Temos Archyvai: politika

Pamąstymai apie šeimą Nepriklausomybės 100-mečio išvakarėse

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejui mintimis grįžtame į praeitį, iš kurios, kaip giedame himne, semiamės stiprybės. Šv. Rašto mintimi, dar prieš tai, kai atsirado karalystės, imperijos ar respublikos, gerokai prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, Dievas sukūrė vyro ir moters šeimą, liepė jiems gimdyti, laikytis moralės, padalino žmoniją į tautas. Būtent,  XIX amžiuje išplitus nacionalizmo ir nacionalinių valstybių idėjoms (tauta turi teisę apsispręsti ir egzistuoti kaip valstybinis darinys), Europoje ir visame pasaulyje byrėjo imperijos, atsirado daugybė tautinių valstybių, tame tarpe ir Lietuva. Panašiai sionistinis-nacionalinis judėjimas atvedė prie žydų valstybės įkūrimo.

Iki tol lietuvių tauta egzistavo, apgyvendino maždaug tą pačią teritoriją kaip ir dabar, tačiau  buvo apribota kitokių geopolitinių sąlygų. Paskelbusi nepriklausomybę nacionaliniu pagrindu lietuvių tauta deklaravo, jog ji sau pačiai yra pirmasis tikslas, jog sieks savarankiškai spręsti savo reikalus ne kaip kitų tautų tarnas ir jų naudai, bet kaip suverenas ir savo naudai. Juk kiekvienos valstybės ir nepriklausomybės tikslas yra apsiginti nuo išorės ir vidinių priešų bei geriau rūpintis savo išoriniais ir vidiniais interesais.

Dabartinis lietuvių tautos šeimininkas yra Lietuvos Respublika (pamažu perduodant galias Europos Sąjungai, dominuojamai Vokietijos ir Prancūzijos), o jos santvarka – demokratija, tačiau, kaip įsitikinome, su stipria postsovietine ir naująja kratokratija (valdžioje įsitvirtinusiu klanu). Iš esmės daug kas sėkmingai išvengė liustracijų, integravosi į naują tikrovę, net apsiskelbė patriotais. Naujų ideologijų paskatinta respublikos valdžia ėmė labiau pabrėžti pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės viršenybę kitų vertybių (tame ir Dievo įsakymų) atžvilgiu, nebūtinai atsižvelgiant ir į tautos interesus.

Tiesa sakant, toliau išliekame klaidingų ideologijų sukeltose patologijose, todėl  Nepriklausomybės jubiliejų Lietuva sutiks prasidedančios Vakarų civilizacijos ir savo pačios agonijos sąlygomis. Ketinama sukurti naują Europą, paremtą ne Kristaus mokslu, sudarytą ne iš Tėvynių, kaip kad tikėjosi Europos Sąjungos įkūrėjai, ne iš stiprių šeimų, bet permaišytą iš įvairių tautų ir kultūrų pagal naujai seną sovietų sąjungos modelį, besiremiantį neomarksistine ideologija ir ją išreiškiančia konstitucija, kur žmonės vienas kitam bus svetimi ir priešiški, panašiai kaip į kolūkius suvaryti šaknų neturintys darbininkai, apdoroti moraliai pakrikusios postmodernios Vakarų kultūros, brukant išgalvotas lyties ir šeimos sampratas, gender ideologiją.

Akivaizdu, kad bevaikę Europą ir Lietuvą ištiko demografinė katastrofa, kadangi statistiškai vienai europiečių šeimai tenka tik šiek tiek daugiau nei vienas kūdikis. Tai mirties skaičius, kurį pasirinko Dievo paliepimą daugintis užmiršę, į pramogas ar į karjerą pasidavęs šių dienų žmogus. Nebus kam daryti ekonomikos, ginti sienas, mokėti pensijų, išlaikyti kultūrą. Bevaikės ir beviltiškos Europos tikrovę simboliškai atspindi jos bevaikiai lyderiai: Prancūzijos prezidentas E. Macron, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Vokietijos kanclerė A. Merkel, Olandijos premjeras M. Rutte, D. Britanijos premjerė T. May, Italijos premjeras P. Gentiloni, ES Komisijos pirminikas J.C. Juncker. Tuo tarpu 50 milijonų  musulmonų (tai sudaro 10 procentų ES gyventojų), kurie jau gyvena ES teritorijoje, turi šeimose vidutiniškai 8 vaikus. Tai reiškia, jog netrukus daug kas pasikeis. Klystame, jei manome, kad mus išlaikys susvetimėjusių žmonių Europos katilas, ypač kad mumis rūpinsis įsibrovėliai ar atvykėliai iš islamiškų kraštų, kuriems europietis yra blogiausia žmogaus rūšis.

Aš, kunigas, irgi neturiu nei šeimos, nei vaikų, nes nuo XI am. tęsiasi popiežių paliepimas kunigams būti tobulais Kristaus atstovais, kurie stiprintų krikščioniškas šeimas, turėtų dvasinių vaikų bei dvasinę šeimą – Bažnyčią, ir nepadalinta širdimi tarnautų Dievui. Kunigai yra didžiulė išimtis ir retenybė mūsų visuomenėje, nes vienam kunigui tenka apie 3000 katalikų, todėl nėra net mažiausios galimybės pataisyti tai, ką milijonai pasauliečių apleidžia – nekuria šeimų ir negimdo vaikų.

