Lietuvos tikrovė – datų ir ideologijų kryžiuojama

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/oskaras-volskis-lietuva-datu-ir-ideologiju-kryziuojama-500-406564?utm_source=autorow_15min&utm_medium=left&utm_campaign=comments

Ką tik nutilo Vasario 16-osios šventės aidai. Jos euforijos apimti užmirštam, jog buvo ir 1917 m. gruodžio 11-oji, kai Vilniaus Taryba paskelbė Lietuvos autonomijos Vokietijos sudėtyje aktą. Šis istorinis faktas nėra labai plačiai aptariamas, mažai kas apie jį žino.

Tos dvi datos liudija, jog Tarybos nariai pradžioje buvo neapsisprendę, blaškėsi tarp Nepriklausomybės idealizmo ir pragmatiškumo. Ar sugebės, ar naudinga, ar atitinka ilgai vargintos, menkai išsivysčiusios, pažeisto mentaliteto tautos interesus visiška nepriklausomybė? Ar negeriau būtų pasivesti aukštesnės civilizacijos ir galingesnės tautos visokeriopai įtakai, kuri išmokytų esminių dalykų? Apsispręsta, jog išsivers su esamomis pasauliečių inteligentų ir dvasininkų pajėgomis, kurių tarpe buvo daug kompetetingų asmenų, mokslus baigusių užsienio šalyse.

Po 96 metų pamatėme, jog gruodžio 11 – oji lieka aktuali: esame lyg ir nepriklausoma valstybė, tačiau vis labiau kaip autonominė teritorija Europos Sąjungoje. Maža to, Lietuvos “prijungimą” prie kitų šalių įvykdė beveik milijonas jos emigrantų, kurie negalėjo pakelti  dabartinės Nepriklausomybės formos, didesnę viltį ir orumą atradę ne savo šalyje. Lieka viltis, jog jie savo išsilavinimu, patirtimi ir pasiekimais galės paremti ir Lietuvos Vasario 16-osios drąsų apsisprendimą.

Dabartinė Lietuvos valstybė ir jos visuomenė yra kryžiuojama dar kitų dviejų datų ir jų nešamų ideologijų. Tai 1940 rugpjūčio 3 d. „prašymas“ „priimti“ Lietuvos TSR į Sovietų Sąjungą ir 1990 kovo 11 – osios Nepriklausomybės atkūrimas. Mano galva, nebuvo esminio lūžio, nes rugpjūčio 3-ioji ir Kovo 11 – oji yra gan draugiškai susijusios. Mentalitetu ir personaliniu lygmeniu Lietuvos visuomenė dar nėra pabaigusi Lietuvos TSR eros.

Kai kas mestų priekaištą, maždaug, tik mons. Svarinskui visur vaidenasi komunistai. Bet gi jie nesivaidena, jie sėkmingai įsiliejo į naujai seną santvarką, užima pareigas, lemia šios šalies reikalus, matome juos kasdienybėje. Teigiama, jog jie įrodė lojalumą Lietuvai savo uoliu darbu ir nuopelnais. Be abejo, lengva įrodyti savo nuopelnus sėdint prie milijoninių biudžetų ir turint nenutrūkstamą valdžią reguliuojamos  demokratijos šalyje.

Kol kas daugumas nenori įsisąmoninti tiesos, jog jie buvo tautą pavergusio okupanto kontrolės ir priespaudos dalimi. Vieni tada buvo, kiti partinėse mokyklose uoliai ruošėsi būti vergvaldžių tarniukais. Daugumas jų yra nepataisomai sugadinti.

Lietuvos uždarumo ir liguistos Nepriklausomybės praradimo baimės klausimą pratęsia ir lenkų reikalas. Kauno rajone ir dar kitose vietovėse, ypač Vilnijoje gyvena istoriniai lenkai dar iš Žečpospolitos, Unijos laikų. Taigi, lenkai kai kam atrodo didelė problema, bet buvę sovietiniai veikėjai – ne. Su lenkais mus sieja ne tik istorija, tačiau ir bendros vertybės, panaši pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Pavyzdžiui, Kauno rajono valdžioje yra rusų kilmės meras ir ilgametis partijos veikėjas vicemeras. Iškalbinga konfigūracija. Daugybė Lietuvos mokyklų vadovauja buvę komunistiniai veikėjai. Nepaslaptis, prezidentė D.Grybauskaitė yra susitepusi komunizmo ideologija. Visiems gerai. Jie, matai, sukuria kur kas didesnį saugumo ir šviesesnio rytojaus jausmą negu lenkai. Savo akimis mačiau, kaip Lieuvos lenkai švenčia savo Tėvynės Vasario 16-ąją, ir kaip masiškai lietuviai nesiteikė net vėliavos iškelti.

Taigi, praėję du Nepriklausomybės dešimtmečiai buvo tų keturių datų, trijų krypčių drąskoma tikrovė: autonomija, nepriklausomybė, sovietija. Kaip šią lygtį išpręsti? Balsavimu? Pusė piliečių nebalsuoja, kiti užsispyrusiai įgyvendina rugpjūčio 3 – iąją, kiti nesiliauja giręsi “pusžale” Kovo 11 – ąja, dar kiti dedasi lagaminus, nematydami šios problemos sėkmingo sprendimo. Daugumai piliečių Vasario 16-oji nei šilta nei šalta: kas gauna už tai algą, tas tegul ir sklaidosi.

Koks galėtų būti pasiūlymas? Nepriklausomybė nereiškia išpuikėliškos saviizoliacijos, o autonomiškas būvimas vakarietiškų šalių įtakoje nėra pavojus. Nereikia bijoti atsivėrimo į Vakarus, trukdyti emigrantams  dalyvauti Lietuvos gyvenime. Emigrantus vertinkime labiau negu socialdemokratus ar konservatorius. Tiek sovietinio klano, tiek tautininkiškojo izoliavimosi  šalininkai bijo, kad įsigydami žemės Lietuvoje užsieniečiai sujudins esamą korupcinę sistemą. Ir pagaliau laikas užbaigti sovietijos erą, kuri susikompromitavo tada, skandina šią šalį ir šiandien. Šiurpas nukrečia, prisimenant sovietijos grimasas pačiame Lietuvos viduryje: nuvaryta vertybiškai, morališkai, dvasiškai ir ekonomiškai Tėvynė, kuria nebetiki jos vaikai, išvykstantis jaunimas.