Temos Archyvai: seima

Kunkuliuojantis erotikos katilas

Rugpjūčio 28 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv. Augustiną, vyskupą, tiek daug nusipelniusį Bažnyčiai teologą, filosofą ir tiesiog šventą krikščionį. Deja, iki krikšto, sulaukus 33 metų, kaip rašo savo viešojoje išpažintyje – Išpažinimuose, ypač išvykęs studijuoti į Kartaginą, jis buvo „įkritęs į kunkuliuojantį erotikos katilą“. Vėliau jis apgailestavo dėl savo palaido gyvenimo, iš dalies kaltindamas savo pagonį tėvą, kad blogai jį auklėjo ir nepasirūpino jo apženyti dar jauname amžiuje, santuokoje įprasminant ir sukilninant lytinę prigimtį.

Pažvelgus į dabartinės liberalios visuomenės gyvenimą, nesunku pastebėti, kad atsidūrėme „kunkuliuojančios erotikos katile“, kur vis labiau ir atviriau reiškiasi erotizuota kultūra. Tam ypač pasitarnauja interneto ir žiniasklaidos paduodami pavyzdžiai. Ne išimtis yra ir Bažnyčios gyvenimas, kai išgirstame, kad koks Brazilijos vyskupas per internetinę kamerą užsiiminėjo autoerotizmu su paaugliu, o kitas jo kraštietis teigė, jog homoseksualizmas yra Dievo dovana, kai tenka uždaryti ne vieną seminariją (kaip antai st. Poltene Austrijoje ar Orchard Lake JAV), kuri tapo išvirkavimo lizdu.

Vakar Bažnyčia pagerbė šv. Moniką, Augustino motiną, kuri daugybę metų meldėsi už savo paklydusio sūnaus atsivertimą. Jai Augustinas reiškė didelį dėkingumą, pagarbą ir meilę, kad jo klaidžiojimo metais ji buvo šalia, rėmė malda, pamokymu ir pagalba. Monikos asmenyje Bažnyčia mato save, kuri yra tarsi besimeldžianti motina, lydinti paklydusius savo vaikus ir kovojanti už jų išganymą.

Taip sutapo, kad šv. Monikos minėjimo dienos Mišiose skaitėme apaštalo Pauliaus pirmojo laiško tesaloniškiečiams ištrauką, kuri nušviečia skaistumo ir šventumo sąryšį: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Todėl kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią“ (4,3-8).

Ilgaamžiame krikščionybės mokyme ir praktikoje skaistumas buvo viena iš esminių šventumo prielaidų, todėl visi žengiantys išganymo ir tobulumo keliu, pagal savo luomo aplinkybes, turėjo apvaldyti geidulingumą ir vesti tyrą gyvenimą. Tai išreiškia ir liudija ypač gerbtina  skaistumo įžadų ar celibato pažado praktika. Maža to, apaštalas Paulius teigia, jog krikščionies kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė tol, kol jos nesuteršia neskaistumo nuodėmės. Šventosios Dvasios veikimas yra nesuderinamas su išvirkavimu, kadangi vienas kitą paneigia (priklauso, kas labiau vyrauja), prarandant dvasios viršenybę prieš kūną, proto prieš aistrą, atsakomybės prieš trumpalaikius norus. Maža to, paleistuvystė užtraukia „Dievo kerštą“, kuris pasireiškia dvasinio, socialinio, šeimos gyvenimo suirimu ir kitomis negandomis. Liaudyje sakoma, jog Dievas baudžia atimdamas protą, o kai labiau baudžia, tai atima ir gėdos jausmą, tačiau labiausiai žmogus nubaudžiamas einant į viešą paleistuvystę, ja didžiuojantis ir propaguojant. Tai yra žmogaus degradavimo ir moralės dugnas, akivaizdžiai atsivėrę pragaro vartai.

Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina Marija kalbėjo, jog daugiau sielų eina į pragarą dėl neskaistumo nuodėmių, nei dėl kitų nuodėmių. Šv. Tomas Akvinietis teigęs, jog blogų minčių karalystėje karaliauja neskaisčios mintys. Patyręs pasileidėlio gyvenimą šv. Augustinas perspėja apie ypač stiprią ir žalingą seksualinę priklausomybę, kuri „veda į nuodėmingą būtinybę“. Štai kodėl vis labiau reikalaujama įteisinti seksualinę laisvę ir įvairias jos formas. Susidaro įspūdis, kad žmogus nebegali kitaip gyventi, todėl belieka tik pateisinti ir įteisinti jo nuopolio troškimus.

Šv. Mato evangelijoje skaitome Jėzaus palaiminimo žodžius, jog tyros širdies žmonės regės Dievą (5,1-12). Šis teiginys nusako dvasinę ir psichologinę tikrovę, jog neskaistumo aistrų aptemdytas žmogus tampa abejingas ar net priešiškas Dievui (šv. Tomo Akv. teigimu, papuola į odium Dei), apskritai kilnesniems idealams ir troškimams. Nors sakoma, kad žmogus yra capax Dei, tačiau ištvirkavimas padaro, jog jis tampa acapax Dei (neimlus Dievui), acapax ir meilei, ir tiesai, ir kitam žmogui. Didžiausias žmogaus iššūkis, šv. Augustino pavyzdžiu, kas laimės jo gyvenime – kūniškos aistros ar dvasinės prigimties siekiai, patys primityviausi instinktai ar proto ir dvasios gelmė, meilė ar egoizmas? Neatsitiktinai skaistus žmogus gali drąsiai tarti „teateinie Tavo karalystė“, o neskaistus savo širdyje nujaučia visa persmelkiantį konfliktą, kurį pagimdo jo geidulių nesutaikomumas su Dievo karalystės tikrove ir vertybėmis.

Kažkuris krikščioniškas mąstytojas yra sakęs, jog už visus didingiausius darbus ir pasiekimus didingiausias yra skaistumas, nes netyrumas padaro nebeįmanomus didingus dalykus, vien tik beprotiškus padaro įmanomus, o skaistumas išlaisvina protą, valią ir jėgas kilnesnėms vertybėms ir siekiams.

 

Šalies laisvė remiasi šeimų laisve. Pamąstymai Kovo 11-osios išvakarėse

Suteikti laisvę ir nurengti paskutinius marškinius – tai didžiausias akiplėšiškumas dirbančių žmonių atžvilgiu, tačiau taip ne kartą buvo atsitikę istorijoje. XVIII am. taip pasielgta su valstiečiais tiek Lietuvos, tiek Lenkijos žemėse, kurias jau valdė carinė Rusija: jūs laisvi nuo pono, galite jį palikti, bet visas jūsų turtas lieka ponui.

Paprasto žmogaus pavergimas ar išnaudojimas buvo vyraujantis reiškinys didžiąją mums žinomos istorijos dalį, neleidęs visuomenėms vystytis, privedęs prie socialinių katastrofų. Paskutiniųjų amžių pavyzdžiais buvo baudžiava ir manufaktūros, kai valstietis ar fabriko darbininkas turėjo sunkiai dirbti, gyveno beviltiškame skurde, buvo žeminamas, mušamas, kentėjo nuo daugybės chroniškų ligų, todėl buvo pertekęs neapykantos, tamsumo, nevilties, o kaip pagrindinį antidepresantą dideliais kiekiais naudojo alkoholį.

Paskelbti laisvę ir atimti paskutinius marškinius – nesuderinami dalykai, tai laisvės paneigimas iš esmės. Šalies laisvė yra įmanoma tada, kai atskiros šeimos turi pakankamą dvasinę, kultūrinę, ekonominę, savivaldos, iniciatyvos ir atsakomybės laisvę, leidžiančią pasiekti visokeriopą gerbūvį, būtiną žmogaus orumo ir autentiško žmogiško gyvenimo išsaugojimui.

Antrankių nuėjimas ir paskutinių batų atėmimas pasireiškia ir tada, kai atlikęs kalėjime bausmę asmuo laisvėje neturi jokio gyvenimiško pagrindo prasmingai įgyvendinti laisvę, todėl jis skatinamas daryti dalykus, kurie jį vėl atveda į teismą ir kalėjimą. Ne iš vieno kalinio girdėjau prisipažinimą, kad laisvėje jis neturi nieko, todėl jam geriau tapti etatiniu kaliniu, nes kalėjime jis turi pastogę, elementarią priežiūrą, nereikia mokėti mokesčių, tiek daug stengtis kaip pasaulyje.

Prie revoliucijų, maištų, neramumų atvedė, komunizmo nelaimę užtraukė ta pati priežastis – paprastų žmonių laisvės varžymas ir atėmimas, paliekant vergavimo ir skurdo sąlygas. Baudžiavos laikais dvarponiai pamažu privertė valstiečius neatlygintinai dirbti pirma vieną dieną savaitėje, o paskui net ir septynias dienas, pasitelkiant savo įrankius ir darbinius gyvulius, atiduodant ponui mokesčius ir prievoles. Fabrikų darbininkai buvo samdomi už vargingą atlygį, nes už vartų laukė būriai, kuriems buvo galima mokėti dar mažiau. Komunizmas pasiūlė mums laisvę, tačiau atėmė nuosavybę, tradicijas, istoriją, kultūrą ir religiją, taip paneigdamas laisvės prasmę ir esmę. Kai komunistų internacionalas bandė įgyvendinti pasaulinę revoliuciją Vakaruose, ten neberado pasekėjų, kadangi vyriausybės spėjo suvokti, kad nesiskaityti su dirbančiais savo piliečiais yra nenaudinga ir net pavojinga. Paprastas darbininkas uždirbo tiek, kad galėtų turėti namus,  baseiną, nusipirkti mašiną, išvažiuoti atostogauti ir aprūpinti šeimą padoriu gyvenimu, todėl jam nebuvo pagundos susigundyti komunistinės laisvės iliuzija, kuri komunistinės ideologijos užvaldytas visuomenes ilgiems dešimtmečiams įkalino dvasiniame, kultūriniame ir materialiame skurde.

Kiekviena brandi šalis turi  daryti viską, kad išugdytų ir suteiktų sąlygas žmonėms išlikti laisvais, kadangi tik laisvi žmonės gali padaryti savo šalį laisvą ir nepriklausomą. Tą laisvę reikia saugoti nuo visų tų, kurie ir vėl bando pavergti ir išnaudoti paprastus dirbančius, sudarančius absoliučią visuomenių daugumą. Šiuolaikinės baudžiavos atsiranda ten, kur nėra užtikrinamas stogas ir teisingas atlygis, kur žmones ima smaugti kreditai, kainos, juodoji buhalterija, nelegalus darbas, didelės prievolės dabartiniams ponams, kurių didžiausias yra valstybė.

Visomis prasmėmis laisvas žmogus kur kas geriau pasirūpina savimi, savo nuosavybe ir šeima. Kai abiejų tautų sąjungos teritorijoje Viduramžiais ėmė vystytis žemės ūkiai, tiekiantys Vakarų Europai grūdus, tūlas Anzelmas Gostomskis (1588) išleido vadovėlį „Ūkis”, kuriame dvarininkams, didelių folvarkų savininkams, patarė visame kame mokytis ūkininkavimo iš valstiečių, kadangi savo ūkiuose jie kur kas sėkmingiau, geriau ir rūpestingiau sugebėjo tvarkytis, todėl vertėsi kur kas geriau nei baudžiaviniu darbu besinaudojantys dvarai. Baudžiauninkų darbo moralė, sveikata ir depresija neleido pasiekti gerų rezultatų, iš jų galėjai sulaukti tik žiauraus smurto protrūkių, kai sukilę prieš savo engėjus ant pagalių nešė nukirstas ponų galvas užsidėję vietoj vėliavų.

