando užliptų. Kai esi žmonėms geras, tuomet jie pradeda tuo piktnaudžiauti. Čia svarbu savo namų adreso nepasakyti, kad nepradėtų buriuotis prie durų dieną ir naktį.

Išties, Kristaus valia mūsų gyvenimą daro komplikuotą: atleisti, dalintis, melstis ir t.t. Ji laužo mūsų žmogiškus įsivaizdavimus ir skatina būti tokiai tobulais, koks tobulas yra Dangiškasis Tėvas. Nelengva tai priimti, todėl su Dievu maldoje ginčijamės ir diskutuojame kaip toji našlė su teisėju iš Jėzaus pasakyto palyginimo.

Kažkada vienas žmogus klausęs žydo, kodėl jie meldžiasi taip triukšmingai. Mes pratę melstis ir giedoti darniai, išlaikyti tylą, o štai jie daro tikrą erzelį. Jis atsakęs, jog žydai yra pratę ginčytis su Dievu. Kadangi jie Jį priima kaip Tėvą, o save laiko jo vaikai ir jo šeima, todėl nebijo Tėvo klausinėti, kalbėtis ir diskutuoti. Tikrai norisi ginčytis išgirdus Jėzaus žodžius, jog už priešus reikia melstis ir stengtis juos mylėti. Bet Dievas nėra mums svetimas ir abejingas, kad reikėtų jį pulti įkyriai ir ginčytis. Per krikštą ir tikėjimą tapome jam savi ir artimi, pažįstame Jėzų, jo Motiną, kuri ir mums turi motinišką širdį, pažįstame ir Jėzaus draugus – apaštalus, šventuosius. Tai didelė ir nuostabi dvasinė šeima, kurioje su pagarba, dėmesiu ir geranoriškumu klausomasi, kas ką sako, kur išklausomos nuoširdžios maldos, dalijamasi dvasine šiluma.