Temos Archyvai: Uncategorized

Tikiu Dievu ir sąžine. III eil.sekmadienis

Nepamenu, kur skaičiau pasakojimą apie vieną ūkininką, kuris nežmoniškai engė savo samdinius. Kai kas nors jį priekaištaujančiai klausdavo, ar jis nebijo Dievo, ar dar turi nors kiek sąžinės, atsakydavo: „Nei Dievu, nei sąžine netikiu!“. Tai buvo jo gyvenimo devizas  ir pasiteisinimas.

Vieną dieną jį rado nužudytą ir apvogtą: plėšikai išsinešė visus jo pinigus. Nusikaltėlių paieškos buvo nesėkmingos, galiausiai nutrauktos, bet visų nuostabai, nusikaltėliai prisistatė patys. Tai buvo nužudyto ūkininko samdiniai. Kai buvo paklausti, kodėl jie nužudė šeimininką, atsakę, jog jiems trūko kantrybė dėl patiriamų skriaudų, todėl jį nugalabijo. Jo pinigus pasiėmė kaip kompensaciją. Vieną akimirką jie patikėjo savo skriaudiko žodžiais, jog Dievo ir sąžinės nėra, todėl tą devizą pritaikė jo paties atžvilgiu.  Tačiau vėliau su šiuo devizu gyventi buvo nebeįmanoma, jie nerado sau vietos ir ramybės, todėl prisipažino.

Minėtų galvažudžių atsivertimas į Dievą ir sąžinę leidžia suprasti ir šio sekmadienio evangelijos skaitinį, kuriame skelbiama Jono Krikštytojo ir Jėzaus patvirtinta gyvenimo būtinybė: atsiversti ir tikėti į Dievą bei sąžinę.

Bažnyčia vykdo labai plačią veiklą, todėl kartais sunku suprasti, kokia yra pagrindinė jos užduotis. Iš tikrųjų, nei kova už taiką ir teisingumą, nei alkstančiųjų ar vargšų gelbėjimas, nei ekumenizmas ar tarpreliginis dialogas, net nei maldos ar kongresai, nei žmonių linksminimas ar guodimas. Žinoma, visa tai yra daroma, tačiau tai nėra pagrindinis krikščionybės tikslas. Vienui vienintelė užduotis yra ši – kviesti ir padėti atsiversti, gelbėti sielas.

Atsivertimas į Dievą ir sąžinę yra esminis visų minėtų problemų sprendimas. Tai priežasties sprendimas iš pagrindų, o ne vien rūpestis padariniais. Atsivertimas išsprendžia ir ekumenizmo problemą, ir socialinio neteisingumo, ir vargo bei kitus sunkumus, kuriuos sukuria asmeninė ar visuomeninė nuodėmė.

Žmogaus išganymas priklauso nuo jo atsivertimo, kai jis ima suvokti savo atsakomybę ir sąryšį su Dievu, žmonėmis, pasauliu ir savimi pačiu. Atsivertimas čia reiškia savo mąstymo, jausmų ir elgesio pakeitimą, kai iš egoizmo ir savitiksliškumo žmogus pereina į gyvenimo pagal meilės ir tiesos vertybes su Dievu ir žmonėmis matmenį.

Kryžiaus lentelės programa. Kristaus karaliaus iškilmė

Virš prikalto ant kryžiaus Viešpaties Jėzaus Kristaus buvo patalpinta lentelė su užrašu trimis kalbomis (hebrajų, lotynų ir graikų): „Jėzus nazarietis judėjų karalius“. Tai buvo jo kaltės užrašas, kurį, nepaisydamas žydų religinių vadovų protestų, užrašė romėnų kareivis. Mat Jėzus skelbėsi karaliumi, tačiau aiškiai nurodė, jog jo karalystė nėra iš šio pasaulio.

Kaltės formuluotėje atsispindėjo romėnų okupanto pašaipa Jėzaus ir ypač žydų vyresnybės atžvilgiu. Jį įkvėpė pats šėtonas, kuris išliejo savo pagiežą ir panieką karaliui, pasikėsinusiam į jo, pasaulyje viešpatavusio tamsos kunigaikščio, pretenzijas.

Dievo planas yra toliaregis ir nepakeičiamas, todėl pašaipaus kaltinimo užrašas tapo Jėzaus karaliavimo programa ir simboliu. Lotynų kalba reiškė Romos imperiją, galingiausią to meto civilizaciją. Graikų kalba yra žmogiškosios išminties ir tiesos simbolis. Hebrajų kalba reiškė tikrąją religiją ir pamaldumą. Tai skamba taip, jog Jėzaus karalystė bus paremta tikrąja galia ir nepalaužiama stiprybe, tiesa ir išmintimi, tikru ryšiu su Dievu ir pamaldumu. Lotynų-graikų-hebrajų kultūros esmingai priklauso taip vadinamos Vakarų krikščioniškosios civilizacijos apibrėžimui.

Kristus jau yra karalius, todėl neturėtų jokios prasmės pastangos jį naujai karūnuoti ar paskelbti. Tinkamiausias poelgis būtų jį priimti tokį, kaip lyderį ar vadą. Tai reikštų, jog nei konstitucijos, nei instrukcijos, nei EU, nei JTO, nei jokie kiti totalitariniai subjektai neturėtų būti priimami kaip svarbesni už Jėzų, kuris vienintelis yra tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės ir taikos karalius.

Deja bažnytinėje terpėje vis labiau įsigali politinis korektiškumas, bet ne Kristaus autoriteto dvasia. Labiau dairomasi, iš kur vėjas pučia, todėl jos narių nepavadinsi drąsiojo Jėzaus, kuris pasakė ir padarė tai, ką norėjo, pasiuntiniais, bet labiau politikais. Pataikavimas pasauliui privedė prie to, jog tylioji visuomenių apostazija tapo agresyviąja.Kai kurie katalikai ir jų dvasininkai tapo orų prognozių specialistais, nes susitikimuose laiką užima paviršutiniškomis ir nereikalingomis temomis, išvengiant esminių diskusijų apie teologiją, dabartinę padėtį ir Dievo valią.

