Gydantis prisilietimas prie Jėzaus. XIII eil.sekmadienis

Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose pateikiama pagrindinė mintis, jog Dievas nesukūrė mirties ir nesidžiaugia kūrinijos nykimu. Vienintelė sukūrimo priežastis ir motyvas buvo Dievo meilė. Tokią tiesą atskleidžia apreiškimas. Tai reiškia, jog visa, kas yra sukurta, turi tęstis ir būvoti amžinai.

Bet kiekvieno mūsų asmeninė patirtis byloja ką kita: kūrinija ir mes patys nykstame ir galų gale mirštame. Ir šv.Raštas paaiškina, iš kur tai, kas prieštarauja Dievo valiai, atsirado: per velnio veikimą ir nuodėmę mirtis atėjo į kūriniją.

Evangelijos skaitiniai perteikia Jėzaus, įsikūnijusio Dievo, reakciją, požiūrį ir veikimą ligos ir mirties atžvilgiu. Pas jį atėjo sinagogos vyresnysis prašyti pagydyti jos sunkiai sergančią dukrą. Išmanydamas Bibliją jis žinojo, jog Dievas viską sukūrė savo žodžiu, o žmogų – rankomis, todėl prašo Jėzaus uždėti ant mergaitės rankas, kad kas rankomis buvo sukurta, rankomis būtų ir atkurta. Taip ir atsitiko. Neatsitiktinai daugelyje pasakojimų perteikia Jėzaus ir jo apaštalų gydymą rankų uždėjimu ant galvos.

Šis gestas turi sakramentinę ir liturginę reikšmę, todėl jo nedera naudoti pasauliečiui, jis rezervuotas tik kunigams. Kaip teigia kai kurie egzorcistai, kunigo rankų uždėjimas visada turės tą pačią prasmę, nes per kunigystės sakramentą jis veikia Kristaus ir Bažnyčios vardu, o pasauliečio rankų uždėjimo ant galvos reikėtų vengti, nes tai nėra vienareikšmiška: jei jis yra sunkioje nuodėmėje arba apsėstas, tai gali būti būdas persikraustyti demonams.

Gretimas pasakojimas perteikia kitą išgydymo atvejį, kai prie Jėzaus rūbo kraštelio prisilietė ir pagijo moteris, kuri dvylika metų kentėjo nuo kraujoplūdžio, išeikvojo visą turtą gydymuisi ir daug prisikentėjo nuo įvairiausių gydytojų. Tokių ligonių tenka sutikti ir šiandien: jie kenčia ir nuo ligos, ir nuo gydytojų, ir nuo gydymo. Kai žmogiški būdai nepadėjo, ją išgelbėjo nuolankus ir stipraus tikėjimo lydymas prisilietimas prie gyvybės šaltinio – prie įsikūnijusio Dievo.

Apie šį įvykį rašoma, jog Jėzų iš visų pusių spaudė minia, jog prie jo spūstyje lietėsi daug žmonių, tačiau tik viena išgijo. Pasirodo, kūniško prisilietimo neužtenka, reikia ir dvasinio, o tai įvyksta per tikėjimą. Dėl šios priežasties Jėzus yra sakęs apie kai kuriuos, kad jie regės, bet nematys, klausys, bet neišgirs, panašiai – liesis prie jo, tačiau nebus jo paliesti.

Šis įvykis mums paaiškina, kodėl šv.sakramentai yra žodžiu ir prisilietimu pagrįsti, nes jų metu prisiliečiame prie Kristaus per kunigo asmenį. Mokymas apie šv.Komunijos priėmimą išskiria tuos du lygmenis, jog priimant Komuniją neužtenka kūniško priėmimo, tačiau dar turi būti dvasinis troškimas, vadinamas dvasine Komunija.

Bet gali būti, jog ta pati minia stumdosi prie Jėzaus, jį užkabindama, tačiau nėra nuolankumo ir tikėjimo, todėl nėra ir Dievo malonės veikimo, nėra atgimdančios ir gyvybę, amžiną gyvenimą teikiančios malonės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *