Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Palyginimu apie garstyčios grūdą mūsų Viešpats Jėzus Kristus šio sekmadienio evangelijos skaitinyje nori paaiškinti pasaulio ir tikėjimo vystymosi tvarką.

Garstyčios grūdas tėra 1-2 milimetrų skersmens, tačiau išauga į didelį augalą. Panašiai, jei tikėti mokslininkų teiginiais, pradžioje visa dabar visatoje esanti materija buvo sukoncentruota į garstyčios dydžio grūdą, kad sprogimo metu tas grūdas išsiskleidė ir toliau auga mums matomos visatos pavidalu. Pradžioje kiekvienas iš mūsų motinos įsčiose buvome garstyčios grūdo dydžio, tačiau užaugome, išsivystėme neatpažįstamai.

Mūsų tikėjimo kelias prasidėjo nuo Krikšto sakramento, nuo malonės grūdo, kurį Dievas pasėjo mūsų sielose. Kad grūdas augtų, reikalingos tinkamos sąlygos, pavyzdžiui, vanduo ir šviesa. Šie simboliai ypač tinka nusakyti dalykus, kurie augina žmogų: sakramentų malonę ir tiesą, gaunamus iš Dievo.

Tikėjimo augimo, brendimo klausimas yra svarbus kiekvienam žmogui, kad vis labiau puoselėtų vienybę ir bendrumą su Dievu, ir per tai augtų išmintimi, pažinimu, maldingumu, gerais darbais, šventumu ir kitomis dorybėmis bei gėriais. Deja, kai kurių tikėjimo augimas sustojo po I Komunijos, t.y. vaikystėje, ir dabar yra kur kas silpnesnis arba visiškai išsivedėjęs.

Matome netgi sąmoningas pastangas tarp savęs ir Dievo statyti svetimumo ir priešiškumo sieną, pasitelkiant žemiškus reikalus, pramogas, meną ir mokslą, cementuojant tai nuodėmės betonu. Per tokią dvasinę sieną nei nesimato, nei nebesigirdi, nebeprasiveržia joks Dangaus panešimas. Šia siena dabar vadiname sekuliarizmą, supasaulėjimą, kurį galima  įvardinti kaip labai pavojingą užsisklendimo, pabėgimo nuo esminių klausimų ir atsakymų pasireiškimą.

Žmonės gyvena skubėjime ir chaose, nepastebimai prabėga jų užsimiršimo gyvenimo metai, kol nepasirodo pirmieji mirties pasiuntiniai – ligos. Galiausiai kaip vagis įsliūkina mirtis, pagrobdama iš žmogaus jo susikurtą keistą pasaulį ir išsivesdama jį į amžinos vienatvės ir atsiskyrimo nuo Dievo vietą – pragarą.

Ateistai teigia, jog religija kilo iš mirties baimės. Iš dalies tame tiesos yra, tačiau teisingumo dėlei reikėtų pridėti, jog daugumos tautų ir visuomenių kultūros atsirado iš mirties baimės, kaip kovos su mirtimi pasireiškimas.  Kodėl žmonės plauna rankas? Kadangi bijo užsikrėsti liga ir numirti. Kodėl jie dirba, stengiasi iš paskutiniųjų? Kadangi bijo bado mirties. Kodėl taip mėgstame kalbėtis? Todėl, kad kol kalbi, tol dar gyvas, nes kai nebekalbėsi – būsi nebegyvas. Kodėl net nacistų ar sovietų lageriuose kaliniai priimdavo sunkaus darbo ir pažeminimo sąlygas? Kadangi bijojo mirties. Vos viename kitame lageryje vyko sukilimai ir pavergtieji aukojo savo gyvybes, kad išsivaduotų iš žeminančio gyvenimo sąlygų. Despotai ir niekšai sėkmingai išnaudojo mirties baimę, kad galėtų pavergti ir manipuliuoti žmonėmis.

Krikščionys gyvena ir veikia ne tiek mirties baimės, kiek gyvenimo džiaugsmo bei Dievo ir artimo meilės vedami, sudėdami savo viltis į gyvybės ir amžinojo gyvenimo Davėją. Su šv. Pranciškumi jie mirtį vadina ne vagimi, giltine ar kitais epitetais, bet sese.

Sekuliarizmo laikai pasižymi nenoru kalbėti ir prisiminti mirtį, nenoru mąstyti apie Dievą, apie susitikimą su juo. Pasaulietinio chaoso sąlygomis žmogus nebeturi kada melstis. Kaip gyventi tokiame pasaulyje, kaip neprarasti Dievo ir tikėjimo vertybių? Kai kurie asmenys mojo ranka į beviltišką pasaulį ir išėjo į vienuolynus, kad išsaugotų gyvenimo prasmę: Dievą, maldą, liturgiją, išmintį ir galėtų pildyti Dievo valią. Jie suprato, jog neįmanoma puoselėti tikėjimo ir gėrio grūdų jiems nepalankioje dabartinio pasaulio terpėje.

