Matant vis prastėjančią Lietuvos respublikos dvasinę, moralinę, demografinę, pilietinę, ekonominę padėtį, atmintyje iškyla filmas apie skęstantį laivą „Titaniką“. Kas metai valstybinių švenčių šventimas darosi vis liūdnesnis, vis labiau praranda prasmę, kadangi šalis vis labiau grimzta į neviltį ir bejėgiškumą, vis sunkiau darosi kažką pakeisti.

Patriotinės šventės primena filmo siužetą, kuriame rodomas ant denio grojantis orkestras, atliekantis gedulinę melodiją „Dieve, arčiau Tavęs“. Šventės metu aptarinėjamos antraeilės temos primena rūpestį dėl girgždančių durų viršutiniame denyje, kai nenorima pripažinti, jog korpusas yra įtrųkęs, o apatiniai deniai jau užpildyti vandeniu. Lietuvos provincija skęsta, o valdžia ginčijasi dėl Vijūnėlės dvaro.

Esamos Lietuvos bėdos šaukte šaukia, kad dabartinė jos būklė yra savižudiška, trumparegė, neįkvepia, nereikalinga joje gyvenantiems žmonėms, kurie masiškai neina balsuoti, palieka absurduose ir rietenose skęstantį kraštą, nebekovoja prieš esamas negandas, slepia perteklinius piliečiams mokesčius nuo vyriausybės, nebegimdo naujų žmonių ir dar abortų kraujo pūta išplauna į Baltiją, ir t.t.

Daugybę kartų istorijos įvykiai parodė, jog Lietuva pasauliui yra nereikalinga. Nebent kaip teritorija prieiti prie jūros, kaip pigios darbo jėgos eksporto šalis šalia kitų panašių. Lietuvos durpių ir žvyro, pavyzdžiui, Vokietijai ar JAV tikrai nereikia. Pasaulis sėkmingai egzistavo ir toliau egzistuos ir be Lietuvos, kurios egzistavimas kaimynams yra nelogiškas, o ir mums patiems – labiau stebuklingas negu įmanomas.

Lietuva gali ir tūri būti reikalinga tik patiems lietuviams, todėl jei jie nekovos, nesistengs išlaikyti Lietuvos, tai niekas kitas to nepadarys, jos ir nebus. Jei nesistengs išlikti politiškai ir moraliai organizuota tauta, kurianti vertybėmis ir aiškia valia pagrįstą valstybę, tuomet taps asimiliuojama etnine grupe kitos valstybės sudėtyje. Taip jau buvo atsitikę ne vieną kartą.

Kam reikalinga tautos ir valstybės nepriklausomybė? Nepriklausomybė nėra tikslas savyje, bet priemonė, būdas įgyvendinti tautos tikslus, noras gyventi pagal savo kultūrą, nuomonę, išvengti išorės primetamo diktato. Tai siekis, kad šalis turėtų jos labui dirbantį ūkį, kurio vaisius, pelną pasiima ji pati, o ne kažkas iš išorės. Tai pastangos, kad šalis nebūtų naikinama jos pačios rankomis per klastingai pakoreguotą kultūrą ir ūkį.

Nors sakoma, kad pinigai valdo pasaulį, tačiau filosofai yra kitos nuomonės, jog būtent idėjos valdo pasaulį, o pinigai tėra vienos ar kitos idėjos įgyvendinimo instrumentas. Lengva pastebėti, kad šalys, visuomenės ir šeimos, kurios yra labiau atviros antgamtinėms ir moralinėms vertybėms, randa išeitis, greičiau gyja. Juk ir teologijoje yra teigiama, jog metafizinės klaidos lemia ir fizines, gyvenimiškas klaidas. Tai, jog Lietuva ėmė skęsti problemose, yra įrodymas, jog ne ta dvasia, ne tos idėjos čia yra įsivyravusios. Kas pajėgus tai pakeisti?

Otto Bismarkas apie XX am. pradžioje įsisteigusias naujas valstybes prie Baltijos jūros sakė, jog ne vokiečiai jas sunaikins, bet jos pačios save, kai bus paliktos savo pačių valiai. Panašu, kad dabartinės Nepriklausomybės ideologija ir vertybės veda į niekur. Silpnas elitas, silpna visuomenė, silpni piliečiai gyvena vagystės svajonėmis, kaip čia vienas kitą apsukti ir apvogti, pasinaudoti atsiradusia galimybe apiplėšti kitą.

Valstybė menkai besirūpina, kad pasitelkus mokyklą, parapijas, šeimas, organizacijas padarytų viską, jog nedaugėtų silpnų, nekompetetingų, nelojalių, neišmokytų ir stokojančių vertybių bei esminių dorybių piliečių, nes jų daugėjimas reikš nesibaigiančias problemas.

Kita vertus, Tėvynė – tai labiausiai namai, šeima, mylimi žmonės. Kuo daugiau skyrybų, susidėjusių, smurtaujančių, skurdo pažemintų šeimų ir betėvių vaikų, tuo daugiau įsiskaudinusių žmonių, tuo mažesnė meilė šeimai ir šaliai.  Jei Lietuvoje lieka gyventi nors vienas mylimas, artimas giminaitis, draugas, jei yra mylimas kaimas ar miestelis, kuriame gyvena draugiški ir svetingi žmonės, jei kurioje parapijoje už mus meldžiasi brangus dvasios tėvas, tuomet ir Lietuva kitaip atrodo. Girdžiu nuolat: giminių ten nebeliko, ant tėvų kapo užpylėm betoną, kad piktžolės neaugtų, nebėra reikalo ir prasmės ten važiuoti.

Lietuvos Respublika tapo didžiausiu nuoskaudų šaltiniu per dvigubus standartus, per politines intrigas ir paprasto žmogaus apleidimą, naikinant kaimą ir parapijas. Sovietinių laikų nuoskaudos dar nesibaigė, dar toliau nuvilia žmones, kadangi senieji skriaudikai tik pasikeitė pavadinimą, o tie patys asmenys toliau moko gyvenimo ir reguliuoja visus reikalus. Jie pramušė Lietuvos „Titaniko” šoną, bet išplauks su gelbėjimo valtimis, kai užsems ir viršutinius denius. O kol kas tegroja gedulinė muzika.

Praėjo vasario 16-oji. Nei minėjau, nei švenčiau, bet maldoje Viešpaties prašiau švelnesnės pabaigos išprotėti baigiančiai lietuvių tautai ir jų įkurtai respublikai. O ko gali laukti žydšaudžių, šventvagių ir bedievių šalis, renkanti buvusius komunistus, kuri per 20 metų neteko milijono jaunų žmonių, neįvykdė esminių pertvarkų ir istorinio teisingumo, apiplėšė parapijas ir paprastus žmones? Prisidedu prie kitų, kurie nebesitiki, kad toje šalyje kažkas savanoriškai pasitaisys į gera, nes kasmet bus tik blogiau, kol vėl bėdos ir kančios atves į protą. O gal ir neatves, o gal ir nebespės, gal beliks tik išnykti.

