Temos Archyvai: politika

Apokalipsė prancūziškai. XXXIII pabaigos sekmadienis.

Artėjant bažnytinių metų pabaigai ir Adventui, kuomet kaip kasmet grįžtame prie apokaliptinių temų, matome, jog Europoje tvyro apokaliptinės nuotaikos ir darosi dalykai, kurių nepavadinsi normalia gyvenimo tėkme, tačiau akivaizdžia grėsme ir žemynui, ir tautoms, ir valstybėms, ir civilizacijai.

Didesnės grėsmės tikėjimui, kuris iki šiol buvo sovietiniais laikais ir dabar liberaliuose bei puolusiuose Vakaruose, tikrai nebus, nes kas eina ištikimai Dievo parodytu keliu, tas nei pagundų, nei kankinimų nepabūgsta. Atvykstantys islamo išpažinėjų būriai krikščionybės labiau nesunaikins, kaip kad ją naikino socialistų ir liberalų vyriausybės, žiniasklaida ir materialinės gerovės sugadinti žmonės.

Šv.Rašto skaitiniuose randame aprašytą dabartinę padėtį. Mano galva, gyvename Laodikėjos Bažnyčios laikais, kurios išsamų apibūdinimą randame šv.Jono Apokalipsės knygoje: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju,“ ­ o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum“ (Apr 3).

Štai raktiniai žodžiai, nusakantys gerovės šalių padėtį:
1. „Nei šaltas, nei karštas“ – indiferentiškumas, abejingumas visoms vertybėms, tikėjimui, bendriems reikalams;
2. „Aš esu turtingas ir nieko nestokoju“ – gerovės visuomenės, kurių pragyvenimo lygis ir kokybė prilygsta ar net pranoksta ankstyvųjų viduramžių grafų ir karalių lygiui: šiltas vanduo, namai, maistas, rūbai, sveikatos apsauga, pramogos ir t.t. Užtenka užeiti į elementariausią istorijos muziejų, kad įsitikintum, kaip buvo tada ir yra dabar;
3. „Kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda“ – pornografinės sąmonės apvaldytos visuomenės, kur to net nebeslepiama, tačiau viešai didžiuojamasi ir propaguojama, išjuokiant šeimos vertybes ir prigimtinę moralę;
4. „Esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ – tokia yra dvasinė, moralinė ir kultūrinė Vakarų padėtis;
5. „Aš išspjausiu tave iš savo burnos“ – visomis Dangaus keršto šaukiančiomis ir mirtinomis nuodėmėmis besimėgaujančiai pokrikščioniškai visuomenei skamba Dievo atstūmimo nuo savęs ištarmė.

Šv. Apaštalas Paulius laiške Tesalonikų krikščionims rašo: „Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs“.

Šio perspėjimo patirtį, žinoma, ne visuotinės apokalipsės, tačiau lokalinės mastu, ką tik išgyveno Paryžiaus gyventojai: penktadienio pavakarę daug kas buvo išėjęs savo papratimu papramogauti, nuodėmiauti, kai netikėtai prapliupo panieka degančiųjų automatai ir pasipylė sprogmenų skeveldros, į Dievo teismą išsiuntusios daugiau kaip šimtą teisę į laisvą ir neatsakingą gyvenimą puoselėjusių asmenų. Krikščionišku supratimu, ar ir kiek iš jų pasieks Dangų? – neverta nė klausti…

Visi šoko apimti, baigėsi saugūs savaitgaliai, visuomenė turės pamažu įsisąmoninti, jog nebebus taip, kaip buvo, gyvenimo stilius keisis. Kur dėsis visos feministės, besididžiuojančios seksualinės mažumos ir visokio plauko laisvūnai, kai sunaikinę savo krikščionišką terpę, nebebus toleruojami agresyvių atėjūnų? O jų plūsta šimtais tūkstančių ir galo nematyti. Švedijoje tai pirmiausia pajautė vietinės moterys: išprievartavimų 2013 buvo virš 1000, 2014 – jau 6000, šiais metais – nenustebintų ir 20 000.

Laukinių tautų, išpažįstančių agresyvią ir beatodairišką religiją imigracija pradėjo Europos apokalipsę. Bet sąlygos jai kuriamos ne kažkur, bet toje pačioje Europoje. Buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Leszek Miller prie Prancūzijos ambasados padėjęs vainiką ir išreiškęs užuojautą žuvusiųjų šeimoms pasakė: „Angelė Merkelienė yra didžiausia Europos kenkėja. Savo neapgalvota politikos kryptimi Vokietijos kanclerė užtraukė pavojų visai Europai. Niekas neklausė ES šalių vyriausybių ir visuomenių, ar pageidauja masinio imigrantų antplūdžio, padarė klaidą ir primetė ją visiems nelegaliai“. Kažkada Adolfas Hitleris  sukėlė siaubingą katastrofą Vokietijoje ir pasaulyje, dabar tai padarė Merkelienė. Jos pavardė tapo keiksmažodžiu ne tik Vokietijos piliečiams, tačiau ir europiečiams ilgiems šimtmečiams.

Ką dabar daryti? Šv.Paulius pataria, jei dar kas jo paklausys: „Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs! Mat kas miega, miega naktį, ir kas pasigeria, pasigeria naktį. O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“.

Raktiniai žodžiai, nusakantys tai, ko reikia ir ko neturime ne tik amžinybės prasme, tačiau ir laikino gyvenimo krikščioniškos civilizacijos aplinkoje prasme:

1. Krikščioniškoji Europos civilizacija atėjo ne kaip tamsa, bet kaip šviesa, todėl reikia jos laikytis;
2. Būkime blaivūs ir atsakingi sprendimuose, kurie atneša ilgalaikes pasekmes;
3. Užtenka miego, migdymo, migdomųjų ir pasyvumo, kurį duoda prieš savo visuomenes veikiančios vyriausybės ir žiniasklaida, kai reikia ryžtingai veikti šalies ir Europos apgynimo vardan;
4. Būtina apsišarvuoti tikėjimu ir meile (ne ta naiviąja, kurios priedangoje vykdomas Europos naikinimas);
5. Išganymo viltis tiems, kuriems nesvarbu kaip mirs už Jėzų, nes vis tiek eis pas Dievą, bet kurie jaučia atsakomybę, jog praradusi tikėjimą, Europos visuomenė nebeturės nei žemiškos vilties, nei dangiškos.

tolerancija.apatija

“Tolerancija ir apatija yra paskutinės mirštančios visuomenės vertybės” (Aristotelis)

Kuo skiriasi musulmonai emigrantai nuo rytų europiečių emigrantų. XXV eil. sekmadienis

Europos dabartis man primena biblinį Egiptą Mozės laikais. Soti ir iškrypusi, susireikšminusi ir priešiška Dievui Europa baigia sunaikinti paskutinius katalikiško tikėjimo ir kultūros likučius. Tuomet Dievas siuntė dešimt galingų perspėjimų, bausmių faraonui, kad suminkštintų jo užsispyrimą. Panašiai Europa išgyvena jau kelintą sukrečiantį ženklą, tačiau jos faraoniškas užsispyrimas prieš Galybių Viešpatį dar nė kiek nesuminkštėjo.

Pirmuoju nelaimės ir bausmės ženklu laikyčiau Europos šalių demografinę tragediją, kai per abortų įteisinimą buvo įsileistas mirties angelas, žudantis pirmiausia nepilnamečių mergaičių pradėtus kūdikius, griaunantis šeimas ir steigiantis vienalytes sąjungas. Antras ženklas – gamtos naikinimas ir stichijų įsisiautėjimas. Trečias – prasidėjęs brolžudiškas karas tarp Ukrainos ir Rusijos. Ketvirtas ženklas – musulmonų emigrantų antplūdis.

Norisi šiek tiek daugiau apie pastaruosius pasakyti. Kodėl jie įnirtingai stengiasi patekti į  Europą, ir ypač į Vokietiją bei Švediją? Atsakymą pateikia šio sekmadienio bibliniai skaitiniai iš Jokūbo laiško ir Morkaus evangelijos. Apaštalas Jokūbas sako: “Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš kur atsiranda karai, iš kur jūsų tarpe kivirčai? Ne iš kur kitus, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose? Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įnorius”. Jėzus įspėjo mokinius, kad nekeltų konfliktų dėl pirmų vietų, tačiau stengtųsi pirmauti tarnavimu kitiems.

Kad galėtume suprasti, kas yra islamas, reikia įsigilinti į jo įkūrėjo gyvenimą ir mokymą. Tai buvo ambicingas nuskurdusios didikų šeimos palikuonis, kuris vaikystėje patyrė, ką reiškia iš turtuolio tapti gatvės valkata. Jo užgauta ambicija skatino jį svajoti, bet kokiomis priemonėmis praturtėti, išgarsėti ir būti gerbiamu. Pasak šv.Jokūbo žodžių, Mahometas pavydėjo ir kariavo, geidė ir žudė. Šią diagnozę išreiškė ir garsus mąstytojas šv.Tomas Akvinietis Summa Theologica I Knygoje, 16 skyriuje „Contra paganos“: “Mahometas suvedžiojo tautas žadėdamas kūniškus malonumus, kurių troškimas įkvepia žmogaus kūno aistringumą“.

Kitų pasisakymai būtų vienašališki, jei jų teiginių nepatvirtintų istoriniai faktai, jog Mahometą buvo užvaldžiusios visos didžiosios nuodėmės, ypač pavydas, rūstumas, godulystė ir paleistuvystė. Neatsitiktinai savo rojaus vizijoje, kuri pateikiama Korane ir kurios pagalba viliojami jauni vyrai savižudiškiems iššūkiams, jis regi daug malonumo, bet ne dvasinio, o grynai kūniško: jaunos moterys, neribojamas seksas, turtai, prabanga ir kiti džiaugsmai, apie kuriuos svajoja neturtingas Azijos ar Afrikos gyventojas. Gyvenimo tikslas yra išreikštas materialaus ir juslinio rojaus siekimu.