Jei visi geri žmonės išeitų į vienuolynus, kas prisiimtų atsakomybę už žlungantį pasaulį, kas galų gale gimdytų ir auklėtų naujas kartas? Pasaulyje gyvenantys tikintieji dūsta ir dūsauja: iš ryto skubu, vakare esu labai nuvargęs, todėl nebegaliu pasimelsti, todėl mano tikėjimas silpsta.

Norėčiau jiems patarti: bėkite atgal į sodžius, į Dievo prieglobstį gamtoje ir laisvėje. Gal bus kuklesnis gyvenimas, be šiuolainių puikybės formų, tačiau artimesnis prigimčiai, palankesnis tikėjimui ir vaikų auklėjimui. Bet jeigu tai neįmanoma, tuomet patarimą jiems randame šv. Rašte, Dievo nusakytoje programoje Abraomui: „Vaikščiosi mano akivaizdoje ir būsi tobulas“. Tai reiškia, jog nebūtinai klūposi maldoje 20 minučių, tačiau stengsiesi gyventi nuolatiniu Dievo ir jo žodžių prisiminimu. Būdų ir galimybių yra labai daug.

Antai tikintis žmogus išeina į lauką ir mato šviečiančią neprotingąją saulę, ir iš karto prisimena protingąją Saulę – Kristų, kuris savo šviesa apšviečia tiesos ieškančią sielą, ir tuomet meldžiasi jam Jono evangelijos prologo žodžiais: šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa šviesos neužgožė. Kai vakare tikintysis gulasi, prisimena graikų padavimą, jog miegas (hypno) ir mirtis (tanatos) yra dvyniai, jog miegu Dievas moko ir pratina žmogų mirčiai. Argi tai ne puiki proga trumpai pasimelsti, padaryti tinkamas filosofines ir praktines išvadas? Kai ryte prabundame, argi negalėtume tam suteikti prisikėlimo iš mirties prasmės ir džiaugsmo, apie kurią aiškiai kalbėjo, ir kurią parodė Jėzus? Plaunant rankas tegul į mintį ateis psalmės malda, prašant nuplauti nuodėmes, apvalyti širdį. Iš rankų iškritus ir sudužus indui, tuoj pat galima susivokti, jog kai kurios nuodėmės ir klaidos gali sudaužyti gyvenimą į šipulius, ir paskui vargiai ką besuklijuosi. Argi tai ne puiki proga melsti išminties, atsargumo ir apaugos? Kai darome duris, kodėl negalėtume melstis šv. Rašto žodžiais į Jėzų, kuris yra vartai į Dangų, kad kas per juos žengia, tas atranda ganyklą? Kai sėdamės valgyti, kodėl nesusimąstyti ne tik apie Dievo dovanas, teikiančias stiprybę kūnui kelioms valandoms, bet ir apie šv. Eucharistiją, kuri, pasak Išganytojo, teikia sielai amžinąjį gyvenimą? Net ir užkliuvus už akmens ir pakritus ant žemės galime prisiminti, jog jei pamatinis akmuo – Jėzus – yra atmetamas į šoną, jis tampa suklupimo akmeniu. Puiki proga tarti kelis maldos žodžius apie parklupimą ir atsistojimą, apie išpažinties būtinybę.

Tai pavyzdžiai, kurie liudija, kaip vaisingai galime suvienyti maldą su gyvenimu, kaip kalbėtis su Dievu apie tai, už ką esame atsakingi. Tokia malda padės augti tikėjimo grūdui ir gyvenimo struktūrai, padės sulaukti gerų vaisių.

Čia užsiminiau apie dūžtančius indus. Tikrai esame panašūs į indą, kurį galima kažkuo pripildyti. Klausimas: kiek ir kuo? Pasaulio chaose gyvenančio žmogaus protas ir laikas būna užpildytas – žemėmis… Neretai ir puvenomis. Dvasiniam turiniui vietos nėra, nes visa laiko, psichikos ir minčių erdvė yra užgriozdinta žemiškais, laikinais dalykais. Į švč. M. Mariją meldžiamės „sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi“. Kai kuriems galima būtų pasakyti priešingai: „Vargas tau, žemės ir puvėsiu pilnasai, Viešpats nėra su tavimi“… Tokiems per pasninką reikėtų padaryti tuščios šventos erdvės šventiems dalykams.

Pradėkime po milimetrą augti tikėjime ir tobulume. Padės dvasinio gyvenimo ABC: kasdienės trumpos maldos, sekmadienio Mišių ir poilsio atradimas, sakramentų praktikavimas, šv. Rašto ir šventųjų biografijų bei jų mokymo skaitymas. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Panašiai kaip Visata išsiskleidė iš garstyčios grūdo koncentruotos materijos, taip Krikšto sakramente glūdinti „koncentruota“ malonė pradės skleistis į nuostabų gyvenimo medį, kuris bus persodintas tikėjimo galia Dievo pasaulyje.