Grabnyčių šviesa

Grabnyčių švente pasibaigia 40 dienų Kalėdų nuotaikos laikotarpis, bus nuimtos prakartėlės, Kalėdų simboliai, nutils Kalėdų giesmės. Vakarų krikščionys šią šventę kadaise vadino Purificatio – M. Marijos Apsivalymo švente, dabar reformuotos Katalikų liturgijos kalendoriuje vadinama Viešpaties paaukojimu šventykloje. Rytų krikščionys šią šventę vadina Hypapanté – Susitikimo švente, prisimenant Jėzaus, Marijos ir Juozapo susitikimą Jeruzalės šventykloje su kunigu Simeonu ir pranaše Ona.

Grabnyčių ir Paaukojimo pavadinimų prasmės labai skirtingos, manytum, jog kalbama apie „grabą“ (karstą, kapą), t. y. mirtį… Žinoma, šią dieną pašventinta ir deganti grabnyčių žvakė yra įdedama į mirštančiojo kataliko rankas, prisimenant senelio Simeono džiaugsmingą maldą sulaukus Mesijo, ir kiekvienas maldingai mirštantis tikintysis gali drauge su juo tarti: „Dabar leisk man, savo tarnui, Viešpatie, išeiti, nes mano akys išvydo tavo šviesą.“ Visgi žodis „grabnyčios“ yra kilęs iš lenkų kalbos „Matka Boza Gromniczna“ („Perkūninė“ Dievo Motina), kadangi grabnyčių žvakė deginta perkūnijos metu, prašant apsaugos nuo žaibų ir jų sukeliamų gaisrų. Galbūt iš čia yra kilęs lėkštą religingumą nusakantis posakis, kad kol perkūnas netrenkia, lietuvis nesižegnoja…

Paaukojimo šventė yra giliai įsišaknijusi Šventajame Rašte, ypač Mozės teisyne. Ji primena išrinktosios tautos išėjimą iš Egipto vergovės, kai Izraelio pirmagimiai buvo išgelbėti pažymėjus durų staktas avinėlio krauju, o Egipto pirmagimių gyvybes pasiėmė mirties angelas. Tai buvo dešimtasis ženklas ir nelaimė velnią simbolizuojančiam faraonui ir Egiptui, kad leistų Dievo išrinktai tautai laisvai iškeliauti. Nuo to karto kiekvienas hebrajų pirmagimis berniukas priklausė Dievui, jį reikėjo paaukoti šventykloje. Taip buvo skelbiamas ir Mesijo atėjimas. Neatsitiktinai žydų pirmagimiai jautėsi esą išskirtiniai, nes kiekvienas iš jų galėjo būti Dievo išrinktas ypatingam pašaukimui. Čia galima įžvelgti ir pedagoginę prasmę, kai vaiko, ypač berniuko, orumas ir savivertė yra ne menkinama, bet skatinama: tu esi Dievo norėtas ir mylimas, pašauktas ne blogiui vergauti, bet siekti gėrio.

Šioje šventėje atsiskleidžia gili gyvenimo ir auklėjimo prasmė: tėvai priima kūdikį kaip Dievo dovaną, pripažįsta Dievo teises į vaiką, Jam jį aukoja ir paveda, veda Jo įsakymų keliu. Tai, sakytum, pirmoji vaiko „teisių deklaracija“ ir prigimtinio orumo priežasties įvardijimas Mozės teisyne: vaikas yra Dievo paveikslas ir panašumas, žmogiška būtybė, su kuria negalima elgtis kaip su gyvuliu, daiktu ar vergu.

Tai ir religinės pedagogikos esminė tiesa: Dievas pašaukia tėvus drauge visapusiškai kurti kitą žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“. Tokiu supratimu vadovaudamiesi krikščionys smerkia kiekvieną nenatūralų, instrumentinį, mechaninį, savininkišką požiūrį į vaiką, jo pradėjimą ir ugdymą. Vis dažniau dėl verslo ir karjeros pavėlavusios gimdyti ar kontracepcijos ir abortų susargdintos moterys, homoseksualų poros užsimano turėti vaiką tarsi žaisliuką, kaip kompensaciją, protesto, liguistumo ar puikybės išraišką. Vaikšto po vaisingumo klinikas kaip po parduotuvę ir renkasi norimo vaiko akių spalvą, lytį ir kitas savybes. Kolbose ir mėgintuvėliuose, išnuomotose įsčiose susireikšminusių medikų konstruojami vaikai yra pasityčiojimas iš žmogaus prigimties, kilmės, orumo ir vertės. Kitaip to nepavadinsi: tikras Egipto vergovės pasireiškimas, kai silpnesnis žmogus tėra stipresniojo užgaidų objektas, priverčiamas atsirasti ar ir kaip netinkamas yra nužudomas.