Net jeigu ir būtų kalbama teologinėmis temomis, nepakaktų, nes reikia gyventi ir veikti pagal Kristaus pateiktus principus. Net jei ir daugintume maldas, tai nepateisintų konkrečių užduočių apleidimo. Juokingai atrodytų klebonas, jei vėjui nuplėšus bažnyčios stogą organizuotų maldų devyndienius ar aštundienius, tačiau ne žmones ir išteklius konkrečiai užduočiai spręsti.

Kristaus kryžius buvo jo pergalės plano dalis, jo karaliavimo pasireiškimas, liudijant tiesą, drąsą ir atiduodant savo gyvybę už daugelį, kad suburtų iš jų sau pasišventusią tautą, sugebančią kovoti už savo karaliaus reikalus. Juk ir Jėzus sakęs, jog jo karalystėje dalyvaus tik smarkieji, kurie turi dvasinės jėgos už ją kovoti.

A.a. mons. A. Svarinskas yra kalbėjęs, jog gėda kunigui mirti lovoje, bet ne prie altoriaus, ne kovojant už Kristaus karalystę. Monsinjoras mirė lovoje, nes sulaukė gilios senatvės,  nemažai iškentėjęs lageriuose, kalėjimuose, teismuose. Šalia jo daugumas atrodome ne kaip Kristaus pasiuntiniai ir tarpininkai, bet kaip apkerpėję instituciniai darbuotojai. Kur pasidėjo toji Bažnyčios galybė, išmintis ir liturgija, apie kurią pranašavo jos karaliaus kryžiaus lentelė?

Kristus Karalius, tiesa, jau užviešpatavo, tik laiko klausimas, kada pilnai bus tai paskelbta ir pasireikš. Bet ar mes su juo?

Katuka ataka. Visi Šventieji

Visų Šventųjų dieną Bažnyčia džiūgauja, jog išgelbėtųjų būrys vis didėja, o pražūstančiųjų – mažėja. Milijonai Dangaus laimę pasiekusių sielų, viešai paskelbtų ar tik Dievui žinomų šventųjų mus užtaria ir įkvepia. Pasidžiaugti jų laime ir sutvirtėti savo pašaukime į Dangų bei šventumą susirenkame šią dieną į Eucharistiją.

Šventiesiems mūsų tarpe apibūdinti tiktų žemaitiškas pasakymas – katuka ataka (kačiukai atako, praregėjo, atsiklijavo jiems akys). Tai praregėję žmonės, matantys pasaulio struktūrą, prasmę, sprendimus ir galimybes. Šventumo keliu einantys realiai sutinka šventuosius, ima bendrauti su Jėzumi (mato jį Eucharistijoje), su angelais, su švč. M. Marija ar kitais šventaisiais. Ne retas atvejis, jog praregėję šventieji mūsų tarpe slepiasi po tylos, kuklumo ar net kvailumo kaukėmis, būdami įsitikinę dėl tikrovės ir daugumos neįveikiamo naivumo. Deja, dangiškosios mistikos liudijimų ir pasireiškimų pasitaiko vis mažiau, kadangi maža yra einančių šventumo keliu.

Kur kas dažniau tenka susidurti su įsipainiojusiais į demoniškąją mistiką, kai panirę į sunkios nuodėmės dugną, Dievo kultą išmainę į horoskopus, ekstrasensus, kortas, jogas, pagonybę ir kitas velniavas, susiduria su puolusių angelų tikrove, smarkiai nuo jų nukenčia, būna jų gąsdinami ar kankinami. Šėtonas subūrė savo visų nešventųjų ir pasmerktųjų, blogio ir blogų personažų Halloween antišventę kaip patyčią iš šventųjų ir būdą naujoms demoniškoms iniciacijoms vaikų ir paauglių tarpe įvykdyti. Krikščionys privalo nuo to reiškinio laikytis toli ir saugoti savo jaunimą, o klystantiems ir naiviems pažįstamiems bei draugams paaiškinti jo absurdiškumą ir žalą.

Kas padeda žmogui tapti šventu? Galima išskirti keturis pagrindinius dalykus tarp daugelio kitų:

  1. Šventieji sakramentai, ypač Krikštas, Išpažintis ir Eucharistija. Šventieji ateina nuo krikštyklų ir klausyklų, nepaisant to, kuo jie buvo anksčiau;
  2. Nuoširdi ir kantri malda bei atsirandantis artimumas Dievui bei šventiesiems;
  3. Iš meilės Dievui ir artimui daromi geri darbai kaip Dievo valios vykdymo ir tikėjimo pagrindimo būdas;
  4. Šventojo Rašto ir viso to, kas išplaukia iš jo, skaitymas: dvasinių autorių ir šventųjų biografijų, katekizmo studijavimas, nes tai yra teisingo Biblijos interpretavimo pavyzdžiai atskirų žmonių gyvenime ir Bažnyčioje.

Linkiu sau ir jums: į šventumą, į praregėjimą ir Dievo regėjimą.

Su šv.Velykomis!

Resurrection of Christ

Popiežius Benediktas XVI rašė: „Kas turi viltį, tas gyvena kitaip; jam yra duotas naujas gyvenimas (Spe salvi 2). Velykos yra vilties ir naujo gyvenimo šventė, nes ir gyvenimą, ir viltį teikia susitikimas su mirtį nugalėjusiu  Atpirkėju. Kaip kadaise Jėzaus mokiniai skubėkime ankstų rytą ten, kur Kristus pasiliko – į šv.Mišias, į šventoves, kur visada skelbiama ir įtvirtinama viltis bei gyvenimas. Tegul Velykų ir bundančios gamtos džiaugsmas paliečia jūsų širdis ir šeimas.

Išmaldos svarba

Gavėnios metu esame kviečiami labiau melstis, labiau pasninkauti ir labiau dalyti išmaldą. Tai dalykai, kurie švelnina žmogaus širdį, padaro atvirą Dievui ir kitam žmogui.

