Demokratija – demagogų santvarka

Kai išgirsti svarstymus, jog valstybė turėtų, pavyzdžiui, rūpintis šeimomis, kad vyrai ir jų žmonos, vaikai galėtų būti kartu, turėtų sąlygas išlaikyti savo šeimas, gimdyti vaikus , supranti, kad valstybę turėtų tokiu atveju valdyti šeimininkas, o ne tarnas, nes šeimininkas rūpinasi savo namais, savo turtu, savo žmonėmis ir nori jį perduoti įpėdiniui ne pablogintą, bet pagerintą. Monarchinėje santvarkoje tuo šeimininku yra karalius. Senų tradicijų šalys turi monarchus ir nesiruošia jų atsisakyti. Bažnyčia yra valdoma popiežiaus, kuriam nėra nustatyta kadencija.

Kadencinis valdymas reiškia, jog šeimininko nėra, nes valdo išrinkta valdžia, kuri dirba kelių metų kadencijos metu. Tuo metu ji skuba pasinaudoti atsiradusia palankia situacija, per trumpą laiką pasidaryti sau ir savo partijai kuo daugiau naudos. Nueinanti vyriausybė kitai palieka prastesnę padėti, kad galėtų iš to išlošti per ateinančius rinkimus, kuomet sėkmingai muš oponentus negerovių koziriu.

Kam reikalinga demokratija, rinkimai? Tai būdas visuomenei nuraminti, apgauti: jūs patys išrinkote, tai dabar ir turėkite. Maždaug, dabar kentėk iki sekančių rinkimų, o tada galėsi išrinkti, ką norėsi, kitaip sakant, ką pasiūlysim. Bet kai pažvelgi, tai nei rinkom, nei ką, bet valdžioje vis tiek sėdi kaip Poncijus Pilotas poteryje. Net nereikia balsuoti. Tarkime Marija Povilonienė: kokiu būdu ji atsidūrė valdžioje, gal demokratiniu? Tauta jos tiesiog nekenčia, bet ji sėdi Seime ir atlieka savo juodus darbus vardan demokratijos. Per partijos sąrašą.

Liaudis primena žirafą: kol ji suvokia kas yra kas, turi praeiti septyni metai. Mūsų žmonių neišgėręs nesuprasi, o išgėręs juo labiau, ar jie kantrūs, ar abejingi, ar paprasčiausi kvailiai? Nesuvokiama, kaip jie toliau gali rinkti buvusius komunistus, kurie koloboravo su okupantu ir gadino tautos krauja? Žmonėms meluoja, juos išnaudoja, gasdina, o jie tyli. Ir tas, kuris yra įvaldęs demagogiją, gąsdinimus ir papirkinėjimo meną, tas ir bus valdžioje.

Valstybė ima rūpintis žmonėmis tada, kai visuomenėje ima kaisti emocijos arba prieš rinkimus. Valdininkai bijo, kad nebus išrinkti arba kad valstybės katilas per daug neužkaistų ir nesprogtų, todėl atidžiai seka reitingus ir nuotaikas. Kai padėtis ima kelti nerimą, duoda tautai demagogijos dozę. Tai pažadai ir pajuokavimai durneliaims pralinksminti.

Ir apskritai, demokratija yra neįmanoma. Tokios nebuvo, nėra ir niekada nebus. Tai labiau primena pasakas nukvakusiems. Niekada ir niekur dar taip nėra buvę, jog liaudis valdytų valstybę. Tuo galime pasiguosti. Liaudis gali vadovauti nedideliam kaimui. Susirenka, nutaria ir patys organizuoja talkas sprendimams įgyvendinti. Išsirenka sau seniūną, kuris vadovautų bendrai talkai. Kuo didesnė bendruomenė, tuo mažesnė demokratija, tuo svarbesnis yra autoritetas, kompetencija, genialumas ir charizma.

Niekas čia nepadės, jei nėra esminio visuomenei ir valstybei elemento – sąžiningo ir kompetetingo piliečio. Jei tokių bus, tuomet ir valstybė žydės. Visuomenė geriausiai gyvuoja, kai yra sąžinė. Valtybė, švietimas, Bažnyčia, šeima, kitos institucijos turi siekti to paties tikslo tik skirtingais būdais – formuoti sąžiningą žmogų ir viską padaryti, kad toksai nebūtų ujamas. Bet tiek šeima, tiek Bažnyčia yra stumiami už paraščių, slopinamas jų balsas, kuris neretai griauna valdančiųjų demagogijas.

Tiesa, valdžiai patinka posakis, jog kas liaudžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui. Šį romėnišką posakį kažkada man pacitavo vienas vyskupas, nes ir Bažnyčioje kai kada panašiai vyksta: įstatymai galioja tik gyvuliams, bet ne dievybėms. Vienoks teisingumas prasčiokams, kitoks – aukštuomenei. Štai tau ir demokratija.