Visgi kaip ir žemiškoji tauta, taip ir Dievo tauta yra sudaryta iš šeimų, kurios yra visuomenės esminės ląstelės. Kaip jaučiasi, gyvena ir vystosi šeima, kokia ji yra, tokia yra ir visuomenė, taip vystosi ir tauta. Istorijoje buvo ne vienas laikotarpis, kai šeima buvo atsiskyrusi nuo valdančios santvarkos ir mažai jai lojali. Susidaro įspūdis, kad lietuvių tautos šeimininkas – respublika – daugeliu klausimų yra prieš šeimą, todėl šeima yra prieš respubliką.

Normali, dora šeima atlieka daug uždavinių, tame tarpe ir kultūrinę, socialinę bei ekonominę, nes perduoda tautiškumą, gyvenimišką patirtį, rūpinasi šeimos nariais,  kaupia turtą, kurį naudoja kaip saugiklį ir perduoda kaip palikimą. Valstybingumo požiūriu vaikų gimdymas ir auklėjimas yra ne tik šeimos investicija, bet ir pačios valstybės egzistavimo pagrindas, tikrasis socialinio saugumo garantas. Tėvų ir senelių gerbūvis visada priklausė nuo to, ar ir kiek vaikų turi, ar tie vaikai yra išmokyti amato, turi reikiamus praktinius sugebėjimus (Išminties knygoje rašoma, jog jei tėvas neišmokė sūnaus amato, neturi teisės tikėtis jo pagalbos senatvėje), ar apskritai yra dori.

Žmonijos istorijoje niekada nebuvo socialinio draudimo, nebuvo pensijų, nes kiekviena šeima stengėsi susilaukti vaikų, kad būtų kas padeda darbuose, kas tęstų tėvų įdirbį ir išlaikytų sekančias kartas. Socialinis draudimas ir pašalpos yra dabartinių laikų atradimas, kuris iš dalies iškreipė natūralų mąstymą ir žmonių santykius, kadangi tapo nebesvarbu, ar žmogus turi vaikų, kokie jie yra, ar jie yra atsakingi, neva užtenka mokėti įmokas į socialinio draudimo sistemą, fondą,  pavadinkim jį „Gražioji ateitis“, tarsi nieko daugiau nereikėtų. Gražią ateitį gali užtikrinti ne tiek fondas, bet normali šeima, besiskleidžianti į ateitį vaikais.

Svieto lygintojai išgalvojo socialinį draudimą, kuris tapo įtvirtintas dabartinių valstybių sistemoje, nusavinant iš žmogaus kai kada pusę jo pajamų pagal pačią nelogiškiausią ir neteisingiausią sutartį, jog įmokų mokėtojas gal kažkada ir gal kažkiek gaus. Dabar valstybė kalba atvirai, jog nebus iš ko duoti, nes darbingo amžiaus piliečių mažėja, o fondo lėšos nėra rimtai kaupiamos, pelningai investuojamos, bet pravalgomos ir išleidžiamos kitiems tikslams. Komunizmas krito kaip giliai neteisinga sistema, todėl ir tokia socialinės apsaugos sistema žlugs kaip nenatūralus reiškinys, kadangi yra nukreiptas prieš šeimos atsakomybę, prieš vaikų gimdymą ir piliečių dorovę.

Iš krikščioniškos epochos ateinanti visuomenė turėjo palankų demografinį santykį, todėl septintame praeito amžiaus dešimtmetyje penki dirbantieji išlaikė vieną išsilaikyti negalėjusį. Koks santykis yra šiandien? Girdime, jog pusantro dirbančio išlaiko vieną paramos gavėją. Kokios priežastys? Teigiama, kad emigracija, bedarbystė, menkas gimstamumas, skurdas, kontracepcija, abortai ir t.t., tačiau priežastis yra ir ta, jog socialinės pašalpos reiškinys atėmė iš šeimos iniciatyvą ir atsakomybę, skatina eiti individualizmo keliu. Pagalba turėtų vykti šeimos kontekste, padedant šeimai, nes niekas geriau nepasirūpins žmogumi kaip šeima. Sektina yra dabartinės Lenkijos valdžios politika padedant  šeimai per programas 500+ ir Butas+. Žinoma,

Blogiausia yra tai, jog vaikų gimdymas ir auklėjimas pablogina tėvų gyvenimo sąlygas ir tampa diskriminavimu socialinio draudimo sistemoje. Ne tik biznio struktūros, tačiau ir valstybė elgiasi nekantriai, nori čia ir dabar turėti daugiau įmokas mokančių, pelną nešančių darbininkų, todėl traktuoja vaikus auginančias motinas gan šaltai. Gal todėl lengva ranka leido kontracepciją ir abortus, kompensuojant iš to pačio fondo.

Tai yra absurdas, kad valstybė finansuoja savęs pačios naikinimą. Prisiminkime šv. Jono Pauliaus II įspėjimą, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities. Skaičiuojama, jog Lietuvoje per daugiau kaip 70 aborto legalizavimo metų buvo likviduota apie 5 milijonai negimusių kūdikių. Ar paminėsime šią netektį 100-mečio proga?