Juk neatsitiktinai islamas toleruoja daugpatystę. Be to, Gateston institutas pateikia siaubingus duomenis apie musulmonų vykdomus lytinius prievartavimas Vokietijoje: dešimtys tūkstančiai atvejų rodo ne tendenciją, bet islamo suformuotą požiūrį. Nors prievartavimų pasitaiko ir europiečių tarpe, tačiau krikščioniškojo tikėjimo įtakoje žmogus mokomas savitvardos, pagarbos ir atsakomybės, todėl tų atvejų yra nepalyginamai mažiau.

Nors tiesos ir gėrio elementų, kaip teigiama katalikų dogminiame dokumente Gaudium et spes, galima rasti ir islamo religijoje, tačiau iš esmės ši religija yra materialistinė ir politinė doktrina su iškraipyto judėjų-krikščionių mokymo pamušalu. Tai leidžia suprasti, kas įkvepia jaunus, pretenzingus, šoklius ir agresyvius vyrus, kuriuos matome reportažuose, taip įnirtingai brautis per Vengrijos ar Kroatijos sienas: materialinė gerovė ir yra jų rojus, į kurį kviečia jų pranašas ir dievybė. Užteko Angelei Merkelienei neatsargiai išsitarti, kas “Vokietija priims bet kokį kiekį emigrantų”, ir minios su plakatais “Mes pas mama Angelę” pasileido į Europą. 35 milijonai pakeliui, dar 100 milijonų – ruošiasi. Pavydas ir geidulys juose skatina viltį ir agresiją. Tai visiški oportunistai, kuriems tolimas yra krikščioniškasis idealizmas, integracija, pliuralizmas ar demokratija.

Deja, oportunistais tapo ir daugumas emigrantų iš Rytų Europos, kurie, stokodami dvasinių ir kultūrinių vertybių, virš visko iškelia materialias. Komunistinis materializmas yra kitokio pobūdžio nei islamas, tačiau taip pat vadovavosi pavydu turtuoliams ir skatino kovą dėl neva lygybės. Vargšų nesumažėjo, bet padaugėjo, o vaduotojai nuo nelygybės klestėjo prabangoje. Žlugus šiai iškreiptai sistemai, minios materialistų puolė į gerbūvio šalis ieškoti savo materialiojo ir juslinio rojaus.

Materialistais negaliu vadinti tų, kurie net ir būdami emigracijoje, gerbūvio šalyse liko tautiški ir tikintys katalikai, besistengiantys šeimose, asmeniškai ar bendruomeniškai puoselėti dalykus, kurie ir sudaro Europos civilizacijos bei lietuviškumo esmę.

Tad kuo skiriasi islamiškasis materialistas ir europietiškas materialistas? Mažai kuo. Abu yra pykčio pilni, nepasotinami, agresyvūs, pagimdyti chaoso, iš jo bėgantys ir tą chaosą atnešantys su savimi. Užtenka pažiūrėti, kokius šiukšlynus po savęs palieka pabėgėliai iš Azijos ir Afrikos, kokius šiukšlynus palieka gamtoje iškylavę Rytų europiečiai.

Bet skirtumas yra tas, kad musulmonai yra stipresni oportunistai negu europiečių nacionalinis ar religinis solidarumas. Jų skaičius didesnis, jų suktumas ir agresyvumas aiškiau išreikšti, daugumas jų neturi ką prarasti. Tuo tarpu europiečiai gali prarasti viską.

Girdėti ir kalbėti. XXIII eil. sekmadienis

Praeitą sekmadienį sužinojome, kad tiesa yra Jėzaus asmuo ir kad ne mes jos ieškome, bet tiesa mūsų. Šio sekmadienio evangelijos pasakojimas apie kurčnebylio išgydymą tai iliustruoja.

Evangelijos kurčnebylio žmogaus neįgalumas išreiškia visos nuo Dievo atsiskyrusios žmonijos padėtį: nei negirdi tiesos, nei nekalba tiesos. Tai apsimelavusio, susipainiojusio, pažinimo, dvasiniame skurde esančio žmogaus būklė. Žmogus Dievo atžvilgiu po nuopuolio yra toks – izoliavęsis, vienišas, užsisklendęs savyje savo skurdžių, vienašališkų minčių pasaulyje.

Nors fizinis kurtumas ir nebylumas nėra dažnas reiškinys (apie 10 asmenų iš 1000), tačiau pažinimo ir dvasine prasme – visuotinis. Kaip pastatyti tarp profesorių mažamečiai nesupranta jų kalbos, taip ir mes atrodome šventųjų ir angelų tarpe. Kaip atvykę į svetimą šalį nesuprantame vietinės kalbos, nors girdime, ir nieko negalime suprantamo pasakyti, taip tikėjimo malonės stokojantis girdėdamas šv.Raštą ir katalikišką mokymą jaučiasi esąs atsidūręs tarp marsiečių. Neretai tą žmogaus uždarumą savyje galima pastebėti ir pamokslo metu: kas savo mintyse skraido, kas miega, kas telefonu žaidžia, o kas maldaknygę skaito ar rožančių kalba.

Žmogus gali būti kurčias ne tik Dievui, bet ir kitiems. Labai daug ir įvairių yra žmogaus uždarumo, užsisklendimo savyje pavyzdžių. Dažnai sutinkamas reiškinys – tai vyrų uždarumas, kuomet už kieto vyruko kaukės ir puikybės slepiasi su savo jausmais ir mintimis, su ydomis nesusitvarkantis, kenčiantis ir besiblaškantis žmogus. Dideliu išpuikimu ir uždarumu pasižymi ir paaugliai, kurie niekinančiai žvelgia į savo tėvų ir suaugusiųjų pasaulį, manydami, jog jie nieko nesupranta, yra atsilikę ir panašiai. Kas yra ideologijos ir ypač pozityvistinis, darvinistinis mokslas? Tai užsisklendimas savo susikurtoje, nuskurdintoje pasaulio vizijoje.

Kaip skaitome, Jėzus pasivedėjo kurčnebylį atokiau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, paskui paseilėjęs savo pirštą pridėjo prie jo liežuvio, atsidūso ir ištarė: „‘efata‘ – atsiverk“. Šis gestas ir žodžiai buvo daugybę šimtmečių kartojami Krikšto liturgijoje: kunigas įdėdavo savo pirštus į ausis ir paseilėjęs pirštą paliesdavo krikštijamojo lūpas. Tik dėl dabartinio žmonių jautrumo higienai, taip nebedaroma, nors galima būtų paklausti, ar mūsų tikėjimas tapo pakeistas higienos ir estetikos normomis? Visgi padariniai pranoko žemiškus svarstymus: jis ėmė girdėti ir taisyklingai kalbėti, o Krikštas suteikia žmogui dvasinę Dievo vaiko žymę, tikėjimo malonę ir atveria vartus į išganymą. Sterilumas ir estetika to duoti negalėtų. Ir tai ne vienintelis kartas, kai Jėzus gydo nehigieniškai: vienam aklajam ant akių užtepė purvo, sumaišęs žemės dulkes su savo seilėmis, liepęs nusiplauti Siloamo vendeniu!.. Dievas veikia kaip nori.

Pasakojime apie kurčnebylį skaitome, kad Jėzus asmeniškai prieina prie žmogaus, vedasi jį nuošaliau, jį kalbina, atveria ausis girdėjimui ir supratimui, paskatina atsiliepti. Neatsitiktinai vienuoliai ir pamaldieji traukiasi nuo pasaulio triukšmo, kad galėtų tyloje išgirsti Dievą ir atsiliepti jam malda. Iš čia ir kyla maldos apibrėžimas: ne tik sakyti žodžius, bet dar labiau klausytis i suprasti Dievo žodį sąžinėje, šv.Rašte, katekizme, nes Dievo šlovinimas tiesa ir dvasia yra kur kas vertingesnis nei vien tik maldos žodžių kartojimas.

Jėzaus poelgyje matome ir pedagoginį pavyzdį, tinkamą ypač šeimoje ir mokykloje. Su sutuoktiniu ir vaikais reikia bendrauti labai asmeniškai, individualiai, žvelgiant į akis, stengiantis matyti ir jausti, ar ir kaip supranta. Auklėjimas visada yra labai asmeniškas dalykas. Beasmenis rėkimas iš virtuvės, per langą, kalbėjimas per telefoną ar rašteliais negali atstoti gyvo ir tiesioginio bendravimo. Kai kada nusikaltę vaikai bėga nuo tiesioginio kontakto, nes žino būsią perprasti. Tenka pastebėti, kad jei nežiūri, tai nenori girdėti ir suprasti, prisipažinti ar atsiverti.

Kiekvienas yra savaip uždaras, todėl tiek daug nesusikalbėjimo. Šv.Raštas moko, jog tikintis žmogus, t.y. dvasinis žmogus, gali apie visus ir viską spręsti, visus ir viską suprasti, o apie jį – niekas, nes jis turi Dievo duotąjį pažinimą ir tikrą atvirumą dalykų padėčiai įvertinti. Kai girdime Dievo žodį, kai turime tą patį tikėjimą, tuomet ir tą patį supratimą, tuomet galime ir susikalbėti. Tikėjimas atlieka svarbų vienijantį vaidmenį, todėl neatsitiktinai katalikybė aprėpia tiek daug tautų ir skirtingų žmonių. Tikėjimas padaro, kad šeimoje ir parapijoje randasi tikra protų, širdžių, veikimo ir būdų vienybė.

