Dogmatika ir erezijos. XXI eilinis sekmadienis

Jėzus buvo drąsus ir radikalus savo pažiūromis ir elgesiu: ką norėjo, tą pasakė ir padarė, nepaisydamas žmonių nuomonės. Jo teiginių nustebinti apaštalai pastebėjo, jog “kieti jo žodžiai, nedaug kas gali jų klausytis”. Ne tik fariziejai juo piktinosi, tačiau ir mokiniai. Rašoma, jog nemažas būrys nuo jo pasitraukė.

Iš Kristaus mokymo ir laikysenos aiškumo ir tvirtumo semia Bažnyčios mokymas, išreikštas dogmomis ir dogminiais apibrėžimais. Neigiama prasme, iš to mokymo klastojimo radosi daugybė erezijų ir sektų, nemaži būriai pasitraukė ieškoti lengvos ir atsakymų neduodančios religijos arba užsimiršimo.

Šv.Ambraziejus, kurio pamokslų klausydamas Aurelijus Augustinas atsivertė iš manichėjizmo erezijos ir tapo kataliku, sakęs, jog tiesa – tai Jėzaus Kristaus asmuo, ir kad ne žmogus ieško tiesos, bet tiesa jo, leidžiasi atrandama. Priešingai nei daugelis galvotų, ne logika yra tiesos šaltinis ir matas, nes kiekvienas filosofas kūrė savo logiką, todėl tiek daug “tiesų” buvo siūloma žmonėms.

Juokingas žmogiškosios logikos atvejis pasitaikė visai nesenai. Atsitiktinai įsijungęs televiziją pamačiau epizodą filmo, kuriame vaidino daugiau raumenų nei smegenų turintis Švarcnegeris. Jis savo priešininkui pasakęs, jog kas negerbia logikos, to ir jis negerbia. Paskui vožtelėjo kumščiu tam žmogeliui į paširdžius ir nokautavo. Taip bandė parodyti “jėgos logiką”. Akivaizdu, kad Jėzaus dogmatika yra visai kitokio pobūdžio.

Išganytojas mėgo kalbėti vietose, kur susirenka žmonės: miesto aikštėse, sinagogose, prie vartų. Taip elgėsi todėl, jog turėjo norą būti išgirstas ir patraukti žmones. Tačiau kai jo mokymo nepriėmę mokiniai pasitraukė, jis nebėgo paskui juos derėdamasis, kad gal kai ką sušvelnins, kitaip apibrėš, nebus toks radikalus. Taip yra todėl, jog Kristaus slėpinys yra vienas ir nedalomas, todėl jis priimamas visas arba jis nepriimamas apskritai.

Jėzaus žodžiai yra sunkūs daugelyje sričių, ne tik mokymas apie Eucharistiją, tačiau ir apie santuoką, priešų meilę, neturtą, gailestingumą, apaštalų tarnystę, Petro primatą, Bažnyčią ir t.t. Dievas ir jo duotoji katalikų religija  žmogaus atžvilgiu turi daug pagrįstų pretenzijų, nesitaiksto su jo nuopoliu ir netobulumu. Net jei žmogui nesiseka, trūksta jėgų įgyvendinti pilnai Jėzaus mokymą, svarbu gerbti pačius principus, jų neklastoti pagal nuodėmės logiką. Net jei vyskupas ar kunigas suklysta moralės srityje, tačiau laikosi Bažnyčios Mokymo savo nuodėmėms nepalankiu būdu, jo tarnystės patikimumas išlieka nesusvyravęs.

Nelengvas yra Jėzaus duotasis mokymas ir tikėjimas, kuris reikalauja dvasingumo, atsivėrimo gyvybę teikiančiai Dvasiai ir mirtį nešančio kūniškumo sudvasinimo. Kas tai priima, turės amžinąjį gyvenimą.