III Advento sekmadienis. Grįžk prie sąžinės, tai grįši prie džiaugsmo

Šį sekamdienį pasigirsta kvietimas Gaudete, kuris reiškia „džiaukitės”. Bet kaip mums džiaugtis, kai aplink tiek neteisybės ir skriaudų? Pažįstu žmonių, kurie atsisakė džiaugtis gyvenimu, nes jis tapo baisus.

Išties, gyvename gilių krizių laikais: politinių, religinės, visuomeninės, ekonominės. Atrodo, kad nebėra išeities. Nebepadeda gražūs šūkiai, ilgos diskusijos, programų ir vizijų kūrimas, naujų įstatymų skelbimas. Prieš pasirodant Jėzui irgi taip buvo, pavydime tiems laikams Jono Krikštytojo, kuris irgi atėjo į didelių sumaisčių laiką.

Vieni pasakytų, jog reikia stiprinti teisėsaugą. Prie kiekvieno piliečio pastatyti po policininką, ir prie kiekvieno policininko pastatyti kitą policininką, o prie pastarojo dar kitą ir t.t. Bažnyčioje išgirsime pigų patarimą – dauginti maldas, bejėgiškai ar abejingai žvelgiant į dangų, kolei ateis Dievo Karalystė. Kiti pasakytų, jog trūksta mums gražių paminklų krepšinio ar alaus gėrimo čempionams. Menininkai pasiūlytų daugiau meno, estetikos, pramogos, nes grožis gelbėja pasaulį. Tačiau ir menas tapo nebegražus performansų ir modernybės gaivale, išreiškia tik gilėjančią dvasinę krizę. Ir visa tai yra niekai.

Mūsų visuomenės didžiausioji bėda – tai visuotinis piliečių nesąžiningumas, godulystė ir vagystės, iš čia kylantis kyšininkavimas ir aferizmas. Nuo aukščiausių pareigūnų iki eilinių žmonių. Dėl šios priežasties sunkiai laikosi viešasis sektorius, nesurenkami mokesčiai, skriaudžiami eiliniai darbininkai ir t.t. Vagystės ir pavydo dvasia persmelkia visas sritis.

Lengva apkaltinti krizes, bet iš esmės visų blogybių priežastis yra žmogus, jo sąžinės problema. Ir kol ši problema nesprendžiama, tol nieko neišspręsi, krizė tik gilės. Kas belieka, kai nėra to vienintelio tikrojo policininko ir geriausio teisėjo – sąžinės?

O išeitis yra paprasta, pasiūlyta Jono Krikštytojo: tegul valdininkai būna sąžiningi ir nekombinuoja; mokesčių mokėtojai tegul sąžiningai moka mokesčius ir nevagiliauja; tegul neplėšikauja vyriausybė ir rūpinasi teisingumu; galios turėtojai tegul nepropaguoja ir nevykdo prievartos ir smurto; auklėtojai temyli tiesą; viešumoje nuolat besirodantys tegul laikosi moralės; kiekvienas žmogus tegul turi atjaučiančią ir dosnią širdį labiau stokojantiems.

Sakoma, jog pasikeisk pats ir pakeisi pusę pasaulio. Iš esmės norima įrodyti, jog pats žmogus turi būti geresnis. Štai ko mums reikia – paprasčiausio sąžiningumo ir pastangų jį išsaugoti, nes tik tai yra išeitis iš krizės. Kur trūksta moralės, ten nei religijos, nei visuomeninės, nei ekonominės, politinės neišsprendžiamos. Moralinė tvarka yra pirmoji, po jos seka tvarka ir kitose gyvenimo srityse. Jei ją išsaugo dauguma, tuomet galima tikėtis, kad galėsime statyti visuomenę.

Kiekvienas yra atsakingas už savo sąžinės būklę asmeniškai, nes nėra grupinės atsakomybės, tik asmeninė. Sąžiningas gydytojas padės ligoniui, kuris neturi kuo jam atsidėkoti. Mokytojas stengsis atsakingai mokyti ir ugdyti jam patikėtą jaunimą. Sąžiningas statybininkas taip pastatys namą, kad jis tarnaus dešimtmečiais ir nepradės byrėti po kelių metų. Sąžiningos partijos ir politikai negyvens nuo rinkimų iki rinkimų, ir nežiūrės vien savo „mafijinių“ interesų. Sąžiningas darbdavys ar bankininkas nesinaudos paprastų žmonių silpnumu ir jų neapiplėšinės. Štai krizės sprendimo būdas, paprastas ir nesudėtingas, kurį galima pradėti įgyvendinti už minutės, štai džiaugsmo priežastis – kai , pasak liaudyje klajojančio posakio, žmogus žmogui yra žmogus, tai ir žmogus žmogui yra žmogus.