Jėzaus nuolat mūsų sąžinėse, per įvykius, per savo mokinius, per Bažnyčią, per kunigus taria „‘efata‘ – atsiverk“, nebūk užsispyręs, užsidaręs savyje, izoliavęsis, vienašališkas. Panaudok Dievo duotą girdėjimo dovaną ne tik vakaro žinioms ar kaimynės pletkams, o kalbėjimo dovaną koliojimuisi ar gandų nešiojimui, ne tik pasaulietiniams, profesiniams tikslams, tačiau ir Dievo šlovei. Kai kasdienėje maldoje ir sekmadienio Mišiose klausausi Dievo žodžio ir tari maldos žodžius Kūrėjui, kai skelbi Evangeliją ir liudiji Viešpaties darbus.

Lapių bažnyčia juda į pragarmę

Posovietinės ir vis dar sovietinės Lietuvos Respublikos atstovų socialdemokratiniame Kauno rajone išsidirbinėjimų iliustracija, kai Lapių bažnyčia laikosi vien klebono ir parapijiečių pasišventimu, nepaisant Respublikos melo apie restituciją ir teisingumo nebūvimo. Ši bažnyčia tampa griūvančios į bedugnę Lietuvos simboliu, abejingai stebint jos vertybiškai akliems vadukams.

LapesKRS150617-page-001 LapesKRS150617-page-002 LapesKRS150617-page-003 LapesKRS150617-page-004 LapesKRS150617-page-005 LapesKRS150617-page-006 LapesKRS150617-page-007 LapesKRS150617-page-008

 

Kovo 11-osios proga: kokiomis idėjomis vadovaujamės

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų sutinkame pasikeitusioje tikrovėje: Ukrainoje vyksta karas, kuris vis labiau palies ir visą Europą, Lietuvoje dedamos pastangos stiprinti piliečių karinį ir moralinį pasirengimą, nesenai įvyko savivaldos rinkimai. Už to slypi laiminčios ar naikinamos idėjos.

Sakoma, kad idėjos valdo pasaulį, idėjos sąlygoja padarinius, kiekvieno istorinio įvykio ištakose glūdi jį įtakojusi idėja, ir kad gyvenimas patikrina visas idėjas. Kovo 11-osios akivaizdoje darosi aišku, kokios idėjos atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę, ir dėl kokių jos galime netekti. Idėjos gali kelti pavojų, nes jos gali stipriai sukrėsti ir pakeisti žmones bei visuomenes. Antai perskaitęs brošiūrėlę apie Darvino evoliuciją Stalinas prarado tikėjimą (gal tiek ir teturėjo), metė mokslus stačiatikių seminarijoje ir įsiliejo į dešimtis milijonų gyvybių pareikalavusios marksistinės dialektikos įgyvendinimą.

Nepriklausomybės šventė vyksta su kartėliu širdyje, nes skaudu matyti Ukrainos žmonių kančią, karą Europos žemyne tarp dviejų giminingų tautų, kuriame žuvo tūkstančiai žmonių, sugriauti miestai ir kaimai, milijonai pabėgėlių, ir tai dar – ne pabaiga. Rusijos valdžia bando per žiniasklaidos manipuliacijas ir ginklu primesti ukrainiečių tautai ir pasauliui savo idėjas, kurios neatitinka Vakarų civilizacijos vertybių.
Bet ne tik idėjos kuria įvykius, tačiau ir įvykiai keičia idėjas. Sunku įžvelgti gėrį kare, tačiau jis padeda atrasti, prisiminti ar labiau išgryninti gyvenimo prasmę, teisingumo bei didvyriškumo vertybes. Pavyzdžiui, Ukrainoje jau metai laiko mokyklose kas rytas giedamas šalies himnas, vyksta intensyvus patriotinis ugdymas, tauta ėmė greitai bręsti. Sunku kol kas tai įsivaizduoti Lietuvos mokykloje.

Nėra to blogio, kuris neišeitų į gerą Dievą mylintiems ar bent sveiką nuovoką turintiems. Jei ne Ukrainos karas, ir toliau rymotume apsiblausę, naivūs ir savimi kvailai patenkinti, daugindami ir augindami problemas. Jei ne karas, ar būtume susipratę stiprinti savo šalies karinius pajėgumus, pilietiškumą ir tautiškumą? Kaip pramušti sukietėjusį moralinį pakaušį nerūpestingam, pramogaujančiam ir neatsakingam valdininkui ar eiliniam piliečiui? Žūtų vienas, gal du, dešimt – kas būtų sureagavęs? Rašyk nerašęs, šauk nešaukęs, niekam neįdomu. Užtat turėtų imti jaudinti tūkstantinės aukos. Kol kas ne mūsų. Gal Ukrainos karas, Rusijos opozicionierių gyvybės išgelbės Lietuvą ir Europą nuo ideologinio nihilizmo, aklumo ir kurtumo?

Bibliniais apibūdinamais kalbant, žmogaus širdis gali apaugti taukais, t.y. tapti patenkinta savimi, abejinga ir nejautri. Tai puikybės liga, kuri numarina moralę, žmogiškumą ir dvasią. Vis labiau tokia nuotaika apvaldo ir Europą. Kančia šiuo atveju tampa vaistu, neleidžia išpuikti, tapti abejingu ir prarasti žmogiškumą. Nekentėjęs žmogus nemoka užjausti, nesupranta kito sielvarto. Sausio 13-tosios aukos ir Ukrainos kančia turėtų priminti mums užuojautos ir solidarumo vertybes ne tik kitų, bet ypač savųjų atžvilgiu. Kartais skausmingi išbandymai reikalingi, kad subrandintų mumyse ir apsisprendimą, sutvirtintų valią. Kol kas tai yra Ukrainos išbandymai, o mes išbandymų turime mokytis šauktinių gretose ir gyvenimo kasdienybėje.

Ukrainos karas, jo aukos tegul tepasitarnaus ir tam, kad išsigąstume ir atsikvošėtume ne tik nuo savo abejingumo ir silpnumo, bet ir nuo primityvaus laukinio kapitalizmo. Jei jo  nesustabdysime, jei nebūsime visi už vieną ir vienas už visus, rūpindamiesi bendra mūsų dvasine bei idėjine branda, prarasime ne tik savo geriausius žmones ir eilinių žmonių pasitikėjimą, religiją ir tautinę kultūrą, pražus taip pat ir tie, kurie save laiko geriausiais, nors tokiais nėra. Emigracija, žmonių materialinis ir dvasinis nuskurdimas ypač provincijoje, mažas gimstamumas, nebalsavimas, šešėlinė ekonomika liudija, jog valstybė netarnauja piliečiui, pilietis nėra lojalus valstybei. Tai reiškia, jog valstybė paneigia save pačią.

Lenkų vyskupas Ignas Krašickis kadaise parašė satyrinį eilėraštuką apie ėriuką, kuris nuklydęs į mišką papuolė vilkams. Avinėlis ėmė prieštarauti, girdi, jie neturį teisės jo suėsti. Vilkai išaiškino jam savo įstatymą: “Esi skanus, silpnas ir miške!”. Atrodo, jog šią idėją įgyvendina Rusija, laukinis kapitalizmas, išsigimusi valstybinė biurokratija, kai stumia tautas ir atskirus žmones į avinėlio miške rolę, kuriam belieka bliauti apie teisę gyventi. Turi atsirasti didvyriškumo valia ir poelgiai, kurie formuos dabarties ir ateities kartose idėją, jog Lietuva nėra bailių ir silpnųjų kraštas, kaip 1940-aisiais be šūvio pasiduodant sovietų sąjungai, bet Dievu pasitikinti ir jo globojama, save gerbianti ir už save atsakinga šalis, galinti realiai įtakoti savo ateitį ir turinti daug priežasčių vilčiai.

Mintys praėjus rinkimų pirmam ratui: zaporožietį vairuos tie patys vairuotojai

Į ką panaši mūsų šalis idėjiškai ir materialiai? Į seną, sugedusį, surūdijusį automobilį, iš kurio ėmė byrėti detalės. Kasmet 30 000 emigruoja į Vakarus, kasmet padaroma 20 000 abortų, trūksta idėjų ir investicijų, naujų gamyklų nėra, neturime specialistų (ne vadybininkų ar teisininkų), valdininkai mažai stengiasi dėl šios šalies, pasigirdo piliečių protestai prieš privalomą karinę tarnybą, pusė jų neina balsuoti (Būtų tikrai naudingas ir vertas pagyrimo mokslininkų tyrimas, kas yra tie 50 procentų neinančių balsuoti?).

Atrodo, kad toliau lopome sovietinių laikų palikimą ir mažai teatsinaujinome. Ką tik įvykusių savivaldos rinkimų rezultatai, sovietinių simbolių ant Vilniaus tilto istorija ir kiti dalykai liudija senųjų idėjų klestėjimą ir miestuose, ir kaime. Kai kuriuose rajonuose, labiau primenančiuose surūdijusią rusišką zaporožietį, negu vakarietišką BMW, toliau vairuos tie patys vairuotojai, pagal tas pačias senas nomenklatūrines taisykles. Toliau byrės dalys ir žmonės, ir nežinia, kada tas kledaras galutinai suges ir bus išmestas į istorijos šiukšlyną, ir mes kartu su juo.