Vasario 16-ąją girdint pasaldintas, nuo tikrovės atitrūkusias, juokingas ir veidmainiškas prakalbas, matant tas keistuoliškas šypsenas nuo balkonėlio, norisi skaldyti anekdotus, kurie prasidėjo senovėje ir tęsiasi dar šiandien šizofrenija sergančioje respublikoje. Įdomumo dėlei internete paieškojau, ką apie lietuvius mano ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos.

Pavyzdžiui, rusams ir baltarusiams mūsų egzistavimas yra nelogiškas. Vienas rusų istorikas mus pavadino – „Litovskaja Rus”, kadangi iki pat XVI amžiaus kanceliarinė kalba Lietuvoje buvo senoji slavų, ir kadangi didžiąją dalį savo istorijos šis kraštas priklausė Rusijai.

Kitas istorikas iš Baltarusijos  teigia, kad pirmasis Lietuvos paminėjimas buvo ne „Litua” – bet „Litva” vardu, nes kadaise lotynų kalboje u nuo v galėjai atskirti tik iš konteksto, tikrieji litvinai (lietuviai) yra baltarusiai, ir mes esame „lietuvisais” pasivadinę žmudinai-samogitai (žemaičiai), kadangi didžioji dalis senosios Lietuvos teritorijos dabar yra Baltarusijoje, o dabartinė Lietuvos teritorija didžiąja dalimi sutampa su buvusios Žemaitijos kunigaikštystės teritorija. Lietuvos nelogiškas egzistavimas stebina ne tik rytų kaimynus, bet ir vakariečius: respublika veržiasi į Vakarus su rusiška kultūra, sovietiniu mąstymu ir postkomunistais valdžioje.

Mums broliška lenkų tauta, tiksliau jos elitas, visada į mus žiūrėjo kažkiek iš aukšto, tačiau ne be pagrindo. Kažkoks iš pagonybės laikų ateinantis lietuvių bukumas ir užsisklendimas atkreipė ir jų dėmesį. Baudžiauninkų-kolūkiečių esmę nusakančiu pavadinimu „runkeliai”  jau nuo viduramžių lenkai vadino lietuvius (nuo žodžio „boćwiniarz” – batvinius, burokas, runkelis). Šis pavadinimas populiarus ir šiandien, apibūdinant buką, primityvų žmogų.

Antai lenkų rašytojas Wincenty Pol 1843 r. m. apie Lietuvą rašė: „Ten kitoks pasaulis ir kitokie žmonės / Gūdus, lygus ir mieguistas kraštas”. Atsakomybės, strategijos ir blaivaus požiūrio nebūvimu mes ir toliau liekame mieguistumo ištiktas kraštas.

XVI am. viduryje po Lietuvą keliavęs Karūnos (Lenkijos) pilietis Maciej Stryjkowski apie lietuvius rašė: „Kokia netašyta, laukinė, po laukus besibastanti liaudis. Sunku suprasti jų mikščiojimą Ką, Kur, Keip, Kȗo”. Kaip pirštu į akį durta, nesunkiai tuo galima įsitikinti aplankius degradavusį kaimą, kur tik trečdalis vaikų sugeba išeiti mokyklos programą, o daugumai – Ką, Kur, Keip, Kȗo!

Kitas lenkų rašytojas Oskar Kolberg, gyvenęs Lietuvoje 1836 ir 1837 m., lietuvius apibūdino tik viena neigiama savybe tarp kitų 11 teigiamų – kaip kandžius, nuolat nepatenkintus, pastoviai murmančius žmones (zgryźliwość). Leidžiu sau Vasario 16-osios proga tokiu pabūti ir pasijuokti iš keistuolių oratorių, kurie atkartoja liaudies dainos žodžius „ir iš balos tas gražumas mano prigimimo”. Tikrai iš balos.

Henryk Sienkiewicz savo veikale „Trylogia” stebina savo pastaba apie lietuvių ištvirkimą: „Kad lietuvis yra klastingas tipas – aišku, kad nevėkšla ir „runkelis“ – taip pat, tačiau paleistuvystė Lietuvoje ir šventojoje Žemaitijoje prilygo visiškai egzotikai „. Kitaip sakant, pranoko visas padorumo ribas. Nieko naujo, kai pasiklausai lietuviškos žiniasklaidos.

Ne tik kaimyninės tautos, bet ir lietuvis Vaižgantas išsakė savo nuomonę: „Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai tie lietuviai”. Ar kas pasikeitė?

Lenkų anekdotuose apie lietuvius ir latvius vyrauja rusų lažo, bulvių ir bado haliucinacijų temos,  kadangi tos tautos buvo ilgai pavergtos, nuskurdę, jų mąstymas – haliucinacinis, ir vienintelis valgis – įvairių pavidalų bulvė. Pavyzdžiui:

Trys lietuviai giriasi savo sūnumis:
„Mano sūnus tarnauja kariuomenėje, užkariavus kitą šalį gali prievartauti moteris kiek tik nori. Antras sako: :Mano sūnus yra ūkininkas, valgo bulvių kiek tik nori”. Trečias sako: „Mano sūnus – jau lavonas, jo vargai baigėsi”. Tiedu jam sako: „tu laimėjai, tavo sūnus yra geriausias, jam visi vargai pasibaigė”. Ir paskui visi trys liūdnai patylėjo.

Šaukia lietuvis kieme: „bulvę radau, bulvę radau”. Išbėga į kiemą jo žmona uždususi, kad ims iš džiaugsmo spiegti: „visa bulvė, visa bulvė”. Vyras jam sako: „su balandžio pirmąja – prima aprilis”.

Vaikšto alkanas lietuvis po lauką, ieško bulvių, bet neranda. Staiga išgirsta mekenančią ožką. Apsidžiaugė, kad visiems metams prisivalgys. Beieškant akmens užmušimui ožka pradingsta. Pasirodo, kad čia buvo tuščio pilvo gurgimas ir bado haliucinacijos. Lietuviui liūdna, nes jis yra alkanas, sušalęs ir jam vaidenasi. Su tokia nuotaika jis netrukus miršta.

Ar Vasario 16-ąją minime turėdami tik bulvės vertybę kaip dvasiniai vargšai, emociškai šalti vienas kitam, su netikro patriotizmo haliucinacijomis, su istorijos pabaiga: jau lavonas, visi vargai pasibaigė?

Nesenai pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškai“, kurioje pristatomas labai negarbingas lietuvių tautos istorijos fragmentas. Remiantis tardymų protokolais, liudininkų ir kitų šaltinių pateiktais duomenimis, knygoje atskleidžiamas tiesioginis ir materialus lietuvių dalyvavimas žydų tautos naikinime – holokauste. Taip nuo Lietuvos paviršiaus neteisėtu, nežmonišku būdu pašalinta apie 200 000 asmenų, kuriuos žudė, konvojavo, turtą pasisavino būtent daugiausia vietiniai lietuviai. Bent jau oficialiai krikščionybę išpažįstančiam kraštui – tai didelė gėda ir kaltė, kurios nebenusiplaus.