Žmogus gali laimėti trumpoje distancijoje, tačiau Dievo tiesa visada laimi ilgesnėje distancijoje, skaudžiai pamokydama besipriešinantį jai žmogų. Lietuva nubėgo trumpą 25 metų nepriklausomybės atkūrimo distanciją rodydama špygą Dievui ir žmogaus prigimčiai, tačiau jau dabar matome, jog yra atsilikusi visose srityse. Praėjo kelios dešimtys metų ir tapo akivaizdus proporcijų pasikeitimas:  šeimos mažiau gimdo, išaugo vyresnio amžiaus žmonių skaičius, pailgėjo gyvenimo trukmė, padidėjo socialinių išmokų sumos. Logiška, jog vis mažiau dirbančių ir kuriančių, kurie sukeltų   pridėtinę vertę, mokėtų mokesčius. Omenyje reikia turėti ir jaunų šeimų emigracijos mastus. Ne už kalnų tas laikas, kai vienas dirbantysis išlaikys vieną nedirbantį. Gerai, jei tas vienas nedirbantis turi bent tris dirbančius, atsakingus ir dorus vaikus, kurie jam padeda. Taip iš esmės ir turėtų būti, nes tokia yra Dievo nustatyta tvarka.

Baigiant šį pamąstymą noriu pasakyti,  jog 100-metį švenčianti (ar gal apraudojanti?) dabartinė karta yra atsakinga, koks bus sekantis jubiliejus. Tauta išliks, jei dabartinė karta pasiryš pilnutinei aukai už tautos ateitį: stiprinti šeimas, tautiškumą, gimdyti bent po tris vaikus šeimoje, sutelkti visas protines ir fizines jėgas tautos verslumui bei ūkiui pataisyti, pakilti kovai prieš nedorybę ir nedoruosius, kurie naikina bendrąjį gėrį, išrinkti į valdžią dorus ir kompetentingus patriotus. Susidaro įspūdis, jog respubliką valdančios kratokratijos viską padarė, kad tauta nutoltų nuo Kristaus aukos, todėl įsivyravo savimylų mentalitetas. Blogiau negalėjo atsitikti, kai iš komunizmo, trumpai pasidžiaugus tautiškumu, buvo šokta į egoizmo paskatintą liberalizmą.

Šeima kyla, vaikai gimsta iš meilės ir pagalbos poreikio, tauta laikosi bendra kultūra, valstybės atsiranda ir tveria dėl to, jog piliečiai yra geranoriškai lojalūs ir solidarūs, jog valstybė gina šeimas ir nuosavybę. Linkiu 100-mečio Lietuvai atsigręžti į šeimą ir tautą, kuri yra jos šaltinis.

Idėja Lietuvai 100-mečio proga: gražinkime litą

„Su euro įvedimu – nuskurdome 3,45 karto!“ – taip tvirtina daugumas tautiečių prisimenant trečiąsias euro įvedimo metines. Prieš tris metus 1 litą kainavusi prekė šiandien kainuoja 1 ar net daugiau eurų, nors žmonių pajamos eurais padidėjo neženkliai. Pasirodė, jog žadėtas ekonomikos pakilimas ir pavienių žmonių gerbūvis tebuvo dar viena fikcija. Sunku nepritarti teiginiams, jog respublikos valdžia dar kartą apgavo ir apvogė savo piliečius. Objektyviai imant, euro įsivedimas silpnai ir mažai Lietuvos ekonomikai yra skaudi klaida. Kas tokią idėją padiktavo: ar godumas, ar kvailumas?

Paprasti žmonės moka skaičiuoti, kas labiau jiems apsimoka. Eiliniams piliečiams, ne tik lietuviams, bet ir slovakams, vokiečiams apsimoka nuvažiuoti apsipirkti į Lenkiją, kadangi daugelio dalykų ir paslaugų kainos ten skiriasi ženkliai. Turinti savo nacionalinę valiutą ta šalis išsaugojo ekonominį ir finansinį mikroklimatą, leidžiantį žmonėms gyventi pagal vietines sąlygas. Panašiai kur kas didesnį saugumą, didesnį nepriklausomumą  bei didesnį pasididžiavimą duotų nacionalinės valiutos, lito, naudojimas.

Europos Sąjungos institucijos ragina valstybes nares kuo greičiau įsivesti eurą kaip bendrą valiutą. Lenkijos, Bulgarijos bei Vengrijos vyriausybė neskuba to daryti, kelia pagrįstas sąlygas, kurias išsakė premjeras Mateusz Murawiecki Davoso ekonominiame forume. Ar mūsų vyriausybei ir ekonomistams neužteko proto paprastiems dalykams suprasti, kurie suprantami ne tik kaimyninių šalių vyriausybėms, bet ir eiliniams žmonėms?

Kaip galima iš menkai išsivysčiusios šalies, kurios piliečių pajamos nesiekia nė 60 procentų ES vidurkio, atimti apsaugą, kurią sukuria nacionalinė valiuta? Tik tada, kai turėsime tokį patį išsivystymo laipsnį ir bent 80 procentų Vokietijos piliečių pajamų lygį, kai pasieksime panašią ekonominę struktūrą ir efektyvumą, kokią turi Vakarų šalys, tuomet gal būt racionaliau įsivesti eurą. Kadangi to nėra, kadangi esame neturtingi, reikėtų sugrąžinti nacionalinę valiutą, nes jos dėka Lietuva galėtų turėti savo ekonominį pasaulį, kuriame ji būtų  centre, o ne amžinai ir beviltiškai įstrigusi ES periferijoje.