Panaši situacija susiklostė Anglijoje, kurioje pradėjo vystytis didelės manufaktūros, atsirado pirmieji taip vadinami kapitalistai. Ištisos apylinkės buvo išvalomos nuo kaimų, kurių gyventojai neturėjo žemės nuosavybės, kad avių augintojai turėtų daugiau teritorijų ganykloms. Minios valstiečių suplūdo į miestus ieškoti darbo fabrikuose. Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo tokios prastos, jog didžiąją dalį visuomenės ilgainiui ėmė sudaryti vieni klipatos ir ligoniai. Anglijai įsitraukus į karus iškilo problema gauti  fiziškai ir psichologiškai pajėgų karį, nes tik 20 procentų buvo tinkami karinei tarnybai. Medicinos terminologijoje atsirado sąvoka angliška liga, kuria apibūdinama visa eilė žmogaus susidėvėjimo, fizinio išsekimo ir invalidumo apraiškų.

Angliška liga pasireiškia ir šiais laikais, kai 40-50 metų vyrai, dirbantys savo kilmės šalyse ir ypač emigracijoje, anksčiau laiko susidėvi fiziškai nuo sunkaus darbo ir prastų gyvenimo sąlygų. Ligoninėje sutikau 20-metį vyrą, kuris nuo sunkaus darbo langų firmoje turėjo 3 stuburo išvaržas. Sąnarių, širdies, onkologinės ligos, infarktai, insultai, psichinės problemos yra būdingos ir šių dienų baudžiauninkams. 2010 m. paskelbta statistika atskleidė sunkiai suvokiamą dalyką, jog Lietuvoje tik 20 procentų pirmokų yra visapusiškai sveiki, ir tik 20 procentų šaukiamųjų buvo tinkami karinei tarnybai.

Skurdo, išnaudojimo ir depresijos užkrėsta visuomenė neturi šansų vystytis, nesustiprins ir valstybės, toliau bus skatinama emigracija, kaimo ir darbininkų šeimų degradavimas, demografinės problemas. Nėra kitos išeities, būtina šalies laisvę statyti ant šeimų laisvės pagrindo, kurios būtų pakankamai pasiturinčios, turėtų šeimininkišką mentalitetą, atsakomybę ir orumą.

Ar abortai yra mažesnis blogis nei pedofilija? Abortų legalizavimo 100-metis

Šių metų rudenį minime 100 metų nuo momento, kai komunistiniai banditai, užgrobę valdžią Rusijoje, įteisino abortą. Ilgainiui, jais pasekė kitos šalys, įteisindamos negimusio žmogaus žudymo teisę. Maža to, sugalvoti nauji terminai ir nauji būdai kūdikių žudymui, kaip antai, postnatalinis abortas, kuomet ką tik gimusį vaikelį abortmacheriai papjauna. Klesti baisus verslas, kuris gauna miljardus už kūdikių žudymą, už  jų organų ar audinių parūpinimą ne tik privačioms klinikoms, bet ir kosmetikos, gyvūnų pašarų pramonei.

Visi gyvieji ir gyvenantys ateina iš gyvybės šaltinio, kuriuo yra moteris-motina. Esame tais, kurių nenužudė, nesupjaustė, negramdė ir neišsiurbė, paskui neišmetė į šiukšlių dėžę, neperdarė į kremą ar nenuleido klozete, kad kaip tas lietuviškos pasakos Žilvinėlis nuplauktų Nemunu į Baltiją kraujo puta… Esame tie, kurie gimėme, todėl yra kam gyventi, darbuotis, melstis, kurti, saugoti, ginti, mylėti, perduoti gyvybės dovaną ir žmogiškumo kultūrą ateinančioms kartoms.

Kiekvienas iš mūsų praėjome visus žmogiškojo kūno vystymosi etapus motinos įsčiose. Kiekvieną atskirą ir visas drauge akimirkas nuo pradžios iki dabar esame ta pačia žmogiška būtybe su kūnu ir nemaria siela.  Niekada nebuvome nei žuvimi, nei dinozauru, nei beždžione, nei organinių junginių gumulu, augliu ar parazitu motinos kūne, kaip bando mums įteigti abortų šalininkai.  Akivaizdu, kad gamtoje vyrauja gyvybės taisyklė, jog panašus gimdo panašų: gandras susilaukia gandriukų, o ne krokodilų; dramblė atsiveda drambliuką, o ne peliuką; beždžionė susilaukia beždžioniukų, o žmogus gimdo žmogų – ne kažką kitą. Teigti, kad žmogus nuo pat pradžių ar kažkurį laiką buvo kažkuo kitu, ne žmogumi, yra absurdas.

Daugumas Europos šalių yra įteisinusios abortą, galimybės jį atlikti vis liberalėja, tuo tarpu Vakarų visuomenė sensta ir išmiršta. Liūdna žiūrėti į jaunas poras, kurios augina šunį, bet ne vaiką, o pradėtus vaikus laiko  didžiausiais savo egoizmo priešais.

Gyvybės vertybę gerbiančios šalys, kaip antai, Lenkija ar Argentina, deda visas pastangas išvengti aborto nuodėmės, nežmoniškumo ir demografinės nelaimės plitimo. Argentinos sveikatos ministras dr. Ginés González García apibrėžė abortą kaip didžiausią žmonijoje visuotinį genocidą, kurio istorija niekada nėra turėjusi. Nuo abortų legalizavimo Lietuva neteko apie 5 milijonus savo tautiečių. Štai kodėl Lietuva, savo teritorija panašaus dydžio kaip Vengrija, gyventojų turi mažiau kaip 3 milijonus, o Vengrija – 9 milijonus. Lenkija, kuri priešinasi beatodairiškiems abortams, santykinai turi tiek gyventojų, kad Lietuvai tektų 10 milijonų.

Feminizuojančios aktyvistės kalba apie moters teisę į savo kūną. Tokia logika remiantis, tada ir vyrai turi teisę savo kūną nuodyti alkoholiu, tinginiauti, neiti į karą, mylėtis su kuo papuola ir pan. Ideologijos naudojama logika neturi nieko bendro su natūralia tvarka. Jei europiečiai vyrai imtų svarstyti apie savo teises, kas gintų feministes nuo musulmonų vykdomo moters pavergimo ir išnaudojimo? Kam reikalingos savitikslės, bergždžios ir žiaurios moterys, kurių niekas nemyli ir kurios nieko nemyli?

Gyvename visuotinės paleistuvystės laikais, kai sekso klausimas užpildė visas sritis, pažeidė santuoką, kunigystę, iškreipė lytinį brendimą ir tapatybę, visuomeninius ryšius, kultūrą, psichologijos pagrindus, demografiją ir t.t. Psichofizinio lytinio malonumo suabsoliutinimas veda prie egoistinio, žemaisiais instinktais besivadovaujančio tipo įsigalėjimo. Kūniškumas savo esme yra egoistinis, nes yra nukreiptas į individo poreikius. Išbujojęs egoizmas sąlygoja asmenybės sutrikimus, pasireiškiančius visais negatyviais reiškiniais, tame tarpe abejingumu kitam žmogui, jo orumui. Didžiąja dalimi abortai yra egoizmo rezultatas. Panašiai kaip ir pedofilija. Abi blogybės yra panašios, tačiau abortas nėra taip baudžiamas ir smerkiamas kaip pedofilija. Tai liudija visuomenės ir teisės moralinę šizofreniją. Įteisinus abortus, tik žingsnis, kad egoizmo ir iškrypimų pažeista visuomenė ims toleruoti ir praktikuoti pedofiliją. Pedofilijos traumuotiems galima taikyti terapiją, tačiau aborto nužudytų – nebeprikelsi.

Seksualizuotos visuomenės, pažeistos moralinės pusiausvyros sąlygomis reikia kažką pasiūlyti, kad liautųsi morališkai niekingas negimusių žmonių žudymas. Bažnyčios siūlomas susitvardymas, skaistumas yra išjuokiamas. Kas šioje situacijoje yra mažiausias blogis? Yra puikus natūralus vaisingumo numatymo būdas, kraštutiniu atveju – fizinė kontracepcija. Kaip norėtųsi egoizmo liga sergant – negalima, kaip leidžia moralė – reikia pastangų. Tai verta, nes nužudytų vaikų kraujas šaukiasi Dangaus keršto.

 

Pamąstymai apie šeimą Nepriklausomybės 100-mečio išvakarėse

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejui mintimis grįžtame į praeitį, iš kurios, kaip giedame himne, semiamės stiprybės. Šv. Rašto mintimi, dar prieš tai, kai atsirado karalystės, imperijos ar respublikos, gerokai prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, Dievas sukūrė vyro ir moters šeimą, liepė jiems gimdyti, laikytis moralės, padalino žmoniją į tautas. Būtent,  XIX amžiuje išplitus nacionalizmo ir nacionalinių valstybių idėjoms (tauta turi teisę apsispręsti ir egzistuoti kaip valstybinis darinys), Europoje ir visame pasaulyje byrėjo imperijos, atsirado daugybė tautinių valstybių, tame tarpe ir Lietuva. Panašiai sionistinis-nacionalinis judėjimas atvedė prie žydų valstybės įkūrimo.

Iki tol lietuvių tauta egzistavo, apgyvendino maždaug tą pačią teritoriją kaip ir dabar, tačiau  buvo apribota kitokių geopolitinių sąlygų. Paskelbusi nepriklausomybę nacionaliniu pagrindu lietuvių tauta deklaravo, jog ji sau pačiai yra pirmasis tikslas, jog sieks savarankiškai spręsti savo reikalus ne kaip kitų tautų tarnas ir jų naudai, bet kaip suverenas ir savo naudai. Juk kiekvienos valstybės ir nepriklausomybės tikslas yra apsiginti nuo išorės ir vidinių priešų bei geriau rūpintis savo išoriniais ir vidiniais interesais.

Dabartinis lietuvių tautos šeimininkas yra Lietuvos Respublika (pamažu perduodant galias Europos Sąjungai, dominuojamai Vokietijos ir Prancūzijos), o jos santvarka – demokratija, tačiau, kaip įsitikinome, su stipria postsovietine ir naująja kratokratija (valdžioje įsitvirtinusiu klanu). Iš esmės daug kas sėkmingai išvengė liustracijų, integravosi į naują tikrovę, net apsiskelbė patriotais. Naujų ideologijų paskatinta respublikos valdžia ėmė labiau pabrėžti pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės viršenybę kitų vertybių (tame ir Dievo įsakymų) atžvilgiu, nebūtinai atsižvelgiant ir į tautos interesus.

Tiesa sakant, toliau išliekame klaidingų ideologijų sukeltose patologijose, todėl  Nepriklausomybės jubiliejų Lietuva sutiks prasidedančios Vakarų civilizacijos ir savo pačios agonijos sąlygomis. Ketinama sukurti naują Europą, paremtą ne Kristaus mokslu, sudarytą ne iš Tėvynių, kaip kad tikėjosi Europos Sąjungos įkūrėjai, ne iš stiprių šeimų, bet permaišytą iš įvairių tautų ir kultūrų pagal naujai seną sovietų sąjungos modelį, besiremiantį neomarksistine ideologija ir ją išreiškiančia konstitucija, kur žmonės vienas kitam bus svetimi ir priešiški, panašiai kaip į kolūkius suvaryti šaknų neturintys darbininkai, apdoroti moraliai pakrikusios postmodernios Vakarų kultūros, brukant išgalvotas lyties ir šeimos sampratas, gender ideologiją.

