Šio sekmadienio evangelijoje skaitomi Jėzaus žodžiai apie vienos puolusios ir atsivertusios moters atgailą pamoko, jog svarbūs dalykai privalo turėti savo kainą: „Jai daug atleista, nes ji labai mylėjo”. Evangelijos fragmente bendrai užsimenama, kad toji moteris padėjo Jėzui ir apaštalams savo turtu ir patarnavimais, kad plovė jo kojas savo ašaromis ir šluostė jas plaukais, tačiau kaip pasireiškė tas „daug mylėjo”, evangeliniai šaltiniai per daug nekonkretizuoja.
Aišku, jog tai buvo didelė atgaila, gausybė gerų darbų, maldų ir ašarų, kuri niekuo neprimena dabartinių laikų papročių. Ir pirmieji krikščionybės amžiai, ir šventų žmonių pavyzdys rodo, jog jie nenorėjo pigaus atleidimo. Daugumai išpažinties sakramentas ir atgaila dabar tapo tarsi tualetinis popierius atlikus gamtinius reikalus, tarsi išsivėmimas privalgius nuodingo maisto: lengvai nusikalstama, dar lengviau atgailaujama, nesistengiant taisytis ir atlyginti padarytas klaidas. Net sukalbėti atgailos poterius užmiršta arba nenori.
Pabandykime pasakyti kitaip: „Kadangi ji mažai mylėjo, todėl jai buvo mažai ir atleista”. Mažai mylėjo, mažai dirbo, mažai kentėjo, mažai aukojosi, maža kaina – tai reiškia, jog menka vertė, nevertinama, todėl nieko nepelnė pas Dievą, nieko nepasiekė ir gyvenime.
Teko ne kartą girdėti istorijas apie asmenis, kurie išlošė loterijoje didelius pinigus. Jie tapo turtingi už loterijos bilieto kainą, beveik už dyką. Vėliau daugumos gyvenimas susimaišė, nes turtas susargdina žmogų, o lengvai gautas yra nevertinamas, todėl lengvai ir iššvaistomas.
Kolūkių laikais kaimo žmonės dirbo labai sunkiai, todėl stengėsi viską padaryti, kad vaikai baigtų mokslus ir išvažiuotų į miestą gyventi, kad turėtų lengvesnį gyvenimą. Panašus lengvo gyvenimo idealas ir požiūris gena šių dienų šeimas į užsienį: kad mūsų vaikams būtų geriau ir lengviau gyventi. Bet dažniausiai vaikai neįvertina tėvų pastangų, kančios ir darbo kainos, įpranta iš tėvų tikėtis, o paskui palieka juos likimo valiai.
Lengvai gautas patogus ir ištaigingas gyvenimas juos susargdina kaip kad laimėtas milijonas. Gerbūvio išpuoselėti vaikai tampa silpni moraliai, dvasiškai ir fiziškai, jie mano, jog jiems negalima kentėti, sunkiai dirbti, palaukti, nes jie nori visko greitai ir paprastai. Kaip kad teko matyti ir girdėti, kai kuriose šeimose maistu yra žaidžiama, mėtant jį vienas į kitą ar į sieną. Ką pasakytų jų kolūkietė ar tremtinė močiutė?
Lengvi pinigai, lengvas gyvenimas, lengvas darbas, lengva meilė ir santuoka, lengva religija, lengvas mokymasis, lengva atgaila, vis labiau krentantys reikalavimai ir atsakomybės mažinimas veda į suprimityvėjimą, užkerta kelią augimui, artėjimui prie Dievo. Tokios pamaži tampa Vakarų visuomenės. Vis garsiau kalbama apie Europos saulėlydį, į kurį veda lengvas, be atsakomybės ir tikrų tikslų gyvenimas.
Koks priešnuodis lengvumo ligai? Didvyriška meilė, kuri neina lengvumo ir patogumo keliu. Už ką mokame kainą, už ką kenčiame, kam darome gėrį, tą ir labiau mylime. Kaip savo vaiką palikusi motina tampa jam abejinga, taip žmogus, kuris palieka Dievą, tautą, šeimą, tampa jiems abejingas.
Jei norime labiau mylėti, reikia labiau pasiaukoti. Šiandien tai reikštų atkovoti Lietuvą iš ją užvaldžiusių savanaudžių postkomunistų, oligarchų ir amoralių liberalų. Tai reikštų ištikimą ir pasiaukojamą maldą ir dalyvavimą sekmadienio Mišiose, Dievo įsakymų pildymą. Dievą labiau pažinti ir jį pamilti įmanoma ne nesimeldžiant, bet stengiantis nuolatos melstis, darant tikėjimo darbus ir studijuojant. Tai reikštų bekompromisinę ištikimybę ir pasiaukojimą savo šeimai, vedantis savo vaikus dalyvauti pasiaukojimo darbuose kaip Jėzus Kristus, kuris savo gyvenimą, kančią ir gyvybę už mus paaukojo.