Materialistinis vaikų auklėjimas

Kaip konkrečiai gali formuotis ir pasireikšti materializmo prioritetas prieš žmogų ir religiją?

Viskas prasideda nuo vaikystės, nes tėvai savo pavyzdžiu parodo, kas yra svarbiausia. Jei jų rūpestis ir gyvenimo tikslas, turinys yra vien pagyvenimas, vien daiktai, pinigai, tuomet vaikų sąmonėje susiklosto idėja, jog materija yra svarbiausia, jog viso ko matas yra turtai. Ir nesvarbu, ar šeima yra turtinga, ar nepasiturinti.

Nepaisant to, ar šeima yra turtinga, ar nelabai, jei šeimoje yra praktikuojama malda, užlaikoma hierarchija, švenčiamos šventės, laikomasi moralės, Dievo įsakymų, rūpinamasi senais tėvais, tuomet vaikų širdyje susiformuoja idėja, jog gyvenime už turtą yra svarbesnės ir kitos vertybės. Turtas tuomet nėra vienintelė ir pagrindinė vertybė.

Ženklai, kad materializmas pažeidė vaikų mąstymą:

  1. vaikai nepasidalina tarpusavyje daiktais, įnirtingai pešasi dėl jų, pavydi ir gaili vienas kitam;
  2. padovanojus kažkokį daiktą, pirmiausia vaikas puls jo apžiūrinėti ir naudoti, o ne priėjęs padėkos dovanotojui ir išreikš jam draugiškumo ir palankumo ženklus;
  3. vaikas netausoja ir nevertina jam duotų dalykų, neatsižvelgia į tėvų sumokėtą kainą;
  4. atėjus iš parduotuvės su pirkiniais vaikas nepuls mamai padėti nunešti krepšį, neatneš jai šliurių, nepasisveikins ir kitaip neišreikš džiaugsmo artimo žmogaus atėjimu, bet puls kuistis krepšyje ieškodamas, kas ten yra, ką jam atnešė;
  5. vaikas reiškia pretenzijas į skaniausius kąsnelius, geriausius dalykus;
  6. vaikas nenori padėti savo tėvams, juos užjausti ir jais rūpintis.

Materialistas su individualisto, egoisto širdimi atsiranda iš šeimos, kur tėvai nuolat kartoja: mes norime vaikams duoti visa, kas yra geriausia. Tokių tėvų galima paklausti: ar jūsų vaikai įvertins jūsų vargą? Dažniausiai neįvertina. Vaikai pripranta, kad jie gauna visa geriausia, jie ilgainiui ima galvoti, jog tėvai ir visi kiti privalo jiems duoti visa geriausia, jie yra nusipelnę tik geriausiam, o jie neprivalo nieko. Tėvai pasensta, jų vaikai irgi, bet jie ir toliau gyvena taip, jog tėvai privalo stengtis jiems viską duoti.

Šeimoje nėra geriausių dalykų, skaniausių kąsnelių, lengviausių užduočių, nes šeimoje viskuo dalijamasi. To paties maisto pirmas kąsnis tenka tėvui, antras – motinai, kiti – pagal amžiaus eiliškumą. Namuose visi pagal amžių ir sugebėjimus kartu atlieka darbus. Normalioje šeimoje, kurioje nėra įsigalėjęs materializmo vėžys, žmonės džiaugiasi, rūpinasi pirmiausia vieni kitais, o daiktai ir pinigai yra tik priemonės išreikšti tą rūpestį.