Didis šv. Antanas

Mūsų šalyje šv. Antanas buvo labai mylimas, bet tenka pastebėti, jog maldingumas į jį slopsta. Yra tradicija kiekvieną antradienį atlikinėti maldas į šv. Antaną, ypač taip vadinamą sikveriją (si queris miracula – jei stebuklo trokšti tu). Jau daug kur tai apleidžiama. Prieš trisdešimt metų lankydamasis Tytuvėnų bažnyčioje sutikau įdomų paprotį: kunigas nuo ryto iki vakaro antradienį budėdavo bažnyčioje, nes kas akimirka ateidavo žmonės, kurie prašydavo kunigą ar klieriką atlikti sikveriją prie šv. Antano altoriaus, prašant jo užtarimo ir pagalbos norimu reikalu.

Kad suprastume, kas jis buvo, kodėl jis toks didis, pirma reikia susipažinti su jo asmenybe ir gyvenimu, mokymu ir darbais, kurie yra geriausias pamokslas.

Prieš dvidešimt dvejus metus minėjome šv. Antano gimimo aštuonių šimtų metų jubiliejų. Jis gimė Portugalijoje, Lisabonoje, todėl kartais vadinamas ir Lisaboniečiu. Du tūkstančiai devynioliktais, t.y. už dviejų metų minėsime aštuonis šimtus metų, kai jis tapo pašventintas kunigu. Du tūkstančiai trisdešimt pirmais metais, t.y. už keturiolikos metų, minėsime jo mirties aštuonių šimtų metų jubiliejų. Mirė sulaukęs trisdešimt šešerių nuo išsekimo darbuojantis, pasninkaujant, meldžiantis, tačiau atlikęs savo gyvenimo užduotį: susitaikęs su Dievu, išpildęs jo valią ir pašventinęs savo sielą išganymui.

Jo krikšto vardas ir pasaulietiniame gyvenime buvo Ferdinandas. Tai germaniškos kilmės, suitalintas vardas, reiškiantis taiką ir dvasią, arba drąsą – fred, frieden, freedom; and – dvasia, drąsa. Vardas išreiškė jo charakterį: buvo draugiškas, kuklus ir ramus žmogus, kuris nelipo kitiems per galvas ir nesibrovė į pirmas vietas, nenorėjo per daug girtis ir rodytis. Buvo taikios dvasios, pasak Jėzaus palaiminimų – romusis ir taikdarys.

Prieš daugiau kaip trisdešimt metų jo palaikai buvo iškelti ir atliktas tyrimas atskleidė, jog buvo aukštas – metro ir devyniasdešimties centimetrų. Tais nepriteklių laikais, kai vidutinis ūgis tebuvo pusantro ar dar mažiau metro, buvo įspūdingo ūgio žmogus. Veido pailgo, tamsių rūdų plaukų. Jei būtų kremuotas, kaip kad šiandien tampa madinga, nieko negalėtume apie jį pasakyti, nes jo išvaizdos ir veido aprašymų istoriniai šaltiniai nemini.

Kaulų analizė atskleidė, jog jo kelių kaulai turi įsikylimus ir deformacijas. Tai daug ką pasako: gadino savo kelius ilgai klūpodamas maldoje, buvo maldos vyras. Ir dabar nesunku būtų patikrinti žmogaus pamaldumą: reikėtų paprašyti parodyti kelius, nes jei ant kelių yra mazuoliai, kelių oda plika ir lygi, neapaugusi plaukeliais, tai reiškia, jog žmogus uoliai meldžiasi ant kelių. Jei keliai yra gauruoti, yra pavojus, jog ir jo siela pasidarys gauruota. Žinoma, kai kuriems atsiklaupti neleidžia ne tingumas, bet senatvė ar liga.

Pažinojau vieną kunigą, kuris sutikęs kaimo vaikus prašydavo parodyti delnus: tikrino ne švarą, bet mazuolius. Jei mazuoliai yra, vadinasi geras vaikas, dirba, padeda tėvams. Kunigas duodavo jam kokį saldainį, pinigėlį, pagirdavo. Taigi, žmogus eina gera linkme, jei ant kelių ir delnų yra mazuoliai. Toks buvo šv. Antanas.

Popiežius Pijus XII šv. Antanui suteikė Bažnyčios daktaro titulą, pavadindamas jį „Evangeliškuoju daktaru“, kadangi sugebėjo gražiai ir aktualiai perteikti evangelijos mokymą. Viena iš pagrindinių jo pamokslo temų buvo malda, kuri yra meilės ryšys tarp žmogaus ir Dievo, skatinantis nuoširdžiam pokalbiui su Viešpačiu. Dievo meilės tema yra viena iš pagrindinių pranciškonų teologijoje.Pasak šv. Antano, meilė yra tikėjimo siela, padaro tikėjimą gyvą; be meilės tikėjimas miršta. Tik toji siela, kuri meldžiasi, gali dvasiškai ir morališkai augti.

Daugelis šv. Antaną žino kaip užtarėją, kuris padeda atrasti pamestus daiktus. Pažvelgus į jo gyvenimą, matome, jog jis pats yra daug ką praradęs nesugrąžinamai. Jo gyvenimas buvo pilnas praradimų ir išsižadėjimų. Pirmiausia, būdamas turtingos ir kilmingos šeimos vaikas, įstodamas į vienuolyną, jis išsižadėjo pasaulietinės prabangos ir puikybės. Daug atgailaudamas ir dirbdamas jis anksčiau laiko prarado sveikatą ir gyvenimą. Nors mes jį prašome pagalbos pametę kokį litą ar telefoną, ir, žiūrėk, atsiranda, tačiau jis pats turbūt mums pasakytų, jog neverta materialinių dalykų sureikšminti ir dėl jų labai sielvartauti.