Tų įvykių akivaizdoje ir pašaliniai stebėtojai, ir aukos, ir budeliai klausė – kur tuomet buvo Dievas, kodėl nesutrukdė, nesustabdė to žvėriškumo ir neteisybės? Kaip jau tapo įprasta, kalti visi – tik ne mes. Net Dievas kaltas, kas atrodo labai absurdiška. Kita vertus,  čia reikia aiškintis, kaip suprantame Dievą ir apie kurį dievą klausiame, nes yra tik vienas tikras Dievas, o kiti dievukai – tai ligotos fantazijos ir absėdimų vaisius.

Remiantis moderniųjų laikų ideologijomis ir nekrikščioniškomis religijomis, nėra jokio pagrindo krimstis nei dėl holokausto, nei dėl abortų, nei dėl eutanazijos, nei dėl organų, nei dėl žmonių prekybos. Šiandien vedančiosios ateistinės ideologijos – materialistinio darvinizmo – šviesoje visa tai yra natūralu: išlieka stipriausieji, geriausiai prisitaikę, agresyviausios ir sumaniausios beždžionės. Kaip žinia, darvinizmo esmėje glūdi prievartos bei jėgos šlovinimas, teiginys, kad žmogus tėra gyvūnas, evoliucijos produktas. Pasak to, žydai tebuvo medžiaga išsilukštenti ir užviešpatauti to meto lietuviui „patriotui” ar vokiečių arijui.

Šia ideologija išimtinai rėmėsi ir Hitlerio nacionalizmas, ir vokiškai-rusiškas komunizmas, ir dabartinis oficialusis mokslas. Tam tikros rūšies darvinizmas labai populiarus vyriausybių, oligarchų, bankų tarpe, kurie už visuomenės ir gyvenimo paraščių išmeta ir išnaudoja silpnuosius: vaikus, moteris, ligonius, neturtinguosius, invalidus ir t.t.

Taigi, „lietuviškoji beždžionėlė“ savu metu siautėjo gan agresyviai, ir nors pati buvo rudosios ir raudonosios „beždžionių” tvatijama, nieko doro neišmoko. Ar kas pasikeitė Lietuvos džiunglėse? Čia ir toliau siautėja valstybės, oligarchų, šeimų, nusikalstamų struktūrų beždžionės, kuriems vienintelis argumentas – primityvi jėga ir gyvuliški instinktai. Mokykloje toliau dėstomas darvinizmas, eiliniai žmonės vienas su kitu elgiasi irgi panašiai.

Jei žvelgtume rytietiškų religijų žvilgsniu, pavyzdžiui, Indijos, žydų ar kitų tautų žmonių kančia tebuvo karmos pasireiškimas, atlygis už praėjusių gyvenimų klaidas. Jurgos Ivanauskaitė aprašytas rytietiškų religijų abejingumas kito kančiai niekuo nesuderinamas su krikščioniškos užuojautos samprata. Bet širdyje jaučiame, kad tie atsakymai yra nenormalūs, tai greičiau pabėgimas nuo tikrų atsakymų ir nevykęs pasiteisinimas.

Bibliniu mokymu, Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16), yra šviesa, ir be Jo žmonės tūno ir pažinimo, ir moralės, ir dvasinėje tamsoje. Dievui nieko netrūksta, žmogus jo egzistavimui nėra būtinas, tačiau žmogui Dievas yra gyvybiškai būtinas, ypač kai tapo sužeistas nuodėmės.

Dievas sukūrė žmogų kaip protingą ir laisvą būtybę, kuriam nurodė užduotį užbaigti savęs kūrimą, apsibrėžti. Kalbame apie antrąjį, t.y. moralinį žmogaus sukūrimą laikinojo gyvenimo bėgyje. Matydami šalies materialinį ir kultūrinį stovį, neabejokime – tai mūsų moralinė būklė atsispindi, mūsų santykis su Dievu ir žmogumi. Tautos moralė atsispindėjo žydus naikinant ir dabar neigiant kaltę.

Biblinis tikėjimas atskleidžia ir dvi gyvenimo plotmes – kūnišką ir dvasinę, kai kūniškumas yra svarbi prielaida, priemonė sielos raiškai, subrendimui ir išganymui, būties pakreipimui Dievop, kaip ženklų ir bendravimo laukas.

Kas vyko tuo metu, kai vieni žudė, o kiti buvo žudomi? Žmogus apibrėžė save Dievo atžvilgiu: vieni nuo Jo nusigręžė, paniro į pragaro tamsą darydami siaubingus dalykus, kitų gi sielos artėjo prie Dievo šviesos per kankinystę, jei tokią viltį savyje brandino. Kūnų žudymas nebūtinai reiškia sielų žudymą, nes, kaip skaitome daugelyje kilnių kankinysčių liudijimuose, žmogaus siela išeina iš šio laikino pasaulio kaip laimėtoja, paaukojusi Dievui aukščiausią auką. Knygoje „Mūsiškai“ pasakojama, kad į mirtį žydai ėjo nuolankiai, nesiblaškė. Šio pasaulio demonai turėjo galią tik jų kūnams.

Žinoma, fiziškai išnaikinus žydus, neliko Lietuvoje ir jų dvasinio indėlio. Lietuviams fiziškai išsikraustant iš Lietuvos, neliks ir lietuviškumo. Panašiai neįvykdžius materialinės restitucijos ir fiziškai naikinant parapijas, ėmė nykti ir krikščioniška dvasia.

Per materialinius dalykus mes apsibrėžiame, kuriame save moraliai ir dvasiškai Dievo ir žmonių atžvilgiu. Dėl šios priežasties Lietuva privalo atlyginti išlikusiems išžudytųjų žydų palikuonims kompensacijomis už tuos išluptus auksinius dantis iš jų mirusiųjų burnų, už begėdiškai užvaldytą  jų nuosavybę, už tuos kūnus, kurie dirbo Lietuvai, bet buvo sumesti ir trūnija nesutvarkytuose kemsynų ir šabakštynų kapuose, galų gale kaip atsiprašymo ir atgailos ženklą.

Klausimas, kur yra Dievas, neturi prasmės, nes Dievas yra savo vietoje. Bet ar dabartinė Lietuva yra Dievo šviesoje? Ne tik žydų klausimu, bet ir kitais negarbingais atvejais lietuviai nenori pripažinti savo kaltės ir atgailauti už ją.

Norėčiau paklausti, kuo geresni lietuviai už vokiečius, už rusus, už lenkus, kuriems jie turi tiek daug pretenzijų? Niekuo. Vienintelė Vokietija stengėsi vykdyti kompensacijų politiką. Savu metu Algirdas Brazauskas atsiprašinėjo žydų už lietuviškąjį holokaustą. Bet niekas jautriai neįsisąmonino tos kaltės ir atsakomybės prieš žydų tautą mąsto. Panašiai prieš išbuožintą ir visapusiškai naikintą Katalikų Bažnyčią, prieš išnaudojamus savo piliečius.