Kadangi pirmagimis Jėzus priklausė Dievui, tėvai jį atidavė į kunigo Simeono rankas: Dievas davė, Dievas pasiėmė – tebūna pašlovintas jo vardas. Tačiau tuo paaukojimo apeigos nesibaigia, nes kūdikis, kaip nurodė Mozės teisynas, buvo išperkamas. Tėvas duodavo kunigui penkis sidabro šekelius, t.y. penkių dienų uždarbį. Kaip teigė Bažnyčios tėvai, šis gestas – tai pranašiškas simbolis, nurodantis, kuo buvo žmogus iki išvadavimo – velnio ir jo tarnų vergas, pigus dėl nuodėmės ir atsiskyrimo nuo savo Kūrėjo. Dievas už jį užmoka ne tiek brangią, kiek be galo orią kainą, tinkamą asmeniui – savo meilę, save patį, savo Sūnaus Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, kurias simboliškai nusako penkios Jėzaus žaizdos. Dieve per Kristaus sakramentus žmogus atgauna savo begalinę vertę. Tokiu būdu kūdikis tampa Dangiškojo ir žemiškojo tėvo sūnumi. Išpirkimo apeiga yra programa ir užduotis tėvui darbuotis ir aukotis, kovoti už savo vaikų gyvenimą ir jų sielas, už tėvo ir sūnaus ryšį, kuris yra pamatinis krikščioniškoje religijoje ir visuomenėje. Kraupu pagalvojus, kiek daug yra tėvų, kurie nemoka jokios kainos už savo vaikus, net apgailėtinų alimentų, taip plėsdami vergų, našlaičių ir benamių psichologiją.

Paaukojimo šventė mums primena būtinybę savo vaikus pavesti, paskirti Dievui ir jo reikalams. Ne kartą girdėjau kunigų ar vienuolių motinas pasakojant, kad savo sūnus ar dukras dar kūdikystėje maldoje paaukojo tarnauti Dievui. Taip peržengiamas savininkiškas požiūris į vaikus, jog jie yra tik mano ir man, kad jie turi gyventi tik dėl savęs ir savo šeimos. Pasigendame tėvų atvirumo ir nusiteikimo ugdyti vaikus bendruomeniniam pašaukimui, ne tik kunigystei, bet ir tautai, visuomenei, valstybei ir žmonijai.

Atrodytų, kiek nedaug reikia, paprasčiausiai savo atžalas vestis drauge į šventes, minėjimus, mokyti praktiškai, išugdyti įprotį, paprotį ir tradiciją, požiūrį ir poreikį būti Dievo ir tautos žmogumi. Atnešdami kūdikį į šventyklą, vėliau paūgėjusį vesdamiesi drauge į religines šventes, Marija ir Juozapas parodė Jėzui platesnį gyvenimo kontekstą. Jis buvo tėvų per kunigo rankas paaukotas ir vėliau pats pasiaukojo Dievui už žmones.

Paaukojimo paslaptį kaskart prisimename ir sudabartiname šv. Mišiose: aukojame Dievui, kas jam priklauso – savo pagarbą, dėkingumą, pasitikėjimą, savo darbo vaisius – duoną ir vyną, piniginę auką katalikiškos dvasios ir civilizacijos kūrimui, ir atgauname kur kas daugiau – Amžinąją Auką ir Gyvybės Duoną, kurios dėka vadinamės ir esame Dievo vaikai. Būtent per Mišias esame mokomi pagrindinių katalikiškojo gyvenimo tiesų ir gauname malonę tai įgyvendinti.

Daug kur Lietuvoje buvo paplitęs paprotys, kad kaip Mergelė Marija paaukojo du purplelius Jeruzalės šventykloje, taip motinos ar krikšto mamos už kiekvieną savo vaiką ar krikšto vaiką Grabnyčių dieną bažnyčioje paaukoja po dvi pašventintas žvakes, kad degtų prie altoriaus. Tai palinkėjimas ir malda, kad Dievo malonė juos lydėtų, Kristaus šviesa ir jo Aukos pažinimas išliktų jų širdyse, kad jie būtų šviesa aukodamiesi už Dievą, artimą ir Tėvynę. Tuomet senelių, tėvų akys gali ramiai užsimerkti, nes palieka šiame pasaulyje didesnę viltį.