Tikrai tikintis ir Dievą mylintis žmogus nėra šykštus ir nekaupia beprasmio turto. Nors jis ir dirba uoliai, tačiau gautą pelną skiria geriems tikslams ir darbams, nes daromi geri darbai, duodama išmalda atlygina už nuodėmes ir padeda pasiekti Dangų. Visų šventųjų gyvenimo biografijos turi tą patį bruožą, jog jie rodė gailestingumą vargstantiems.

Kai kurie mano, jog dalindami išmaldą patys nuskurs, tačiau Biblijoje randame Tobijo pamokymą sūnui, jog nevalia nugręžti veido nuo neturtingojo, kad nuo tavęs nenusigręžtų Viešpaties veidas. Už gailestingumą ir dosnumą Dievas atlygina gausiai. Išmalda išgelbėja iš nuodėmės ir mirties, neleidžia sielai patekti į tamsą. (Tb 4, 7-12). Pagal galimybes reikia duoti išmaldą vargstantiems, nes mirties valandą geri darbai guos ir stiprins. Pats Jėzus yra sakęs, jog atiduos amžinąją karalystę tiems, kurie jį, trokštantį ir alkaną, pagirdė ir pamaitino (Mt 25, 34-35).

Dievas laimina dosnių ir gailestingų šeimų vaikus. Šv. Blanka savo sūnui kartodavo, jog visada būsime turtingi, jei mylėsime Dievą ir darysime gera kitiems.

Norint patikti Dievui ir atpirkti savo nuodėmes nevalia už daromus gerus darbus ieškoti padėkos ar atlyginimo, nes tuomet nebus jokio atlygio iš Dievo. Koks tuomet bus atlygis Danguje, jei atsiimame už gerus darbus jau žemėje? Todėl geriau daryti gerus darbus tiems, kurie negalės atsidėkoti ar atsilyginti, kad įgytume nuopelnų Danguje.

Ar ES išnyks tautos?

Atrodo, jog kai kuriems ES ideologams kliudo tautų egzistavimo faktas, kuris neva yra trukdis didesnei vidinei integracijai. Pagal sumanymą, turėtų atsirasti kaži kokia Europos tauta ar kitokios kokybės bendruomenė, kuri laikytusi demokratijos, laisvos rinkos, liberalizmo idėjų ir pan.

XVIII ir XX am. valstybių padalijimo, okupacijos, tremties ir sovietizacijos patirtis leidžia daryti išvadą, jog tauta gali gyvuoti be valstybės, tačiau valstybė be tautos – ne. Griuvo Čekoslovakija, Jugoslavija, eilėje – Belgija.

Kol kas Europos tautos daugiau ar mažiau dar gina savo kultūrines ir nacionalines sienas, nepasiduodamos ES supertautos idėjai, tačiau Paryžiuje vykęs solidarumo mitingas su tuščiu ir beprasmiu šūkiu „Je suis Charlie” atskleidžia Europos idėjinį silpnumą, nes čia anoniminė minia teigė laisvę nuo visko, kaip vienintelę likusią idėją, kuri tarsi turėtų vienyti, tačiau iš tikrųjų visiškai išformuoja ją.

Publicatio Paschae. 2015 m. švenčių paskelbimas

Žinokite,  brangūs  broliai  ir  seserys,  jog Dievo  gailestingumu džiaugėmės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo iškilme, ir pranešame apie būsimą mūsų Išganytojo Prisikėlimo džiaugsmą.

Vasario 18-oji – Pelenų diena, šventosios Gavėnios pasninko pradžia. 

Balandžio 5-ąją džiaugsmingai švęsime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimą (Velykas).

Gegužės 17-ąją – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimą į Dangų (Šeštines).

Gegužės 24-ąją – Šventosios Dvasios Atsiuntimą (Sekmines).

Birželio 7-ąją – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę (Devintines).

Lapkričio 29-ą bus pirmasis Advento sekmadienis,

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuriam garbė ir šlovė per amžius.

 

NOVÉRITIS, fratres caríssimi, quod annuénte Dei misericórdia, sicut de
Nativitáte Dómini nostri Jesu Christi gravísi sumus, ita et de Resurrectióne
ejúsdem Salvatóris nostri gáudium… vobis annuntiámus.
Die prima Februárii erit Domínica in Septuagésima.
Décima octáva ejúsdem dies Cínerum, et initium jejúnii sacratíssimæ
Quadragésimæ.
Quinta Aprílis sanctum Pascha Dómini nostri Jesu Christi cum
gáudio celebrábitis.
Décima quarta Máii erit Ascénsio Dómini nostri Jesu Christi.
Vigésima quarta ejúsdem Festum Pentecóstes.
Quarta Júnii Festum sacratíssimi Córporis Christi.
Vigésima nona Novémbris Domínica prima Advéntus Dómini nostri Jesu
Christi, cui est honor et glória, in sæcula sæculórum.
Amen.

I Advento sekmadienis. Trys Dievo atėjimai

Kartą vaikštinėdamas viename Kauno parke išvydau neįprastą dalyką: vidury jo apsikabinusi medžio kamieną stovėjo moteriškė. Neiškenčiau nepaklausęs, ką ji čia daro, gal kartais blogai jaučiasi. Ji patikino, kad visas gerai, kad ji iš medžio „semiasi dieviškosios energijos“ (?).

Metafiziniu ir filosofiniu požiūriu glėbesčiavimasis su medžiu liudija žmogaus grįžimą į pagoniškąjį primityvizmą ir klaidą. Nieko naujo žmonijos istorijoje, kad žmogus gamtoje įžvelgia dievybę, tačiau keista, kad tai vyksta šiais laikais.

Katalikiško mokymo požiūriu Dievas atėjo į kūriniją ir teikėsi susitikti su žmogumi trimis būdais. Pirmasis – tai sutvėrimas, kuomet būdamas Esančiuoju davė būvimą kūriniams, dėjo pamatus, viską sunarstė, kvėpė gyvybės dvasią, tačiau kūrinija netapo nei Dievu, nei dieviška. Joje atsispindi kūrėjo bruožai, pastebimi jo „pėdsakai“, Apvaizdos veikimas, Dievas yra pažįstamas iš kūrinijos, bet tik tiek.