Tęsiasi moralinio aklumo, nepamatuotos puikybės, neteisybės prakeikimas, žudantis Lietuvos visuomenę naujomis apraiškomis. Atžagariomis rankomis vykdomas teisingumas sąlygos tai, kad lietuvių kapai išsibarstys po visą pasaulį, kur teisingumo ir pagarbos žmogui daugiau. Aktyviai dalyvaudama žydų eksterminacijoje lietuvių tauta užsitraukė savęs pačios eksterminacijos prakeiksmą, sąžinės praradimas ilgainiui sunaikins ir šią tautą.

Bažnyčios istorikas ir Popiežiškojo Istorijos Komiteto narys profesorius Gianpaolo Romanato bei religijos istorikas ir rumunų literatūros profesorius Paduvos universitete Roberto Scagno teigia, jog dabartinė oficialioji Bažnyčia neturi aiškios pozicijos islamo atžvilgiu. Kaip teigiama, iš Pietų Amerikos atvykęs popiežius Pranas nejaučia Europos kultūrinio ir istorinio konteksto, neturi to jautrumo, kurį turi Europos gyventojai, jam islamas nėra prioritetinis reikalas.
Tuo tarpu Rytų Europos šalys, kaip antai, Rumunijos ir Vengrijos gyventojai, kurių istorija buvo pažymėta kruvinų konfliktų su islamu, pasipriešinimu ir didelėmis netektimis, yra tvirtai įsitikinę, jog islamo sulaikymas įmanomas tik jėga.
Žinoma, šiais laikais popiežius negali prisiimti politinės atsakomybės dėl islamo plitimo, nes tai turėtų spręsti Europos valstybės, kurios taip pat neturi aiškios koncepcijos, ką reikia daryti.
Popiežius Benediktas XVI turėjo aiškią poziciją islamo atžvilgiu. Savo garsiajame pranešime Ratizbonoje labai atvirai nusakė esmines islamo savybes. Tai sąlygojo agresyvią islamo išpažinėjų ir politinio korektiškumo šalininkų reakciją. Galima sakyti, jog tada Bažnyčia išsigando ir pasitraukė nuo šios temos.
Akivaizdu, kad emigrantų antplūdis atnešė ir dar atneš daug problemų visam Europos žemynui, ateitis bus gan tamsi, islamo susidūrimas su krikščionybe Europos viduje įgaus vis didesnį konflikto pagreitį. Esminė priežastis yra ta, jog europiečiai senėja ir išmiršta, o musulmonų natūralus prieaugis yra nesustabdomas. Neatmestina, jog musulmonai gali sudaryti Europoje daugumą.

Sausio 13-osios minėjimas šiais metais kaip niekad įvairus savo kontekstais, būdais ir formomis. Prisimename 14 žuvusiųjų ir apie 1000 nukentėjusiųjų prie televizijos bokšto ir seimo, kuriuos buvo įkvėpusi naujo gyvenimo naujoje Lietuvoje idėja, pavadinta Lietuvos laisve ir nepriklausomybe. Praėjus 25 metams nuo tų įvykių skaičiuojame šimtatūkstantines netektis tų, kurie nusivylę ar apleisti prasigėrė, degradavo, nusižudė, emigravo iš iliuzijose, neteisybėse gyvenančios ir save sunaikinti baigiančios Nepriklausomos Lietuvos poligono.

Vytautas Landsbergis atsisakė eiti į seimo rengiamą minėjimą, pavadindamas tą instituciją „veidmainystės namais“. Veidmainystės teatras tautinių minėjimų ir švenčių proga matytis daug kur. Bet ir pats Landsbergis ir kiti vadinamieji laisvės kovotojai savitu būdu įsilieja į veidmainystės teatrą Lietuvos Respublikoje.

Sąjūdis, nepriklausomybės paskelbimas, valstybės sukūrimas iš esmės nieko nepakeitė, bet dar labiau pablogino lietuvių tautos gyvenimą. Ypač ugdymo, vertybių, moralės, dvasingumo srityje. Visą tą laiką buvo vaidinamas atgimimas, atsinaujinimas, teisingumo atstatymas, vertybių perkainojimas, žmogaus orumo ir jo svarbumo iškėlimas, bet mes ir toliau turime tą pačią senąją nomenklatūrą, o dabar ir jų palikuonis, tas pačias korupcines tradicijas, vogimo įgūdžius, nepagarbą kitam žmogui, Bažnyčia išbuožinta, mokyklose tas pats tvaikas, kaimas degraduoja, tauta nyksta fiziškai.

Nežinau kiek pagrįstai, bet Landsbergiui priskiriamas kolūkių sunaikinimas, nieko alternatyvaus neduodant kaimo žmogui, įstumiant jį į beviltišką situaciją. Gal todėl prasigėręs kaimas taip aktyviai balsuoja už savo kvailintojus socialdemokratus ir darbiečius?

Buvusių komunistų užblokuota ir toliau nevykdoma Bažnyčios restitucija paliko apgailėtinoje būklėje kaimo parapijas, kurių nuosmukis taip pat prisidėjo prie bendros kultūros sunykimo. Ne tik civilinė valdžia, bet ir bažnytinė nesidomėjo ir nesistengė dėl kaimo parapijų.

Liūdnas to pavyzdys yra Kėdainių raj., Vandžiogalos parapijoje esantis Saviečių kaimas. Sunkiai suvokiamas krikščioniui dalykas, kai išprotėjęs tėvas nužudė savo mažamečius vaikus, paskandindamas juos šulinyje. Bet tai tik ledkalnio viršūnė, slepianti baisų Lietuvos kaimo ir apskritai šalies gyvenimo kontekstą, gimdantį degradavusius piliečius ir tragedijas.

Kitas veidmainystės teatre dalyvaujantis laisvės stabas yra vyskupas Sigitas Tamkevičius, kuris 19 metų vadovavo Kauno arkivyskupijai. Jo panosėje buvo ilgaamžė, garbinga, tačiau ypač nepriklausomybės metais nuvaryta, lenkų diskriminavimu garsėjusi pakaunės parapija Vandžiogaloje, kunigų tremties vieta. Joje jis buvo apsilankęs vos porą kartų, nieko gero nepadarė jos labui, todėl daug kas pasipiktino, kai neprašytas atlėkė laidoti tų paskandintų Saviečių kaimo vaikų, nekrikštų iš degradavusios Vandžiogalos parapijos, tų  degradavusio tėvo ir degradavusios respublikos aukų.

Parapija buvo baisiame stovyje, visapusiškai sugriuvusi. Kažkiek kovota, stengtasi dėl atgimimo ir pagerinimo, bet prieš sisteminį blogį galima kovoti tik turint sisteminį gėrį. Tik ten ir galėjo kentėti Jėzus stebuklingame kryžiuje, kuris puvo pelėsiais apėjusiame altoriuje. Bažnyčia buvo atspindys to, kas darėsi parapijoje: ištisi kiemai moraliai degradavusių, prasigėrusių, viskam abejingų žmonių socialdemokratų apvaldytoje vietovėje.