Šv. Antanas perėjo per tris gyvenimo mokyklas ir laikotarpius. Iki maždaug dvidešimties metų jis gyveno nerūpestingą vaiko ir jaunuolio gyvenimą pasitūrinčioje šeimoje. Mokėsi Lisabonos katedros mokykloje pas savo dėdę. Buvo pamaldus jaunuolis, gavęs iš tėvų tikėjimo pavyzdį. Nuo mažens pasižymėjo maldingumu, meile liturgijai. Taip jame subrendo pašaukimas į vienuolinį ir kunigišką gyvenimą, troškimas kontempliuoti Dievo didybę ir išmintį.

Pradžioje jis įstojo į šv. Augustino kanauninkų vienuoliją, kurioje gavo puikias teologijos studijas. Turtingos vienuolyno bibliotekos buvo jo pamėgtos vietos, kuriose leido laisvalaikį. Čia būtina sustoti ties tuo faktu ir panagrinėti, jog šv. Antanas pasižymėjo nuostabia atmintimi, sugebėdavo išmokti atmintinai daugybę tekstų, todėl pasiekė tobulo išsilavinimo. Vienas popiežius pavadino jį Testamento skrynia, nes bibliją mokėjo atmintinai. Kreipiuosi į mielus tėvus su prašymu, kad lavintumėte vaikų atmintį, nes ji yra daugelio gabumų šaltinis. Ypač žmogaus atmintį bei širdį atrakina ir išplečia šventųjų tekstų bei maldų mokymasis. Nesinorėtų, kad jūsų neišauklėti ir neišmokslinti vaikai tebūtų tinkami vergiškam darbui ir organų donorystei…

Vėliau šv. Antanas susižavėjo šv. Pranciškaus įsteigta vienuolija ir perėjo į ją. Tai buvo džiaugsmingų bomžų brolija, kuri pradžioje niekino mokslą ir išsilavinimą. Dėka šv. Antano paaiškinimo, gal daugiau asmeninio pavyzdžio, jog tikras pamaldumas neprieštarauja išsimokslinimui, šv. Pranciškus leido jam mokyti brolius teologijos, kreipdamasis į jį su pagarba: „mano vyskupe Antanai“. Jis pradėjo pranciškoniškosios teologijos tradiciją, kurią toliau vystė šv. Bonaventūra ir Jonas Dunsas Škotas.

Tapdamas pranciškonu šv. Antanas pereina į kitą gyvenimo etapą ir patirtį – į neturtingo ir paprasto elgetos, kuris visiškai pasišvenčia Dievui ir žmonėms. Taigi, savimi jis suvienijo tris patirtis: aristokratiško, akademinio ir plebėjų gyvenimo. Tai mūsų, katalikų, programa: savo elgesio ir gyvenimo kultūra būti aristokratais, nuolat mokytis gerų dalykų ir pažinti išmintį, tačiau gyvenimo būdu išlikti kukliais ir paprastais.

Kaip žinia, šv. Antanas turėjo pamokslavimo talentą. Kartą jis sakė pamokslą trisdešimčiai tūkstančių žmonių, kurie užėmė devynių hektarų pievą. Kokį balsą reikėjo turėti, kad visi išgirstų. Į jo pamaldas ir pamokslus turtingieji bijojo ateiti prabangiai pasipuošę, o po pamokslo vykdavo klausyklų apgultis, nes sugebėjo klausytojus paraginti atsivertimui.

Savo išmintimi ir šventumu jis daug pasidarbavo Prancūzijoje, kurioje buvo išplitusi katarų – albingiečių sekta. Tai manichėjiškos erezijos forma, kuri išpažino du dievus: gėrio ir blogio. Materiją ir kūniškumą tapatino su blogiu, todėl neigė Kristaus įsikūnijimą, niekino kūniškąją žmogaus prigimtį, tame tarpe ir materialius dalykus, kaip antai turtą.

Minint Liuterio įvestos erezijos, vadinamos reformacija, 500-ųjų metų liūdną sukaktį, dera pastebėti, jog ir šv. Antanas, ir Liuteris priklausė šv.Augustino kanauninkų vienuolijai. Pirmasis buvo šios vienuolijos puošmena, o kitas atnešė amžiną gėdą. Vienas gydė erezijų supriešintą krikščioniją, vedė į atsivertimą ir vienybę, o kitas įplieskė vieną didžiausių ir baisiausių erezijų. Meldžiame šv. Antaną, kad ir šiais laikais padėtų protu ir širdimi įveikti liuteriškąją manichėjizmo ereziją, kai savo raštuose Luteris tvirtino, jog „prieš tapdamas Dievui, Dievas turėjo tapti šėtonu“ (Gott müsse zeitweise Teufel werden / Geglaubtes verberge sich angeblich unter dem Schein des Gegenteils; a) „Gott kann nicht Gott sein, er muss zuvor ein Teufel werden … Ich muss dem Teufel ein Stündlein die Gottheit gönnen, und unserem Gott die Teufelheit zuschreiben lassen. Es ist damit aber noch nicht aller Tage Abend. Es heißt doch zuletzt: Seine Güte und Treue waltet über uns.”; b) Das Geglaubte „verbirgt sich unter dem Schein des Gegenteils”.(a) WA 31, S. 249 f.; b) WA 18 zitiert nach H.G. Pöhlmann, Abriss der Dogmatik, Gütersloh 1980, 3. Auflage, S. 82); http://www.theologe.de/theologe3.htm#Gott_und_Teufel).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.