Epifanijos paveikslas. Trijų Karalių iškilmė

Epifanijos, arba kaip dabar pasakytume, Trijų išminčių-karalių iškilmė sukuria pilną Betliejaus istorijos paveikslą, kuriame vietą atrandame ir mes. Viena vertus, jame yra piemenys ir banda, kita vertus – išminčiai-karaliai. Tai simbolis to, jog visas žmogiškasis pasaulis ateina pas Kristų, užgimusį pasaulio gelbėtoją: ir vargšai, ir turtingi; ir kilmingi, ir prasčiokai; ir mokyti, ir nemokyti; ir dirbantys, ir mąstantys. Viduryje to paveikslo, tarsi apvienijant visą žmonijos įvairovę, matome Kūdikį, Motina ir Globėją.

Piemenys ir karaliai nurodo ir į dviejų rūšių tautas: išrinktąją ir pagonių. Tai reiškia ir du kelius, kuriais Dievas skinasi kelią į žmogaus gyvenimą: per tikėjimą, kylantį iš apreiškimo, ir per prigimtinio proto paieškas. Kaip pop.Benediktas XVI yra rašęs, žmogus kyla link Dievo dviem sparnais – proto ir tikėjimo.

Jėzus užgimė laikų pilnatvėje, sakytumei viduryje, kai Apvaizda suformavo pakankamą tikėjimo ir protavimo pagrindą: apreiškimą per Izraelio tautą, ir tinkamą mąstymą bei dvasinę struktūrą per graikų filosofus, kurių svarbiausias čia pasirodė esąs Aristotelis, atradęs esmines būties tiesas ir kategorijas.

Erodo Kalėdų paveiksle paprastai niekas nevaizduoja, nes šis personažas yra šėtono ir tamsos simbolis, kuris ieško Kūdikio, norėdamas jį nužudyti, ketindamas išvengti konkurencijos. Erodiško tipo asmenys ateina kovoti su tikėjimu ir sveiku protavimu, su Dievo pažinimo sąlygomis, su pačiu Dievu.

Mato evangelijoje skaitome Jėzaus paraginimą būti gudriais kaip žalčiai ir neklastingais kaip balandžiai. Tarsi čia būtų kalbama apie išminčius ir piemenis, jų dvasinę būseną, sąžinės esmę: gerą valią ir protingumą. Todėl angelai giedojo „žemėje ramybė geros valios žmonėms“ – piemenims ir išminčiams.