Neliko jokių gražių ir prasmingų jausmų švęsti Sausio 13-osios. Ypač mums, kunigams, kurie su savo parapijomis ir tikinčiaisiais, pasak prezidentės Grybauskaitės, buvome sovietiniais laikais ir dabar esame oficialiai atskirti nuo valstybės. Tai pabrėžiama ir parodoma visais įmanomais atvejais. Argi tai nėra tam tikra Bažnyčios persekiojimo forma? Dėl šios priežasties kaip atskirtasis ir beteisis toje šalyje turiu pilną moralinę teisę nešvęsti, nedalyvauti valstybinėse šventėse ir nepraktikuoti nei jokios patriotizmo formos, išskyrus artimo, šeimos ir tautos meilę.

Vienas vyresnio amžiaus kunigas man sako: „Lietuva yra daugiau už seimą, socialdemokratus, darbiečius, už Landsbergį ir Tamkevičių. Jie tik blusos kažkur Vilniuje ir Kaune…”. Žavi ir stebina senosios kartos tikėjimas idealiąja Lietuva, nes realioji susikompromitavo Saviečiuose.

Be reikalo tada žmonės prarado gyvybes ar neteko sveikatos, jų auka pasinaudojo ne Lietuvos viltinga idėja, bet veidmainiai, kurie atėjo išnaudoti, bet ne tarnauti. Tai buvo blogas ženklas, skelbiantis, kad ne tik po okupantų tankų, bet ir po veidmainiškos respublikos traiškančiais vikšrais papuls kaimas, eiliniai žmonės, parapijos, kunigai.

Dvasinė, socialinė ir kultūrinė tamsa apvaldė Lietuvą ir veda jos žmones į sugyvulėjimą. Kas tokią sistemą sukūrė ir palaiko? Ne tik „veidmainystės namai“, bet ir veidmainiai laisvės stabai, kurie veržėsi į etatus, susikūrę sąlygas sau, užmiršo kitus, apsvaigę nuo susireikšminimo ėmė niekinti kitus. Jie mėgsta, kad jų idėjas krauju palaistytų kiti, bet ne jie patys. Jie skelbiasi geradariais ar net šventaisiais, bet jaučia abejingumą ir panieką paprastai liaudžiai. Kokios dar laisvės premijos nusipelnė tie, kurie leido susiformuoti iškreiptai sistemai, Saviečiuose pasireiškusiai vaikų skandinimu?

Praeitą sekmadienį sužinojome, kad tiesa yra Jėzaus asmuo ir kad ne mes jos ieškome, bet tiesa mūsų. Šio sekmadienio evangelijos pasakojimas apie kurčnebylio išgydymą tai iliustruoja.

Evangelijos kurčnebylio žmogaus neįgalumas išreiškia visos nuo Dievo atsiskyrusios žmonijos padėtį: nei negirdi tiesos, nei nekalba tiesos. Tai apsimelavusio, susipainiojusio, pažinimo, dvasiniame skurde esančio žmogaus būklė. Žmogus Dievo atžvilgiu po nuopuolio yra toks – izoliavęsis, vienišas, užsisklendęs savyje savo skurdžių, vienašališkų minčių pasaulyje.

Nors fizinis kurtumas ir nebylumas nėra dažnas reiškinys (apie 10 asmenų iš 1000), tačiau pažinimo ir dvasine prasme – visuotinis. Kaip pastatyti tarp profesorių mažamečiai nesupranta jų kalbos, taip ir mes atrodome šventųjų ir angelų tarpe. Kaip atvykę į svetimą šalį nesuprantame vietinės kalbos, nors girdime, ir nieko negalime suprantamo pasakyti, taip tikėjimo malonės stokojantis girdėdamas šv.Raštą ir katalikišką mokymą jaučiasi esąs atsidūręs tarp marsiečių. Neretai tą žmogaus uždarumą savyje galima pastebėti ir pamokslo metu: kas savo mintyse skraido, kas miega, kas telefonu žaidžia, o kas maldaknygę skaito ar rožančių kalba.

Žmogus gali būti kurčias ne tik Dievui, bet ir kitiems. Labai daug ir įvairių yra žmogaus uždarumo, užsisklendimo savyje pavyzdžių. Dažnai sutinkamas reiškinys – tai vyrų uždarumas, kuomet už kieto vyruko kaukės ir puikybės slepiasi su savo jausmais ir mintimis, su ydomis nesusitvarkantis, kenčiantis ir besiblaškantis žmogus. Dideliu išpuikimu ir uždarumu pasižymi ir paaugliai, kurie niekinančiai žvelgia į savo tėvų ir suaugusiųjų pasaulį, manydami, jog jie nieko nesupranta, yra atsilikę ir panašiai. Kas yra ideologijos ir ypač pozityvistinis, darvinistinis mokslas? Tai užsisklendimas savo susikurtoje, nuskurdintoje pasaulio vizijoje.

Kaip skaitome, Jėzus pasivedėjo kurčnebylį atokiau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, paskui paseilėjęs savo pirštą pridėjo prie jo liežuvio, atsidūso ir ištarė: „‘efata‘ – atsiverk“. Šis gestas ir žodžiai buvo daugybę šimtmečių kartojami Krikšto liturgijoje: kunigas įdėdavo savo pirštus į ausis ir paseilėjęs pirštą paliesdavo krikštijamojo lūpas. Tik dėl dabartinio žmonių jautrumo higienai, taip nebedaroma, nors galima būtų paklausti, ar mūsų tikėjimas tapo pakeistas higienos ir estetikos normomis? Visgi padariniai pranoko žemiškus svarstymus: jis ėmė girdėti ir taisyklingai kalbėti, o Krikštas suteikia žmogui dvasinę Dievo vaiko žymę, tikėjimo malonę ir atveria vartus į išganymą. Sterilumas ir estetika to duoti negalėtų. Ir tai ne vienintelis kartas, kai Jėzus gydo nehigieniškai: vienam aklajam ant akių užtepė purvo, sumaišęs žemės dulkes su savo seilėmis, liepęs nusiplauti Siloamo vendeniu!.. Dievas veikia kaip nori.

Pasakojime apie kurčnebylį skaitome, kad Jėzus asmeniškai prieina prie žmogaus, vedasi jį nuošaliau, jį kalbina, atveria ausis girdėjimui ir supratimui, paskatina atsiliepti. Neatsitiktinai vienuoliai ir pamaldieji traukiasi nuo pasaulio triukšmo, kad galėtų tyloje išgirsti Dievą ir atsiliepti jam malda. Iš čia ir kyla maldos apibrėžimas: ne tik sakyti žodžius, bet dar labiau klausytis i suprasti Dievo žodį sąžinėje, šv.Rašte, katekizme, nes Dievo šlovinimas tiesa ir dvasia yra kur kas vertingesnis nei vien tik maldos žodžių kartojimas.