Akivaizdu, kad bevaikę Europą ir Lietuvą ištiko demografinė katastrofa, kadangi statistiškai vienai europiečių šeimai tenka tik šiek tiek daugiau nei vienas kūdikis. Tai mirties skaičius, kurį pasirinko Dievo paliepimą daugintis užmiršę, į pramogas ar į karjerą pasidavęs šių dienų žmogus. Nebus kam daryti ekonomikos, ginti sienas, mokėti pensijų, išlaikyti kultūrą. Bevaikės ir beviltiškos Europos tikrovę simboliškai atspindi jos bevaikiai lyderiai: Prancūzijos prezidentas E. Macron, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Vokietijos kanclerė A. Merkel, Olandijos premjeras M. Rutte, D. Britanijos premjerė T. May, Italijos premjeras P. Gentiloni, ES Komisijos pirminikas J.C. Juncker. Tuo tarpu 50 milijonų  musulmonų (tai sudaro 10 procentų ES gyventojų), kurie jau gyvena ES teritorijoje, turi šeimose vidutiniškai 8 vaikus. Tai reiškia, jog netrukus daug kas pasikeis. Klystame, jei manome, kad mus išlaikys susvetimėjusių žmonių Europos katilas, ypač kad mumis rūpinsis įsibrovėliai ar atvykėliai iš islamiškų kraštų, kuriems europietis yra blogiausia žmogaus rūšis.

Aš, kunigas, irgi neturiu nei šeimos, nei vaikų, nes nuo XI am. tęsiasi popiežių paliepimas kunigams būti tobulais Kristaus atstovais, kurie stiprintų krikščioniškas šeimas, turėtų dvasinių vaikų bei dvasinę šeimą – Bažnyčią, ir nepadalinta širdimi tarnautų Dievui. Kunigai yra didžiulė išimtis ir retenybė mūsų visuomenėje, nes vienam kunigui tenka apie 3000 katalikų, todėl nėra net mažiausios galimybės pataisyti tai, ką milijonai pasauliečių apleidžia – nekuria šeimų ir negimdo vaikų.

Visgi kaip ir žemiškoji tauta, taip ir Dievo tauta yra sudaryta iš šeimų, kurios yra visuomenės esminės ląstelės. Kaip jaučiasi, gyvena ir vystosi šeima, kokia ji yra, tokia yra ir visuomenė, taip vystosi ir tauta. Istorijoje buvo ne vienas laikotarpis, kai šeima buvo atsiskyrusi nuo valdančios santvarkos ir mažai jai lojali. Susidaro įspūdis, kad lietuvių tautos šeimininkas – respublika – daugeliu klausimų yra prieš šeimą, todėl šeima yra prieš respubliką.

Normali, dora šeima atlieka daug uždavinių, tame tarpe ir kultūrinę, socialinę bei ekonominę, nes perduoda tautiškumą, gyvenimišką patirtį, rūpinasi šeimos nariais,  kaupia turtą, kurį naudoja kaip saugiklį ir perduoda kaip palikimą. Valstybingumo požiūriu vaikų gimdymas ir auklėjimas yra ne tik šeimos investicija, bet ir pačios valstybės egzistavimo pagrindas, tikrasis socialinio saugumo garantas. Tėvų ir senelių gerbūvis visada priklausė nuo to, ar ir kiek vaikų turi, ar tie vaikai yra išmokyti amato, turi reikiamus praktinius sugebėjimus (Išminties knygoje rašoma, jog jei tėvas neišmokė sūnaus amato, neturi teisės tikėtis jo pagalbos senatvėje), ar apskritai yra dori.

Žmonijos istorijoje niekada nebuvo socialinio draudimo, nebuvo pensijų, nes kiekviena šeima stengėsi susilaukti vaikų, kad būtų kas padeda darbuose, kas tęstų tėvų įdirbį ir išlaikytų nueinančias ir ateinančias kartas. Socialinis draudimas ir pašalpos yra dabartinių laikų atradimas, kuris iš dalies iškreipė natūralų mąstymą ir žmonių santykius, kadangi tapo nebesvarbu, ar žmogus turi vaikų, kokie jie yra, ar jie yra atsakingi, neva užtenka mokėti įmokas į socialinio draudimo sistemą, fondą,  pavadinkim jį „Gražioji ateitis“, tarsi nieko daugiau nereikėtų. Gražią ateitį gali užtikrinti ne tiek fondas, bet normali šeima, besiskleidžianti į ateitį vaikais.

Svieto lygintojai išgalvojo socialinį draudimą, kuris tapo įtvirtintas dabartinių valstybių sistemoje, nusavinant iš žmogaus kai kada pusę jo pajamų pagal pačią nelogiškiausią ir neteisingiausią sutartį, jog įmokų mokėtojas gal kažkada ir gal kažkiek gaus. Dabar valstybė kalba atvirai, jog nebus iš ko duoti, nes darbingo amžiaus piliečių mažėja, o fondo lėšos nėra rimtai kaupiamos, pelningai investuojamos, bet pravalgomos ir išleidžiamos kitiems tikslams. Komunizmas krito kaip giliai neteisinga sistema, todėl ir tokia socialinės apsaugos sistema žlugs kaip nenatūralus reiškinys, kadangi yra nukreiptas prieš šeimos atsakomybę, prieš vaikų gimdymą ir piliečių dorovę.

Iš krikščioniškos epochos ateinanti visuomenė turėjo palankų demografinį santykį, todėl septintame praeito amžiaus dešimtmetyje penki dirbantieji išlaikė vieną išsilaikyti negalėjusį. Koks santykis yra šiandien? Girdime, jog pusantro dirbančio išlaiko vieną paramos gavėją. Kokios priežastys? Teigiama, kad emigracija, bedarbystė, menkas gimstamumas, skurdas, kontracepcija, abortai ir t.t., tačiau priežastis yra ir ta, jog socialinės pašalpos reiškinys atėmė iš šeimos iniciatyvą ir atsakomybę, skatina eiti individualizmo keliu. Pagalba turėtų vykti šeimos kontekste, padedant šeimai, nes niekas geriau nepasirūpins žmogumi kaip šeima. Sektina yra dabartinės Lenkijos valdžios politika padedant  šeimai per programas 500+ ir Butas+.

Blogiausia yra tai, jog vaikų gimdymas ir auklėjimas pablogina tėvų gyvenimo sąlygas ir tampa diskriminavimu socialinio draudimo sistemoje. Ne tik biznio struktūros, tačiau ir valstybė elgiasi nekantriai, nori čia ir dabar turėti daugiau įmokas mokančių, pelną nešančių darbininkų, todėl traktuoja vaikus auginančias motinas gan šaltai. Gal todėl lengva ranka leido kontracepciją ir abortus, kompensuojant iš to pačio fondo.

Tai yra absurdas, kad valstybė finansuoja savęs pačios naikinimą. Prisiminkime šv. Jono Pauliaus II įspėjimą, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities. Skaičiuojama, jog Lietuvoje per daugiau kaip 70 aborto legalizavimo metų buvo likviduota apie 5 milijonai negimusių kūdikių. Ar paminėsime šią netektį 100-mečio proga?

Žmogus gali laimėti trumpoje distancijoje, tačiau Dievo tiesa visada laimi ilgesnėje distancijoje, skaudžiai pamokydama besipriešinantį jai žmogų. Lietuva nubėgo trumpą 25 metų nepriklausomybės atkūrimo distanciją rodydama špygą Dievui ir žmogaus prigimčiai, tačiau jau dabar matome, jog yra atsilikusi visose srityse. Praėjo kelios dešimtys metų ir tapo akivaizdus proporcijų pasikeitimas:  šeimos mažiau gimdo, išaugo vyresnio amžiaus žmonių skaičius, pailgėjo gyvenimo trukmė, padidėjo socialinių išmokų kiekis. Logiška, jog vis mažiau dirbančių ir kuriančių, kurie sukeltų   pridėtinę vertę, mokėtų mokesčius. Omenyje reikia turėti ir jaunų šeimų emigracijos mastus. Ne už kalnų tas laikas, kai vienas dirbantysis išlaikys vieną nedirbantį. Gerai, jei tas vienas nedirbantis turi bent tris dirbančius, atsakingus ir dorus vaikus, kurie jam padeda. Taip iš esmės ir turėtų būti, nes tokia yra Dievo nustatyta tvarka.

Baigiant šį pamąstymą noriu pasakyti,  jog 100-metį švenčianti (ar gal apraudojanti?) dabartinė karta yra atsakinga, koks bus sekantis jubiliejus. Tauta išliks, jei dabartinė karta pasiryš pilnutinei aukai už tautos ateitį: stiprinti šeimas, tautiškumą, gimdyti bent po tris vaikus šeimoje, sutelkti visas protines ir fizines jėgas tautos verslumui bei ūkiui pataisyti, pakilti kovai prieš nedorybę ir nedoruosius, kurie naikina bendrąjį gėrį, išrinkti į valdžią dorus ir kompetentingus patriotus. Susidaro įspūdis, jog respubliką valdančios kratokratijos viską padarė, kad tauta nutoltų nuo Kristaus aukos, todėl įsivyravo savimylų mentalitetas. Blogiau negalėjo atsitikti, kai iš komunizmo, trumpai pasidžiaugus tautiškumu, buvo šokta į egoizmo paskatintą liberalizmą.

Šeima kyla, vaikai gimsta iš meilės ir pagalbos poreikio, tauta laikosi bendra kultūra, valstybės atsiranda ir tveria dėl to, jog piliečiai yra geranoriškai lojalūs ir solidarūs, jog valstybė gina šeimas ir nuosavybę. Linkiu 100-mečio Lietuvai atsigręžti į šeimą ir tautą, kuri yra jos šaltinis.

Kūrinijos taika ir kolbų vaikai. II Advento sekmadienis

Praeitą sekmadienį pasakota Nojaus arkos istorija. Gelbėjosi ne tik Dievą tikintys žmonės, bet ir gyvūnai, kurių visų rūšių poros įėjo į arką. Kitaip sakant, Kūrėjas numatė ir blogo žmogaus įkaite tapusios kūrinijos išgelbėjimą.

Naujosios kūrinijos tema tęsiama ir šį sekmadienį, pasakojant apie įsivyrausiančią taiką tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus ir kūrinijos, tarp įvairių rūšių. Pranašas Izaijas rašo: „Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus, kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų”.

Šis pasakojimas ypač aktualus tapo Lietuvoje, susirėmus dėl žmogaus gyvybės orumo ir apsaugos. Reprodukcinės medicinos atstovai atsisako priimti tiesą, jog žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, Dievo paveikslas ir panašumas, nemirtinga siela apgyvendinta kūne. Medicina ir žmogaus pradėjimo klausimas, negimę kūdikiai tapo blogų žmonių įkaitais. Girdime, jog žmogus gaminamas kolbose, embrioninės stadijos žmogiškosios būtybės yra naudojamos eksperimentams, jomis prekiaujama, daromas biznis arba išmetamos kaip šiukšlės.

Daug pasakyta apie dirbtinio apvaisinimo, dirbtinio žmogaus pradėjimo žalą. Pirmas blogas dalykas – tai pažeistas žmogaus orumas, traktuojant jį kaip daiktą, gyvulį, laboratorinę žiurkę, norint patenkinti kažkieno kaprizus ar verslo interesus. Šis mąstymas perkeliamas paskui į kitas gyvenimo sritis, sukuriant vis didesnio žiaurumo bei susipriešinimo prielaidas.

Antrasis blogis – genetinės prigimties sutrikimai. Žmogus gaminimas kolbose, per prievartą sujungiant genus, ne natūralioje terpėje, ne šeimos kontekste – tai nesibaigiantis genetinių problemų, ligų bei psichinių problemų šaltinis. Kolbiniai vaikai yra tokie pasiligoję ir silpni, jog daugiau kaip pusė tokių nėštumų baigiasi persileidimu. Daugiau kaip pusė gimusių turi rimtų genetinių sutrikimų ir apsigimimų. Daugiau kaip pusė yra nevaisingi. O kas gali garantuoti, kad ir tų vaisingų individų palikuonys bus sveiki?

Reikia atminti, jog kolbinių vaikų gaminimas yra ne tik amorali, bet ir brangi procedūra, tačiau rezultatai yra apgailėtini arba baigiasi vaisiaus žūtimi. Tai naudinga klinikoms, tačiau neša mirties kultūrą, nepagarbą žmogui, nuostolius šeimoms ir visuomenėms.