Antras Dievo atėjimas yra Įsikūnijimas, kuomet Kūrėjas apsivilko kūriniškumu, prabilo žmogaus lūpomis, lietė rankomis, kojomis išvaikščiojo akmenuotąją Palestiną. Dabar gyvename Įsikūnijimo tikrovėje ir laikais, kuomet Dievo Sūnus pasilieka įvairiomis įsikūnijo apraiškomis. Per Krikštą ir tikėjimą su savimi suvienija tikinčiuosius, suburdamas į savo mistinį Kūną – Bažnyčią. Stulbina ir kelia baimę žinojimas, kad kunigystės sakramentu Kristus ypatingu būdu susivienijo ir su kunigo asmeniu, ir su Bažnyčia, ir su visa žmonija. Šv.Mišių slėpinyje jis tęsia ir apreiškia išganingąjį įsikūnijimą, duodamas save  eucharistinio maisto pavidalais. Vadinasi, nuo to karto, kai Marija apkabino kūdikėlį Jėzų, reikia apsikalbinti nebe medį, bet Kryžių, Šv.Raštą, kitą žmogų, Bažnyčią, kunigystę ir Mišių slėpinį. Iš čia teka tikra išganymo ir sudievinimo galia.

Trečiasis Dievo atėjimas yra pažadėtas, laukiamas, dar pilnai ir akivaizdžiai neįvykęs. Tada jau būsime įsūnytieji vaikai, sudievinti kūriniai, pakelti į būties ir gyvenimo aukštumą, dalyvaujantys Švč.Trejybės šeimoje. Tuomet apsikabinsime nebe medį, bet dangiškąjį Tėvą: tikrai, regimai, amžinai.

Senosios egzekvijos už mirusiuosius

Vis rečiau bažnyčiose beišgirsi senuosius gedulinių psalmių giedojimus – vadinamasias egzekvijas. Tai buvo iškilmingų gedulinių pamaldų svarbus elementas, be kurio ir žmonės nebuvo patenkinti, ir kunigas jautėsi tarsi už nusidėjelį ar bedievį meldęsis.

Kaip gražiai skambėdavo bedrai kunigų būrio atliekamos egzekvijos per kunigų laidotuves ar metines, kai susirinkdavo kelios dešimtys dvasingų balsų. Ši tradicija paskutiniais laikais užlaikyta Panevėžio vyskupijoje, bet nebesu tikras, ar dar tęsiasi, nes Kaune jau senai nunyko.

Lotyniškąsias egzekvijas taip mylėjo t.Stanislovas ir su jomis į amžinybę palydėjo daugybę tikinčių sielų. Ir už jį patį po mirties praėjus keliems metams buvo giedamos egzekvijos, atiduodant duoklę velioniui ir pagerbiant maldingumo tradicją.

Jūsų dėmesiui keli išlikę  Vėlinių gedulinių Mišių, aukotų prieš kelis metus, fragemtų įrašai, kuriose girdisi ir egzekvijos.

Palaimintojo pop.Pauliaus VI aimanos

Paskelbtas palaimintuoju popiežius Paulius VI iki pabaigos tęsė Vatikano II Susirinkimą.
Vykstant susirinkimo vardu daromoms reformoms jis viešai aimanavo ne vieną kartą.

1968 m. gruodžio 7 d.:
„Bažnyčiai atėjo nerimo, savikritikos, galima sakyti, savigriovos valanda.
Atrodo, tarsi Bažnyčia muštų pati save.“

Kitais metais popiežius sakė:
„Daugelyje sričių Susirinkimas, užuot atnešęs ramybę, sukėlė įvairius
sunkumus ir problemas, kurios tikrai nepadeda stiprinti Dievo karalystės
Bažnyčioje ir sielose.“

1972 m. liepos 29 d. Paulius VI ištarė žodžius, kurie iki šiol gąsdina: „Šėtono dūmai per kažkokį plyšį įsiskverbė į Dievo šventovę. Visur išplito abejonės, netikrumas, nesutarimai, nerimas, nepasitenkinimas, konfliktai…“

Išaukštintoji meilė

Jėzus yra sakęs, kad jis bus išaukštintas ir pašlovintas savąja kančia ant Kryžiaus. Atsiliepdama į šiuos Išganytojo žodžius, rugpjūčio 14 d. jo Bažnyčia švenčia Kryžiaus išaukštinimo šventę.

Kryžiaus paradoksas ir praeityje, ir dabartyje stebino ne vieną,  kad kančioje galima rasti išaukštinimą. Viena vertus, kančia yra tarsi virš kiekvieno iš mūsų pakibęs mosuojantis botagas, neleidžiantis sustoti ir nusiraminti, sakytum visas žmogaus ir visuomenės gyvenimas yra paniškas bėgimas nuo kančios, kita vertus, legendos, tautosaka, istorija ir kasdienio gyvenimo pavyzdžiai liudija išskirtinius atvejus, kai didvyriai, priešingai nei įprasta, žengė į kančią, tarsi skelbdami ir pranašaudami Kristaus Kryžiaus žygdarbį. Viena vertus tai stulbina, kita vertus gąsdina, bet ir įkviapia. Tokia būtent yra iš tradicijos ateinanti katalikybė – įkvėpta Kristaus Kryžiaus.

Nuolatinis daugumos žmonių klausimas „kodėl?“ parodo, kad po kančios kryžiumi parpuolama ne tik kūniškai, tačiau ir intelektualiai, nes kančios paaiškinimas nėra iš lengvųjų. Būties filosofai pasakytų, jog blogis yra būties (savyje esančios  gėriu) nebūvimas, trūkumas ar  sutrikdymas, o kančia – to trūkumo rezultatas ir išgyvenimas. Šia prasme galima rasti ir teigiamą kančios paskirtį – informuoti apie atsiradusį trūkumą, sužeidimą, iškrypimą, saugoti būties integralumą, ribas ir taisyklingumą. Bet kas iš tokio žinojimo, kai nežinai prasmės. Atstatyti kai kurių dalykų nebeįmanoma, belieka beviltiška žlugimo perspektyva. Būtent Kristaus Kryžius duoda atsakymą, kuris, kūnui ir pasauliui žlungant, nuo pražūties gelbėja sielas.