Lietuva niekada nebuvo ir, panašu, nebus labai turtinga. Nebent pakeitusi švietimo strategiją ims ruošti inžinierius, kurie surinkinės NASA kosmines raketas kur nors Zarasų rajone. Neturtingi žmonės už prekes ir paslaugas gali mokėti tiek, kiek jų  pajamos leidžia, kiek tarpusavyje susitaria, o ne tiek, kiek tai padiktuoja turtingų šalių rinka. Norint priklausyti euro zonai, reikia būti turtingais.

Kita vertus, krizės yra neišvengiamas dalykas, neišvengiamai kartojasi, todėl kiekviena šalis turi turėti būdus susidoroti. Atėjus finansinei krizei, ekonominio augimo sulėtėjimui, nelieka galimybės reaguoti, reguliuoti savo valiutos vertės, išplatinti obligacijas nacionaline valiuta, o tai yra esminiai finansinės politikos instrumentai.

O gal ES idėjos pagrinduose glūdi gudrus Vokietijos planas, kurio ji nesugebėjo realizuoti I-ąjame ir II-ąjame pasauliniuose karuose? 2016 metais ES prekybos perviršis sudarė beveik 270 milijardų eurų, iš kurių 95 procentai priklausė Vokietijai. Norint nubausti Lenkiją ir pasiūlius atimti iš jos ES struktūrinių fondų teikiamą paramą paaiškėjo, jog kiekvieno euro 80 centų grįžta atgal į Vokietiją. Nepasimoka bausti, nes labiau nukentėtų Vokietijos interesai. Lankantis Bulgarijoje ar Vengrijoje išgirdau tą pačią istoriją: atvažiavo vokiečiai, nupirko gamyklas, vynuogynus, paskui viską likvidavo tardami, jog mes jus viskuo aprūpinsime. Nordstream 2 vamzdyno gijos statymo istorija neleidžia abejoti, jog Vokietijai svarbiausia yra tik Vokietija, o kitos šalys yra traktuojamos instrumentaliai, lyg naujosios kolonijos.

Bet ar mūsų vyriausybė tinkamai gina šalies interesus ir savo piliečių gerovę, kyla abejonės. Lito panaikinimas buvo trumparegiškas ir neapgalvotas poelgis, pabloginęs eilinių žmonių gyvenimą, dar labiau paskatinęs emigraciją, pakirtęs patriotizmo šaknis, išstatęs Lietuvą į dideles rizikas.

Jėzaus laikais Izraelis turėjo šventyklos pinigus. Norint paaukoti šventyklai ir kitais su šventykla susijusiais atvejais reikėjo keisti ir vėl perkeisti pinigus, kadangi okupantų pagonių pinigai laikyti nešvariais. Sakytumei nepraktiška, bet tame slypi ir kai kas daugiau. Jie bent savo šventovėje norėjo išlikti savimi, išlaikyti savigarbą ir nepriklausomumą. Tai esminės prielaidos kiekvienai tautai išlaikyti stiprią dvasią. Kita vertus, kieno pinigais naudojiesi, to biznyje ir dalyvauji.

Neįkirto kardinolui gyvam, kerta mirusiam. kun. A.Bulotos atsakymas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) praėjusią savaitę paskelbė asmenų, bendradarbiavusių su KGB, sąrašą. Tarp jų buvo patalpinta ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus pavardė. Dvasininkas, kuris keturis dešimtmečius buvo sovietinių struktūrų persekiotas, tapo įvardintas tų struktūrų bendradarbiu.

Su tiesa Lietuvoje yra didelė problema: didvyriai ir aukos yra žeminami, o niekšai ir budeliai nutylimi ar net aukštinami. Už laisvės vertybę kovoję skursta atstumti, o Lietuvos laisvės nevertiems asmenims atsivėrė nežabotas turtų, garbės, valdžios perspektyvos. Slėpdami savo nusikaltimus, kai kurie net savindavosi mirusiųjų pavardes, mirusiųjų nuopelnus, karinius laipsnius arba keisdavo savo pavardes.

Jie toliau pučia miglą žmonėms per apvaldytą žiniasklaidą, ant reklaminių rinkiminių bukletų, kalendorėlių, lankstinukų skelbdami įmantrius šūkius, kad išmokys Lietuvą gyventi iš palūkanų. Jų advokatai tyčiojosi iš apvogtųjų, tyčiojosi iš manęs, kad tarpininkauju ginant alkanus pensininkus.

Valstybei ir piliečiams nusikaltę bankininkai buvo ekskomunisto prezidento A. M. Brazausko pristatomi Vatikane Šv. Tėvui kaip taurūs valstybės asmenys (vėliau nuteisti kalėjimu). Chaosas vyko ir vyksta nuo kgebistinio tvaiko neišvėdintoje Lietuvoje, kai po įslaptintus archyvus galėjo ir manau šiandieną gali landžioti jų žmonės, tepti kitus tuo, kuo patys gyvenime susitepę ir slėptis po įslaptintais dokumentais.