Be to, kad gimtų vienas normalesnis kolbinis vaikelis,  reikia paaukoti daugiau žmogiškų gyvybių, sukuriant daugiau embrionų. Tik keli persodinami į gimdą, ir ne visiems leidžiama gimti – kiti yra nužudomi dėl apsigimimų ar nėštumo komplikacijų, o jų audinius priverstas  įsisavinti paliktas gyventi kūdikis. Argi tai nėra panašu į nacistų darytus eksperimentus su kūdikiais koncentracijos stovyklose?

Teko kelis kartus krikštyti kolbinius vaikus. Paprastai kūdikiai ir vaikai yra gražūs, raudonskruosčiai, tyrų akių, nes jie pradėti ir pagimdyti natūraliu būdu. To negaliu pasakyti apie tuos, kuriuos tėvai užsakė laboratorijoje. Atmintyje stovi paveikslas berniuko, kurio iki pat 7 metų nekrikštijo, nes jis visą vaikystę prasirgo, buvo gydomas įvairiose ligoninėse. Ir į krikštą buvo atvestas smulkutis, apsiblausęs, pajuodusiais paakiais, menkų intelektualinių galimybių. Buvo gaila matyti šį medicinos monstrų ir tėvų puikybės suluošintą žmogų.

Dievo žodis mus perspėja, jog negimusių žmogiškų gyvybių žudymas ar gaminimas yra Dangaus keršto šaukianti nuodėmė. Nei tuo užsiimantys medikai, nei jų laboratorijose  vaikus užsakantys žmonės negalės pasiekti išganymo, jie priklauso prakeiktųjų būriui, jei neatsižadės savo tamsių darbų ir neatgailaus. Tokie žmonės nėra krikščionys ir privalo būti paskelbti kaip vieši notariniai nusidėjėliai, ekskomunikuoti nuo Bažnyčios ir jos dvasinių gėrybių.

Kita vertus, jie yra nusikaltėliai prieš žmonių rūšį ir žmogiškumą, nes jų veikla kelia grėsmę dėl žmonių visuomenės moralinio ir fizinio išsigimimo. Ar nereikės žmonijai statyti naująją Nojaus arką, kad išgelbėtų žmoniją ir gyvūniją nuo genetinių apsigimimų, kuriuos sukėlė medikų ir mokslininkų eksperimentai?

Biblijos skaitinys apie liūto ir gyvačių draugystę su kūdikiais nurodo naują Dangų ir naują Žemę, kuriuose nebus smurto, pažeminimo ir pavojaus gyvenimui. Deja, kūdikis nesijaučia saugus medikų-abortmacherių-verslininkų kailialupių rankose. Deja, net ir motinos širdis ir jos įsčios nebegina kūdikio žmogiškojo orumo ir jo kūniškos gyvybės, nebėra išgelbėjimo arka, kurioje jis pradedamas ir vystosi saugiai, nešamas į saugų ir žmogišką pasaulį.

 

Pasirinks religiją suaugęs?

Karts nuo karto girdžiu tokį teiginį, jog tėvai atsisako perteikti vaikui religiją, neva jis pats turėtų ją pasirinkti kai suaugs. Dažniausiai taip teigia katalikišką sąmoningumą praradę, retai į pamaldas užsukantys asmenys. Šis teiginys turi loginių ir praktinių neatitikimų, kuriuos norisi pristatyti.

Pedagogikos tikslas yra suformuoti mąstantį, atsakingą ir savarankišką asmenį. Tačiau ilgą laiką vaikai ir paaugliai  tokiomis savybėmis nepasižymi, todėl dėl daugelio dalykų privalo apsispręsti tėvai ir kiti ugdytojai, apskritai suaugusieji. Jei vadovautumės taisykle, jog vaikas pats pasirinks, tuomet nereikėtų jo mokyti gimtosios kalbos – tegul pats pasirinks, kai suaugs, o iki to laiko reikėtų tylėti. Gal tegul pats pasirinks, ar eiti į tualetą, ar daryti į kelnes, ar naudoti šaukštą, ar valgyti kaip beždžionė? Tegul pats pasirinks elgesio būdą suaugęs, o iki tol nereikėtų jo drausminti ir reikalauti.

Čia manoma, jog vaikų ugdymas, pasaulėžiūros, vertybių bei praktinių sugebėjimų perdavimas pažeidžia vaikų laisvę. Bet taip vadinamas pedagoginis ir ugdymo spaudimas yra būtina sąlyga, kad vaikas galėtų lavinti savo intelektą, sugebėjimus ir elgesį. Antraip turėsime mažą laukinį, kuris užaugs į didelį laukinį.

Pedagogika primena ant bėgių pastatytą traukinį, judantį konkrečia kryptimi. Jei manytume, jog tai pažeidžia traukinio laisvę, tuomet derėtų traukinį nuimti nuo bėgių ir palikti pievoje ar miške. Tuomet jis turėtų teorinį visų pasaulio krypčių pasirinkimą, tačiau praktiškai nuo bėgių nukeltas traukinys niekur nepajudės.

Tarkime tėvai Ignas ir Ieva daro pedagoginį spaudimą, padeda ir sudaro sąlygas savo vaikui mokytis anglų, vokiečių, prancūzų, italų ar kiniečių kalbas. Vaikas neturi laisvės, jis dirba nurodyta kryptimi, nes už jį apsisprendė tėvai. Tarkime, jog tėvai Jonas ir Barbora nedaro jokio spaudimo, nesudaro sąlygų nei nepadeda savo vaikui mokytis kalbų, todėl jis turi laisvę nekalbėti ir prancūziškai, ir vokiškai, ir angliškai. Anų tėvų vaikas turi laisvę kalbėti visomis tomis kalbomis, kurių mokėsi. Galutinis rezultatas: vienas gali, o kitas – nieko negali.

Ne kartą teko bendrauti su 40-mečiais, 50-mečiais, kurie atsivertė į katalikų tikėjimą, ir kurie uždavinėjo panašaus pobūdžio klausimus: „kodėl man reikėjo tiek daug kentėti ir kitus kankinti, tiek klaidų padaryti, tiek nuostolių patirti, kol atradau tikėjimą? Kodėl man tėvai vaikystėje neperdavė tikėjimo ir neapsaugojo nuo bedieviško gyvenimo komplikacijų?”.

Dažniausiai taip yra, kad kas neturi tikėjimo, tas neturi ir intelektualinio, moralinio bei dvasinio stuburo. Deja, liberalizmo ir emancipacijos laikais bendražmogiškosios ir humanistinės vertybės yra šakėmis ant vandens užrašytos ir dažniausiai nereiškia nieko arba reiškia chaotiško šėliojimo laisvę.

O ką kalbėti apie visokio plauko sektas, kurios medžioja ideologiškai ir dvasiškai skurdžias sielas, duodamos dalines ar niekines tiesas bei už jas pareikalaudamos visko. Kur nėra stipraus katalikiško tikėjimo, ten klesti sektos.

Jėzus Kristus yra sakęs, jog tikėjimas yra stovėjimas ant uolos, o krikščionybės atmetimas – stovėjimas ant smėlio, jog Jo asmuo ir atneštos vertybės yra pamatinis akmuo, todėl visiems jį atmetusiems jis tampa suklupimo akmeniu. Neatsitiktinai po bedievybės vėliava keliavo visi žiauriausi paskutinių jų ir besitęsiančių laikų ideologai bei pasaulinės dramos: Leninas, Stalinas, Hitleris, abortmacheriai, eutanazijos budeliai, godūs kapitalistai ir t.t.

Koks nuoširdžiai mylintis savo vaikus krikščionis galėtų vaikus auginti be tokio pamato, ant kurio užaugo šventieji, didieji visuomenės veikėjai ir geradariai, ir visa Vakarų Civilizacija? Kokiu ignorantu ir beširdžiu reikia būti, kad savo vaikus pasmerktum beprasmiam, destruktyviam gyvenimui be jokių tikrų orientyrų?

Nemaitinkime jaunimo „dvasiniu šienu”

Nesenai vyko Kauno arkivyskupijos ministrantų stovykla, apie kurią informuojama vyskupijos puslapyje http://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=3713. Idėja rengti tokias stovyklas yra gera, bet ten dalyvavę ministrantai ir juos lankę kunigai buvo mažumėlę nusivylę, jog liturgija buvo atliekama „jaunatviškai“, t.y. pramoginiu stiliumi, be reikiamo orumo: ant sodo staliuko, su juokeliais ir t.t. Šv.Mišias aukoję dvasininkai laužė  liturgijos taisykles dėl aprangos, vietos ir kitų detalių. Nuotraukose iš duotojo puslapio galima tuo įsitikinti. Būtų galima suprasti, jei ši stovykla ruoštų jaunimą būsimam karui, kai pabėgėlių būryje kunigas bando organizuoti sekmadienio Mišias kažkur miške su pasigriebtais negausiais liturginiais rakandais…

Susidaro įspūdis, jog jaunimas negavo solidaus liturginio ir teologinio ugdymo, bet buvo maitinamas „sekminininkų šiaudais“. Kaip liaudyje sakoma, šiaudus ėsdamas gali ir jaučiu pavirsti, t.y.  pedagogikos primityvumas gimdo primityvią visuomenę. Kultūrinis, dvasinis ir liturginis primityvumas neatneša Bažnyčiai atgimimo, kaip kad įsitikiname žvelgdami į daugumos Europos parapijų nuosmūkį. Liturgijoje patarnaujančio jaunimo, kurio tarpe randasi nemažai pašaukimų į dvasinį luomą, formavimas reikalauja didesnio solidumo, nes jaunystėje matyti pavyzdžiai daro įtaką tolimesniam brendimui.

Bandant atsekti minties raidą, kas skatina ir pateisina minėtos ministrantų stovyklos ar apskritai jaunimo, šlovinimų stiliaus liturgiją, ateiname iki vadinamosios apšvietos ir protestantizmo. Keletas minčių apie tai.

Tūlas revoliucionierius Jonas Ruso sakęs, jog vaikai gimsta geri, tik visuomenė, aplinka ir nenormalios sąlygos juos iškraipo. Ruso taip teigė remdamasis ne gyvenimo stebėjimu (turėjo penkis vaikus, tačiau  visus juos paliko našlaičių prieglaudoje), bet siekdamas ideologiškai paneigti katalikišką mokymą apie gimtąją nuodėmę, kuriame tvirtinama, jog nepaisant žmogaus natūralaus polinkio į gėrį, jis jau gimsta sužeistas nuodėmės, linkstantis link blogio, vienaip ar kitaip tai ims reikštis, todėl katalikiško auklėjimo, pagrįsto Dievo malonės veikimu, tikslas yra nuo mažų dienų skiepyti dorybes ir kovoti su ydomis.

Liuterio ir jo pasekėjų paskleistos idėjos kitokiu būdu veda prie „gero žmogaus“ suvokimo. Aiškinama, jog per Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Dievas susivienijo su kiekvienu žmogumi, žmogus tapo Dievo dalimi, todėl iš esmės yra geras ir iš jo lauktina tik gėrio. Šią idėją atspindi šie mums girdėti moderniųjų teologų superoptimistiniai teiginiai: „anoniminis krikščionis“ (neva yra krikščioniškesnių už krikščionis pagonių) arba „anima humana naturaliter christiana“ (žmogaus siela natūraliai yra krikščioniška – ypač žvelgiant į musulmonų radikalų elgesį). Tai dar vienas būdas atmesti arba susilpninti mokymą apie gimtosios nuodėmės padarinius žmoguje, jog net ir pakrikštyto žmogaus prigimtyje išlieka polinkis į ydas ir silpnybes, pavyzdžiui, į tingumą, juslingumą, pyktį, pavydą ir t.t. Preciziškai tiksliai tai mums išaiškino šv.Tomas Akvinietis, kaip gimtosios nuodėmės padariniai įtakoja žmogaus psichologinę struktūrą ir raidą.