Nepriklausomybės dvidešimtpenkmetis praėjo drąskomas primityvaus kapitalizmo idėjos. Tai buvo ir toliau išlieka sunki ir baisi patirtis. Naujieji kapitalistai, primityvaus kapitalizmo bruožų turinti valstybė labiau primena erkę, kuri turi tik siurbimo, virškinimo organus ir tiesiąją žarną, kad galėtų ryti ir tuštintis. Galvos ir širdies nerasta, kitaip sakant kultūra, teisingumas, tauta, religija, šeima, bendruomenė, ekologija yra beveik nereikalingi, nesuderinami su tokio kapitalizmo tikslais ir interesais. Bent tai paguodžia, kad dalis nusikalstomo kapitalizmo atstovų tapo suvaržyti, tačiau liūdna, kad mūsų kapitalistinis jaunimas iškeliavo sotesnės duonos į labiau išsivysčiusias šalis, ir neieškojo, gal nerado, gyvenimo savo šalyje prasmės. Per rinkimus į vietinę savivaldą išsiveržė dalis laukinių kapitalistų, kurių būvimas dar labiau pablogins ir taip prastą būklę. Užtenka paklausyti pralaimėjusio socialdemokratkomunisto Alytaus mero postringavimų apie Lietuvą ir grobiamus milijonus. Sunku suprasti ir milijonierius, kodėl veržiasi į merus…

Dantės pragaro ratas atrieda, atidunda

„Dieviškosios komedijos“ autorius Dantė Mahometą patalpino aštuntame pragaro rate. Jau tuomet autorius įsitikino, kas yra islamas. Kaip matyti, mažai kas pasikeitė ir dabar. Vis labiau tas pragaras įsiliepsnoja ten, kur atrodė neturėtų – Europoje, tolerancijos, demokratijos, gerbūvio, pramogų šalyse.Joje atsiranda daugybė jaunuolių, kurie labiau susižavi islamo idėjomis, negu popkultūra.

Giliausias žmogaus poreikis yra įprasminti savo gyvenimą pašvenčiant save kitiems ir perduodant gyvybę. Ką gali pasiūlyti jaunam žmogui liberali Europa? Tik dvasinę tuštumą ir beprasmybę išreiškiantį pramogavimą. Krikščionybei liepta užtilti, atsisakyta jos duodamų prasmių. Todėl jauniems nusivylėliams, depresininkams pasiuntiniai iš Rytų užkabina sprogmenų liemenes ir jie eina įprasminti savęs žudydami kitus.

Kita vertus, kai Europa paneigia šeimą ir vis plačiau įgyvendina abortų politiką, taip gilindama beprasmybės jausmą, moterys islamistės vykdo savo džihadą: gimdo vaikus, nesustojant po penkto ar septinto. Tai jų vilties ir gyvybingumo, pasišventimo pasireiškimas. Europos demografinės problemos yra dvasinio silpnumo pasireiškimas. Vaikų gimdymas yra vilties ir dvasinės sveikatos rodiklis.

Islamas, būdamas suprimityvinta monoteizmo forma, šaknų išsižadėjusiai Europai leis netrukus vis labiau pajusti gyvenimo dialektiką. Ar dar atsikvošėsime prieš pragaro ratui pradedant traiškyti šv.Petro tėvoniją?

Vasario 16-osios proga

Sakytumei, tiktų šią dieną įsilieti į oratorių bendrą giesmę, šlovinant šios dienos svarbą ir iškilmingumą. Bet jau ketveri metai tokių švenčių proga kažkodėl jaučiuosi keistai.

Pirmiausia, kas dar švenčia patriotines šventes? Prezidentūra, Seimas, juk už tai jie gauna algas.  Vakar su 6 tautiečiais Alesundo katalikų bažnyčioje po Mišių bandėm kalbėti maldą už Tėvynę, kai tuo tarpu jų šiame mieste ir apylinkėsse gyvena apie 1500. Čia ne Los Angeles ar Čikagos dipukai.

Dabar prisiminus juokas ima, kaip viename Lietuvos kaime tarp parapijos ir mokyklos vadovybės vyko konfliktas, kam klebonas verčia švęsti Vasario 16 ar Kovo 11-ąją. Direktorius buvo teisus, jog patriotai yra idiotai. Klebonas greitai pasitaisė, nes tikrai idiotiška esamomis Lietuvos sąlygomis būti patriotu.

Lietuva neturi normalios kariuomenės, tinkamo piliečių pasirengimo gynybai, išmiršta demografiškai, valdininkai nieko nedaro emigracijai sumažinti, komplikuoja jaunų šeimų gyvenimą, buvusieji komunistai toliau valdo visas sritis, katalikų tikėjimas persekiojamas tik subtilesniu būdu, beveik sunaikintas tautiškumas, kaimas skęsta moralinėje pelkėje. Tada pagalvoji, ar nėra keista švęsti patriotines šventes ir gyvenimu neigti tų švenčių prasmę?

Karts nuo karto Norvegijoje pasigirsta istorijų apie paimtus lietuvių vaikus. Tenka bendrauti su lietuvių ir lenkų šeimomis, kurios patyrė šį iššūkį. Yra sunkiai paaiškinamų atvejų, bet dauguma – verčia susimąstyti. Bet ir vėl pasijauti keistai, kai tėvai cituoja  paimto vaiko teises į kalbą ir religiją, tuo tarpu tas vaikas vos bekalba lietuviškai, ir į bažnyčią gyvenime nebuvo atvestas.

Tikrovė tokia, jog ambasados kas mėnesį kilogramais išdavinėja pilietybės atsisakymo dokumentus. Įsitvirtinę, pavyzdžiui, Norvegijoje, yra aiškiai apsisprendę čia likti, parduoda nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, vaikus ugdo pagal šalies standartus. Ypač tai paūmėjo prasidėjus karui tarp Rusijos ir Ukrainos. Net poilsiauti pigiau ir smagiau yra kažkur egzotiškuose kraštuose negu Lietuvoje. Sakytumėt –  išdavystė, oportunizmas, tačiau kas to išmokė Lietuvoje, kur pagrindinė tema yra ekonomika, ir politinis gyvenimas paremtas melu ir veidmainyste.

Šiais metais dar šventėme, kitais – didelė abejonė. Tiesa sakant, jau ir šįmet didžioji tautos dalis nešventė. Ir aš – jų tarpe, nes vienam – kažkaip keista.

 

 

Ar geriau gauti rykštės nuo mylinčio tėvo, ar lazdų nuo nemylinčio policininko?

Nesenai popiežius Pranciškus pasidžiaugė vieno tėvo pasidalintu būdu, kaip auklėti vaikus: jis pliaukšteli neklusniam vaikui, tačiau nemuša per veidą, kad jo nepažemintų. Vatikano spaudos atstovas puolė aiškinti, jog popiežius mintyje turėjo ne smurtą, bet pastangą aktyviai rūpintis savo vaikų ugdymu.

Popiežiaus  pritarimo fizinėms bausmėms išsigando Norvegijos vaikų tarnybos ir kreipėsi į Oslo katalikų vyskupą, kad tasai paaiškintų, ar šioje šalyje katalikų dvasininkai ketina propaguoti šį nusikalstamą Norvegijoje auklėjimo būdą, kuriam palankus yra popiežius. Vyskupas Bernt Eidsvig patikino, kad asmeniškai nepritaria tokiam auklėjimo būdui, ir kad nerekomenduos kunigams jo propaguoti. Taigi, dėl esamų aplinkybių vyskupas buvo priverstas atsiriboti nuo popiežiaus požiūrio, juolab, kad tai nėra dogma, bet asmeninis  požiūris.

Bet klausimas išlieka opus: ar fizinės bausmės nesutvardomų ir neklusnių vaikų atžvilgiu yra leistinas dalykas? Akivaizdu, kad mes vaikystėje mokomės ne tik tautinės, tačiau ir emocinės kalbos. Jei tėvai tarpusavyje ir su vaikais kalba nerėkdami ir nesimušdami, subtiliai ir pagarbiai, panašiai ir vaikai išmoksta paklusti ir taisytis ne tiek iš smurto baimės, kiek bijodami įskaudinti mylimus tėvus. Su vaikais reikia kalbėti ta kalba, kurią jie supranta, pirmiausia pavyzdžio ir protinimo būdu, bet jei jie elgiasi kai žvėreliai, tuomet universalia ir pamatine gamtoje – grasinimo ir skausmo kalba.

Kaip rodo patirtis, mylinčių tėvų radikalus pasipriešinimas užkerta kelia vaikų degradavimui ateityje. Ameniškai esu girdėjęs suaugusių vyrų pasakojimus, jog šiandien jie bučiuotų mylinčio tėvo ar motinos ranką, kuri sustabadė nuo nusikaltimo ir netinkamo gyvenimo. Vienas garsus verslininkas pasakojęs, jog vienintelį kartą gyvenime nuo tėvo gavęs diržo jautėsi esąs laimingas: suprato, jog tai teisinga, jog per tai pasireiškė gryna meilė, jei ne tas laiku įvykęs sustabdymas, nežinia kaip viskas būtų susikotę. Tai ne pirmas sutiktas gyvenimo paradoksas, jog meilė žvelgia ir tiesos akimis, gali pasireikšti ir stuktelėjimu. Šv.Jonas Paulius II sakęs, jog meilė turi būti reikli, ir jo įžvalgą kur kas seniau buvo išsakyta tautosakos išminties: mylėk vaikus kaip dūšią, bet krėsk kaip grūšią.

Čia derėtų papildyti garsaus XX a. pradžios pamokslininko, pirmojo lietuvio kapucino t.Kazimiero pamokslo įžvalga, kurią, būdama maža mergaitė, išgirdo ir man papasakojo viena jau a.a. moteris, jog fizinė bausmė turi būti ne kasdienė, bet kraštutinė priemonė, ir kad vaikų negalima mušti ne tik per veidą, bet nei delnu, nei diržu, nei pagaliu per sėmenis  ar kuprą, kad nesutrenktų vidaus organų ir vaikas nepradėtų šlapintis naktį. Geriausia, pasak to pamokslininko, priemonė – rykštelė. Nei sutrenkimų, nei žalos, šmaikšti, gerai limpa ir pamoką duoda. Ir užtenka, kad kabo virš pečiaus.