Nauji Lietuvos valdytojai, kurie uzurpavo patriotų nuopelnus, krečia šposus, jog okupacijos metais ir jie šventė Šv. Kalėdas dauždami margučius, jog per Šv. Velykas puošė eglę. Pagauti savo melo painiavose ir politinio korektiškumo vardant dabar tokie dažo kiaušinius gamtos atbudimo vardant ir švenčia kalėdinę išpardavimų akcijų šventę, dvasiai atgaivinti siūlydami ant kiekvieno kampo “taurųjį” gėrimą – alkoholį. Prezidentė Grybauskaitė arkivyskupui S. Tamkevičiui padejavusi, kad jei uždrausime alkoholio reklamą, nebus iš ko mokėti kunigams pensijų. Pastarasis įsiteikdamas konjunktūrai veino minėjimo metu vietoj Vyčio į atlapą įsisegė masonišką žibuoklę.

Nuo Sausio 13-osios laikų sunkiai slinko ir slenka (2 žingsniai atgal ir 1 žingsnis pirmyn) gėris Lietuvoje, kai slaugos ligoninėje mirštantis ligonis atsisako gerti jam paduoto vandens, nes parai jis turi tik vienas sauskelnes. To gėrio ir tiesos pasigedome dabar, kai tarsi šūvis Šv. Petro aikštėje Romoje į popiežių Joną Paulių II, pasigirdo kgebistinis melo šūvis į mirusio kardinolo V. Sladkevičiaus gerą vardą ir autoritetą. Apsispręskite patys, ar galima tuo pačiu asmeniui teikti Santarvės premiją ir drauge taikytis į jo atminimą KGB vėzdu?

Lietuvos asmenybės – kardinolas V. Sladkevičius, kiti vyskupai ir kunigai, neparsidavę KGB tarnybai, šiandieną susitepusių politikų ir jų tarniukų yra draskomi kaip Kristaus tunika, manant, kad apšmeižus juos, bus galima šmeižto skiaute užlopyti savo kiauras sąžines.

Dalykai pasaulyje kito ir kinta, atsiranda ir išnyksta. Išnyksta politinės partijos, tik vienintelė Kristaus „partija“ su šūkiu “Tiesa padarys jus laisvais” išliko per daugiau nei 2000 metų. Gyvenimo orientacija turi būti pažymėta amžinomis moralinėmis tiesomis, kurios per tūkstančius metų padėjo žmogui ir dabar padeda bet kurioje politinėje erdvėje būti laisvu. Nuo laisvo žmogaus atkrinta visi prisiplakėliai, nors tokios tiesos skelbimas kartais primena bėgimą per užšalusį arimą, saugantis kad nesukluptum, kad nepamestum, kad nuneštum Kristaus Tiesą tiems, kur jos labiausiai reikia.

Kiek daug atvejų, kai nei disidentų, nei mano straipsnių nebuvo leidžiama spausdinti net katalikiškoje spaudoje, buvo uždrausta. Disidentai priversti tęsti disidentavimą ir prisidengti slapyvardžiais. Štai jums iškovota dvasinio atgimimo ir žodžio laisvė. Kadaise bažnyčia atstovėjo prieš marksistines, ateistines katedras, prieš bažnyčią nukreiptą žiniasklaidą, šiandieną katalikiška žiniasklaida bijo spausdinti disidentų pasisakymų. Dėl tos priežasties monsinjoras A. Svarinskas kreipėsi į rusiškąją Lietuvos žiniasklaidą su rusišku straipsnio pavadinimu “Kiek galima mušti Lietuvą?”. Kelioms valandoms prieš jo mirtį paklausiau, kas dabar kalbės tiesą Lietuvoje? Jis atsakė: – „Jūs kalbėkite“.

Skaudžios okupacijos Lietuvai metu, Šv. Kalėdų išvakarėse, užtekant Betliejaus žvaigždei, Lietuvoje, Birštone buvo padovanotas katalikų bažnyčiai vyskupas – V. Sladkevičius. Be iškilmių, tik artimų draugų aplinkoje ir Šv. Dvasiai stiprinant šis jaunas vyskupas suprato, į kokias sunkias pareigas jis skiriamas. Kai prisistatė Vilniuje religinių reikalų įgaliotiniui pateikdamas įrodančius vyskupo dokumentus, tasai pasveikinęs jauną vyskupą žodžiais: “Mes tokius prochvostus kaip tu sutvarkysime.” Praėjus daugybei metų ataidi panašūs žodžiai ne iš priešų, bet tų, kurie skelbiasi tiesos ir patriotizmo atstovai. Jie užsiima garbingo žmogaus žeminimu.

Kaip buvęs kardinolo kancleris ir sekretorius žinau, kaip KGB siekė “suvarkyti” vyskupą tremtimis, sekimu, kratomis, naudojo jo gyvenamose patalpose radioaktyvias medžiagas, siekė šmeižtais ir intrigomis palaužti jį. Vatikanas įvertino jo ištikimybę, kančias ir tarnystę pakeliant iki kardinolo. Bet ir tai nepadėjo, nes kegebistiniai asmenys skundė ir šmeižė kardinolą Vatikanui ir nepriklausomybės laikais. Lankantis Vatikane šv.Tėvas mano akivaizdoje drąsino kardinolą sakydamas, kad kaip tik dabar atgimusiai Lietuvai jis yra labiausiai reikalingas, todėl pratęsė jo vadovavimą Lietuvos katalikų bažnyčiai. Man Šv. Tėvas spausdamas ranką paliepė globoti ir saugoti kardinolą. Tada nesupratau, nuo ko reikės saugoti ir ginti.

