Didysis Ketvirtadienis – kunigystės įsteigimo diena

Didįjį Ketvirtadienį prisimename kelis įvykius: Šv.Mišių, Eucharistijos  ir kunigystės įsteigimą. Šią dieną keliame savo širdis į Dangų už visus kunigus, sveikiname juos su “profesine” diena. Žinoma, prisimename, jog vienas iš apaštalų išdavė Kristų, prieš jį jovojo ir paniekino jo pašaukimą. Ši liūdna istorija vis atsikartoja suklydusių kunigų atvejais.

Katalikiškoji tradicija ir teologija apie kunigystės sakramentą kalba nuostabius dalykus, kurie kelia susižavėjimą ir baimę. Kiekvienas kunigas supranta savo dvilypumą: būvimą žmogumi ir buvimą Kristaus tarpininku, atstovu, sakramentiniu instrumentu. Taip reikia kunigus ir suprasti: kur jie kaip žmonės kalba ir elgiasi, ir kur kaip sakramentinis Kristaus pasireiškimas. Gali kilti pagunda nuvertinti sakramentą dėl žmogiškų dalykų.

Kunigo pašaukimas ir dvasingumas pasireiškia būvimu perregimu Kristui, savo asmenį ir žmogystę visiškai pavedant ir palenkiant jo reikalams. Tokiu būdu kunigas tampa Kristaus tarpininku žmonėms ir žmonių atstovu pas Kristų, kuris yra vienintelis tarpininkas pas Dievą.

Neatsitiktinai šventieji gerbė kunigystę. Šv.Pranciškus Asyžietis bučiavo pėdas asilo, ant kurio prajojo kunigas. Šv.Faustina Kovalska sakiusi, jog kunigų ausimis Kristus klausosi, jų akimis jis žvelgia, jų rankomis laimina, jų lūpomis moko, jų sprendimus gerbia. Žinoma, turint omenyje kiekvieno kunigo žmogiškojo silpnumo galimybę. Kažkas yra teisingai pastebėjęs, jog jei ieškai tik kunigo, tai atrasi tik žmogų, bet jei ieškai Dievo – atrasi ir kunigą.

Visgi labai pasikeitė kunigystės samprata. Kunigo tarnystė tapo pastatyta ne tiek Dievo atžvilgiu, kaip tarpininko, tačiau žmonių atžvilgiu kaip socialinė rolė, kažkokio religinio tarniuko, kuris visiems turi įtikti, patikti, tarnauti užgaidoms ir įnoriams.

Kažkas pastebėjo, kad Vatikano I susirinkimas buvo skirtas popiežiaus rolei išryškinti, Vatikano II – pabrėžė vyskupų tapatybę ir pašaukimą. Kunigai per Vatikano II susirinkimą savotiškai degraduoti iki vyskupų bendradarbių ir Dievo tautos tarnų lygio kaip kažkokie techniniai darbuotojai. Net vienuolės gražiau vadinamos – Kristaus sužadėtinėmis.

Nebeliks norinčių prisiimti pažemintos, nusakralintos kunigystės  pašaukimo. Gal tada per būsimą Vatikano III susirinkimą bus perkelti akcentai – nuo, pasak to jauno klebono Kaune, molio lygio iki Kristaus tarpininko dvasingumo.

Dar iš vaikystės laikų pamenu didelę pagarbą kunigams, jų konsekruotos rankos pabučiavimo paprotį. Dabar kunigai su popiežiumi priekyje moterims, kaliniams ir musulmonams kojas bučiuoja. Nusižeminimas yra viena, bet šis gestas, mano manymu, yra kunigystes nuvertinimo ženklu.

Kunigystės slėpinio sumenkinimą sąlygoja ir kunigų nusipiginimas, ir dėl to, kaip leidžia kunigai ir tikintieji juos traktuoti. Kas gali susižavėti kunigo cirkininko, palaižūno, parsidavėlio, savęs negerbiančio pavyzdžiu?

Nesenai argentiniečių laikraštyje “Clarín” buvo rašoma, jog per paskutinius 15 metų seminaristų Argentinoje sumažėjo per pusę. Sostinės metropolinėje seminarijoje 1980 m. buvo 200 klierikų, dabar – 80. Buenos Aires vyskupija, kurios ordinaras buvo išrinktas popiežiumi, šiais metais pasišventins tik tris naujus kunigus. Tris milijonus tikinčiųjų skaičiuojančiai vyskupijai – tai labai mažai. Bergolio išrinkimas popiežiumi nepadarė jokios įtakos. Seminarijos rektorius Julio Miranda teigė, jog Pranciškaus efekto nepajusta. Rektorius manymu, kadaise kunigystė buvo gerbiama, o dabar – laikoma tik tarnyste Dievo tautai,  kažkokiu pašaukimu, kurio jaunimas ima nebesuprasti.

Neliko pašaukimų pagrindo ir konteksto – pamaldžių parapijų ir tikinčių šeimų, todėl nelauktinas atgimimas pašaukimų srityje. Situacija ta pati visur, kur tik įsivyravo sekuliarizacija. Bet ten, kur pamaldumas ir pagarba kunigystei išlieka, ten ir pašaukimų netrūksta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.