Išmintis ar neapykanta? VII eil. sekmadienis

„Jei kas užvažiavo tau į dešinį žandą, atsuk jam ir kairįjį“ – toks Jėzaus teiginys nuskamba šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose. Ar tai reiškia, jog krikščionis turi toleruoti ir nesipriešinti blogam žmogui? Bijau, kad tokiu atveju būtų nukryžiuoti visi geri žmonės ir grįžtume į gilius pagonybės, t.y. sulaukėjusio žmogaus laikus.

Jėzus turėjo savitą kalbėjimo stilių, kartais pasakydavo stipriai ir labai stipriai. Jis mėgo palyginimus, o svarbiai tiesai pabrėžti pasitelkdavo labai radikalius pavyzdžius. Antai, randame jo paraginimą išsilupti akį, jei ji verčia nusidėti. Nejaugi tai reiktų suprasti pažodžiui? Ką tada darytume su puse aklų parapijiečių, radikaliai kovojusių su nuodėme? Todėl kai kuriuos dalykus šv.Rašte reikia suprasti tiesiai ir pažodžiui, tačiau kitų negalima, nes prieitume iki nesusipratimų.

Dešinės ir kairės simboliai Biblijoje išreiškia gėrį ir blogį, todėl gavimas į dešinę ausį čia galėtų reikšti persekiojimą dėl padaryto gėrio. Atsukti kairį žandą galėtų reikšti raginimą priimti atgailą dėl padaryto blogio. Kitaip sakant, jei buvai neįvertintas dėl gėrio, tai tą nuoskaudą reikėtų priimti kaip atgailą už padarytą blogį. Taip samprotaujant būtų išvengta viską griaunančios neapykantos, ir neskubėjimas, nuolankumas suteiktų laiko ir ramybės.

Antausio gavimas ir tuomet, ir dabar reiškia siekimą pažeminti žmogų, orumo paniekinimą. Prieš metus popiežius Pranciškus pasidalino įžvalga, jog nederėtų vaikų bausti mušimu per galvą ar veidą ne tik todėl, jog gali sukrėsti smegenis, deformuoti veidą, bet dar ir dėl pagarbos asmeniui, nes nuolat žeminamas vaikas gali išaugti traumuotas.

Dar kiti šį klausimą aiškina to laikmečio etiketo perspektyvoje. Jėzaus laikais tautoje nebuvo leidžiama dešine ranka atlikti netinkamus darbus. Sveikinantis su pagonimi nebuvo duodama dešinė ranka, geriausiu atveju tik kairė. Ši taisyklė perėjo į islamo elgesio kodeksą. Norint skelti antausį, reikėjo tai padaryti su kaire ranka. Pabandykime įsivaizduoti, kaip su kaire ranka trenkti per dešinį žandą. Tai įmanoma padaryti, tačiau tik atžagaria ranka, ne su delnu, bet su kita plaštakos puse. Trenkti su kaire į kairį žandą yra dar sunkiau, todėl atsukus agresoriui kairį skruostą, jis pats atrodys juokingai. Gaunasi, jog žemindamas kitą, pats save pažemina.

Ši aplinkybė atskleidžia tikrąjį Jėzaus mokymą, kuomet jis uždraudė savo mokiniams į panieką ir agresiją reaguoti tuo pačiu, tačiau paragino pasitelkti išmintį. Agresija yra visiškas primityvumas, kuri dar labiau pablogina padėtį. Juk todėl Kristus paliepė nesipriešinti blogam blogu. Bet štai su išmintimi apginant savo orumą ir sutramdant savo priešininką, gal net jį patraukiant į savo pusę, – tai yra sudėtingesnis, tačiau geresnis kelias.

Tokios išminties pavyzdžius Jėzus pateikia palyginimais apie apatinių atidavimą ir dvigubo kelio įveikimą. Jis sakęs, jog norinčiam paimti iš tavęs apsiaustą, atiduok ir apatinius. Taip išeitų, jog žmogus liktų nuogas, todėl gėda būtų ne tam, kuris nuogas, bet tam gobšuoliui ir beširdžiui, kuris jį išrengė iki nuogumo.

Ragindamas nueiti dvi mylias su tuo, kuris verčia nueiti tik vieną, Jėzus omenyje turėjo Romos imperijos įstatymą, kuris leido imperijos kareiviui priversti bet kurį pakelyje sutiktą gyventoją panešėti jo amuniciją. Bet tik vieną mylią. Romėnų okupacijos metu izraelitas šią „paslaugą“ laikė pažeminimu, nes maža to, kad kentėjo pagonių priespaudą, dar privalėjo engėjams padėti. Bet štai antros mylios reikalauti įstatymai draudė, todėl kareivis galėjo užsitraukti didelių nemalonumų. Žeminamas eiti su juo vieną mylią izraelitas galėjo antra mylia pažeminti engėją.