Filosofinę intuiciją patvirtina, paaiškina ir išplėtoja Šv.Rašto mokymas. Kryžiaus išaukštinimo šventėje skaitomo apaštalo Pauliaus mintimi kančia – tai apiplėšimo tikrovė. Jis šį žodį skiria Kristui, kuris įsikūnydamas, kentėdamas ir mirdamas apiplėšė save.

Žmogaus būties „apiplėšimo“ skausmingoji patirtis nėra vienprasmiška. Biblijoje kalbama apie didžiausią žmogaus esminį, vidinį nuostolį, padarytą sau pačiam valios aktu, – tai nuodėmę, kuria buvo pasipriešinta antropogenezinei tiesai  – būti Dievo, Dievui, dėl Dievo, jo paveikslu ir panašumu. Per nuodėmę įvykęs „atsiplėšimas“ nuo Dievo tuo pačiu savo esme yra esminis savęs „apiplėšimas“, kuris skausmingai tebesitęsia, vyksta ir pasireiškia visais kitais žmogiškosios egzistencijos aspektais ir lygmenimis.

Čia kalbame apie negatyvųjį „apiplėšimo“ aspektą. Bet egzistuoja ir pozityvusis savęs netekimo reiškinys, kurį apreiškė Jėzus, kalbėdamas apie Švenčiausiosios Trejybės vidinį gyvenimą: dieviškieji asmenys nuolatinio ir tobulo tarpusavio dovanojimosi vyksme savęs netenka dėl kito ir taip save atranda bei patvirtina. Maža to, galima sakyti, kad Dievas dovanojo kažką iš savęs sukurdamas žmogų. Taip ir jis tapo pakviestas į savęs dovanojimo Kūrėjui ir šalia esančiam žmogui egzistenciją.

Ši būties, gyvybės, psichikos ir gyvenimo taisyklė yra įrašyta visoje kūrinijoje, tačiau dėl nuodėmės pasekmių  tapo sutrikdyta ir pažymėta kančia. Nepaisant to, ji lieka esminė, būtina, antraip viskas žlugtų. Ši tvarka yra įtvirtinta, yra būdinga ir gyvajai gamtai: tiek atskiruose organizmuose, tiek jų sistemose vyksta informacijos, energijos, medžiagų pasikeitimas. Deja, pirminis ir prigimtinis taikus vyksmas tapo pažymėtas agresyviu puolimu ir naikinimu.

Kaip buvo minėta, yra du „apiplėšimo“ atvejai: gražiuoju ir piktuoju. Atrodo, kur kas lengviau yra savo noru pasiaukoti, tačiau sunku yra būti užpultam ir apiplėštam su neapykanta, abejingumu ir piktavališkai. Lengva mylėti draugą, o sunku – priešą. Išganytojas priėmė ir viena, ir kita. Vėl ir vėl reikia įsimąstyti į Kristaus gyvenimą, jo žodžius ir pavyzdį. Koks buvo jo įsikūnijimo, kančios ir mirties motyvas? Be abejo, tai predilekcija – išankstinė, besąlygiška meilė žmogui. Krikščioniškasis dvasingumas iš esmės yra ne kas kita, kaip atsiliepimas į Kristaus meilę ir jos atkartojimas gyvenime.

Kristus kviečia imti savo kryžių ir sekti paskui jį. Tai yra sąlyga, be kurios neįmanoma būti jo mokiniu. Savo „jungą“ jis vadina švelniu ir lengvu, kadangi savo malone ir meilės dvasia kančią ir kryžių nušviečia nauja šviesa. Kitaip sakant, Kristuje žmogaus  kančia įprasminama ir tam tikra prasme palengvėja. Esame kviečiami mokytis vienyti savo kančią su Kristaus kančia. Ir atvirkščiai, be Kristaus kentėdamas, neapykantos ir nevilties jausmų užvaldytas žmogus kančią padaro dar juodesnę ir baisesnę negu iš tikrųjų ji yra, panašią į pragaro. Daugybė šventųjų ir tikinčiųjų tai paliudijo savo gyvenimu. Antai šv.Pijus iš Pietrilčinos yra net sakęs: „aut pati aut mori“ (arba kentėti, arba mirti), kai meilės malonės apvaldytas norėjo būti nuolatine auka Dievui ir artimui, dovanojant save  pilnutinai.

Kryžiaus išaukštinimo šventėje iš tikrųjų aukštiname meilę, kurią Dievas parodė neužsitarnavusiai žmonijai. Tuo pačiu aukštiname kiekvieną meilės ir aukos pavyzdį, kai Dievo įkvėpti žmonės dovanojo save nepaisydami didelės sunkumų ir kančios kainos. Aukštiname šventųjų, motinų ir tėvų, patriotų, geradarių, tikėjimo išpažinėjų ir kankinių, misionierių ir visų Kristaus vardu ir galia mylinčiųjų meilę, kuri per amžius gelbėjo žmoniją ne tik fiziškai, bet dar labiau moraliai ir dvasiškai.

Danguje meilė ir auka, savęs dovanojimas nėra skausmingas, tačiau džiugus ir palaimingas, kai, Mišių aukojimo maldos žodžiais tariant, – atiduodami tai, ką turime, gauname Jį patį. To mokomės aukodami šv.Mišias ir priimdami šv. Komuniją.