Parašyta daugybė knygų apie tai, kodėl žydų tautoje tiek daug talentingų žmonių. Jie pasitelkia ugdmąjį spaudimą vaikų atžvilgiu, kuris padeda mobilizuoti dėmėsį, atmintį ir jėgas. Arba, antai vienas klebonas pasakojo, jog tarybiniais laikais į kaimo, kur jis dirbo, mokyklą atvažiavo nauja lietuvių kalbos mokytoja, kuri per tris mėnesius pilnai išgyvendino čia išplitusią disleksijos problemą: už padarytą klaidą mokinys gaudavo liniuote per delną. Panašiai ir didžiosios ekonominės krizės metu, kai JAV miestuose XX a. pradžioje siautė skurdas ir badas, buvo atrasti esminiai sprendimai, kuriais sėkmingais naudojamės ir dabar. Pasirodo, gyvenimo iššūkiai ir reikalaivimai mobilizuoja žmones, o auklėjimas šeimose yra gyvenimo iššūkių repeticijos, iš kurių vaikai išeina stiprūs ir pasiruošę gyvenimui.

Beje, derėtų pasidomėti, kodėl bestresinės pedagogikos šalyse tiek daug nemokančio gyvenime tvarkytis, depresija sergančių, narkotikus vartojančio ir besižudančio jaunimo? Šie duomenys yra kruopščiai slepiami. Rytų europiečiai palyginti su jais yra geležiniai žmonės, ir jei ne jie, dažna Vakarų šalis griūtų kaip kortų namelis, nes nebūtų kam imtis sunkių, atsakingų, ištvermės ir didelių jėgų reikalaujančių darbų, nebūtų kam tvarko sujauktų lepunėlių butų, nes dabartinės pedagogikos išaugintos bestuburės amebos tesugeba rodyti kaprizus, reikalauti teisių ir verkšlenti.

Kai krikščionys tampa tyliomis pelėmis po šluota

Europoje imamai atvirai kalba apie netolimus laikus, kai čia bus įvesta šariato teisė. Krikščionybėje jie nemato jokios pasipriešinimo problemos, mat krikščionys laikosi ir sėkmingai įgyvendina principą “Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui”.

Pagal šią logiką, užtenka perimti valstybinę valdžią iš čia įsigalėjusių liberalų, ir krikščionys kaip kvailos avys paklus savo pačių taisyklei, pagal kurią jie dabar yra išvaromi iš Europos valstybių gyvenimo. Juk jau yra musulmonų gausiai apgyvendintų miestų, kuriuose tarybas ir merijas jie perima.

Kažkuris šventasis yra sakęs, kad kaip siela kūnui teikia gyvybę, taip katalikiškasis tikėjimas teikia Europai gyvybę. Bet va, kai sielą atskiria arba ji įnirtingai atskirinėjama, tuomet gaunasi lavonas. Popiežius Pranciškus savo kalboje Europos parlamente sakęs, jog Europa primena silpną senutę. Bet panašu, kad iki pilno jos “projekto” reikėtų iš jos atimti sielą, tuomet bus tobula numirėlė.

Bet imamai ramina, kad tegul krikščionys nepergyvena, gailestingieji musulmonai leis jiems melstis savo namuose ir bažnyčiose, kaip ir dabartinė civilinė valdžia juk nedraudžia to. Svarbu, kad viešumoje jie būtų tylūs kaip pelė po šluota. Į Europos mirusį kūną įeis islamo dvasia, ir tyliai niuniuos ne tik krikščionys, bet ir išdavikai: “oj sopa sopa mūsų Europai”.

 

Europa bus nukariauta įsčiomis

Europos istorija yra pažymėta įtampų su islamu. Dar 1683 m. mūšyje prie Vienos Lenkijos karalius Jonas išgelbėjo Europą, jog ji šiandien nėra islamiška. Daug pastangų dėjo popiežiai vienydami Europos valdovus bendrai kovai prie musulmonų invaziją. Rožančiaus maldos įtvirtinimas katalikų dvasingume prasidėjo nuo mūšio prie Lepanto, todėl kas kart imdami Rožančių į rankas neturėtume užmiršti, jog jis turi antiislamišką pobūdį. Kol vyko mūšis, popiežius su savo svita meldėsi Rožančių ir šiai maldai priskiria pergalės nuopelnus.

Ilgą laiką Al-Kaida gasdino Vakarų pasaulį, dabar – Islamo valstybė, už kurią kovoja 3 000 iš Europos atvykusių jos piliečių, daugiausia emigrantų iš arabų šalių palikuonys. Gyvenimas Europoje juos pripildė neapykantos šiai visokeriopai sugedusiai visuomenei. Vieni jų žūsta kovose, kiti tylomis grįžta į savo šalis toliau vykdyti užslėptos kovos, tik nedaugelis stoja prieš teismą atsakyti už savo nusikaltimus.

Bet šiandien ne ginklais, bet kitais būdais ateina „aleliuja“ šūkio naikintojai. Kaip pasigyrė vienas jų veikėjas: musulmonai nugalės Europą muslmonių moterų įsčiomis. Vyksta tyli revoliucija: kol europiečiai pamišusiai kovoja už vis laisvesnę abortų teisę, naikina savo pirmagimius ir patys sensta, išmiršta, muslmonų šeimose vidutiniškai gimsta po aštuonerius vaikus. Populiariausias vardas D.Britanijoje 2014 m., suteikimas  naujagimiams, buvo Mohammed. Europoje gyvena virš 50 milijonų musulmonų, kurie po dešimties metų padvigubės ir daugelyje miestų ims lenkti krikščionis. Pirmoje vietoje, kur vietiniai gyventojai bus išvyti iš savo žemių, bus Belgija.

Nevaldoma musulmonų imigracija ir daugiavaikės jų šeimos lemia, jog islamas yra sparčiausiai augančia religija Europoje, kai tuo tarpu katalikybės europiečiai vis labiau išsižada. Maža to, daug vietinių europiečių priima islamą ir tampa kur kas aršesni nei patys atvykėliai. Antai Anglijoje kasmet į islamą pereina 100 000 britų. Daugumą sudaro jaunos moterys. Prancūzijoje tokių atsivertimų į islamą yra apie 70 000, Vokietijoje — 20 000.

Buvęs Prahos arkivyskupas kardinolas Miloslav Vlk teigia, jog krikščionys tapo dideli savimylos ir savanaudžiai, tapo abejingi ir tingūs ginti savo krikščioniškąsias šaknis. Europiečiai lemia ir vertybinę, ir dvasinę, ir fizinę tuštumą, kurią sėkmingai perima islamistai. Jei Europa nepakeis savo nuostatos, ji taps užvaldyta islamo.

Kadaise musulmonai sužlugdė didžiąją Bizantijos imperiją ir Konstantinopolio krikščioniškąją patriarchiją. Nejau tai ištiks ir Europą bei Romos katalikiškąjį patriarchatą?

Ar bus užtildytas krikščionių “Aleliuja”?

Prancūzijoje jau yra 7 milijonai musulmonų, o visoje Europoje islamo išpažinėjai sudaro 7,6 procento jos gyventojų, 56 milijonai žmonių. Per artimiausius 20 metų jų padvigubės, nes vidutiniškai europiečių šeimos teturi 1,2 vaiko, o musulmonų – 8.

Problema glūdi ne tik skaičiuose, bet ir tame, jog istorija nežino sėkmingo muslmonų asimiliacijos pavyzdžio (nebent totorių Lietuvoje), nes ši religija statė neperžiangiamą barjerą tarp savęs ir kitokių. Arba musulmonai žudė ir vijo kitatikius, arba patys buvo žudomi ir vejami, pavyzdžiui, iš Maltos, Ispanijos, Graikijos.

Oriana Fallaci buvo teisi, jog Europa pražus per savo kvailumą, neigdami Rytų atnplūdį per emigraciją, miestų kolonizavimą, europiečių bauginimą paveikslais, kuriuose pjaustomos žmonių galvos. Imamai pastoviai skelbia, jog artinasi rūstybės valanda ir mirtis tiems, kurie neišpažins islamo.

Islamas siekia užkariauti pasaulį, kadangi musulmonai yra įsitikinę, jog kitatikis nėra žmogiška būtybė ir dėl to galima jį persekioti, kol jis nepriima islamo. Demokratinės vertybės, atstovaujamoji valdžia, valstybės ir religijos atskyrimas visiškai nesiderina su islamistiniu požiūriu.

Prancūzija įnirtingai atskyrinėja valstybę nuo Katalikų Bažnyčios, tačiau nieko negali padaryti prieš islamo plėtrą ir brovimasį į valtybinę sritį: už valstybinius pinigus statoma vis daugiau mečečių (2500), mokyklose musulmonų vaikai maitinami halal maistu, įrenginėjami atskiri baseinai moterims ir t.t.

Bažnyčia turėtų skelbti maldos dieną prieš bausmę, kuri gali ištikti kvailus, apsnūdusius, naivius, nemąstančius Europos ekskrikščionis, kurie geriau gins nepraustaburnių žurnaliuką, išjuokiantį popiežių, negu savo šaknis ir paveldą.

Kaip teigė pop.Benediktas XVI ir kiti autoritetingi asmenys, islamas nėra taikos ir meilės religija, nes islamo išpažinėjai gyvybės kaina reikalauja atsisakyti „aleliuja“ vardan „allahu akbar”. Pasak vieno Jeruzalėje gyvenančio profesoriaus, jo draugas musulmonas jam pažadėjo, kad jei pastarasis nepriims islamo, dėl senos „draugystės“ ir iš „meilės“ nužudys jį neskausmingai.

http://www.muslimpopulation.com/Europe/

Šv.Jonas Auksaburnis apie patyčias iš tikėjimo

Vienoje pašaipūnų žurnaliuko redakcijoje Paryžiuje buvo nukauti jos darbuotojai. Priežastis – tyčiojimasis iš islamo religijos. Keli įsižeidę islamistai, apvaldyti beprotiško įsiūčio, paklojo keliolika kitų išprotėjusių paišytojų, kurie užsiciklino savame pasaulyje.