Šie pavyzdžiai nurodo išmintingą būdą apginti savo orumą ir teises, išvengiant neapykantos bei paskatinant agresorių susimąstyti, patirti žeminamojo ar prispaustojo dalią. Ir čia niekur nerandame raginimo kvailai nusileisti ir nesipriešinti blogam. Priešintis galima, tačiau be neapykantos ir keršto.

Kad būtų sustabdyta traiškantis neapykantos  ratas, tik katalikai, ypač Inkvizicijos teismai, pradėjo taikyti tokią teisminę praktiką, kuri yra tapusi civilizuotų šalių savastimi: vyksta objektyvus tyrimas, pasitelkiamas advokatas, galioja nekaltumo prezumpcija, bandoma suprasti subjektyvias aplinkybes, ir t.t. Įvesta įstatymų, o ne svyruojančios nuotaikos minios ar valdovo viršenybė.

Šeimoje taip pat gali pasireikšti neapykantos dalykai, kurie gali sugriauti meilę ir bendrą gyvenimą. Moterų agresija dažniausia pasireiškia isteriškumu. Nėra nieko blogiau, kaip isterikė moteris, kuri prarado moteriškos išminties ir švelnumo dovaną. Jos galia keisti pasaulį yra ne tiek fizinė, kiek dvasinė, kai išmintingumu, malda, gerumu ir švelnumu ji keičia pasaulį į gera. Isterikė moteris yra daugiau ar mažiau apvaldyta Jezebelės demono, kurio veikimas ypač pasireiškia kraštutinių feminisčių ir liguistai emancipuotų moterų tarpe. Kur tokios įžengia, ten viską apnuodija ir padaro nepakenčiama. Žinoma, yra moterų, kurios turi finansinę, juridinę, karinę, intelektualinę galią, tačiau netampa isterikėmis ir nepraranda moteriško grožio.

Vyrams gresia neurotinė neapykanta, kuri gali pasireikšti griovimu ir naikinimu. Vyras yra pašauktas statyti, kurti, ginti ir iškęsti, tačiau pas neurotiką veikia naikinimo ir susinaikinimo mechanizmas, į sunkumus bei atsakomybę reaguojant nebrandžiai.

Tėvų neapykanta vaikams pasireiškia staigiais ir neapgalvotais emocijų bei baudimo pasireiškimais. Reakcijos į vaikų nusikaltimus yra primityvios ir stokoja išmintingumo. Trenkti vaikui arba ant jo užrėkti – nieko sudėtingo, bet katalikiška išmintis reikalautų sekti Dievo pavyzdžiu, kuris nebaudžia iš karto klystančio žmogaus, leidžia jam susivokti. Kai kurie teismo bei atlygio sulaukia tik po mirties.

Vaikų klausimu reikėtų pritaikyti bent objektyvumu ir švelnumu garsėjusio Inkvizicijos teismo (su kai kuriomis pasitaikiusiomis istorijoje išimtimis) procesą. Jei vaikas nusikalto pirmadienį, bausmė turėtų būti penktadienį. Per tą laiką nurims emocijos, bus apmąstytos aplinkybės ir būdai, kaip pataisyti suklydusį vaiką. Ir vaikui laukimas bus didesnė bausmė, proga susimąstyti ir pasitaisyti.

Mes, lietuviai, turėjome sudėtingą istoriją, nes mus pastoviai kažkas skaudino ir engė. Esame nervuoti ir nepakantūs, mūsų psichologija yra tragiška. Dabar jau įsitikinome, jog nei rusai, nei vokiečiai, nei lenkai mums tiek blogio nepadarė, kaip mes patys vieni kitiems. Todėl iš dalies galima pateisinti emigraciją kaip pasišalinimą iš neapykantos ir nevilties apvaldytos aplinkos. Kas pajėgus išgydyti šią šalį, kuri atkrenta nuo Kristaus mokslo?

Išmintis, o ne neapykanta – to mokytis reikia kasdien, bet dažnai elgiamės kaip žvėreliai, todėl ir gyvenimas žvėriškas. Mūsų išminties ir jėgų būtų pakankamai, jei rimtai priimtume Kristaus pavyzdį ir jo dvasinę įtaką per malonę. Kad pasaulis būtų žmogiškesnis, reikia daugiau tikrų krikščionių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.