Šv.Apaštalai Petras ir Paulius

Kam šovė mintis į galvą kartu minėti šiuos du apaštalus? Jie tokie skirtingi! Tarsi būtų švenčiama vandens ir ugnies šventė, juokaujant, šv.uošvienės ir šv.žento iškilmė. Paulius pas Petrą buvo tik penkiolika dienų ir spėjo su juo susipykti, jį sukritikuoti. Juos vienijo tik Jėzus Kristus, evangelijos skelbimas, kankinystė ir dabar – Dangaus laimė. Asmeniškai žemiškame gyvenime jiedu nebuvo labai artimi, todėl jų vaizdavimas kai kuriuose paveiksluose susiglaudusių veidais  nelabai atitinka tikrovę.

Kita vertus, Paulių vadiname apaštalu, nors jo nėra tarp dvylikos, jis net neišrinktas kaip Barnabas vietoj Judo. Jis yra vadinamas apaštalu, pagerbiant jo pašaukimą ir neįkainojamą indėlį. Petras buvo tiesioginis Jėzaus liudytojas, jo paties pasirinktas, o Paulius pažino tą patį Jėzų mistiniu būdų, vidiniu išgyvenimu.

Taigi, Petras labiau išreiškia ir atstovauja Bažnyčią saviesiems, tradiciją, institucinę Bažnyčią tarsi namuose, o Paulius – charizmatinę Bažnyčią, kitiems, kelyje, ne namuose, apaštalaujančią. Tai tarsi dvi Bažnyčios kryptys: išlikti savimi ir eiti į pasaulį. Tai ir du Dievo veikimo, pašaukimo būdai Bažnyčioje: biurokratinis ir charizminis. Bažnyčioje nuolat kyla nepasitenkinimas, jog nominacijos vyksta per pažintis, asmeniškumus ir interesus, o ne atsižvelgiant į charizmą ir nuopelnus.

Šia prasme galima išskirti tris Bažnyčios veiklos sritis: tikinčiųjų palaikymas, atšalusiųjų reevangelizacija ir netikinčiųjų bei kitatikių evangelizacija. Visgi labiausiai paplitęs yra Petro stilius – saviesiems. Savųjų liko ne tiek ir daug. Pusė tikinčiųjų yra nominalūs, ne iš šaknų, bet tik lapais.

Verta atkreipti dėmesį į biblinius tikėjimo pavyzdžius, kurie padaro, jog mūsų tikėjimas tampa uola išganymui, šventėjimui ir civilizaciniams pasiekimams, ant kurios stovi Bažnyčia. Tai Abraomo tikėjimas Dievu neturint vilties, Marijos tikėjimas Dievo galybe, o ne žmonių išmintimi, Petro išpažinimas, jog Jėzus yra lauktasis Mesijas ir gyvojo Dievo Sūnus, ir Pauliaus vidinis, mistinis, veržlusis tikėjimas. Jėzus išskiria Petrą ir padaro regima Bažnyčios uola to tikėjimo, kurį pranašavo prieš jį buvę ir skelbė po jo atėję.

saint-peter-and-saint-paul

Tragiška kunigo žūtis Finikse

Birželio 12 Phoenix vyskupija (JAV) pranešė apie įvykdytą parapijinės bažnyčios ir dviejų jos kunigų užpuolimą. 29 m. kunigas Kenneth Walker mirė nuo žaizdų ligoninėje, o 56 metų amžiaus kun. Joseph Terra, tos bažnyčios klebonas, sunkiai sužeistas, tačiau jo būklė stabili.

Nors ir sužeistas, klebonas suteikė paskutinį patepimą jaunam kunigui ir sugebėjo iškviesti pagalbą telefonu. A.a. tėvas Walker įšventintas kunigu tik prieš du metus. Dievo gailestingumui pavedame mirusio kunigo vėlę ir meldžiame greito pasveikimo sužeistajam.

Demokratijos ir liberalizmo išgamom užpuolikams belieka palinkėti suklupti ir teisingo atlygio, gal tokiu būdu susiprotės ir susirūpins savo sielų amžinuoju likimu.

kenetaspriests-bishop-o

Vyskupas priima palaiminimą iš kun.Keneth po pašventinimo apeigų. Kun.Keneth su parapijos klebonu, kuris suteikė jam paskutinį patepimą, pats būdamas sunkiai sužeistas.

 

 

 

 

Nuodėmės prieš Šventąją Dvasią

„Kas nes su manimi, tas yra prieš mane; kas su manimi nerenka, tas barsto. Iš tiesų sakau jums: visi piktžodžiavimai bus atleisti žmonėms, tačiau piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią nebus atleistas. Jei kas pasakytų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, tačiau jei kas prieštarautų Šventajai Dvasiai, tam  nebus atleista nei šiame, nei būsimąjame gyvenime“ (Mt 12:30-32).

1. Akiplėšiškai nusidėti ir tikėtis Dievo gailestingumo.

2. Nusivilti arba abejoti Dievo gailestingumu sau ar kitiems.

3. Priešintis pažintai tikėjimo tiesai.

4. Pavydėti artimui Dievo malonės.

5. Užkietinti širdį išganingiems pamokymams.

6. Iki pat mirties atidėlioti atgailą ir atsivertimą.

Piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią labiausiai pasireiškia per fariziejų nuodėmę, kai žmogus save stato aukščiau Dievo ir pretenduoja į jo autoritetą.

Šventoji Dvasia Budintoja, nuženk! Sekminės

Ankstų sekmadienio rytą Jono mama skuba į jo kambarį, žadindama jį:
„Kelkis, Jonuk, tau reikia šiandien į bažnyčią!“. „Iš po kaldros
pasigirsta nepatenkintas balsas: „Nesikelsiu. Yra dvi priežastys: aš jos
nemėgstu ir jie manęs nemėgsta“. Motina nenusileidžia: „Nekalbėk niekų,
kelkis, nes yra dvi priežastys, kodėl turi: tau jau keturiasdešimt, ir tu
esi tos bažnyčios klebonas“.

Nieko naujo. Šiandien Apštalų knygą skaitydami atrandame panašų aprašymą.
Jėzui pasišalinus apaštalai užsidarė paskutinės vakarienės kambaryje, bijo
žydų persekiojimo, nieko nenori: tauta nekenčia jų, o jie nekenčia jos. Ir
šių dienų krikščionys turi pagunda užsidaryti ir būti tylūs, nes pasaulis
nemėgsta kalbančiųjų apie Dievą. Maža to, parapijiečiai nenori klausyti
klebono pamokymų, o klebonui atsibosta kalbėti klausytojams, kurių vieni
yra šventi, o kiti – kurti.

