Gaivus Velykų kvapas

Svarbus Velykų simbolis yra kvepalai. Ne vien todėl, kad ši šventė yra pavasarį, kai atbunda gamta, pražįsta žiedai, oras prisipildo aromatų. Biblijoje rašoma, jog ankstų rytą, po šabo moterys bėgo su kvepalais ir audeklais paruošti Jėzaus kūno, nes nežinojo dar apie įvykusį kūrinijos esminį pokyti. Bet gi kokia logika – pakvėpinti mirtį? Išties, ką mes žmonės galime padaryti, tai tik nupudruoti ir pakvėpinti mirusius. Bet taip elgdamiesi žmonės turi gilią nuojautą ir troškimą. Žmogus niekada nesusitaikė su mirties faktu.

Kiekvienas save gerbiantis asmuo kasdien prausiasi ir kvėpinasi, nes nuo to laiko, kai nuodėmė ir mirtis palietė žmoniją, dvokas tapo mūsų palydovas. Bet štai prisikėlimo rytą kvepalų nebereikia, parfumerijos pramonė žlunga. Moterys skuba padaryti tai, ko padaryti Dievas nebeleido. Nuodėmės ir mirties dvokas prisikėlimu tapo panaikintas. Ir kiek paskui daug atvejų bažnyčios istorijoje buvo, kad šventieji kvepėdavo rožėmis, apsireiškusi M.Marija kvepėdavo dangiškais kvepalais. Štai dar kuo liudijamas Priskėlimas: meilės, dorybių, maldingumo, teisingumo ir malonės „kvepėjimu“ žodžiuose, darbuose, kančioje, kultūroje, liturgijoje.

Neatsitiktinai Bažnyčios Tėvai rašė, jog pirmasis ir pagrindinis įrodymas pasauliui, kad Kristus prisikėlė, yra krikščionys, kurie Priskėlimo jėga nugali merdintį visomis prasmėmis nuodėmės  pasaulį su jo prastu „kvapeliu“.