Dar ir dabar, po kardinolo mirties tenka ginti ir saugoti jo gerą vardą. Gražus marmuro antkapis Kauno arkikatedroje, kurio kardinolas pats nesirinko, bet nusprendus laidotuvių komisijai, primena, kad čia palaidota to meto Lietuvos sąžinė ir tiesos šauklys. Jo vardo parkas tėviškėje taip pat primena jo gyvenimo nuopelnus ir atminimą.

Ir miręs kardinolas turi atsakymus. Ne tik Vytautui Landsbergiui, kuris atsisveikinimo žodyje pripažino kardinolo paramą Sąjūdžiui įžvalgomis ir patarimais, jog sunkiais Lietuvai momentais su įvairiais klausimais atvykdavo pas Jo Eminenciją pasitarti, ir kad jis jau turėdavo atsakymus.

Patariant kardinolo draugams disidentams, kad reikia vis dėlto susipažinti su tikraisiais, paskui išvežtais iš Lietuvos, KGB archyvais ir kai kurių asmenų bylomis, tapo aišku, kad ne viskas tada vyko pagal Lietuvos valią. Baimintasi ypatingai prieš Šv. Tėvo Jono Pauliaus II atvykimą, kad nepasigirstų naujų šūvių į Šv. Tėvą kaip kad Romos aikštėje. Kai kurie dalykai, kviečiant Šv. Tėvą aplankyti Lietuvą, politikų nebuvo derinami su kardinolu. Pamatęs dominančių asmenų bylas , kardinolas pasakė, kad Lietuvoje toliau veikia asmenys, kurie gerai vykdo Kremliaus užduotis ir valstybėje, ir bažnyčioje, todėl KGB per juos sėkmingai toliau valdo Lietuvą. Tai kardinolo pasakyti žodžiai susipažinus su KGB bylomis. Tada manęs kardinolas paprašė, kad esant reikalui tai pasakyčiau Lietuvai. Manau, kad toks laikas atėjo, ypač kai pradėtas šmeižti per žiniasklaidą miręs kardinolas.

Bažnyčiai vadovauti, pasak KGB dokumentų, buvo numatytas lageryje užverbuotas dvasininkas. Gal tai klastotė ir gal tas asmuo apie tai nežinojo, bet mano nuomone, kol neatveriami liustracijai rimtesni KGB archyvai, tol tokios provokacijos tęsis.

Kardinolas matė savo bylą, kurią buvo jam užvedusi KGB. Iš jos jis pasiliko tėvelio nuotrauką, nes visos kardinolo šeimos nuotraukos per kratą buvo atimtos. Nuotrauka nedidelio formato, padaryta tėveliui stovint prie pastato. Paskui jo ir kitos bylos buvo skubiai vėl išvežtos į Rusiją.

Šv. Tėvo vizito metu Lietuvoje kardinolas perdavė jam informaciją apie su KGB susijusius dvasininkus. Turiu vilties, jog tas raportas yra Vatikano archyvuose, jei netapo išvogtas. Taip kardinolas bandė sutrukdyti tęsti KGB valdymą Lietuvos bažnyčioje, nes tokie šios akcijos požymiai pasirodė Vatikane slopinant ar iškreipiant informaciją bei Lietuvos KGB 5 skyriaus pastangomis pašalinus Vatikano lietuviškų radio laidų vedėją monsinjorą V. Kazlauską. Aš turėjau vykti pagal Vatikano iškvietimą dirbti į jo vietą į Vatikano radiją, bet suradus šios provokacijos dokumentus, vykdyti KGB valią atsisakiau.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad atgavus nepriklausomybę šitame laisvės džiaugsmo ir euforijos blūde mes pražiūrėjome, kas yra Kristus, ir kas yra Judas. Kardinolui iki mirties sąžiningai tarnaujančiam bažnyčiai ir tėvynei vėl buvo smogta provokacija net po mirties, apkaltinus jį KGB agentu, byloje nesant nė vieno agentūrinio dokumento.

kun.  atsargos majoras Alfonsas Bulotas

Apokalipsė ir Lapkričio 11-oji. 33-čiasis sekmadienis

Baigiantis bažnytiniams metams ir artėjant Adventui liturgijoje pradedami skaityti apokaliptiniai šventraščio skaitiniai apie paskutiniuosius įvykius, kurie ištiks žmoniją prieš Kristaus antrąjį atėjimą. Šių metų apokaliptinius svarstymus naujai nušvietė šv. Faustinos Kovalskos dienoraštis.

Lapkričio 11-ąją Lenkija švenčia savo nepriklausomybės paskelbimo 98-ąsias metines, todėl šia proga verta susimąstyti apie šv. Faustinos teiginį, jog „iš Lenkijos kils kibirkštis, kuri paruoš pasaulį Kristaus galutiniam atėjimui“ (Dienoraštis. 1732). Ar šventoji turėjo mintyje Dievo Gailestingumo žinią, ar kažką kita, sunku yra tiksliai įvardinti. Paskutinius šimtmečius Lenkija metė ne vieną kibirkštį, iš kurių išaugo liepsnos.Omenyje turiu ir šv. Jono Pauliaus II pontifikatą bei pirmąjį komunizmo sužlugdymo atvejį ir pavyzdį Rytų Europoje. Ši šalis dabar kibirkščiuoja bendraudama su Europos Sąjungos kairiųjų apvaldytomis institucijomis dėl vertybinių dalykų.