Jėzaus poelgyje matome ir pedagoginį pavyzdį, tinkamą ypač šeimoje ir mokykloje. Su sutuoktiniu ir vaikais reikia bendrauti labai asmeniškai, individualiai, žvelgiant į akis, stengiantis matyti ir jausti, ar ir kaip supranta. Auklėjimas visada yra labai asmeniškas dalykas. Beasmenis rėkimas iš virtuvės, per langą, kalbėjimas per telefoną ar rašteliais negali atstoti gyvo ir tiesioginio bendravimo. Kai kada nusikaltę vaikai bėga nuo tiesioginio kontakto, nes žino būsią perprasti. Tenka pastebėti, kad jei nežiūri, tai nenori girdėti ir suprasti, prisipažinti ar atsiverti.

Kiekvienas yra savaip uždaras, todėl tiek daug nesusikalbėjimo. Šv.Raštas moko, jog tikintis žmogus, t.y. dvasinis žmogus, gali apie visus ir viską spręsti, visus ir viską suprasti, o apie jį – niekas, nes jis turi Dievo duotąjį pažinimą ir tikrą atvirumą dalykų padėčiai įvertinti. Kai girdime Dievo žodį, kai turime tą patį tikėjimą, tuomet ir tą patį supratimą, tuomet galime ir susikalbėti. Tikėjimas atlieka svarbų vienijantį vaidmenį, todėl neatsitiktinai katalikybė aprėpia tiek daug tautų ir skirtingų žmonių. Tikėjimas padaro, kad šeimoje ir parapijoje randasi tikra protų, širdžių, veikimo ir būdų vienybė.

Jėzaus nuolat mūsų sąžinėse, per įvykius, per savo mokinius, per Bažnyčią, per kunigus taria „‘efata‘ – atsiverk“, nebūk užsispyręs, užsidaręs savyje, izoliavęsis, vienašališkas. Panaudok Dievo duotą girdėjimo dovaną ne tik vakaro žinioms ar kaimynės pletkams, o kalbėjimo dovaną koliojimuisi ar gandų nešiojimui, ne tik pasaulietiniams, profesiniams tikslams, tačiau ir Dievo šlovei. Kai kasdienėje maldoje ir sekmadienio Mišiose klausausi Dievo žodžio ir tari maldos žodžius Kūrėjui, kai skelbi Evangeliją ir liudiji Viešpaties darbus.

Posovietinės ir vis dar sovietinės Lietuvos Respublikos atstovų socialdemokratiniame Kauno rajone išsidirbinėjimų iliustracija, kai Lapių bažnyčia laikosi vien klebono ir parapijiečių pasišventimu, nepaisant Respublikos melo apie restituciją ir teisingumo nebūvimo. Ši bažnyčia tampa griūvančios į bedugnę Lietuvos simboliu, abejingai stebint jos vertybiškai akliems vadukams.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų sutinkame pasikeitusioje tikrovėje: Ukrainoje vyksta karas, kuris vis labiau palies ir visą Europą, Lietuvoje dedamos pastangos stiprinti piliečių karinį ir moralinį pasirengimą, nesenai įvyko savivaldos rinkimai. Už to slypi laiminčios ar naikinamos idėjos.

Sakoma, kad idėjos valdo pasaulį, idėjos sąlygoja padarinius, kiekvieno istorinio įvykio ištakose glūdi jį įtakojusi idėja, ir kad gyvenimas patikrina visas idėjas. Kovo 11-osios akivaizdoje darosi aišku, kokios idėjos atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę, ir dėl kokių jos galime netekti. Idėjos gali kelti pavojų, nes jos gali stipriai sukrėsti ir pakeisti žmones bei visuomenes. Antai perskaitęs brošiūrėlę apie Darvino evoliuciją Stalinas prarado tikėjimą (gal tiek ir teturėjo), metė mokslus stačiatikių seminarijoje ir įsiliejo į dešimtis milijonų gyvybių pareikalavusios marksistinės dialektikos įgyvendinimą.

Nepriklausomybės šventė vyksta su kartėliu širdyje, nes skaudu matyti Ukrainos žmonių kančią, karą Europos žemyne tarp dviejų giminingų tautų, kuriame žuvo tūkstančiai žmonių, sugriauti miestai ir kaimai, milijonai pabėgėlių, ir tai dar – ne pabaiga. Rusijos valdžia bando per žiniasklaidos manipuliacijas ir ginklu primesti ukrainiečių tautai ir pasauliui savo idėjas, kurios neatitinka Vakarų civilizacijos vertybių.
Bet ne tik idėjos kuria įvykius, tačiau ir įvykiai keičia idėjas. Sunku įžvelgti gėrį kare, tačiau jis padeda atrasti, prisiminti ar labiau išgryninti gyvenimo prasmę, teisingumo bei didvyriškumo vertybes. Pavyzdžiui, Ukrainoje jau metai laiko mokyklose kas rytas giedamas šalies himnas, vyksta intensyvus patriotinis ugdymas, tauta ėmė greitai bręsti. Sunku kol kas tai įsivaizduoti Lietuvos mokykloje.

Nėra to blogio, kuris neišeitų į gerą Dievą mylintiems ar bent sveiką nuovoką turintiems. Jei ne Ukrainos karas, ir toliau rymotume apsiblausę, naivūs ir savimi kvailai patenkinti, daugindami ir augindami problemas. Jei ne karas, ar būtume susipratę stiprinti savo šalies karinius pajėgumus, pilietiškumą ir tautiškumą? Kaip pramušti sukietėjusį moralinį pakaušį nerūpestingam, pramogaujančiam ir neatsakingam valdininkui ar eiliniam piliečiui? Žūtų vienas, gal du, dešimt – kas būtų sureagavęs? Rašyk nerašęs, šauk nešaukęs, niekam neįdomu. Užtat turėtų imti jaudinti tūkstantinės aukos. Kol kas ne mūsų. Gal Ukrainos karas, Rusijos opozicionierių gyvybės išgelbės Lietuvą ir Europą nuo ideologinio nihilizmo, aklumo ir kurtumo?

Bibliniais apibūdinamais kalbant, žmogaus širdis gali apaugti taukais, t.y. tapti patenkinta savimi, abejinga ir nejautri. Tai puikybės liga, kuri numarina moralę, žmogiškumą ir dvasią. Vis labiau tokia nuotaika apvaldo ir Europą. Kančia šiuo atveju tampa vaistu, neleidžia išpuikti, tapti abejingu ir prarasti žmogiškumą. Nekentėjęs žmogus nemoka užjausti, nesupranta kito sielvarto. Sausio 13-tosios aukos ir Ukrainos kančia turėtų priminti mums užuojautos ir solidarumo vertybes ne tik kitų, bet ypač savųjų atžvilgiu. Kartais skausmingi išbandymai reikalingi, kad subrandintų mumyse ir apsisprendimą, sutvirtintų valią. Kol kas tai yra Ukrainos išbandymai, o mes išbandymų turime mokytis šauktinių gretose ir gyvenimo kasdienybėje.