Kaip klebono mama žadina ir primena pareigą, taip Šventoji Dvasia
tikinčiuosius nuolat žadina ir primena pareigą eiti ir skelbti žmonijos
tragedijos priežastį ir jos pašalinimo būdą – atsiskyrimą nuo Dievo per
nuodėmę ir sugrįžimą per Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, jo
malonės veikimą ir tikėjimą.

Sekminės yra Bažnyčios misijinio pašaukimo diena, kai iš tylios, privačios
maldos, buvimo būrelyje tarp savų su savomis mintimis ir pasvarstymais, iš
būvimo subklutūra, Bažnyčia tampa vieša, masine, civilizacine.

Senosiose Sutvirtinimo apeigose buvo labai iškalbingas gestas – užvožimas
sutvirtinamajam per žandą. Kartą teko tokiose apeigose dalyvauti, vienas
nepasvertas pliaukštėjimas nuskambėjo per visą bažnyčią. Tai simolinis
gestas, kvietimas būti drąsiu, pabusti iš miego ir baimės, priimti
pašaukimo iššūkį.

Norėtusi šių dienų tikrovę matant tradicinę giesmę užgiedoti naujais
žodžiais: O Dvasia Budintoja, nuženk, užmigusiems į ausį trenk!..

Slenkanti okupacija: ar švenčiame paskutinę Kovo 11-ąją?

Kol kitos valstybės prostestavo, derėjosi ir rengėsi bausti, Rusija į savo kontrolę perėmė Krymą. Logiška, perimtos bus prorusiškos Ukrainos sritys. Rusija kaltina Lenkiją ir Lietuvą Maidano karių ruošimu, nors tai yra melas, tačiau net ir už tokį melą Lietuvai reikės atsakyti.

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/karo-zona/2012-m-paskelbta-zvalgybos-organizacijos-stratfor-vadovo-george-o-friedmano-prognoze-karas-neisvengiamas-ji-prades-rusija-baltijos-salys-pagalbos-gali-nesulaukti-784-410780?cf=df

Pelenų Trečiadieniu prasideda Gavėnia

Katalikiškame pasaulyje Pelenų Trečiadieniu pašventintų pelenų pasibarstymo apeiga pradėtas atgailos, susikaupimo, pasninko ir dvasinio atsinaujinimo laikotarpis prieš didžiausią šventę – Velykas.

Liturgijoje naudojamas pelenų simbolis savo prigimtimi yra ir religinis, ir filosofinis, ir mokslinis, nes byloja apie žmogų, jo asmenį, gyvybės paradoksą.

Žmogaus kūnas primena dulkelę gamtos, Žemės planetos, Visatos, jos miližiniškų jėgų kontekste – jis atrodo toks apgailėtinai mažas ir silpnas, nepastebimas, nejuntamas dydis ir reiškinys beribėse platybėse. Tragiškas ir skaudus Japoniją sukrėtęs drebėjimas ir cunamis tai parodo ir įrodo. Iš tiesų žmogų gali papjauti ir lapė…

Kita vertus, žmogus yra mirtingas, jo kūnas ilgainiui suyra į dulkes. Gavėnios pelenai primena jo egzistencijos tiesą.

Biblijos pirmuosiuose puslapiuose aprašomas žmogaus sukūrimas, kai Dievas iš žemės dulkių suformavo kūną ir kvėpdamas dvasią jį padarė gyvą. Mirties atveju matome atvirkštinį atvejį: negyvas kūnas yra bedvasis, galiausiai virsta dulkių žiupsneliu, tam tikra prasme sugrįžtama į būklę, kai dar nebuvo sukūrimo.

Kur kas įdomiau už pelenus yra tai, kaip iš dulkių kyla tokios sudėtingos biologinės struktūros, gyvybės formos, pagaliau kaip su dulkėmis yra susiję asmuo ir intelektas?

Šiais laikais daug pasakyta apie žmogų kaip „cheminės predestinacijos atvejį“, gyvulinį organizmą, kaip „evoliucinio transformizmo sąlygotą zoologinę formą“, kuriame pasireiškia sąmonės fragmentai, „kibirkščiavimai“; kaip apie „materijos kompleksifikacijos, judėjimo į aukštesnį lygį, geresnės organizacijos siekio rezultatą“, tarsi materijos „kopėčių“ paskutinę pakopą ir t.t. Deja, pelenų žiupsnelis įrodo „išdribimą“ iš tų „kopėčių“, iš materijos organizavimosi „viršūnių“ ir t.t., ir vis tiek niekaip nepaaiškina gyvybės ir asmens reiškinio.

Jei žmonės pilnai patikėtų materialistiniu ir zoologiniu žmogaus apibrėžimais, jog jis tėra atsitiktinis dalelių samplaikos rezultatas – gyvūnas, tuomet nereikėtų stebėtis, kai chaoso tikrovė ir miško gyvenimo realijos persikelia į žmonių visuomenę: vilkas suėda kiškį, o du tipeliai patamsyje užpuola praeivį, atimdami jo nuosavybę, sveikatą, o gal net ir gyvybę… Tuomet nereikėtų mirusių net laidoti, nes muilo fabrikui pasitarnautų bet kokia biomasė… Išskirtinai materialistinis žmogaus traktavimas tampa jo pažeminimo, cinizmo ir nesusipratimų šaltiniu, privedančių prie praktinių absurdų.

