Dantės pragaro ratas atrieda, atidunda

„Dieviškosios komedijos“ autorius Dantė Mahometą patalpino aštuntame pragaro rate. Jau tuomet autorius įsitikino, kas yra islamas. Kaip matyti, mažai kas pasikeitė ir dabar. Vis labiau tas pragaras įsiliepsnoja ten, kur atrodė neturėtų – Europoje, tolerancijos, demokratijos, gerbūvio, pramogų šalyse.Joje atsiranda daugybė jaunuolių, kurie labiau susižavi islamo idėjomis, negu popkultūra.

Giliausias žmogaus poreikis yra įprasminti savo gyvenimą pašvenčiant save kitiems ir perduodant gyvybę. Ką gali pasiūlyti jaunam žmogui liberali Europa? Tik dvasinę tuštumą ir beprasmybę išreiškiantį pramogavimą. Krikščionybei liepta užtilti, atsisakyta jos duodamų prasmių. Todėl jauniems nusivylėliams, depresininkams pasiuntiniai iš Rytų užkabina sprogmenų liemenes ir jie eina įprasminti savęs žudydami kitus.

Kita vertus, kai Europa paneigia šeimą ir vis plačiau įgyvendina abortų politiką, taip gilindama beprasmybės jausmą, moterys islamistės vykdo savo džihadą: gimdo vaikus, nesustojant po penkto ar septinto. Tai jų vilties ir gyvybingumo, pasišventimo pasireiškimas. Europos demografinės problemos yra dvasinio silpnumo pasireiškimas. Vaikų gimdymas yra vilties ir dvasinės sveikatos rodiklis.

Islamas, būdamas suprimityvinta monoteizmo forma, šaknų išsižadėjusiai Europai leis netrukus vis labiau pajusti gyvenimo dialektiką. Ar dar atsikvošėsime prieš pragaro ratui pradedant traiškyti šv.Petro tėvoniją?