Daugiau nei akivaizdu, kad ES institucijas ir atskiras jos šalis vis labiau užvaldo neomarksistai, kuriems būdinga savybė – tai praeities, tikrovės bei prigimties neigimas. Jie nenori tapatintis su Europos ištakomis – krikščionybe; jie užsispyrusiai ir agresyviai  įgyvendino emigraciją iš Azijos ir Afrikos, nenorėdami pripažinti tragiškų šio poelgio padarinių; jie kaip išprotėję platina abortų darymo kultūrą, nepaisydami demografinės krizės; jie privalomai visiems bruka gender ideologiją kaip vienintelį teisingą požiūrį į žmogaus prigimtį. Kaip kadaise Rusijoje komunistai bandė pakeisti upių bėgimo kryptį, taip ES neomarksistai ėmė kėsintis į dalykus, kuriuos žmogus gauna kaip duotybę, kurie lemia jo teisingą prigimtinį funkcionavimą.

Savu metu mums buvo teigiama, jog ES yra ekonominė sąjunga, tačiau dabar mes matome,  jog čia yra kiaurai marksistinė sąjunga, brukanti savo vertybes per ekonominį šantažą. Pasaulio Bankas ar Valiutos Fondas verčiau linkėtų Afrikos šalių žmonėms mirti iš bado, tol nesuteikdama paramos, kol jos neįteisins gender ideologijos reikalavimų.  Aukščiausiu lygiu ES vadovai ėmė atvirai kalbėti, jog tautinės valstybės ir sienos tarp jų yra didžiausias blogis, kurį reikia kuo skubiau likviduoti. Galima tai pavadinti tautinės tapatybės naikinimu. Kartu per gender ideologiją yra naikinama ir lytinė tapatybė, dėl kurios griūna žmogaus gebėjimas sukurti normalią šeimą. Maža to, Ilarijos Klintonienės susirašinėjimų išviešinimas atskleidė ir iliustravo, kaip neomarksistai organizuoja antpuolius prieš katalikų tikėjimą, griauna jį iš vidaus, parūpindami ir finansuodami įvairaus plauko revoliucionierius, darančius įtaką mokymui, moralei ir liturgijai.

Su didžiausiu nerimu tenka stebėti, jog neomarksistai daro įtaką hierarchijos formavimo politikai, jog daugybė vyskupų ir kunigų dalyvauja katalikų tikėjimo ir jos tapatybės išplovimo darbe.  Tikintieji ir dvasininkai negali suprasti ir dabartinio popiežiaus kai kurių poelgių bei sprendimų. Paskutiniu metu Dėl Amoris laetitia teiginių ir konkrečių sprendimų išaiškinimo atviru laišku kreipėsi keturi kardinolai. O kur dar praeityje nuskambėję teiginiai ir atlikti poelgiai…

Žmogus praradęs tautinę, religinę ir lytinę tapatybę netenka orientyrų, juo lengva manipuliuoti, jis bus priklausomas nuo totalitarinės valstybės. Šią trejopą tapatybę praradęs asmuo netenka ir gilesnio tikrosios laisvės bei gyvenimo prasmės patyrimo, todėl neatsitiktinai kairieji stengiasi vis labiau uzurpuoti tautos, tėvų ir dvasinį autoritetą, pasitelkdama visą įmanomą klastą ir melą.

Lenkija jau atsikvošėjo: iš jos kilo tautiškumo, šeimos ir tikėjimo išsaugojimo kibirkštis. Toji kibirkštis tešoka ir į Lietuvą. Jei leisime neomarksistams sužlugdyti tikrąsias vertybes,  gali  sugrįšti Nojaus ir Gomoros laikai bei visuomenės, kai jau nebeliko jokios vilties, ir niekas nebepadėjo, tik vanduo ir ugnis.

 

Biurokratizmas – stabmeldystės forma (2 d.)

Katekizmo mokyme nurodomi 10 Dievo duotų žmogui įsakymų. Vieni iš jų draudžiantieji, kiti įsakantieji, vieni liečia santykį su Dievu, kiti – su žmogumi. Tai, vaizdžiai tariant, pasaulio ir gyvenimo naudojimo taisyklės, kad tikrovė nevirstų pragaru ir šiukšlynu, kad žmogus galėtų išsaugoti prasmingą ir tvarkingą gyvenimą, vedantį jį link Dievo.

Kai klausiame, kuris įsakymas yra svarbiausias, turėtume pažvelgti, kurį įsakymą labiausiai pabrėžė ir gynė pranašai, dievobaimingi žmonės, kurio įsakymo nesilaikymas atneša didžiausią blogį ir yra skaudžiausiai baudžiamas. Akivaizdu, kad tiek Senojo, tiek Naujojo Testamentų laikais labiausiai kovota už pirmąjį Dievo įsakymą. Jokio  kito įsakymo netoleravimas nebuvo toks nuožmus, kaip pirmojo. Pilnesnė to įsakymo versija skamba taip: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“ (Iš 20, 2–5).

