“Invazinė” sielovada. IV Advento sekmadienis

Ketvirtojo Advento sekmadienio nuotaika yra kalėdinė. Evangelijos skaitinyje pasakojama apie slaptoje esantį Jėzų, kuris jau yra pasaulyje, Marijos įsčiose, tačiau dar negimęs, neapsireiškęs. Čia liudijama, jog Jėzus pradėjo savo išganingąją veiklą dar negimęs: jo artumoje ir per Marijos ištartus sveikinimo žodžius Elžbietos kūdikis įsčiose šoka iš džiaugsmo, pati Elžbieta prisipildo Šventosios Dvasios ir ima pranašauti, jai atliepia Marija.

Kad dvi suaugusios moterys bendrauja, atrodytų yra natūralu, bet čia matome akivaizdų negimusių kūdikių bendravimo atvejį slaptoje, sunkiai apibrėžiamu būdu. Tai kažkas kitko nei skelbtų aborto šalininkai, tarsi kūdikiai neturėtų asmens savybių, nesugebėtų jausti motinos ir aplinkos, tarsi jie nemokėtų savitai bendrauti su motina, ir tebūtų tik kažkokie baltyminiai gumulai.

Kaip moko tradicinė katalikų teologija, per tą evangelijos minimą susitikimą ir Jonas Krikštytojas, ir jo motina Elžbieta patyrė gimtosios nuodėmės atleidimo malonę. Tai buvo įvykis, kuris nėra krikštas, bet savo padariniais prilygsta jam: Jėzaus dalyvavimu gaunama Šventosios Dvasios malonė, įvyksta gimtosios nuodėmės atleidimas ir žmonių įjungimas į  Dievo Karalystę ir išganingus darbus.

Dėmesį patraukia vidinio, dvasinio išgyvenimo, vidinės pagavos, kurią patyrė ir Marija, ir Elžbieta, ir Jonas, aprašymas, kai prie jų prisiartina ir juos keičia žmogumi tapęs Kūrėjas ir Atpirkėjas. Tos dvasinės pagavos liudijimus sutinkame mistikų ir šventųjų raštuose, tai nėra svetima ir eilinių tikinčiųjų tarpe. Būtent tos pagavos neretai yra esminės atsivertimui, pašaukimo ar misijos pasirinkimui, charizmos išsilukštenimui, krizių išrišimui. Šias patirtis vienoje savo knygų buvo aprašęs ir nagrinėjęs ir jau a.a. kun. Kęstutis Trimakas.

Nesenai susipažinau su vieno Belgijoje besidarbuojančio kunigo pasakojimu apie „invazinę sielovadą“. Kartą pas jį pasikalbėti atėjo vyresnio amžiaus moteris, tamsiai apsirengusi, išvargusio veido, kuri sirgo depresija, kentėjo nuo nemigos, bejėgiškumo, vartojo vaistus. Nors buvo pakrikštyta, bet pati nebeatsiminė, kada paskutinį kartą buvo išpažinties, bažnyčioje ar bent kada meldėsi.

Kunigas jos klausė, ar norinti tiesaus kelio link problemos sprendimo, ar aplinkinio, invazinio ar neinvazinio būdo? Čia kaip medicinoje, galima skaudamą vietą tepti gydomaisiais tepalais, bet kai kurias ligas reikia operuoti, atverti vidinius audinius. Šių dienų žmogus mėgsta užuojautą, paguodą, paglostymus, „viskas bus gerai“, „OK“ ir t.t., kurie tėra išsisukinėjimas nuo esminių klausimų apie gėrį ir blogį, nuodėmę ir teisumą.

Moteriai išreiškus troškimą eiti tiesiu keliu, kunigas pritaikė jai „invazinį metodą“, t.y. paragino atlikti išpažintį, padėjo suprasti nuodėmes, kurios griovė jos gyvenimą, ir pamokė apie Kristaus gydančią malonę. Ilgai Kristus plovė jos supurvintą krikšto rūbą ir mėžė jo sielos šventovė nuo nuodėmės purvo. Šių dienų vakariečio gyvenimo stilius: pramogos, blaškymasis, partnerių keitimas, pinigų vaikymasis, nejautrumas nuodėmei. Tai užmuša prasmės pajautimą, įneša netvarką, ilgainiui susargdina žmogų. Suteikus nuodėmių išrišimą ir pasimeldus už ją, moteris nustebusi liudija vidinę pagavą, šilumos jausmą, grįžtančią ramybę.

Po kurio laiko toji moteris grįžta į tą pačią bažnyčią, bet kunigas jos iš karto neatpažįsta, nes ji vilki spalvotais rūbais, šypsosi, pasitraukė depresija, nemiga ir nebereikia vartoti psichotropinių vaistų. Ji leidosi gydoma iš vidaus ir iš esmės, atsivertė, pakeitė savo gyvenimą, meldžiasi, kitaip sakant, prie jos priartėjo slypintis kunigo asmenyje ir sakramentuose  Kristus, kuris atleido nuodėmę, išgydė jos sielos žaizdas ir pripildė ją Šventosios Dvasios malone.

Turime ieškoti mus keičiančių susitikimų su Kristumi. Yra tikra, kad jis visada yra švč.M.Marijos asmenyje ir veikime, jis yra sakramentuose, Bažnyčioje, veikia per kunigų tarnystę ir kiekvieno krikščionio liudijimą ir savitą tarnystę, kurią atlieka tikėjimo dvasioje. Kristus prisiartina prie mūsų per įvairias maldos rūšis, malone pasižymėjusiose šventovėse. Tebus kiekvienos Mišios, Komunija ir ypač besiartinančios Kalėdos tuo stipriu dvasiniu išgyvenimu, kuris mus keis ir padarys Dievo Karalystės dalyviais ir liudininkais.