Išaukštintoji meilė

Jėzus yra sakęs, kad jis bus išaukštintas ir pašlovintas savąja kančia ant Kryžiaus. Atsiliepdama į šiuos Išganytojo žodžius, rugpjūčio 14 d. jo Bažnyčia švenčia Kryžiaus išaukštinimo šventę.

Kryžiaus paradoksas ir praeityje, ir dabartyje stebino ne vieną,  kad kančioje galima rasti išaukštinimą. Viena vertus, kančia yra tarsi virš kiekvieno iš mūsų pakibęs mosuojantis botagas, neleidžiantis sustoti ir nusiraminti, sakytum visas žmogaus ir visuomenės gyvenimas yra paniškas bėgimas nuo kančios, kita vertus, legendos, tautosaka, istorija ir kasdienio gyvenimo pavyzdžiai liudija išskirtinius atvejus, kai didvyriai, priešingai nei įprasta, žengė į kančią, tarsi skelbdami ir pranašaudami Kristaus Kryžiaus žygdarbį. Viena vertus tai stulbina, kita vertus gąsdina, bet ir įkviapia. Tokia būtent yra iš tradicijos ateinanti katalikybė – įkvėpta Kristaus Kryžiaus.

Nuolatinis daugumos žmonių klausimas „kodėl?“ parodo, kad po kančios kryžiumi parpuolama ne tik kūniškai, tačiau ir intelektualiai, nes kančios paaiškinimas nėra iš lengvųjų. Būties filosofai pasakytų, jog blogis yra būties (savyje esančios  gėriu) nebūvimas, trūkumas ar  sutrikdymas, o kančia – to trūkumo rezultatas ir išgyvenimas. Šia prasme galima rasti ir teigiamą kančios paskirtį – informuoti apie atsiradusį trūkumą, sužeidimą, iškrypimą, saugoti būties integralumą, ribas ir taisyklingumą. Bet kas iš tokio žinojimo, kai nežinai prasmės. Atstatyti kai kurių dalykų nebeįmanoma, belieka beviltiška žlugimo perspektyva. Būtent Kristaus Kryžius duoda atsakymą, kuris, kūnui ir pasauliui žlungant, nuo pražūties gelbėja sielas.

Filosofinę intuiciją patvirtina, paaiškina ir išplėtoja Šv.Rašto mokymas. Kryžiaus išaukštinimo šventėje skaitomo apaštalo Pauliaus mintimi kančia – tai apiplėšimo tikrovė. Jis šį žodį skiria Kristui, kuris įsikūnydamas, kentėdamas ir mirdamas apiplėšė save.

Žmogaus būties „apiplėšimo“ skausmingoji patirtis nėra vienprasmiška. Biblijoje kalbama apie didžiausią žmogaus esminį, vidinį nuostolį, padarytą sau pačiam valios aktu, – tai nuodėmę, kuria buvo pasipriešinta antropogenezinei tiesai  – būti Dievo, Dievui, dėl Dievo, jo paveikslu ir panašumu. Per nuodėmę įvykęs „atsiplėšimas“ nuo Dievo tuo pačiu savo esme yra esminis savęs „apiplėšimas“, kuris skausmingai tebesitęsia, vyksta ir pasireiškia visais kitais žmogiškosios egzistencijos aspektais ir lygmenimis.

Čia kalbame apie negatyvųjį „apiplėšimo“ aspektą. Bet egzistuoja ir pozityvusis savęs netekimo reiškinys, kurį apreiškė Jėzus, kalbėdamas apie Švenčiausiosios Trejybės vidinį gyvenimą: dieviškieji asmenys nuolatinio ir tobulo tarpusavio dovanojimosi vyksme savęs netenka dėl kito ir taip save atranda bei patvirtina. Maža to, galima sakyti, kad Dievas dovanojo kažką iš savęs sukurdamas žmogų. Taip ir jis tapo pakviestas į savęs dovanojimo Kūrėjui ir šalia esančiam žmogui egzistenciją.

Ši būties, gyvybės, psichikos ir gyvenimo taisyklė yra įrašyta visoje kūrinijoje, tačiau dėl nuodėmės pasekmių  tapo sutrikdyta ir pažymėta kančia. Nepaisant to, ji lieka esminė, būtina, antraip viskas žlugtų. Ši tvarka yra įtvirtinta, yra būdinga ir gyvajai gamtai: tiek atskiruose organizmuose, tiek jų sistemose vyksta informacijos, energijos, medžiagų pasikeitimas. Deja, pirminis ir prigimtinis taikus vyksmas tapo pažymėtas agresyviu puolimu ir naikinimu.

Kaip buvo minėta, yra du „apiplėšimo“ atvejai: gražiuoju ir piktuoju. Atrodo, kur kas lengviau yra savo noru pasiaukoti, tačiau sunku yra būti užpultam ir apiplėštam su neapykanta, abejingumu ir piktavališkai. Lengva mylėti draugą, o sunku – priešą. Išganytojas priėmė ir viena, ir kita. Vėl ir vėl reikia įsimąstyti į Kristaus gyvenimą, jo žodžius ir pavyzdį. Koks buvo jo įsikūnijimo, kančios ir mirties motyvas? Be abejo, tai predilekcija – išankstinė, besąlygiška meilė žmogui. Krikščioniškasis dvasingumas iš esmės yra ne kas kita, kaip atsiliepimas į Kristaus meilę ir jos atkartojimas gyvenime.

Kristus kviečia imti savo kryžių ir sekti paskui jį. Tai yra sąlyga, be kurios neįmanoma būti jo mokiniu. Savo „jungą“ jis vadina švelniu ir lengvu, kadangi savo malone ir meilės dvasia kančią ir kryžių nušviečia nauja šviesa. Kitaip sakant, Kristuje žmogaus  kančia įprasminama ir tam tikra prasme palengvėja. Esame kviečiami mokytis vienyti savo kančią su Kristaus kančia. Ir atvirkščiai, be Kristaus kentėdamas, neapykantos ir nevilties jausmų užvaldytas žmogus kančią padaro dar juodesnę ir baisesnę negu iš tikrųjų ji yra, panašią į pragaro. Daugybė šventųjų ir tikinčiųjų tai paliudijo savo gyvenimu. Antai šv.Pijus iš Pietrilčinos yra net sakęs: „aut pati aut mori“ (arba kentėti, arba mirti), kai meilės malonės apvaldytas norėjo būti nuolatine auka Dievui ir artimui, dovanojant save  pilnutinai.

Kryžiaus išaukštinimo šventėje iš tikrųjų aukštiname meilę, kurią Dievas parodė neužsitarnavusiai žmonijai. Tuo pačiu aukštiname kiekvieną meilės ir aukos pavyzdį, kai Dievo įkvėpti žmonės dovanojo save nepaisydami didelės sunkumų ir kančios kainos. Aukštiname šventųjų, motinų ir tėvų, patriotų, geradarių, tikėjimo išpažinėjų ir kankinių, misionierių ir visų Kristaus vardu ir galia mylinčiųjų meilę, kuri per amžius gelbėjo žmoniją ne tik fiziškai, bet dar labiau moraliai ir dvasiškai.

Danguje meilė ir auka, savęs dovanojimas nėra skausmingas, tačiau džiugus ir palaimingas, kai, Mišių aukojimo maldos žodžiais tariant, – atiduodami tai, ką turime, gauname Jį patį. To mokomės aukodami šv.Mišias ir priimdami šv. Komuniją.