Pajudėjo solidarumo minios gatvėse, pasigirdo kvietimai melstis už nušautus cinikus, Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpai būtent kvietė tai padaryti. Čia pat pasigirdo to paties geltonojo žurnaliuko patyčios iš skambintojų varpais. Bajauriausiomis iliustracijomis jau ne vienerius metus jie tyčiojasi ne tik iš islamo, bet ir iš katalikybės.

PopiežiusPranciškus pasakęs, kad nei tyčiotis iš tikėjimo nederėtų, nei žudyti dėl tikėjimo negalima. Bet ar krikščionybė turi priprasti prie pastovių patyčių? Pasak šv.Jono Auksaburnio – ne. Reikia tokiam reiškiniui priešintis, žinoma, kitokiais metodais.

Auksaburnis yra sakęs, kad jei išgirsi gatvėje ar turguje ką nors tyčiojantis iš Viešpaties Kristaus, priėjęs tokį sudrausk. Nederėtų išsigąsti, jei reikėtų tokį žmogų ir prikulti. Siekiant užčiaupti jo piktžodžiaujančias lūpas derėtų trinktelėti jam per kuprą. Labai įdomus šiuo atveju Jono Auksaburnio pasakymas – “pašventink savo kumštį smūgiu”, t.y. jis teigia, jog kovojantis prieš piktžodžiavimą kumštis yra tam tikra prasme šventas, nes gina padorumą, tiesą, moralę, tikėjimo vertybę.

Klaustume, ar galima tokiu paraginimu vadovautis šiais laikais? Taip išeitų, jog galima, tačiau būtina turėti omenyje, jog dėl Kristaus galima nukentėti. Mat civiliniai įsakymai draudžia piktžodžiautojų ir įžeidinėtojų tramdymą asmeniniais ir jėgos būdais. Bet jei krikščionis yra pasiryžęs kentėti dėl Kristaus už tikėjimą, tai būtų teisingas ir geras poelgis. Kai kuriais atvejais tokia drąsa ir auka yra būtini.

Jei visi krikščionys gausiu būriu priešintusi piktžodžiaujantiems, niekas nedrįstų kėsintis į jų vertybes. Valdžia daugumos savo piliečių neuždarytų į kalėjimą, pabijotų krikščionių jėgos ir pasipiktinimo.

Krikščionys turėtų boikotuoti ir protestuoti prieš piktžodžiautojus visais būdais: ir visuotine nepakanta, asmeniniais laiškais ir viešomis pastabomis, ir įtakodami tokių asmenų bei organizacijų finansinius ir teisinius nuostolius.

Tai, kad krikščionys taikstosi su besidergiančiais individais, salygoja pavojų visai Vakarų civilizacijai, nes patys savęs imame negerbti, ir užsitraukiame įniršį tų, kurie nežino šv.kumščio, bet labiau išpažįsta šautuvo, bombų, peilio ir kartuvių priemones.

 

 

Senuko popiežiaus receptas sergančiai „senutei Europai“

Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! (Iz 40, 1–5)

Šie Šventojo Rašto žodžiai nuskamba įsibėgėjus Adventui, tačiau jie skirti ne kelininkams, juolab kad žiema nėra tinkamas metas keliams taisyti. Jie nurodo į atskirties priežastis, kai visuomenės ir žmonija tampa padalinta į padugnių ir viršūnių, savų ir svetimų, pažeminimo ir puikybės, pasmerktųjų ir išrinktųjų tikrovę, kai vėl statomi ideologiniai, ekonominiai, cocialiniai barjerai tarp žmonių,  grupių, tautų, su gamta, galų gale su Kūrėju. Kvietimas išlyginti čia reiškia ne mums skaudžią ideologinių „buldozerių“ patirtį, siekiant griauti praeitį ir dabartį dėl ateities miražų, tačiau būtinybę panaikinti kliūtis link darnaus bendravimo ir bendradarbiavimo kuriamos ateities.

Prieš prasidedant Adventui,  š.m. lapkričio 25 d., popiežius Pranciškus apsilankė Europos Parlamente Strasbūre. Jo kalboje buvo išsakytos įžvalgos, kas skaldo šių dienų Europą ir žmoniją, kas yra tie kalnai, žemumos ir klystkeliai, kuriuos reikia išlyginti ir ištiesinti, kad galėtų vykti žmonių, idėjų, vertybių ir gėrybių apytaka.

Vedančiąja tema jo pasisakyme buvo žmogaus antgamtinis orumas, gautas iš Dievo, kuris yra bendras visiems žmonėms dėmuo ir lygmuo, pagrindas požiūriui, bendradarbiavimui ir gyvenimui. Buvo priminta, jog ir Europos Sąjungos sumanytojai ir steigėjai rėmėsi apdovanoto antgamtiniu orumu asmens idėja, tikint, kad būtent tokių dauguma sugebės nugalėti pasidalijimus tarp žemyno tautų, skatinti taiką ir bendrystę, puoselėti pasitikėjimą. Deja, Europa nutolo nuo savo pirmapradės idėjos, todėl, pasak popiežiaus, „tapo pavargusi ir pasenusi močiutė, nebevaisinga ir nebegyvybinga“, kuri nieko nebenori ir nebesugeba.

Šis įvertinimas jaunystės kultą išpažįstančioms Vakarų Visuomenėms, ypač Europai, galėjo pasirodyti kaip įžeidimas, tačiau demografinė statistika, akivaizdus pasyvumas Rusijos ir Ukrainos konflikte, lėtas ir tingus reagavimas į gyvenimo aktualijas rodo, kad persisotinusi, abejinga ir patogumų pavergtą visuomenė senai išstūmta iš istorinės pozicijos – būti šaltiniu, centru ir proveržio jėga.

Pontifikas sakęs, jog sunkiai ir ilgai eita iki „žmogaus orumo“  suvokimo ir įgyvendinimo, per skaudžias karų, smurto, diskriminacijos, kančių ir milijoninių aukų patirtis. Tos idėjos raidai didelės reikšmės turėjo Graikijos ir Romos, judėjų, keltų, germanų bei slavų patirtis, galų gale juos gražiai apibendrinusios ir į naują šviesą iškėlusios krikščionybės  teologinė mintis, kurią atmetus, lieka neaišku, kas, kodėl ir kaip yra oru.

Europa ir jos valstybių sąjunga dar pretenduoja išlikti ryškiausiu „asmens orumo“ idėjos šaukliu ir gynėju, tačiau joje vėl įsivyrauja neigiami reiškiniai, paneiginatys tą pamatinį požiūrį, kuomet su žmogumi elgiamasi kaip su daiktu ar gyvuliu: pradedant jį, formuojant, pasinaudojant juo, galų gale atsikratant ir išmetant, ribojant nuomonės ir religijos laisvę, teisę pakeičiant jėga, tironija ar biurokratija, diskriminuojant, paminant teises, nesuteikiant sąlygų dirbti ir užsidirbti.

Popiežius atkreipė dėmesį ir į tai, jog asmens orumo ir teisių perdėtas pabrėžimas atvedė prie bendruomeninio ir visuomeninio gyvenimo komplikacijų, vis labiau skatinant „žmonių – monadų“ daugėjimą, kurie yra užsidarę savyje, ignoruoja pareigą ir atsakomybą už kitus, supančią aplinką bei ateitį. Individualizmas nekuria visuomenės, tačiau yra nepaliaujamų konfliktų bei smurto šaltiniu, sąlygoja labiausiai paplitusią Europoje ligą – vienatvę.

Pateikęs „senutės Europos“ ligų diagnozę, popiežiaus Pranciškaus pasiūlė ir vilties receptą, kur svarbiausias dalykas yra žmogaus centrinės vietos pripažinimas ir jo žmogiškumo bei intelekto talentų skatinimas, šeimos sampratos ir tikrovės išsaugojimas, švietimas, ekologinės sąmonės, atsakomybės už kūriniją ugdymas, prisiimant ne beatodairiškai savivaliaujančių šeimininkų, bet sergėtojų pareigą. Aplinkos ir žmogaus ekologijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir įeina į pagarbos asmeniui sąvoką. Europai viltį teikia taip pat darbo nešamas orumas, išvengiant išnaudojimo ir beatodariškos ekonomikos nepalankaus nusiteikimo prieš šeimos kurimą, vaikų gimdymą ir auginimą.

Baigiant kalbą popiežius Pranciškus kvietė tą viltį pagrįsti, „atsikratyti minties apie įsibauginusią, užsisklendusią Europą ir žadinti bei skatinti Europą, kuri būtų mokslo, meno, muzikos, žmogiškųjų vertybių ir tikėjimo veikli skleidėja bei nešėja. Europą, kontempliuojančią dangų ir siekiančią idealų; Europą, žvelgiančią į žmogų, jį ginančią bei apsaugančią; Europą, žengiančią patikima, tvirta žeme, esančią vertingu atsparos tašku visai žmonijai!“.

Šia labai mandagia ir atsargia kalba popiežius iš tiesų klausė, ar Europai lemta numirti, ar gyventi. Tai priklauso nuo to, ar ji atras savo gyvasties šaltinį, iš kurio išplaukė ir kuris ją gaivina. Mano galva, tai iš esmės reiškia, ar Europa ištiesins savo kelius link Viešpaties, ar išlygins atsiradusius širdies slėnius ir kalnus, kitaip sakant, ar atsivers į tą, kuris vedė žmoniją ligi visų laikų prakilniausios civilizacijos išsilukštenimo, kur Dievo ir žmogaus asmens orumo pripažinimas yra esminė gyvenimo taisyklė.