Šie radikaliai skirtingi požiūriai (apšvietos-protestantiškas ir katalikiškas-tomistinis) formuoja radikaliai skirtingas pedagogikas. Kaip matome, žaismingosios Mišios su vaikais ir jaunimu neša tą pačią mintį, jog vaikų nereikia ugdyti, jie savaime yra geri, jiems priklauso tik linksmumas, gerumas, nerūpestingumas, spontaniškumas, svarbiausia, kad jie gerai jaustųsi, jiems būtų įdomu, jie aktyviai dalyvautų, pasireikštų, kad būtų „faina”  mosuojant rankomis, tūpčiojant, šmaikštaujant. Bet ar tikrai Mišios su atrakcijomis ugdo tikėjimą ir charakterį? Deja, tai liūdnas vaizdelis iš lengvos, infantiliškos religijos serijos.

Šv.Mišių centre yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo Auka ir pamokymas, o ne jaunimo linksmumas ir jų saviraiška. Pataikavimas vaikams ir jaunimui, atsisakymas perteikti jiems brandžias ir ugdančias formas, daro jaunimą paviršutinišką, kaprizingą, egocentrišką. Tai yra skandalinga, jog linksmosiose Mišiose ant kelmo ir su gitaromis auginame ne vaikų ir jaunimo dorybes, bet ydas, kurių pagrindinė yra puikybė, tingumas, įspūdžių vaikymasis (o iš čia – vartotojiška nuostata), mąstymo trūkumas ir t.t.

Žinoma, vaikams ir jaunimui pramoginės Mišios nėra būtinos, ne jie ir sugalvojo jas. Jie labiau linkę prisitaikyti prie suaugusiųjų ir priimti tai, kas jiems pateikiama. Čia didesnė problema yra tai, kokį dvasinį ir kultūrinį peną, pavyzdžius duoda suaugusieji. Sutikau vaikų ir jaunimo, kurie nuostabiai įsisavina klasikinius, dažnai nelengvus dalykus, juos patraukia nuostabi polifoninė muzika, sudėtinga tradicinė liturgija, gili mistinė tikėjimo ir liturgijos slėpinių prasmė. Vaikai ir jaunimas iš prigimties yra labiau jautrūs mistikai ir dvasiniams dalykams, bet gaila, kad naujųjų formų įtakoje tai tampa užslopinama ar iškreipiama, manant, jog šėlsminga saviįtaiga vadinamųjų šlovinimų metu yra mistikos pasireiškimas.

Vaikams ir jaunimui reikalingas yra sacrum, t.y. šventumo pajutimas. Kad ir kaip bažnyčia stengtųsi, pramogiškumu ji niekada neaplenks vaikų darželių, akropolių, smėlio dėžių, barų, diskotekų ir kitų pramoginių vietų bei priemonių. Bažnyčia gali ir turi liudyti tikrovėje glūdinčią paslaptį – Dievo pasaulį. Sacrum – tai ir pagarbos mokykla, ribų pripažinimas, kai per liturginius ženklus ir liturgijos atlikimo būdą mokomasi pagarbiai priimti save ir kitus, neperžengti ypač nuodėmės ribos, pripažinti sritis, į kurias akiplėšiškai ir lengvabūdiškai nesibraunama.

Atsakykime į klausimą, ką katalikų katekizmas ir dogmatika kalba apie šv.Mišias? Tai Kristaus įsikūnijimo, kančios, mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, jo atėjimo prisiminimas ir sudabartinimas. Jei tad Mišiose turi būti linksma ir nenuobodu, tai ką tada patarti ant kryžiaus kentėjusiam Išganytojui: nuženk nuo kryžiaus, nesikankink ir mūsų nekankink, juk svarbiausia, kad visi jaustumės „fainiai“. Tai yra erezija ir skandalas, jog šv.Mišios atliekamos pramoginiu būdu. Pažvelkime, kaip kryžiaus aukoje dalyvavo pirmieji pamaldieji, kurie stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, jo Motina, kitos dvi Marijos ir Jonas. Jie nešokinėjo iš džiaugsmo ir neskambino gitaromis. Džiūgavo tik fariziejai ir kiti Jėzaus priešininkai, kurie siekė nešvarių tikslų.

Nebepamenu, kuris šventasis yra sakęs, jog tauta, parapija ir šeima yra pasiaukojančios meilės mokykla, o šv.Mišios yra pasiaukojančios meilės pamoka, kurioje Kristus mus moko tikro gyvenimo pagrindų. Taip buvo senais, gerais laikais, kai mūsų pasaulio ir gyvenimo nebuvo pažeidusios velniškos revoliucijos ir reformos, siekiančios sugriauti Dievo pasaulį, jo malonės kūrybą, pasireiškiančią per Bažnyčios ir tautų ilgaamžes tradicijas, per teisingai suprastą prigimtį. Ko dabar gali išmokyti vaikams ir jaunimui brukamos pramoginės Mišios su tremties žygio liturgija ir išsidirbinėjančio kunigo-klouno cirku? Tik kvailystės.

Pripažinkime mūsų vaikų ir jaunimo intelektualinį ir dvasinį potencialą, reikalaukime iš jų transcendencijos (savęs ir pasaulio peržengimo link tobulumo ir Tobuliausiojo) ir padėkime jos siekti, nekiškime jiems banalybių ir pigybių „katalikiškose“ stovyklose, nemaitinkime jų šio pasaulio „šienu“, kad nebaubtų kaip galvijai šlovinimo vakarėliuose ir pramoginėse Mišiose. Tiesa, Betliejaus prakartėlėje buvo ir galvijų, tačiau Dievo Sūnus atėjo gelbėti žmogaus, kuris nupuolė ir tapatinasi su gyvūnu, pamiršęs savo kilmę ir pašaukimą. Gitaras ir šokius, spontanišką elgesį ir pramoginius elementus palikime susitikimui prie stovyklos laužo ir parapijos salėje, o ne šv.Mišiose ir bažnyčiose. Katalikybei reikia ne reformų ir revoliucijų, bet solidaus ugdymo, demokratijos, pliuralizmo su praeities kartų Bažnyčia, jos šventaisiais ir tikinčiaisiais, o ne protestantiškojo modernizmo brukamo monologo.

ministrantustovyklaChartres Mass

Pampersų civilizacija

Pamperso sukūrimas laikomas vienu iš svarbiausių paskutinių laikų pasiekimu. Kūdikių ir gulinčių ligonių priežiūra bei slauga tapo kur kas paprastesnė ir patogesnė tėvams bei slaugytojams. Pampersų „palaimą” pripažįsta ir Vakarų Europos gerovės valstybių vaikai, kurie noriai nešioja pampersus  iki pat mokyklos, iki išleidžiant juos į pirmą klasę. Bestresinės pedagogikos požiūriu, vaikams tenka išgyventi tikrą krizę ir psichologinį lūžį, kai suaugusieji pareikalauja nusiimti pampersus ir pradėti minimaliai valdyti savo fiziologinius poreikius. Taip vaikas pereina iš gyvūnų pasaulio į civilizuotos visuomenės, gali pradėti lankyti mokyklą.

Atrodytų, jog nieko bendro nėra tarp pampersų ir filosofijos, juo labiau tarp pampersų ir civilizacijos. Visgi pampersai tapo dabartinių laikų simboliu, vienu iš esminių reiškinių, įtakojančiu ir gamtą, ir žmonių sveikatą, išreiškiančių jų mąstymą, gyvenimo būdą ir net dvasingumą.

Ekologai susirūpinę yra tuo, jog pampersai yra viena iš labiausiai gamtą teršiančių gaminių, kadangi pagaminti iš sintetinių ir neyrių medžiagų, užteršia aplinką, sukuria ištisas pampersų salas vandenyne, atsiduria gyvūnų skrandžiuose ir taip juos žudo. Vis daugėjant nevaisingų vyrų skaičiui, kai kurie mokslininkai sieja tai su pampersų naudojimu, kadangi sintetinės medžiagos bei per didelė temperatūra sutrikdo berniukų vaisingumo vystymąsi. Bet, ko gero, pampersų simbolis gan tiksliai išreiškia silpnėjančią psichologinę ir dvasinę visuomenių, ypač vyrų, kondiciją.

Prieš pampersų erą kiekvienos jaunos šeimos namai kvepėjo vaikų kakučiu ir buvo padabinti padžiautomis palomis bei vystyklais. Išties, nebuvo lengva nuolat šokinėti apie kūdikį, kiekvienai dienai paruošti keliolika švarių vystyklų. Bet nereikėtų manyti, jog palų pakeitimas buvo tik techninis reikalas. Pampersų eroje tėvų priėjimo ir bendravimo su kūdikių progos sumažėjo dvigubai ar net trigubai, kadangi pampersai sugeria skysčius ir nedirgina kūdikų odos, todėl jie mažiau patiria  nemalonių pojūčių, aptingsta, tampa mažiau aktyvūs, atimamas poreikis ieškoti tėvų pagalbos, ir tai reiškia, jog yra mažesnis poreikis su jais bendrauti. Šių dienų bėda, jog mažas bendravimas, suretėję kontaktai prasideda kūdikystėje ir tęsiasi per visą vaikystę. Mažas bendravimas reiškia, jog randasi vis daugiau vaikų, turinčių bendravimo, emocinių ir protavimo sunkumų.

Tai nėra tiesa, jog vaikams negalima kentėti, negalima verkti, jog iš jų gyvenimo reikia pašalinti visus sunkumus. Žinoma, tie sunkumai negali viršyti jų amžiaus ir subrendimo galimybių. Mažos kūdikio problemos ir iššūkiai prasideda su pridirbtomis palomis, niežtinčia oda, bet pampersų dėka tų sunkumų lieka kur kas mažiau, todėl kūdikio atsparumas iššūkiams ir nedidelės kančios toleravimas naikinamas nuo pat mažens. Beje, kalbant apie verksmą, kažkuris šventasis yra sakęs, jog vaiko verksmas yra tarsi malda, todėl nereikėtų trukdyti jam „pasimelsti”, nereikėtų per daug pergyventi, jog vaikas paverks. Jei tėvai paniškai reaguoja ir skuba raminti verkiančio vaiko, jis greitai perpranta, kad turi „automatą” savo rankose, kuriuo valdys aplinką. Suprantama, čia reikia būti labai išmintingu ir atsargiu, kad kūdikis patirtų pakankamą tėvų meilę ir sulauktų normalių savo poreikių patenkinimo, tačiau nereikėtų iš jo atimti galimybės po truputį pažinti gyvenimą, kuriame reikia mokėti  pakentėti ir palaukti. Nereikėtų skatinti neurotiškumo, tačiau taip pat nereikėtų silpninti vaiko valios.

Kasdienio gyvenimo ir vaikų auklėjimo patirtis leidžia teigti, jog mes intelektualiai ir emociškai bręstame bendraudami su didesniais, su labiau išmintingais, labiau patyrusiais, išsimokslinusiais, labiau subrendusiais. Vaikas mokosi ir yra mokomas suaugusiųjų, todėl tos pamokos, pasaulėjautos ir pasaulėvaizdžio formavimasis prasideda ir nuo nuo to, kokius vystyklus naudojame – tradicinius ar pamepersus. Ir net nuo gimimo būdo. Sakoma, jog per Cezario pjūvį gimę vaikai būna pasyvesni, o gimę natūraliai būna kur kas gyvybingesni,  pradeda greičiau domėtis pasauliu, kadangi gimimo iššūkis ir kančia pažadina kūdikį gyvenimui. Žinoma, yra objektyvių priežasčių, kai Cezario pjūvis yra būtina priemonė išgelbėti vaiko ir motinos gyvybę. Bet tai neatleidžia tėvų nuo pareigos auginti ne „miegančius”, bet „prabudusius” vaikus.

