Did.Penktadienio paradoksas

Ilgasis kančios penktadienis, kurį vadiname didžiuoju. Jėzui buvo ilgas, nes kančia ištęsia laiką. Ujaučiantiems ir mylintiems buvo ilgas. Nuobodžiaujantiems pašaliečiams irgi buvo ilgas. Religingieji taip pat nekantravo: kada gi pagaliau baigsime šį nemalonų darbą ir galėsime švęsti Velykas: eiti į pirtį, degustuoti avienos kepsnelių nuo laužo, pasigardžiuojant krienais ir užgeriant vynu?

Kryžiaus kelyje ir Golgotos kalne jaučiamės didesni bejėgiai negu Tas, kuris kentėjo. Nei protu, nei širdimi negali išsemti ir suprasti tos patirties. Galima tik aikščioti ir dūsauti, išreiškti bejėgiškumą pribėgimu kaip Motina, kaip Simonas Kirėnietis, kaip Veronika, kaip verkiančios moterys.

Žmonių istorija, kaip ji elgiasi su Dievu. Istorija be jokios logikos ir paprasčiausio sąžiningumo. Vienintelis išpuoselėtas žmonijos šedevras – neapykanta, luošinimas, žudymas, mirtis ir kapas.

Vienintelis dalykas stebina ir neleidžia atitraukti dėmesio – Dievo egzistavimo būdas, mylinčioji visagalybė, kuri glumina kryžiaus kelyje ir papėdėje. Išsigąsti dėl savęs, kad taip toli nuo jos esi, kad didesnis vargšas, didesnis bėjėgis esi už Nukryžiuotąjį.