Jūs turėsite paneigtą Dievą, bet būsite ir patys paneigti

Delfi lt portale pasirodė pranešimas apie konferenciją, kuri apnuogino Lietuvos Respublikos demografinę tikrovę http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paskelbe-itin-liudna-diagnoze-lietuvai.d?id=66503590

Dar prieš du metus skelbiau:

“Kunigui prisieina būti pranašu gyvojo, amžinojo ir vienintelio Dievo vardu, todėl norėtųsi savo šalies strategams pasakyti: jūs turėsite paneigtą Dievą, sudegintas šventoves, negerbiamus šventus dalykus, bet būsite paneigti ir jūs patys, ir jūsų tvarka, ir jūsų egzistencija. Degančių bažnyčių liepsnose ilgainiui ir ši šalis virs moraliniais, kultūriniais, ekonominiais ir socialiniais pelenais.”
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/oskaras-petras-volskis-degancios-baznycios-byloja-apie-isdegintas-sazines-500-219216#ixzz3LgfXidEG

Šv.Rašto žodžiais sakant: nuodėmės rezultatas yra mirtis, ir, apvaldyta nuodėmės, merdėja respublika…

Žmogus nėra kaltas vienas: jis dalyvauja „nuodėmės struktūroje“

Lietuvos žmonės yra sukrėsti jaunos studentės, Justinos Šikšniūtės, tragiška žūtimi. Šį įvykį suprasti buvo sunku ne tik nužudytosios šeimai, ne tik Lietuvos visuomenei, bet ir laidotuvių pamaldas atlikusiam Mažeikių klebonui. Pasak žiniasklaidos, pamoksle jis iškėlė daugiau klausimų, negu davė atsakymų: „Kodėl būtent Justinai tai turėjo nutikti? Žmogus visada žingeidus, tačiau šiandien kamuoja vienas klausimas – kodėl? Gal Dievas jai iš anksto tai buvo numatęs“, „gal Dievas siuntė perspėjimus ir ženklus? Nereagavo… Gal Dievas nusprendė nubausti tą žmogų: nešiokis tą jausmą širdy, kad esi smurtininkas?“. Šis palinkėjimas kai kam pasirodė nerimtas, pasigirdo radikalesni balsai, raginantys nubausti žudiką mirties bausme.

Tačiau ar nevertėtų patyrinėti to nusikaltimo šaknis  žudiko psichologinėje, gyvenimiškoje ir socialinėje struktūroje? Ir šis klausimas iš tikrųjų yra ne tiek apie nekaltą auką, bet apie budelį, apie tai, iš kokių pragaro nasrų jis išlindo.

Jei remtumės taip plačiai propaguojama mokyklų vadovėliuose, moksliniuose televizijų kanaluose ir žurnaluose darvinizmo idėja, jog žmogus tėra gyvūnas ir kad praktiškai išlieka geriausiai prisitaikę ir stipriausieji, tuomet nebūtų pagrindo pergyventi: žuvusi mergina tapo evoliuciniu substratu, medžiaga išsilukštenti stipresniajam beždžionžmogiui. Nepaslaptis, darvinizmo propaguojamai jėgos taisyklei simpatizuoja nusikaltėliai, smurtininkai vyrai, bankininkai, turčiai, totalitarinės valdžios.

Šį požiūrį savitai išreiškia marksizmas ir lenininizmas, komunistinė ideologija – gyvenimas yra beatodairiška klasių kova, žmogus tėra plyta visuomenės mūre, sraigtelis jos mechanzime, todėl menka bėda, jei kažkuris  bus paaukojamas ideologiniam „kilnesniam tikslui“. Pagal komunizmą, geriausia, kai visi kovoja vieni prieš kitus, pavyzdžiui,  vyrai su moterimis, lenkai su lietuviai, svarbu kad partija visada laimėtų.

Induistiškos religijos abejingai pažvelgtų į šį įvykį ir prabiltų apie karmą: auka nukentėjo už praeito gyvenimo nuodėmes, o budelis atkentės už nusikaltimą kitame įsikūnijime.

Postmodernistinė kultūra apskritai atsisako gėrio ir blogio sąmpratų, nes vadovaujasi reliatyvizmu, kur atmetami moraliniai paaiškinimai ir ribos, nes tiesą pakeitė egoizmas ir asmeninė „tiesa“. Taip atsirado abejingų, apatiškų žmonių minia, besidangstanti tolerancijos šydu, be didesnių skrupulų vykdanti niekšybes.

Visgi giliai sąmonėje suvokiame ir patirtis liudija, kaip šios tragedijos atveju – pasibjaurėjome įvykdytu nusikaltimu, jog moralė nėra ideologinė, tačiau prigimtinė duotybė. Krikščionišku mokymu – žmogus gimsta su sąžine, su moralės taisyklėmis, protavimo dovana, leidžiančia suvokti gėrį ir blogį. Net ir evoliucionistai pasakytų, jog žmogus turi moralinį instinktą, kuris gali būti patvirtinamas arba išplaunamas auklėjimo ir ugdymo procese. Išliko tie individai, kurie turėjo panašų moralinį instinktą. Vadinasi dorumas yra išlikimo sąlyga ir to instikto esmė.

Bet grįžtant prie to tragiško įvykio ir žudiko asmens: kas išplovė jo sąžinę ir atvedė į sunkų nusikaltimą?

Derėtų, pasak šv.Jono Pauliaus II mokymo, nusikaltimą suvokti ne tik kaip  asmeninį (tuo nėra pagrindo abejoti), bet ir kaip struktūrinį dalyką. Nusikaltimas visada yra struktūrinis, piramidinis, ir dažniausiai žmogus nėra kaltas vienas, nes jis dalyvauja „nuodėmės struktūroje“: tai ir istorinis, ir kartų, ir kultūros, ir psichologinis, ir dvasinis, ir socialinis reiškinys. Katalikiškojo tikėjimo požiūriu, žmogus yra sužeistas gimtosios nuodėmės, savo paties ir kitų žmonių daromo blogio, yra gundomas ar net apvaldomas demonų.

­­Mano galva, didžiausia ir labiausiai regima šių dienų nuodėmės struktūra – tai Vakaruose išplitusi popkultūra, kuri vis labiau skatina į žmogaus kūną žvelgti kaip į daiktą, banaliai ir infantiliškai. Kūnas naudingas tol, kol teikia malonumą, kol dirba, kol patenkina kitus kūnus, kol galima jį vartoti. Ypač tam pasitarnauja žmogaus pažeminimą ir nuvertinimą propaguojanti pornografija. Seksualiniai nusikaltimai neabejotinai yra proporcingai susiję su pornografinės sąmonės įsigalėjimu.

Dabar daug kas skundžiasi plintančiu kultūros nuosmukiu visose gyvenimo srityse. Nenuostabu, kadangi labiau skatinama ne žmogaus sąžinė, santykių brandumas,  vertybės ir protingumas, bet jo ego,  primityvios emocijos, neatskingi ir nevaldomi kūniški instinktai. Bandoma įtvirtinti požiūrį, kad kuo daugiau sekso, tuo daugiau laimės, tačiau yra priešingai: kuo daugiau sekso, tuo daugiau neatsakingo elgesio ir iš to kylančių problemų. Kažkada kūnas laikytas sielos kalėjimu, o šiais laikais siela ir tai, kas ją apibrėžia – protingumas, sąžinė, gėrio ir tiesos siekimas, laikoma kūno įkalinimu, iš kurio siekiama išsivaduoti, išstumiant sielos tikrovę ir moralę, supratimą apie du žmogaus tipus, apaštalo šv.Pauliaus pavadintus „dvasiniu žmogumi“ ir „kūnišku žmogumi“. Dvasinis tai tas, kuris kūnišką prigimtį stengiasi apriboti dvasinėmis taisyklėmis. Kūniškas žmogus yra tas, kuris dvasiai primeta kūniškas taisykles, įstumiant į egoistinių kaprizų ir įgeidžių sūkurį.

Vis labiau dėmesiui krypstant tiktai į žmogaus kūną ir instinktus, aistras, visiškai nesidomima jo dvasine būkle. Apie tai, kad žmogus gali būti pats sau ir kitiems grėsmė, nekalbama. Kad paties žmogaus būklė bloga, kad jis yra kamuojamas asmeninio silpnumo, naivumo, nepažinimo, ydų, nuodėmių – tai stengiamasi nutylėti. Toks įsivyravo požiūris į žmogų: materialistinis, biologinis, gyvuliškas.

Šeima turi būti pagrindine vieta, kur vyksta žmogaus humanizavimo, sukultūrinimo ir sudvasinimo procesas, bet tėvų ir suaugusiųjų abejingumas bei pasyvumas, moralinis pašlijimas lemia jaunimo problemas. Susidaro įspūdis, jog suaugusieji atsisako juos auklėti, neturi ir nekelia jokių kriterijų. Jaunuoliai nebesupranta, kam yra pašaukti, kokia gyvenimo prasmė, kaip reikia elgtis, kas yra vertybės, todėl ilgainiui paprasčiausiai praranda prasmės suvokimą. Tuomet belieka egzistuoti visais neigiamais būdais.

Nuodėmės ir nusikaltimo struktūroje dalyvauja valstybė, mokykla, žiniasklaida ir kultūra. Šiandien mums mėginama įpiršti tokią nesąmonę kaip mokyklos ir viešojo gyvenimo pasaulėžiūrinis neutralumas.  Tai reiškia paprastą dalyką: tiesos ir atsakomybės nėra. Bet pasaulėžiūra yra ne tiktai Dievo klausimas, bet visa supratimų visuma: kas yra pasaulis, kokia jo struktūra, kokia yra tvarka, kokia esmė. Neišvengiamai įeiname į moralės sritį. Dėl pasaulėžiūrinio neutralumo įsivyravimo nelieka atskaitos taško nei teisei, nei pedagogikai, nei praktiniam gyvenimui.

Jėzus kryžiaus kelyje sutikęs verkiančias moteris liepė joms verkti ir sielvartauti ne jo, bet savo vyrų ir sūnų. Panašiai prie Justinos kapo reikėtų apraudoti ne tik jos skaudų likimą, tačiau ir nusivažiuojančią Lietuvos valstybės, tautos, šeimos, mokyklos, žiniasklaidos moralę, gimdančią žudikus, smurtininkus, vagis ir cinikus. Amoralumo ir bedievybės žvėris ryja mūsų jaunąją kartą, įkalina blogio grandinėje. Tragiška yra ne tik jaunos merginos žūtis, bet taip pat ir jos žudiko, dar jauno vyro, moralinė bei socialinė žūtis.