Ši idėja pernešama ir į religijos sritį, jog žmogui yra būtina bendrauti ir mokytis iš geriausio ir tobuliausio mokytojo, tobuliausio brandžiojo, kuriuo yra Dievas, per maldą, katekezę, šv.Rašto ir dvasinių autorių studijavimą, gyvenimo įvykių suvokimą. Žmogui reikia progų ir paskatų bendrauti su Dievu ir taip bręsti. Pasitaikantys gyvenimo sąlygų griežtumas, įvairūs iššūkiai ir gyvenimiška patirtis skatino žmogų Dievo ieškoti, jo pagalbos melsti ir patirti stebuklus, jį pažinti, iš jo mokytis. Dabartiniais laikais žmonės nebeturi poreikio  Dievo ieškoti, kadangi aplinka veikia kaip pampersai: nuo nuobodulio, tiesos ir atsakomybės, nuo kaltės akistatos gina visas multimedijų ir technologijų arsenalas, psichologų-guodėjų armija, nuo socialinių problemų, apsileidimo ir klaidų – valstybinės institucijos, išvystyta medicina, visa visuomenė ir t.t. Bet kas pasakė, jog šis cirkas tęsis amžinai?

Panašiai kaip kūdikiams, kuriems negraužia kirkšnių, nes pampersai viską sugeria, taip Vakarų gerbūvio žmogui ir visuomenėms nebeperšti ten ir tada, kur ir kada turėtų, nes susikūrė daug priemonių nebejausti skausmo, išvengti akistatos su tikrove, akistatos su Dievu, todėl atbuko ir pasidarė debiliška. Pavyzdžių yra daug: pradedant musulmonų prisikvietimu, demografinėmis problemomis ir baigiant neadekvačiu vaikų ir jaunimo auklėjimu.

Dabartinius laikus galima pavadinti pampersų civilizacija gal ne tiek dėl plataus pampersų naudojimo, tačiau kaip asmens fizinį, moralinį, dvasinį ir socialinį silpnumą, nebrandumą ir abejingumą skatinančią kultūrą, kurioje labiausiai pažeisti tapo berniukai ir vyrai. Daugėjantys vyrų lytinio nevaisingumo atvejai savotiškai simbolizuoja ir  jų intelektualinio bei socialinio „nevaisingumo”, t.y. neįgalumo reiškinį: vyrai darosi vis labiau neatsparūs gyvenimo iššūkiams, yra lengvai pažeidžiami priklausomybių, stokoja iniciatyvos, nebesugeba prisiimti atsakomybės už moterį, vaikus ir visuomenę.  Tuo tarpu vyro negalima silpninti, jį reikia tik stiprinti.

Mokykimės iš švč.M.Marijos. Kaip liudija evangelistas šv.Lukas, Motina Marija pagimdė Kūdikį, suvystė vystyklais ir paguldė ėdžiose. Tikiuosi ten buvo padėta šieno. Taip savo žemiškąją misiją pradėjo Tas, kuris paskelbė tiesos ir išgelbėjimo žinią, kuris atidavė savo gyvybę už daugelio išganymą, kuris padėjo pamatus naujai cizilizacijai. Na, gal nereikėtų dabar vaikų guldyti į ėdžias, tačiau juos reikėtų auginti fiziškai paprastai ir griežtai, tačiau su Marijos meile, ruošiant gyvenimo misijai: šeimai, tautai ir Dievo Karalystei.

Ar Lietuvos visuomenė netapo panaši į rytojaus pirmokėlę, kuri atėjo į mokyklą su pampersu, nes jai patinka „daryti į kelnes”, patinka būti neatsakinga ir spontaniška, gyventi nerūpestingai? Ji nebenori mokytis iš istorijos, iš Dievo, todėl jos laukia sunkūs laikai: didelis iššūkis prie rytinių sienų, emigruojantys piliečiai, demografinės problemos. Menkas tautos kovingumas, silpna gyvenimo valia, apverktina moralinė ir dvasinė būklė  parodo jos nepasiruošimą ateities iššūkiams. Europos sąjungos „pampersai” kažkada pasibaigs, kas tada išmėš silpnųjų kakutį?

Kalėdojimo etiketas

Senas ir gražus paprotys yra kalėdojimas, kai kunigas aplanko savo parapijiečius. Šią praktiką numato ir apibrėžia Kanonų teisė: „Norėdamas geriau išpildyti ganytojiškas pareigas, klebonas turėtų pasistengti susipažinti su jam pavestais tikinčiaisiais, todėl turėtų lankyti šeimas, dalyvauti savo tikinčiųjų rūpesčiuose, ypač nelaimėse ir liūdesyje, bei stiprinti juos Viešpatyje, ir, jei kur klysta, išmintingai pataisyti. ” (kan. 529 §1.[1][2])

Nors minėtas kanonas nenurodo konkretaus laiko (galima manyti, kad aprėpia visus metus), Atgimimo laikais ir atgavus Nepriklausomybę kalėdojimas Lietuvoje prasidėdavo po Vėlinių Oktavos ir tęsiasi iki Kalėdų. Istoriškai ir pagal senųjų liturginių pašventinimų mintį, kalėdojimas buvo susijęs su Epifanijos (Trijų Karalių) iškilme ir tęsėsi nuo sausio 6 d. iki vasario 2 d. (Grabnyčių šventės). Šios tvarkos buvo laikomasi visame katalikiškame pasaulyje ir dabar taip vyksta, pavyzdžiui, Lenkijoje, jos laikosi ir kai kurie lietuviškų parapijų kunigai.

Pagrindinis kalėdojimo tikslas yra kunigo malda su parapijiečiais jų namuose, šeimos ir namų palaiminimas ateinantiems metams, kai kuriais atvejais – namų egzorcizmas. Tai ir puiki proga artimiau susipažinti, pasikalbėti tikėjimo, šeimos, pedagogikos ir kt. temomis.

Namuose reikėtų paruošti altorių: uždengti stalą balta staltiese, pastatyti kryželį, uždegti vieną ar dvi žvakes, padėti Šv.Raštą, šv.vandens ir šlakstyklėlę (jei turime).

Kunigo apsilankymas kalėdojimo metu savo pobūdžiu yra iškilmingas įvykis, kuriam tinkamai pasiruošiame ir jame dalyvauja visa tų namų šeima.

Turime susitarti dėl laiko arba pasiruoši iš anksto nurodytam laikui. Būtų netaktiška tuo pačiu metu kviesti į svečius ar susitikimą kitus asmenis. Reiktų susitarti su jais iš anksto kitam laikui. Vizito proga reikėtų susitvarkyti namus ir apsirengti iškilmingesniais rūbais.

Atvykusį kunigą pasitinka ir jam duris atidaro namų šeimininkas. Jis paprašo ir padeda nusirengti paltą, pakabina jį ant pakabos, pasiūlo nusiplauti rankas. Reikia pasirūpinti tualeto švara ir švariu rankšluosčiu.

Paskui kunigas pakviečiamas į svetainę (pagrindinį kambarį), kur jo laukia išsirikiavusi šeima. Pirmiausia jis sveikinasi su namų šeimininke, tada seneliais, vaikais pagal amžių ir lytį (pvz. šešiolikmetė dukra, dešimtmetė dukra, septynmetė dukra, aštuoniolikmetis sūnus, keturiolikmetis sūnus).

Jei kunigas nėra pažįstamas su kai kuriais asmenimis, tuomet namų šeimininkas supažindina, pavyzdžiui: „Adelė Milašiūtė, mano dukra, 8 klasės mokinė. Kunigas Vincentas Jokūbauskas, mūsų parapijos klebonas“. Arba: „Leiskite pristatyti mano sūnų Vytą Milašių, 3 kurso fizikos studentą. Kunigas Vincentas Jokūbauskas, mūsų parapijos klebonas”. Jei kunigas nepažįsta šeimos, tada pirmas prisistato namų šeimininkas, savo ruožtu jam prisistato klebonas, tada namų šeimininkas pristato iš eilės pirma savo žmoną, tada visus kitus pagal anksčiau nurodytą tvarką. Jei kunigas pažįstamas tik su namų šeimininke, tuomet ji pristato jam savo vyrą, o vyras supažindina su kitais šeimos nariais.

Pasisveikinus, šeimininkas pakviečia kunigą atsisėsti. Po jo atsisėda ir šeimos nariai. Šeimininkas pradeda taip vadinamą small talk pokalbį apie nieką, neutralius dalykus. Kunigas pakreipia kalbą link šeimos gyvenimo arba religinius dalykus, arba nutraukia kvietimu pasimelsti. Visiems atsistojus, atliekamos maldos ir apeigos. Šeimininkas palydi į kambarius, kuriuos kunigas šventinimo metu pašlaksto šventintu vandeniu.

Po maldos šeimininkas gali įteikti kunigui voką su auka, vėl kviečia kunigą atsisėsti, pradeda draugišką pokalbį rimtesnėmis bendromis temomis, o šeimininkė pasiūlo atsigerti arba užvalgyti, kaip ir kiekvienam lauktam svečiui. Kunigas gali tęsti pokalbį apie savo vizito tikslus, gali pereiti ir į draugiško pokalbio lygmenį, tačiau gali pareikšti, jog turi keliauti. Bet jei niekur neskuba, gali priimti šeimininkės pasiūlymą atsigerti ar ir pasivaišinti.

Nevalia kunigo spausti ir šantažuoti, kad kunigas pasivaišintų, pavyzdžiui: „Įsižeisime, jei pas mus nieko neužvalgysite. Pusę dienos ruošiausi jūsų apsilankymui“. Netinka kelis kartus raginti pasilikti ilgiau ar pasivaišinti. Parodytume nemandagumą, jei kunigas suprastų šeimininkų nekantrumą, jog jis greičiau išeitų.

Jei kunigas priima pasiūlymą užvalgyti, tuomet sodiname jį prie stalo garbingoje vietoje, būtent šeimininkei iš dešinės pusės. Netinka užtęsti pasivaišinimo, reikia taip viską paduoti, kad būtų galima užbaigti pasivaišinimą bet kurią akimirką. Netaktiška kalėdojimo metu vaišinti kunigą alkoholiu ir įkalbinėti išgerti.

Kai kunigas pakyla išvykimui, atsisveikinama su juo ta pačia tvarka, kaip ir pasisveikinta. Į prieškambarį kunigą palydi šeimininkas, kuris padeda jam apsirengti, atidaro duris.
Sveikinamės ir atsisveikiname su kunigu žodžiais „Garbė Jėzui Kristui“, „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, „Su Dievu“ ir pan.

Materialistinis vaikų auklėjimas

Kaip konkrečiai gali formuotis ir pasireikšti materializmo prioritetas prieš žmogų ir religiją?

Viskas prasideda nuo vaikystės, nes tėvai savo pavyzdžiu parodo, kas yra svarbiausia. Jei jų rūpestis ir gyvenimo tikslas, turinys yra vien pagyvenimas, vien daiktai, pinigai, tuomet vaikų sąmonėje susiklosto idėja, jog materija yra svarbiausia, jog viso ko matas yra turtai. Ir nesvarbu, ar šeima yra turtinga, ar nepasiturinti.

Nepaisant to, ar šeima yra turtinga, ar nelabai, jei šeimoje yra praktikuojama malda, užlaikoma hierarchija, švenčiamos šventės, laikomasi moralės, Dievo įsakymų, rūpinamasi senais tėvais, tuomet vaikų širdyje susiformuoja idėja, jog gyvenime už turtą yra svarbesnės ir kitos vertybės. Turtas tuomet nėra vienintelė ir pagrindinė vertybė.

Ženklai, kad materializmas pažeidė vaikų mąstymą:

  1. vaikai nepasidalina tarpusavyje daiktais, įnirtingai pešasi dėl jų, pavydi ir gaili vienas kitam;
  2. padovanojus kažkokį daiktą, pirmiausia vaikas puls jo apžiūrinėti ir naudoti, o ne priėjęs padėkos dovanotojui ir išreikš jam draugiškumo ir palankumo ženklus;
  3. vaikas netausoja ir nevertina jam duotų dalykų, neatsižvelgia į tėvų sumokėtą kainą;
  4. atėjus iš parduotuvės su pirkiniais vaikas nepuls mamai padėti nunešti krepšį, neatneš jai šliurių, nepasisveikins ir kitaip neišreikš džiaugsmo artimo žmogaus atėjimu, bet puls kuistis krepšyje ieškodamas, kas ten yra, ką jam atnešė;
  5. vaikas reiškia pretenzijas į skaniausius kąsnelius, geriausius dalykus;
  6. vaikas nenori padėti savo tėvams, juos užjausti ir jais rūpintis.