Ukrainos karas, jo aukos tegul tepasitarnaus ir tam, kad išsigąstume ir atsikvošėtume ne tik nuo savo abejingumo ir silpnumo, bet ir nuo primityvaus laukinio kapitalizmo. Jei jo  nesustabdysime, jei nebūsime visi už vieną ir vienas už visus, rūpindamiesi bendra mūsų dvasine bei idėjine branda, prarasime ne tik savo geriausius žmones ir eilinių žmonių pasitikėjimą, religiją ir tautinę kultūrą, pražus taip pat ir tie, kurie save laiko geriausiais, nors tokiais nėra. Emigracija, žmonių materialinis ir dvasinis nuskurdimas ypač provincijoje, mažas gimstamumas, nebalsavimas, šešėlinė ekonomika liudija, jog valstybė netarnauja piliečiui, pilietis nėra lojalus valstybei. Tai reiškia, jog valstybė paneigia save pačią.

Lenkų vyskupas Ignas Krašickis kadaise parašė satyrinį eilėraštuką apie ėriuką, kuris nuklydęs į mišką papuolė vilkams. Avinėlis ėmė prieštarauti, girdi, jie neturį teisės jo suėsti. Vilkai išaiškino jam savo įstatymą: „Esi skanus, silpnas ir miške!”. Atrodo, jog šią idėją įgyvendina Rusija, laukinis kapitalizmas, išsigimusi valstybinė biurokratija, kai stumia tautas ir atskirus žmones į avinėlio miške rolę, kuriam belieka bliauti apie teisę gyventi. Turi atsirasti didvyriškumo valia ir poelgiai, kurie formuos dabarties ir ateities kartose idėją, jog Lietuva nėra bailių ir silpnųjų kraštas, kaip 1940-aisiais be šūvio pasiduodant sovietų sąjungai, bet Dievu pasitikinti ir jo globojama, save gerbianti ir už save atsakinga šalis, galinti realiai įtakoti savo ateitį ir turinti daug priežasčių vilčiai.

Į ką panaši mūsų šalis idėjiškai ir materialiai? Į seną, sugedusį, surūdijusį automobilį, iš kurio ėmė byrėti detalės. Kasmet 30 000 emigruoja į Vakarus, kasmet padaroma 20 000 abortų, trūksta idėjų ir investicijų, naujų gamyklų nėra, neturime specialistų (ne vadybininkų ar teisininkų), valdininkai mažai stengiasi dėl šios šalies, pasigirdo piliečių protestai prieš privalomą karinę tarnybą, pusė jų neina balsuoti (Būtų tikrai naudingas ir vertas pagyrimo mokslininkų tyrimas, kas yra tie 50 procentų neinančių balsuoti?).

Atrodo, kad toliau lopome sovietinių laikų palikimą ir mažai teatsinaujinome. Ką tik įvykusių savivaldos rinkimų rezultatai, sovietinių simbolių ant Vilniaus tilto istorija ir kiti dalykai liudija senųjų idėjų klestėjimą ir miestuose, ir kaime. Kai kuriuose rajonuose, labiau primenančiuose surūdijusią rusišką zaporožietį, negu vakarietišką BMW, toliau vairuos tie patys vairuotojai, pagal tas pačias senas nomenklatūrines taisykles. Toliau byrės dalys ir žmonės, ir nežinia, kada tas kledaras galutinai suges ir bus išmestas į istorijos šiukšlyną, ir mes kartu su juo.

Nepriklausomybės dvidešimtpenkmetis praėjo drąskomas primityvaus kapitalizmo idėjos. Tai buvo ir toliau išlieka sunki ir baisi patirtis. Naujieji kapitalistai, primityvaus kapitalizmo bruožų turinti valstybė labiau primena erkę, kuri turi tik siurbimo, virškinimo organus ir tiesiąją žarną, kad galėtų ryti ir tuštintis. Galvos ir širdies nerasta, kitaip sakant kultūra, teisingumas, tauta, religija, šeima, bendruomenė, ekologija yra beveik nereikalingi, nesuderinami su tokio kapitalizmo tikslais ir interesais. Bent tai paguodžia, kad dalis nusikalstomo kapitalizmo atstovų tapo suvaržyti, tačiau liūdna, kad mūsų kapitalistinis jaunimas iškeliavo sotesnės duonos į labiau išsivysčiusias šalis, ir neieškojo, gal nerado, gyvenimo savo šalyje prasmės. Per rinkimus į vietinę savivaldą išsiveržė dalis laukinių kapitalistų, kurių būvimas dar labiau pablogins ir taip prastą būklę. Užtenka paklausyti pralaimėjusio socialdemokratkomunisto Alytaus mero postringavimų apie Lietuvą ir grobiamus milijonus. Sunku suprasti ir milijonierius, kodėl veržiasi į merus…

„Dieviškosios komedijos“ autorius Dantė Mahometą patalpino aštuntame pragaro rate. Jau tuomet autorius įsitikino, kas yra islamas. Kaip matyti, mažai kas pasikeitė ir dabar. Vis labiau tas pragaras įsiliepsnoja ten, kur atrodė neturėtų – Europoje, tolerancijos, demokratijos, gerbūvio, pramogų šalyse.Joje atsiranda daugybė jaunuolių, kurie labiau susižavi islamo idėjomis, negu popkultūra.

Giliausias žmogaus poreikis yra įprasminti savo gyvenimą pašvenčiant save kitiems ir perduodant gyvybę. Ką gali pasiūlyti jaunam žmogui liberali Europa? Tik dvasinę tuštumą ir beprasmybę išreiškiantį pramogavimą. Krikščionybei liepta užtilti, atsisakyta jos duodamų prasmių. Todėl jauniems nusivylėliams, depresininkams pasiuntiniai iš Rytų užkabina sprogmenų liemenes ir jie eina įprasminti savęs žudydami kitus.

Kita vertus, kai Europa paneigia šeimą ir vis plačiau įgyvendina abortų politiką, taip gilindama beprasmybės jausmą, moterys islamistės vykdo savo džihadą: gimdo vaikus, nesustojant po penkto ar septinto. Tai jų vilties ir gyvybingumo, pasišventimo pasireiškimas. Europos demografinės problemos yra dvasinio silpnumo pasireiškimas. Vaikų gimdymas yra vilties ir dvasinės sveikatos rodiklis.

Islamas, būdamas suprimityvinta monoteizmo forma, šaknų išsižadėjusiai Europai leis netrukus vis labiau pajusti gyvenimo dialektiką. Ar dar atsikvošėsime prieš pragaro ratui pradedant traiškyti šv.Petro tėvoniją?

Sakytumei, tiktų šią dieną įsilieti į oratorių bendrą giesmę, šlovinant šios dienos svarbą ir iškilmingumą. Bet jau ketveri metai tokių švenčių proga kažkodėl jaučiuosi keistai.

Pirmiausia, kas dar švenčia patriotines šventes? Prezidentūra, Seimas, juk už tai jie gauna algas.  Vakar su 6 tautiečiais Alesundo katalikų bažnyčioje po Mišių bandėm kalbėti maldą už Tėvynę, kai tuo tarpu jų šiame mieste ir apylinkėsse gyvena apie 1500. Čia ne Los Angeles ar Čikagos dipukai.