XXIX eil. sekmadienio mintimi: Mums reikia ne akis, bet sąžinę drąskančios, ginančios žiniasklaidos

„Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“! Šiuo teiginiu Jėzus išsprendė kazusą, kurį jam kaip politines pinkles paspendė priešiškieji tautiečiai. Buvo norima įstumti jį į „arba – arba“ logiką, tačiau jis pateikė „ir – ir“ tikrovės viziją. Kristus rado atsakymą savo priešų kišenėje, panaudodamas jų pačių argumentus, pakišdamas jam rodomą kreivos logikos veidrodį jų panosėn.

Šis Jėzaus teiginys išlieka aktualus ir šiandien, kai svarstomas Bažnyčios ir valstybės, pasaulietinės visuomenės santykis. Antai dabar sujudo  socialdemokratų, liberalų, Darbo partijos ir žiniasklaidos atstovai, susivienijo vardan etiškos (?) žiniasklaidos be krikščionybės. Girdi, Bažnyčios atstovas žiniasklaidos etiką saugojančioje institucijoje būtų nesusipratimas: nes tai neva prieštarauja Konstitucijai, tai grėstų Viduramžių „tamsa“, pažeistų ir demokratijos idealus.

Socialdemokratų alergijos Bažnyčiai priežastis yra lengvai numanoma, juk jų motina Kompartija sovietiniais laikais įgyvendino tokį diktatą, kuriam nė iš tolo neprilygsta inkvizicija. Kad Viduramžiais įvyko Europos civilizacinis, kultūrinis ir mokslo šuolis, nepaslaptis –  iš krikščionybės sterblės, nenorima pripažinti, nes kaip tada prastumti sovietmečio šviesesnio rytojaus pasaką ir baisius nusikaltimus prieš žmoniją? O idėja įgyvendinti demokratiją be katalikų ir prieš katalikus, apskritai krikščionis – jau darosi nuobodžia naujiena postsovietinės ir neoliberalios Lietuvos tikrovėje.

Išties, čia iškyla klausimas: kas priklauso ciesoriui, t.y. pasaulietiškai sferai ir valdžiai, ir kas – Dievui? Biblija moko, jog Dievas suteikė žmogui tikrą, bet ne absoliučią laisvę, leido plačią žmogaus gyvenimo autonomiją, kuri byloja apie tai, jog žmogus privalo naudotis laisve, būti atsakingas už save ir kitus, svarstyti ir apsispręsti. Klysta tie, kurie mano, jog Bažnyčia žmogų traktuoja kaip mažą vaiką, tačiau nepastebi, jog katalikybės idealas ir siekis yra ne vien tikintis, tačiau ir išsilavinęs, mąstantis, atsakingas ir dorybingas žmogus.

Čia atsiskleidžia trys sritys, kuriose dalyvauja žmogus: privati, visuomeninė ir religinė. Labiausiai žmogus autonomiškas savo vidiniame minčių ir jausmų pasaulyje, paskui savo privataus veikimo zonoje, pavyzdžiui, savo bute, jo laisvė tolydžio apribojama santykių su kitais žmonėmis, dar labiau visuomenėje. Krikščioniškoji religija skelbia, jog reikia paisyti Kūrėjo pagrindžiančios valios, kuri yra laisvės šaltinis ir rėmai. Paradoksalu yra tai, jog, kaip liudija šventieji mistikai, žmogus labiausiai laisvas tampa Dievuje, o labiausiai suvaržytas gali tapti, kaip liudija psichiatrai, užsidaręs savo liguistose mintyse ir jausmuose, arba  atsidūręs totalitarinėje visuomenėje. Todėl pilnesnio gyvenimo viziją reikėtų vystyti ne „arba-arba“, bet „ir-ir“ mintimi, gražiai derinant individo ir visuomenės, pasaulietiškumo ir religijos sritis.

Ant Jėzui duotojo denaro buvo iškaltas „dieviškojo“ imperatoriaus, „dievų sūnaus“ atvaizdas ir vardas. Nieko naujo, jog pasaulietinė valdžia, dabar dar ir ekonominės bei žiniasklaidos jėgos gundosi matuotis auksinius dievybių vainikus. Laisvamaniškos ar ateistiškai priešiškos filosofijos ir valdžios stengėsi save pastatyti į Dievo vietą,  o jį iš savo akiračio pašalinti. Deja, tai buvo ir pačios nuožmiausios ir daugiausia žmogiškųjų gyvybių bei kūrinijos aukų pareikalavusios politinės sistemos. Dar gyva mumyse sovietinių laikų atmintis, kai Dievo neigimą lydėjo proto ir širdies netekimas, priverčiant upes bėgti priešinga kryptimi ir myriop pasiunčiant dešimtis milijonų žmonių. Vienas nacių koncentracijos stovyklą išgyvenęs žydas klausė: kur buvo Dievas, kai šitiek žmonių buvo nužudyti dujų kamerose, o jų kūnai deginami krosnyse? Dievo tylėjimas tuomet ir dabar iš esmės yra jo nutildymas žmogaus ir visuomenės sąžinėje, ir tai reiškia, jog neribota ir nuo Kūrėjo izoliuota žmogaus  autonomija baigiasi absurdais ir žudynėmis. Todėl esminis klausimas išlieka šis: kiek žmogaus ir visuomenės autonomija gali atitolti nuo Dievo, kad tai netaptų  pavojinga?

Panašiai galima būtų klausti, ar galima nuo platesnio etinio konteksto, į kurį neišvengiamai įeina krikščionybė, atskirti politiką , ekonomiką ar žiniasklaidą? Nuo neetiškos žiniasklaidos yra nukentėję ne keli žmonės, bet minios, tad ar galima leisti neribotą jos autonomiją, ypač informacinio karo akivaizdoje? Ką pasakytų Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, lietuvybės gynėjas, švietėjas, visuomenės blaivintojas, tuometinės pogrindinės žiniasklaidos organizatorius dabartiniams socialdemokratams, darbiečiams ir liberalams, kurie nori nusimesti krikščioniškąją etiką? Akivaizdu, kad silpna ir izoliuota katalikybė atitiko praėjusių šimtmečių okupantų viziją. Kam tokia vizija yra palanki šiandien?

Bažnyčios atstovas žiniasklaidos etiką reguliuojančioje institucijoje tikrai pasitarnautų ir dėl požiūrių įvairovės, ir dėl pilnesnės demokratijos, ir dėl patriotiškumo, ir dėl platesnės etikos užtikrinimo. Išmintingiau būtų vadovaujantis principu „ir-ir“ tarti: dalyvauja ir Bažnyčia, ir pramonininkai, ir civilinė valdžia, ir menininkai, ir žurnalistai. Kita vertus, pasigailėkime visuomenės ir žiniasklaidos, nes nihil est iudex in causa sua – sau esame prasti teisėjai, nematantys rąsto savo akyje, bet sugebantys drąskyti kitiems ne krislą, o akis. Mums reikia ne akis, bet sąžinę drąskančios, ginančios žiniasklaidos. Yra didesnė viltis, kad dalyvaujant Bažnyčios atstovui  etika bus labiau ginama.

Ko moko nelaimė Želvos parapijoje ir absurdiškas teismo sprendimas visą kaltę suversti klebonui?

Želvos parapijos kleboną Petrą Avižienį Vilniaus apygardos teisėjas Stasys Lemežis nuteisė dėl netyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, kai parapinės talkos metu nuo kopėčių nukrito ir sunkiai susižalojo talkoje dalyvavusi mergina. Nuosprendis dar bus skundžiamas. Manau, jog privalu skųsti, kad būtų iki galo išdiskutuoti iškilę klausimai, apibrėžta Bažnyčios ir Respublikos, bendruomeninė ir individuali atsakomybė tokiais atvejais.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/oskaras-volskis-ko-moko-nelaime-zelvos-parapijoje-ir-absurdiskas-teismo-sprendimas-visa-kalte-suversti-klebonui-500-430491#ixzz33DdWsbNK

Žmonių protestas prieš Lietuvos Respubliką

„Didžioji problema yra ta, kokia mūsų protesto kultūra yra dabar, kaip ji vystosi po komunizmo, kuris mokė būti solidariems ir sugyventi su pačia didžiausia neteisybe, kuri kada nors buvo. Tariami kairieji paliko „pripeckioję“ visą Lietuvos visuomenės ir ūkio gyvenimą, o dešiniesiems palikta išsrėbti visą košę darant pačius nemaloniausius sprendimus. Dabar tartum lūkuriuojama, kada jau turi prasidėti tie protestai. Bet Lietuva yra ganėtinai keistas posovietinis ir pokolonijinis kraštas. Ji daugiausia protestuoja kojomis – ima ir emigruoja“, – prof.E.Aleksandravičius.

 

Moksleivių mažėjimo statistika

Dar vienas įrodymas, prie ko privedė atgailos ir teisingumo nebuvimas Lietuvos respublikoje – prie malonės ir proto praradimo, prie žlugimo tikrovės. Rinkime toliau senuosius komunistus, tegul griūna tikėjimas ir šventovės, gelbės nebe Dievas ir dori žmonės, o ES su Wurstu.

Su liaudies dainiumi užtrauksime: “Viens du trys su puse, graži Lietuva be mūsų”…

grafikas-64851697http://www.delfi.lt/news/daily/education/tragiska-statistika-kokiu-greiciu-netenkame-jaunimo.d?id=64851421

Į šviesų socialdemokratinį rytojų mus veda postsovietinė Lietuva ir jos mokykla!

pionieriai