Materialistas su individualisto, egoisto širdimi atsiranda iš šeimos, kur tėvai nuolat kartoja: mes norime vaikams duoti visa, kas yra geriausia. Tokių tėvų galima paklausti: ar jūsų vaikai įvertins jūsų vargą? Dažniausiai neįvertina. Vaikai pripranta, kad jie gauna visa geriausia, jie ilgainiui ima galvoti, jog tėvai ir visi kiti privalo jiems duoti visa geriausia, jie yra nusipelnę tik geriausiam, o jie neprivalo nieko. Tėvai pasensta, jų vaikai irgi, bet jie ir toliau gyvena taip, jog tėvai privalo stengtis jiems viską duoti.

Šeimoje nėra geriausių dalykų, skaniausių kąsnelių, lengviausių užduočių, nes šeimoje viskuo dalijamasi. To paties maisto pirmas kąsnis tenka tėvui, antras – motinai, kiti – pagal amžiaus eiliškumą. Namuose visi pagal amžių ir sugebėjimus kartu atlieka darbus. Normalioje šeimoje, kurioje nėra įsigalėjęs materializmo vėžys, žmonės džiaugiasi, rūpinasi pirmiausia vieni kitais, o daiktai ir pinigai yra tik priemonės išreikšti tą rūpestį.

Motinos dienai

Suskambės švelniausios melodijos, parinksime kilniausių žodžių, priskinsime gražiausių žiedų – Motinai. Už Jos globos vaivorykštę, už ilgus ašarų karolius, už nuolatinį rūpestį tarsi šviežią duoną, už žmogiškumą ir kiekvieno mūsų paslaptingą kelią link Dievo, prasidėjusį Jos širdyje. Ji yra Dangaus prieangis, gerumo vandenynas, mūsų širdžių melodija.

Kodėl esminiam žmogaus gyvenime asmeniui, Motinai ar Močiutei, nestatomi paminklai?

Mirštanti šv.Augustino motina šv.Monika prašė jo: „Man nesvarbu, kur mane palaidosi, nesvarbu kokį paminklą pastatysi, tačiau prašau tave, sūnau, prisimink mane maldoje prie Viešpaties altoriaus“.

Dėkingumas, gerumas ir malda tebus vaikų paminklas savo mirusioms motinoms ir paguoda gyvosioms.

Ar geriau gauti rykštės nuo mylinčio tėvo, ar lazdų nuo nemylinčio policininko?

Nesenai popiežius Pranciškus pasidžiaugė vieno tėvo pasidalintu būdu, kaip auklėti vaikus: jis pliaukšteli neklusniam vaikui, tačiau nemuša per veidą, kad jo nepažemintų. Vatikano spaudos atstovas puolė aiškinti, jog popiežius mintyje turėjo ne smurtą, bet pastangą aktyviai rūpintis savo vaikų ugdymu.

Popiežiaus  pritarimo fizinėms bausmėms išsigando Norvegijos vaikų tarnybos ir kreipėsi į Oslo katalikų vyskupą, kad tasai paaiškintų, ar šioje šalyje katalikų dvasininkai ketina propaguoti šį nusikalstamą Norvegijoje auklėjimo būdą, kuriam palankus yra popiežius. Vyskupas Bernt Eidsvig patikino, kad asmeniškai nepritaria tokiam auklėjimo būdui, ir kad nerekomenduos kunigams jo propaguoti. Taigi, dėl esamų aplinkybių vyskupas buvo priverstas atsiriboti nuo popiežiaus požiūrio, juolab, kad tai nėra dogma, bet asmeninis  požiūris.

Bet klausimas išlieka opus: ar fizinės bausmės nesutvardomų ir neklusnių vaikų atžvilgiu yra leistinas dalykas? Akivaizdu, kad mes vaikystėje mokomės ne tik tautinės, tačiau ir emocinės kalbos. Jei tėvai tarpusavyje ir su vaikais kalba nerėkdami ir nesimušdami, subtiliai ir pagarbiai, panašiai ir vaikai išmoksta paklusti ir taisytis ne tiek iš smurto baimės, kiek bijodami įskaudinti mylimus tėvus. Su vaikais reikia kalbėti ta kalba, kurią jie supranta, pirmiausia pavyzdžio ir protinimo būdu, bet jei jie elgiasi kai žvėreliai, tuomet universalia ir pamatine gamtoje – grasinimo ir skausmo kalba.

Kaip rodo patirtis, mylinčių tėvų radikalus pasipriešinimas užkerta kelia vaikų degradavimui ateityje. Ameniškai esu girdėjęs suaugusių vyrų pasakojimus, jog šiandien jie bučiuotų mylinčio tėvo ar motinos ranką, kuri sustabadė nuo nusikaltimo ir netinkamo gyvenimo. Vienas garsus verslininkas pasakojęs, jog vienintelį kartą gyvenime nuo tėvo gavęs diržo jautėsi esąs laimingas: suprato, jog tai teisinga, jog per tai pasireiškė gryna meilė, jei ne tas laiku įvykęs sustabdymas, nežinia kaip viskas būtų susikotę. Tai ne pirmas sutiktas gyvenimo paradoksas, jog meilė žvelgia ir tiesos akimis, gali pasireikšti ir stuktelėjimu. Šv.Jonas Paulius II sakęs, jog meilė turi būti reikli, ir jo įžvalgą kur kas seniau buvo išsakyta tautosakos išminties: mylėk vaikus kaip dūšią, bet krėsk kaip grūšią.

Čia derėtų papildyti garsaus XX a. pradžios pamokslininko, pirmojo lietuvio kapucino t.Kazimiero pamokslo įžvalga, kurią, būdama maža mergaitė, išgirdo ir man papasakojo viena jau a.a. moteris, jog fizinė bausmė turi būti ne kasdienė, bet kraštutinė priemonė, ir kad vaikų negalima mušti ne tik per veidą, bet nei delnu, nei diržu, nei pagaliu per sėmenis  ar kuprą, kad nesutrenktų vidaus organų ir vaikas nepradėtų šlapintis naktį. Geriausia, pasak to pamokslininko, priemonė – rykštelė. Nei sutrenkimų, nei žalos, šmaikšti, gerai limpa ir pamoką duoda. Ir užtenka, kad kabo virš pečiaus.

Parašyta daugybė knygų apie tai, kodėl žydų tautoje tiek daug talentingų žmonių. Jie pasitelkia ugdmąjį spaudimą vaikų atžvilgiu, kuris padeda mobilizuoti dėmėsį, atmintį ir jėgas. Arba, antai vienas klebonas pasakojo, jog tarybiniais laikais į kaimo, kur jis dirbo, mokyklą atvažiavo nauja lietuvių kalbos mokytoja, kuri per tris mėnesius pilnai išgyvendino čia išplitusią disleksijos problemą: už padarytą klaidą mokinys gaudavo liniuote per delną. Panašiai ir didžiosios ekonominės krizės metu, kai JAV miestuose XX a. pradžioje siautė skurdas ir badas, buvo atrasti esminiai sprendimai, kuriais sėkmingais naudojamės ir dabar. Pasirodo, gyvenimo iššūkiai ir reikalaivimai mobilizuoja žmones, o auklėjimas šeimose yra gyvenimo iššūkių repeticijos, iš kurių vaikai išeina stiprūs ir pasiruošę gyvenimui.

Beje, derėtų pasidomėti, kodėl bestresinės pedagogikos šalyse tiek daug nemokančio gyvenime tvarkytis, depresija sergančių, narkotikus vartojančio ir besižudančio jaunimo? Šie duomenys yra kruopščiai slepiami. Rytų europiečiai palyginti su jais yra geležiniai žmonės, ir jei ne jie, dažna Vakarų šalis griūtų kaip kortų namelis, nes nebūtų kam imtis sunkių, atsakingų, ištvermės ir didelių jėgų reikalaujančių darbų, nebūtų kam tvarko sujauktų lepunėlių butų, nes dabartinės pedagogikos išaugintos bestuburės amebos tesugeba rodyti kaprizus, reikalauti teisių ir verkšlenti.

Europa bus nukariauta įsčiomis

Europos istorija yra pažymėta įtampų su islamu. Dar 1683 m. mūšyje prie Vienos Lenkijos karalius Jonas išgelbėjo Europą, jog ji šiandien nėra islamiška. Daug pastangų dėjo popiežiai vienydami Europos valdovus bendrai kovai prie musulmonų invaziją. Rožančiaus maldos įtvirtinimas katalikų dvasingume prasidėjo nuo mūšio prie Lepanto, todėl kas kart imdami Rožančių į rankas neturėtume užmiršti, jog jis turi antiislamišką pobūdį. Kol vyko mūšis, popiežius su savo svita meldėsi Rožančių ir šiai maldai priskiria pergalės nuopelnus.

Ilgą laiką Al-Kaida gasdino Vakarų pasaulį, dabar – Islamo valstybė, už kurią kovoja 3 000 iš Europos atvykusių jos piliečių, daugiausia emigrantų iš arabų šalių palikuonys. Gyvenimas Europoje juos pripildė neapykantos šiai visokeriopai sugedusiai visuomenei. Vieni jų žūsta kovose, kiti tylomis grįžta į savo šalis toliau vykdyti užslėptos kovos, tik nedaugelis stoja prieš teismą atsakyti už savo nusikaltimus.

Bet šiandien ne ginklais, bet kitais būdais ateina „aleliuja“ šūkio naikintojai. Kaip pasigyrė vienas jų veikėjas: musulmonai nugalės Europą muslmonių moterų įsčiomis. Vyksta tyli revoliucija: kol europiečiai pamišusiai kovoja už vis laisvesnę abortų teisę, naikina savo pirmagimius ir patys sensta, išmiršta, muslmonų šeimose vidutiniškai gimsta po aštuonerius vaikus. Populiariausias vardas D.Britanijoje 2014 m., suteikimas  naujagimiams, buvo Mohammed. Europoje gyvena virš 50 milijonų musulmonų, kurie po dešimties metų padvigubės ir daugelyje miestų ims lenkti krikščionis. Pirmoje vietoje, kur vietiniai gyventojai bus išvyti iš savo žemių, bus Belgija.

Nevaldoma musulmonų imigracija ir daugiavaikės jų šeimos lemia, jog islamas yra sparčiausiai augančia religija Europoje, kai tuo tarpu katalikybės europiečiai vis labiau išsižada. Maža to, daug vietinių europiečių priima islamą ir tampa kur kas aršesni nei patys atvykėliai. Antai Anglijoje kasmet į islamą pereina 100 000 britų. Daugumą sudaro jaunos moterys. Prancūzijoje tokių atsivertimų į islamą yra apie 70 000, Vokietijoje — 20 000.

Buvęs Prahos arkivyskupas kardinolas Miloslav Vlk teigia, jog krikščionys tapo dideli savimylos ir savanaudžiai, tapo abejingi ir tingūs ginti savo krikščioniškąsias šaknis. Europiečiai lemia ir vertybinę, ir dvasinę, ir fizinę tuštumą, kurią sėkmingai perima islamistai. Jei Europa nepakeis savo nuostatos, ji taps užvaldyta islamo.

Kadaise musulmonai sužlugdė didžiąją Bizantijos imperiją ir Konstantinopolio krikščioniškąją patriarchiją. Nejau tai ištiks ir Europą bei Romos katalikiškąjį patriarchatą?