Dabar prisiminus juokas ima, kaip viename Lietuvos kaime tarp parapijos ir mokyklos vadovybės vyko konfliktas, kam klebonas verčia švęsti Vasario 16 ar Kovo 11-ąją. Direktorius buvo teisus, jog patriotai yra idiotai. Klebonas greitai pasitaisė, nes tikrai idiotiška esamomis Lietuvos sąlygomis būti patriotu.

Lietuva neturi normalios kariuomenės, tinkamo piliečių pasirengimo gynybai, išmiršta demografiškai, valdininkai nieko nedaro emigracijai sumažinti, komplikuoja jaunų šeimų gyvenimą, buvusieji komunistai toliau valdo visas sritis, katalikų tikėjimas persekiojamas tik subtilesniu būdu, beveik sunaikintas tautiškumas, kaimas skęsta moralinėje pelkėje. Tada pagalvoji, ar nėra keista švęsti patriotines šventes ir gyvenimu neigti tų švenčių prasmę?

Karts nuo karto Norvegijoje pasigirsta istorijų apie paimtus lietuvių vaikus. Tenka bendrauti su lietuvių ir lenkų šeimomis, kurios patyrė šį iššūkį. Yra sunkiai paaiškinamų atvejų, bet dauguma – verčia susimąstyti. Bet ir vėl pasijauti keistai, kai tėvai cituoja  paimto vaiko teises į kalbą ir religiją, tuo tarpu tas vaikas vos bekalba lietuviškai, ir į bažnyčią gyvenime nebuvo atvestas.

Tikrovė tokia, jog ambasados kas mėnesį kilogramais išdavinėja pilietybės atsisakymo dokumentus. Įsitvirtinę, pavyzdžiui, Norvegijoje, yra aiškiai apsisprendę čia likti, parduoda nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, vaikus ugdo pagal šalies standartus. Ypač tai paūmėjo prasidėjus karui tarp Rusijos ir Ukrainos. Net poilsiauti pigiau ir smagiau yra kažkur egzotiškuose kraštuose negu Lietuvoje. Sakytumėt –  išdavystė, oportunizmas, tačiau kas to išmokė Lietuvoje, kur pagrindinė tema yra ekonomika, ir politinis gyvenimas paremtas melu ir veidmainyste.

Šiais metais dar šventėme, kitais – didelė abejonė. Tiesa sakant, jau ir šįmet didžioji tautos dalis nešventė. Ir aš – jų tarpe, nes vienam – kažkaip keista.

Europoje imamai atvirai kalba apie netolimus laikus, kai čia bus įvesta šariato teisė. Krikščionybėje jie nemato jokios pasipriešinimo problemos, mat krikščionys laikosi ir sėkmingai įgyvendina principą „Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui”.

Pagal šią logiką, užtenka perimti valstybinę valdžią iš čia įsigalėjusių liberalų, ir krikščionys kaip kvailos avys paklus savo pačių taisyklei, pagal kurią jie dabar yra išvaromi iš Europos valstybių gyvenimo. Juk jau yra musulmonų gausiai apgyvendintų miestų, kuriuose tarybas ir merijas jie perima.

Kažkuris šventasis yra sakęs, kad kaip siela kūnui teikia gyvybę, taip katalikiškasis tikėjimas teikia Europai gyvybę. Bet va, kai sielą atskiria arba ji įnirtingai atskirinėjama, tuomet gaunasi lavonas. Popiežius Pranciškus savo kalboje Europos parlamente sakęs, jog Europa primena silpną senutę. Bet panašu, kad iki pilno jos „projekto” reikėtų iš jos atimti sielą, tuomet bus tobula numirėlė.

Bet imamai ramina, kad tegul krikščionys nepergyvena, gailestingieji musulmonai leis jiems melstis savo namuose ir bažnyčiose, kaip ir dabartinė civilinė valdžia juk nedraudžia to. Svarbu, kad viešumoje jie būtų tylūs kaip pelė po šluota. Į Europos mirusį kūną įeis islamo dvasia, ir tyliai niuniuos ne tik krikščionys, bet ir išdavikai: „oj sopa sopa mūsų Europai”.

Prancūzijoje jau yra 7 milijonai musulmonų, o visoje Europoje islamo išpažinėjai sudaro 7,6 procento jos gyventojų, 56 milijonai žmonių. Per artimiausius 20 metų jų padvigubės, nes vidutiniškai europiečių šeimos teturi 1,2 vaiko, o musulmonų – 8.

Problema glūdi ne tik skaičiuose, bet ir tame, jog istorija nežino sėkmingo muslmonų asimiliacijos pavyzdžio (nebent totorių Lietuvoje), nes ši religija statė neperžiangiamą barjerą tarp savęs ir kitokių. Arba musulmonai žudė ir vijo kitatikius, arba patys buvo žudomi ir vejami, pavyzdžiui, iš Maltos, Ispanijos, Graikijos.

Oriana Fallaci buvo teisi, jog Europa pražus per savo kvailumą, neigdami Rytų atnplūdį per emigraciją, miestų kolonizavimą, europiečių bauginimą paveikslais, kuriuose pjaustomos žmonių galvos. Imamai pastoviai skelbia, jog artinasi rūstybės valanda ir mirtis tiems, kurie neišpažins islamo.

Islamas siekia užkariauti pasaulį, kadangi musulmonai yra įsitikinę, jog kitatikis nėra žmogiška būtybė ir dėl to galima jį persekioti, kol jis nepriima islamo. Demokratinės vertybės, atstovaujamoji valdžia, valstybės ir religijos atskyrimas visiškai nesiderina su islamistiniu požiūriu.

Prancūzija įnirtingai atskyrinėja valstybę nuo Katalikų Bažnyčios, tačiau nieko negali padaryti prieš islamo plėtrą ir brovimasį į valtybinę sritį: už valstybinius pinigus statoma vis daugiau mečečių (2500), mokyklose musulmonų vaikai maitinami halal maistu, įrenginėjami atskiri baseinai moterims ir t.t.

Bažnyčia turėtų skelbti maldos dieną prieš bausmę, kuri gali ištikti kvailus, apsnūdusius, naivius, nemąstančius Europos ekskrikščionis, kurie geriau gins nepraustaburnių žurnaliuką, išjuokiantį popiežių, negu savo šaknis ir paveldą.

Kaip teigė pop.Benediktas XVI ir kiti autoritetingi asmenys, islamas nėra taikos ir meilės religija, nes islamo išpažinėjai gyvybės kaina reikalauja atsisakyti „aleliuja“ vardan „allahu akbar”. Pasak vieno Jeruzalėje gyvenančio profesoriaus, jo draugas musulmonas jam pažadėjo, kad jei pastarasis nepriims islamo, dėl senos „draugystės“ ir iš „meilės“ nužudys jį neskausmingai.

http://www.muslimpopulation.com/Europe/