Džiaugimasis Viešpačiu yra mūsų stiprybė! III eilinis sekmadienis

Skaitau šio sekmadienio Nehemijo knygos ištrauką ir stebiuosi, nes savo gyvenime nesu sutikęs žmonių, kurie išgirdę Biblijos tekstą apsiverktų. Kur kas dažniau tenka matyti miegoti nusiteikusių ir svajoklių veidus. Bet neneigiu galimybės, kad privačiai kai kas buvo apsiverkęs dėl išgirsto Dievo žodžio.

Kitame gi, jau evangelijos pasakojime girdime apie kitus klausytojus, kurie neteko amo ir perpyko išgirdus pranašo Izaijo knygos fragmentą, Jėzui pristačius save kaip girdėtos pranašystės išsipildymą, t.y. kaip Mesiją. Dar kiek, ir sinagogos lankytojai puolė jį mušti, išsivedė nuo skardžio numesti, kadangi staliaus sūnus stalius išdrįso laikyti save Dievo pasiuntiniu.

Abiem atvejais, kaip juokaujama kunigų tarpe apie pamokslavimą, vieni širdingai pritarė, kiti labai supyko, tačiau abejingų neliko.

Kai klausiame, kodėl skaitant Mozės įstatymą tauta ėmė garsiai raudoti, kaip pasakojama Nehemijo knygos fragmente, reikia pažvelgti į kontekstą.  Po beveik 50 metų Babilono deportacijos tautos lyderių Ezdro ir Nehemijo įkvėpti trimis grupėmis, skirtingu laiku į Judėją grįžta Levio ir Benjamino giminės. Tai tik nedidelė dalis tautos, nes didžioji dalis sėkmingai apsigyveno Babilonijoje, jiems nebesinorėjo grįžti, jiems patiko nelaisvė. Grįžo idealistai, kurie neužmiršo išrinkimo ir pašaukimo istorijos, Dievo duotos užduoties.

Po Babilono tremties tauta tapo labai jautri Įstatymo pildymo klausimu, nes buvo manyta, jog dėl jo laužymo Dievas nubaudė ją. Dievo įstatymų laužymas baigėsi tuo, jog tauta tapo ištremta, atsidūrė prie gyvenimo, kultūros, religijos griuvėsių. Atėjęs Jėzus rado perlenkimus, perteklines ir keistas įstatymo interpretacijas, savotišką gyvenimišką pritaikymą. Tai kilo iš tos sunkios istorinės patirties ir traumos, iš išgąsčio, kad neištiktų vėl bausmė už Mozės teisyno nevykdymą.

Grįžusi į savo žemę tauta rado Saliamono šventyklos griuvėsius, mirusį kultą, žlugusią kultūrą tremties išvengusių tautiečių tarpe, sumišusių su atsikėlusiais pagonimis. Gyvenimo negandų prislėgta, visko netekusi, ilgai kentėjusi tauta verkia prie griuvėsių. Dievas “išlukšteno” ją iš puikybės kiauto, padarė jautrią, gilią, nuoširdžią ir nuolankią. Tai buvo ir džiaugsmo ašaros pasibaigus Dievo bausmei ir žvelgiant į naują ateitį. Nehemijas išreiškia tos ateities šūkį: “Džiaugimasis Viešpačiu yra mūsų stiprybė!”

Komunistuojantys cinikai šiuo atveju religiją pavadintų “opiumu liaudžiai”, t.y. priemone skausmui malšinti ir ištverti. O ką jie patys gali pasiūlyti kenčiančiam žmogui? Tą patį, ką ir patys naudoja – alkoholį ir tikrą opiumą, Lenino ar ES siūlomą iliuzinį rytojų? Europos civilizacijos mūras yra, vis labiau išgyvename griuvėsių tikrovę šeimose, šalyje, parapijose.

Tikėjimas, kuris gimsta, atsinaujina ir veda per sunkumus, leidžia žmogui patirti Dievo egzistavimą, jo gyvą dalyvavimą žmogaus gyvenime, jo malonę. Dėl šios priežasties Sibiro tremtiniai liudija, jog iš duonos pasidarydavo rožančius, kad galėtų melstis, nes duona negalėjo duoti to, ką davė malda. Komunizmas ir bedievybė juos išvarė į tremtį, juos kankino ir žlugdė, nedavė jokios priežasties išlikti, ištverti, grįžti, atgimti ir vėl viską atstatyti. Žmonės išliko ir prisikėlė tik dėka tikrojo tikėjimo, nes jų džiaugsmas Dievu juo palaikė.

Nuo to karto įtartini yra visi, kurie kaip Nazareto sinagogos lankytojai su pykčiu ir ironija žiūri į Jėzų ir jo atneštąjį tikėjimą. Tai ir šių dienų tikrovė, kai kairiųjų ir liberalų idelogijos žmogų, kultūrą, religiją, visuomenę sužlugdo ir dar viską padaro, kad ji negalėtų prisikelti.

Sutikau nesenai jauną vyrą, kuris dalinosi savo džiaugsmu: “pagaliau man pavyko gauti tokį darbą, kad nereikėtų sekmadienį dirbti. Jūs įsivaizduokite, koks aš laimingas, kaip nurimo mano emocijos, išsitiesino stuburas, kad sekmadienį galiu pailsėti, nueiti į bažnyčią, pabūti su savo šeima. Iki to laiko aš buvau vergas, kurio gyvenime buvo viskas sujaukta, kuris buvau nuolat pervargęs, nusiminęs, su išdavystės jausmu širdyje, nes dėl pinigo, dėl duonos kąsnio turėjau paaukoti tai, kas yra šventa: šeimą, sąžinę, tikėjimą. Aš vėl turiu sekmadienį ir sekmdienio Mišias!” Kitais žodžiais tariant, žmogus suprato ir išgyveno esmę, jog ne vergiškas darbas ir materija, bet “Džiaugimasis Viešpačiu yra mūsų stiprybė”, kad tik Dievo įsakymų užlaikymas, Kristaus atneštas tikėjimas žmogų išlaisvina iš vidinės ir kultūrinės tremties, iš materijos ir ideologijų vergovės.