Idėja Lietuvai 100-mečio proga: gražinkime litą

„Su euro įvedimu – nuskurdome 3,45 karto!“ – taip tvirtina daugumas tautiečių prisimenant trečiąsias euro įvedimo metines. Prieš tris metus 1 litą kainavusi prekė šiandien kainuoja 1 ar net daugiau eurų, nors žmonių pajamos eurais padidėjo neženkliai. Pasirodė, jog žadėtas ekonomikos pakilimas ir pavienių žmonių gerbūvis tebuvo dar viena fikcija. Sunku nepritarti teiginiams, jog respublikos valdžia dar kartą apgavo ir apvogė savo piliečius. Objektyviai imant, euro įsivedimas silpnai ir mažai Lietuvos ekonomikai yra skaudi klaida. Kas tokią idėją padiktavo: ar godumas, ar kvailumas?

Paprasti žmonės moka skaičiuoti, kas labiau jiems apsimoka. Eiliniams piliečiams, ne tik lietuviams, bet ir slovakams, vokiečiams apsimoka nuvažiuoti apsipirkti į Lenkiją, kadangi daugelio dalykų ir paslaugų kainos ten skiriasi ženkliai. Turinti savo nacionalinę valiutą ta šalis išsaugojo ekonominį ir finansinį mikroklimatą, leidžiantį žmonėms gyventi pagal vietines sąlygas. Panašiai kur kas didesnį saugumą, didesnį nepriklausomumą  bei didesnį pasididžiavimą duotų nacionalinės valiutos, lito, naudojimas.

Europos Sąjungos institucijos ragina valstybes nares kuo greičiau įsivesti eurą kaip bendrą valiutą. Lenkijos, Bulgarijos bei Vengrijos vyriausybė neskuba to daryti, kelia pagrįstas sąlygas, kurias išsakė premjeras Mateusz Murawiecki Davoso ekonominiame forume. Ar mūsų vyriausybei ir ekonomistams neužteko proto paprastiems dalykams suprasti, kurie suprantami ne tik kaimyninių šalių vyriausybėms, bet ir eiliniams žmonėms?

Kaip galima iš menkai išsivysčiusios šalies, kurios piliečių pajamos nesiekia nė 60 procentų ES vidurkio, atimti apsaugą, kurią sukuria nacionalinė valiuta? Tik tada, kai turėsime tokį patį išsivystymo laipsnį ir bent 80 procentų Vokietijos piliečių pajamų lygį, kai pasieksime panašią ekonominę struktūrą ir efektyvumą, kokią turi Vakarų šalys, tuomet gal būt racionaliau įsivesti eurą. Kadangi to nėra, kadangi esame neturtingi, reikėtų sugrąžinti nacionalinę valiutą, nes jos dėka Lietuva galėtų turėti savo ekonominį pasaulį, kuriame ji būtų  centre, o ne amžinai ir beviltiškai įstrigusi ES periferijoje.

Lietuva niekada nebuvo ir, panašu, nebus labai turtinga. Nebent pakeitusi švietimo strategiją ims ruošti inžinierius, kurie surinkinės NASA kosmines raketas kur nors Zarasų rajone. Neturtingi žmonės už prekes ir paslaugas gali mokėti tiek, kiek jų  pajamos leidžia, kiek tarpusavyje susitaria, o ne tiek, kiek tai padiktuoja turtingų šalių rinka. Norint priklausyti euro zonai, reikia būti turtingais.

Kita vertus, krizės yra neišvengiamas dalykas, neišvengiamai kartojasi, todėl kiekviena šalis turi turėti būdus susidoroti. Atėjus finansinei krizei, ekonominio augimo sulėtėjimui, nelieka galimybės reaguoti, reguliuoti savo valiutos vertės, išplatinti obligacijas nacionaline valiuta, o tai yra esminiai finansinės politikos instrumentai.

O gal ES idėjos pagrinduose glūdi gudrus Vokietijos planas, kurio ji nesugebėjo realizuoti I-ąjame ir II-ąjame pasauliniuose karuose? 2016 metais ES prekybos perviršis sudarė beveik 270 milijardų eurų, iš kurių 95 procentai priklausė Vokietijai. Norint nubausti Lenkiją ir pasiūlius atimti iš jos ES struktūrinių fondų teikiamą paramą paaiškėjo, jog kiekvieno euro 80 centų grįžta atgal į Vokietiją. Nepasimoka bausti, nes labiau nukentėtų Vokietijos interesai. Lankantis Bulgarijoje ar Vengrijoje išgirdau tą pačią istoriją: atvažiavo vokiečiai, nupirko gamyklas, vynuogynus, paskui viską likvidavo tardami, jog mes jus viskuo aprūpinsime. Nordstream 2 vamzdyno gijos statymo istorija neleidžia abejoti, jog Vokietijai svarbiausia yra tik Vokietija, o kitos šalys yra traktuojamos instrumentaliai, lyg naujosios kolonijos.

Bet ar mūsų vyriausybė tinkamai gina šalies interesus ir savo piliečių gerovę, kyla abejonės. Lito panaikinimas buvo trumparegiškas ir neapgalvotas poelgis, pabloginęs eilinių žmonių gyvenimą, dar labiau paskatinęs emigraciją, pakirtęs patriotizmo šaknis, išstatęs Lietuvą į dideles rizikas.

Jėzaus laikais Izraelis turėjo šventyklos pinigus. Norint paaukoti šventyklai ir kitais su šventykla susijusiais atvejais reikėjo keisti ir vėl perkeisti pinigus, kadangi okupantų pagonių pinigai laikyti nešvariais. Sakytumei nepraktiška, bet tame slypi ir kai kas daugiau. Jie bent savo šventovėje norėjo išlikti savimi, išlaikyti savigarbą ir nepriklausomumą. Tai esminės prielaidos kiekvienai tautai išlaikyti stiprią dvasią. Kita vertus, kieno pinigais naudojiesi, to biznyje ir dalyvauji.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.