Akivaizdu, kad čia susiduria jau 300 metų tolydžio aštrėjęs Apšvietos ir krikščionių religijos konfliktas. „Religija nedera su protu!” – tai nuolat iki šiol buvo bandoma įpiršti. Pasireiškia Apšvietos įtakoje esančių žmonių pretenzijos pašalinti paslaptį, antgamtę, Dievą, žmogaus sielą, determinuoti žmogaus valią ir protą. Mokslinio pozityvizmo sistemoje Dievo klausimas, hipotezė ar tvirtinimai tapo tarsi nereikalingi. Apšvietos paskatintas naivusis mokslinis optimizmas suformavo perdėtą žmogaus pasitikėjimą savimi, kuris grindžiamas supaprastinta niutoniškąja fizika, dar vadinama klasikine, teigiant, kad dabartinis pasaulio pažinimas leidžia nuosekliai ir tiksliai sužinoti, kas buvo seniau ir kas bus paskui. Teologus ir filosofus turėjo pakeisti inžinieriai… Galiausiai kvantinės fizikos ir mokslo filosofijos išvados parodė tokio požiūrio naivumą.

Juokingai skamba tvirtinimas, jog viskas atsirado savaime iš kažkokio chaoso. Cirko pokštininkas triušį ištraukia iš skrybėlės, tačiau jei jo nebūtų, tai nebūtų nei kas įdeda, nei kas ištraukia. Tuo tarpu taip vadinamas mokslas perša teiginius apie materijos „laiminga loteriją“, atsitiktinį medžiagų virsmą ir konfigūraciją, kažkokį materijos „kombainą“, plaktuvą, kuris „sukuria“, paskui ir vėl „praryja“… Juokaujant galima būtų paklausti, kiek laiko reikia purtyti indą su pelenais, kad vėl susiorganizuotų gyvybės forma? Gal krematoriumuose galėtų vykti atvirkštinis procesas?

Mokslas neatsako į klausimą, kas yra materialųjį pasaulį valdančios taisyklės, principai, kokia yra viso to prasmė, kodėl visgi kažkas egzistuoja, o ne atvirkščiai? Visais lygiais, iki mažiausių smulkmenų ir didžiausių maštabų mūsų apčiuopiamoje tikrovėje yra vadovaujamasi taisyklėmis. Apie sunkias kalbas sakoma, kad pagrindinė jų taisyklė – taisyklės nebūvimas, kadangi vos ne kiekvienas žodis skirtingai kaitomas, tuo tarpu tikrovės, kurioje gyvename, geležinė taisyklė – taisyklė visada ir visur yra. Dar tuomet, kai protaujančio žmogaus ir jo sukurtojo mokslo nebuvo, taisyklės jau buvo. Prieš atsirandant mokslui, taisyklės ir jų darni visuma jau buvo. Todėl kiekvienas mokslininkas panašus į mokinuką, nusirašinėjantį iš svetimo sąsiuvinio.

Žvelgiant ir apmąstant mus supantį materialų pasaulį, neįmanoma nepastebėti jame glūdinčios kūrybingosios dvasios, intelekto, gyvybės plano. Ypač paskutinių dešimtmečių atradimai informatikos srityje patvirtina būties vidinės infomacijos tikrovę, kai nematerialūs, matematiniai-loginiai, prasminiai principai organizuoja abiotinę materiją ir jos reiškinius. Jono evangelijos žodžiai šį principą nusakė kur kas anksčiau ir išsamiau: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“. Tai jis, būdamas absoliutus Asmuo, mąsto, įsako, pagrindžia ir valdo tikrovę.

Panašiai ir bet kokia žmogaus, kaip protingos būtybės, veikla yra iš esmės dvasinė. Jei tad žmogus sugeba organizuoti save, savo aplinką, turimą medžiagą pagal savo pageidavimą, tai ar šis faktas neįrodo ir paties aukščiausiojo ir viską pagrindžiančio principo, jog virš visko yra dieviškojo asmens protas? Neatsitiktinai šv.Augustinas ir šv.Tomas Akvinietis nurodė svarbiausią žmogaus uždavinį – mąstymą, protavimą, kad šioje plotmėje atrastų Dievą ir su juo susiderintų.

Tai kas gi yra žmogus? Šiais laikais daug ištirta ir pasakyta apie žmogų kaip apie kūną, tačiau nenorima girdėti apie jį kaip protingą dvasią. Klasikinės filosofijos ir krikščioniškosios religijos atsakymas: žmogus „įspraustas“ tarp žemės ir Dangaus, dvasios ir kūno vienybė, koegzistencija, dvasios pasireiškimas materijoje, asmeninio Dievo paveikslo ir panašumo pasireiškimas žmogaus asmenyje, o paskui ir jo kūniškame apvalkale bei aplinkoje!

Velykų laikas prasideda Pelenų trečiadieniu ir baigiasi Sekminėmis, tarsi nurodytų į du įvykius, kai iš dulkių kyla gyvybė: sukūrimą ir atpirkimą. Pirmu atveju iš žemės dulkių sukurtas žmogus dvasios kvėpimu atgijo, ir antru atveju iš dulkių prikeltas atgijo ir tapo pilnai sudvasintas, pakylėtas į Dievo artumą.

Kažkas yra teisingai pastebėjęs, jog praėję paskutiniai šimtmečiai buvo apgaubti Apšvietos tamsos, kadangi žmogus ėmė neigti Protą ir filosofiškai primityvaus mokslo pagalba vis pabrėždavo savo gyvūniškumą, lygindamasis su šimpanzėmis…

Ar žmogus virs pelenais, ar jo dvasia pakils virš pelenų; ar gyvūno, ar dvasios principas; ar chaoso, ar proto ? Toks yra katalikiškosios Gavėnios klausimas.

Rusijoje ir Ukrainoje ėmė verkti ikonos

Besiartinančio karo akivaizdoje Dangus siunčia ženklą: keliuose Rusijos ir Ukrainos vienuolynuose ir bažnyčiose ikonos pravirko ašaromis arba krauju. Nuo seno žinoma, jog tokie reiškiniai pranašauja ir perspėja dėl artėjančių nelaimių. Tokie atvejai buvo užfiksuoti prieš spalio karinį perversmą, pasaulinius karus.

Teigiama, kad ikonos ėmė verkti Rostove prie Dono, Odesoje, Ruvnime, Novokuznecke ir kt.

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=XytJgPkXb9Q