Maldingumas stiprina šeimą ir visuomenę

Sociologiniai tyrimai daugelyje pasaulio šalių patvirtina tą patį reiškinį, jog malda ir tikėjimas apsaugo šeimas nuo skyrybų, o vaikus – nuo apleistumo ir psichologinių problemų, kurias sukelia skyrybos ir gyvenimas nepilnose šeimose.

Vietovėse, kur daugiau žmonių dalyvauja sekmadienio pamaldose, mažesnis ir paliktų vaikų skaičius. Ir atvirkščiai, kur mažesnis maldingumas, ten ir daugiau nepilnų, suskilusių šeimų, ten daugiau ir paliktų vaikų, abortų, mažesnis gimstamumas.

Pavyzdžiui, Lietuvoje du regionai turi gerą demografiją – Žemaitija ir Vilniaus krašas. Šių regionų gyventojai pasižymi ir didžiausių maldingumu, dalyvavimu sekmadinio Mišiose.

Sakoma, kad šeimą turi vienyti trys altoriai: lovos, stalo ir tikrąja to žodžio prasme – Bažnyčios altorius. Jei kurio nors iš jų ima trukti, šeima ima silpnėti ir griūna. Meilės guolis vienija intymumu ir artumu, bendras valgis prie stalo suteikia akimirkų bendravimui, Bažnyčios altorius suvienija sielas ir suteikia jėgų išgyventi gyvenimo nesklandumus.

XXIX eil. sekmadienio mintimi: Mums reikia ne akis, bet sąžinę drąskančios, ginančios žiniasklaidos

„Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“! Šiuo teiginiu Jėzus išsprendė kazusą, kurį jam kaip politines pinkles paspendė priešiškieji tautiečiai. Buvo norima įstumti jį į „arba – arba“ logiką, tačiau jis pateikė „ir – ir“ tikrovės viziją. Kristus rado atsakymą savo priešų kišenėje, panaudodamas jų pačių argumentus, pakišdamas jam rodomą kreivos logikos veidrodį jų panosėn.

Šis Jėzaus teiginys išlieka aktualus ir šiandien, kai svarstomas Bažnyčios ir valstybės, pasaulietinės visuomenės santykis. Antai dabar sujudo  socialdemokratų, liberalų, Darbo partijos ir žiniasklaidos atstovai, susivienijo vardan etiškos (?) žiniasklaidos be krikščionybės. Girdi, Bažnyčios atstovas žiniasklaidos etiką saugojančioje institucijoje būtų nesusipratimas: nes tai neva prieštarauja Konstitucijai, tai grėstų Viduramžių „tamsa“, pažeistų ir demokratijos idealus.

Socialdemokratų alergijos Bažnyčiai priežastis yra lengvai numanoma, juk jų motina Kompartija sovietiniais laikais įgyvendino tokį diktatą, kuriam nė iš tolo neprilygsta inkvizicija. Kad Viduramžiais įvyko Europos civilizacinis, kultūrinis ir mokslo šuolis, nepaslaptis –  iš krikščionybės sterblės, nenorima pripažinti, nes kaip tada prastumti sovietmečio šviesesnio rytojaus pasaką ir baisius nusikaltimus prieš žmoniją? O idėja įgyvendinti demokratiją be katalikų ir prieš katalikus, apskritai krikščionis – jau darosi nuobodžia naujiena postsovietinės ir neoliberalios Lietuvos tikrovėje.

Išties, čia iškyla klausimas: kas priklauso ciesoriui, t.y. pasaulietiškai sferai ir valdžiai, ir kas – Dievui? Biblija moko, jog Dievas suteikė žmogui tikrą, bet ne absoliučią laisvę, leido plačią žmogaus gyvenimo autonomiją, kuri byloja apie tai, jog žmogus privalo naudotis laisve, būti atsakingas už save ir kitus, svarstyti ir apsispręsti. Klysta tie, kurie mano, jog Bažnyčia žmogų traktuoja kaip mažą vaiką, tačiau nepastebi, jog katalikybės idealas ir siekis yra ne vien tikintis, tačiau ir išsilavinęs, mąstantis, atsakingas ir dorybingas žmogus.

Čia atsiskleidžia trys sritys, kuriose dalyvauja žmogus: privati, visuomeninė ir religinė. Labiausiai žmogus autonomiškas savo vidiniame minčių ir jausmų pasaulyje, paskui savo privataus veikimo zonoje, pavyzdžiui, savo bute, jo laisvė tolydžio apribojama santykių su kitais žmonėmis, dar labiau visuomenėje. Krikščioniškoji religija skelbia, jog reikia paisyti Kūrėjo pagrindžiančios valios, kuri yra laisvės šaltinis ir rėmai. Paradoksalu yra tai, jog, kaip liudija šventieji mistikai, žmogus labiausiai laisvas tampa Dievuje, o labiausiai suvaržytas gali tapti, kaip liudija psichiatrai, užsidaręs savo liguistose mintyse ir jausmuose, arba  atsidūręs totalitarinėje visuomenėje. Todėl pilnesnio gyvenimo viziją reikėtų vystyti ne „arba-arba“, bet „ir-ir“ mintimi, gražiai derinant individo ir visuomenės, pasaulietiškumo ir religijos sritis.

Ant Jėzui duotojo denaro buvo iškaltas „dieviškojo“ imperatoriaus, „dievų sūnaus“ atvaizdas ir vardas. Nieko naujo, jog pasaulietinė valdžia, dabar dar ir ekonominės bei žiniasklaidos jėgos gundosi matuotis auksinius dievybių vainikus. Laisvamaniškos ar ateistiškai priešiškos filosofijos ir valdžios stengėsi save pastatyti į Dievo vietą,  o jį iš savo akiračio pašalinti. Deja, tai buvo ir pačios nuožmiausios ir daugiausia žmogiškųjų gyvybių bei kūrinijos aukų pareikalavusios politinės sistemos. Dar gyva mumyse sovietinių laikų atmintis, kai Dievo neigimą lydėjo proto ir širdies netekimas, priverčiant upes bėgti priešinga kryptimi ir myriop pasiunčiant dešimtis milijonų žmonių. Vienas nacių koncentracijos stovyklą išgyvenęs žydas klausė: kur buvo Dievas, kai šitiek žmonių buvo nužudyti dujų kamerose, o jų kūnai deginami krosnyse? Dievo tylėjimas tuomet ir dabar iš esmės yra jo nutildymas žmogaus ir visuomenės sąžinėje, ir tai reiškia, jog neribota ir nuo Kūrėjo izoliuota žmogaus  autonomija baigiasi absurdais ir žudynėmis. Todėl esminis klausimas išlieka šis: kiek žmogaus ir visuomenės autonomija gali atitolti nuo Dievo, kad tai netaptų  pavojinga?

Panašiai galima būtų klausti, ar galima nuo platesnio etinio konteksto, į kurį neišvengiamai įeina krikščionybė, atskirti politiką , ekonomiką ar žiniasklaidą? Nuo neetiškos žiniasklaidos yra nukentėję ne keli žmonės, bet minios, tad ar galima leisti neribotą jos autonomiją, ypač informacinio karo akivaizdoje? Ką pasakytų Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, lietuvybės gynėjas, švietėjas, visuomenės blaivintojas, tuometinės pogrindinės žiniasklaidos organizatorius dabartiniams socialdemokratams, darbiečiams ir liberalams, kurie nori nusimesti krikščioniškąją etiką? Akivaizdu, kad silpna ir izoliuota katalikybė atitiko praėjusių šimtmečių okupantų viziją. Kam tokia vizija yra palanki šiandien?

Bažnyčios atstovas žiniasklaidos etiką reguliuojančioje institucijoje tikrai pasitarnautų ir dėl požiūrių įvairovės, ir dėl pilnesnės demokratijos, ir dėl patriotiškumo, ir dėl platesnės etikos užtikrinimo. Išmintingiau būtų vadovaujantis principu „ir-ir“ tarti: dalyvauja ir Bažnyčia, ir pramonininkai, ir civilinė valdžia, ir menininkai, ir žurnalistai. Kita vertus, pasigailėkime visuomenės ir žiniasklaidos, nes nihil est iudex in causa sua – sau esame prasti teisėjai, nematantys rąsto savo akyje, bet sugebantys drąskyti kitiems ne krislą, o akis. Mums reikia ne akis, bet sąžinę drąskančios, ginančios žiniasklaidos. Yra didesnė viltis, kad dalyvaujant Bažnyčios atstovui  etika bus labiau ginama.

Gender ideologijos vaisiai

Dokumentinis filmas apie vaikystėje iškastruotą ir kaip mergaitę auklėtą bernkiuką, kuriam tėvai atskleidė siaubingą paslaptį. Tai tragiška istorija apie išprotėjusius tėvus, susidievinusį psichologą ir sugadintus dviejų dvynukų gyvenimus, pasibaigusius savižudybe. Gender renka vaisius. Tai liudijimas, kodėl negalima šios ideologijos platinti ir įvesti į švietimą, nes jos padariniai – būriai suluošintų žmonių ir augančios savižudybių statistikos. 

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=9xW8KcvjF_I  su lenkišku vertimu.

http://www.youtube.com/watch?v=MUTcwqR4Q4Y  angliškai

Karo prieš vyrą ir tėvą padariniai

Dr. Stephenas Baskerville, Londono ekonomikos mokyklos ir Patricko Henry koledžo profesorius, knygos „Taken Into Custody: The War Against Fathers, Marriage, and the Family” („Sulaikytasis: karas prieš tėvus, santuoką ir šeimą“) autorius teigia, kad valstybė ir feminizmas griauna vyro ir tėvo autoritetą, jo teises ir paneigia jo išskirtinę padėtį, svarbą šeimos gyvenime ir vaikų auklėjime.

Pasak jo, šiadien įsivyravo prieš vyrus nukreiptas režimas, kuris juos gasdina, verčia nevesti ir nepradėti šeimos, nes dabartinės sąlygos gali nuvesti juos į dideles netektis: į vaikų, nuosavybės atėmimą ir įkalinimą. Skyrybų teismams kaip taisyklė vadovauja moterys, kurios gina tik moteris, bet ne vyrus, apiplešia juos ir kriminalizuoja.

Tariamai blogai besielgiantys tėvai yra išviešinami ir yra baudžiami, tačiau iš tiesų dažnai yra apšmeižiami, kad būtų galima daryti skyrybas ir palengvinti betėvystę: suklastoti kaltinimai „smurtu šeimoje“ ir vaikų išnaudojimu, vaikų išlaikymo išlaidų gestapas, kuris motinoms moka už skyrybas, o tėvus verčia susimokėti už pavogtus savo vaikus. Rezultatas – dar labiau marginalizuoti tėvai, skatinamos skyrybos ir vaikų gimdymas nesusituokus.

Šiandien tėvas yra viena iš silpniausių grandžių šeimoje ir be susaistančių santuokos ryšių jis lengvai atkrenta. Santuoka egzistuoja tam, kad su šeima susietų tėvą. Tačiau kaip santuoka sukuria tėvystę, taip skyrybos sąmoningai ją sugriauna.

Iš iširusios santuokos atsiranda plačiai paplitusi betėvystė, visos probelmos prasideda nuo betėvystės. Amerikos didmiesčiuose, senųjų Amerikos gyventojų rezervatuose, šiaurinėje Anglijoje, Paryžiaus priemiesčiuose, Afrikoje – visur skurdūs, nuo nusikalstamumo kenčiantys ir narkotikais užkrėsti matriarchatai. Betėvystė, o ne skurdas ar rasė veda į socialinę patologiją tarp jaunų žmonių. Be tėviško autoriteto paaugliai auga be kontrolės ir visuomenė grimzta į chaosą. Skyrybos sukelia visuomenės ligas, kurios paaiškina beveik visas valstybės vidaus išlaidas ir prie bankroto veda ekonomiką.

Pasak dr. Baskerville, visa tai galima pataisyti. Su vyriška drąsa pripažystant nemalonią tiesą dėl santuokos ir santykių tarp lyčių iškaipymus.