Biblijoje dažnai minima ir prakeikiama Kanaano pagonybė garbino savo dievukus Astartę ir Malochą. Pastarojo skulptūra buvo vaizduojama su ištiestomis rankomis. Apiegų metu ant jų paguldydavo aukojamus gyvus kūdikius, kuriuos iš apačios degindavo ugnimi. Kūdikių tėvai dažniausiai priklausydavo aukštuomenei. Jie patys aukodavo savo kūdkius ir turėdavo apeigų metu būti šalia bei su visa minia džiaugsmingai giedoti ir šokti, kad nesigirdėtų kenčiančio kūdikio klyksmas. Šis kanaaniečių ritualas kėlė pasibaisėjimą visoms kaimyninėms tautoms.

Panašiai pirmaisiais amžiais po Kristaus iš krikščionių buvo reikalaujama, kad imperatoriaus statulos akivaizdoje įmestų jo garbei į degančias žarijas smilkalų grūdelį. Teigta, kad imperatorius yra pusiau dievas. Užteko tik parodyti didesnį paklusnumą ne Kristaus, bet žmogiškosios valdžios atžvilgiu, ir prievartaujamas krikščionis atgaudavo laisvę. Kurie to nepadarė, buvo kryžiuojami, kankinami, žudomi, atiduodami sudraskyti žvėrims, kadangi formalumo nelaikė aukščiausia taisykle.

Ar kanaaniečiai ir kitos pagoniškos tautos tikėjo savo dievukais, kad pateisintų tokias aukas? Ar romėnai tikėjo imperatoriaus dieviškumu? Jei būtų tikėję, tai nebūtų jų tiek nužudę… Akivaizdu, kad paprasti žmonės buvo linkę tikėti, o aukštuomenė ir labiau išsilavinę reiškė skeptiškumą ar net atvirą netikėjimą. Antikos laikų filosofų užrašuose randame ištisas patyčių ir skeptiškumo pastraipas.

Tai kodėl buvo atliekami tokie ritualai? Kadangi tai atitiko praeitų kartų mokymą, tradicijas, apeigų knygas, religijos raidę, nusistovėjusį viešąjį paprotinį įstatymą, kitaip sakant, atitiko formalumus. Sąžinė ir protas tapo paminti ir paaukoti kažkieno sukurtam nežmoniškam ir nelogiškam įstatymui.

Žmogiškojo įstatymo kūrėjas, saugotojas ir teisėjas šiais laikais yra valstybinė valdžia, dar tiksliau – biurokratija.  Biurokratinės valdžios įsigalėjimas reiškia tą patį, kad ir šiais laikais bus aukojami žmonių likimai įstatymo raidei, formalumui, kai labiau paisoma ne sąžinės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo, tačiau nuolat kintančio žmogiško įstatymo raidės ir jo kūrėjų puikybės. Pavyzdžių yra daug, kaip ant žmogiškojo įstatymo stabo rankų deginamos piliečių aukos. Baisiausias ir, sakyčiau, tiesiogiai susijęs su Kanaano pagonybės ritualu yra abortų įstatymas, kai žmogiškosios teisės vardu yra leidžiama žudyti negimusius žmones, visiems garsiai rėkiant, jog tai nėra problema, ir negirdint žudomų kūdikių ir sąžinių skausmo. Nepriklausomybės pradžioje rašyta apie močiutę, kuri turguje nelegaliai pardavė 20 kiaušinių ir gavo 60 000 litų baudą. Kažkuris policininkas sustabadė ir nubaudė už greičio viršijimą vyrą, kuris vežė į ligoninę gimdyti pradėjusią žmoną. Girdime, kad kelių patruliai pasirenka kontroliuoti ne tas vietas, kur daugiausia įvyksta avarijų ir žūva žmonių, bet pasislepia tokiose vietose, kuriose gali prisigaudyti greičio viršytojų ir kyšių davėjų. Gydytojas atsisakė padėti mirštančiam ligoniui, kadangi jis neatitiko formalumų.  Mokykloje dirba mokytoja, kuriai jos darbas nepatinka, neišplaukia iš širdies, ji tik atlieka formalumus, dirba kaip kiaulidės darbuotoja be dvasios, meilės, polėkio ir kūrybiškumo. Panašiai gali atsirasti kunigų ir vyskupų, kurie viską atlieka formaliai, tačiau kunigystė nėra jų pašaukimas, todėl jie sugeba užgesinti degančias tiesa ir šventumu širdis, sukuria biurokratines struktūras, kurios gina jų bedvasį gyvenimo stilių.

Formalizmas yra plačiai paplitęs, tačiau mes dažnai su juo taikomės. Žmonių skausmas, nelaimės ir jų tikrieji poreikiai yra nepaisomi, paminami įstatymo vardu tų bedvasiais pasidariusių biurokratų, kurie supranta, žino, jog elgiasi neteisiai, tačiau nieko nedaro, kad žmogui padėtų. Jie pildo instrukcijas, tačiau savo širdimi nepergyvena dėl savo darbo padarinių, atlieka formalius reikalavimus, tačiau nesidomi, ar tai yra teisinga, ar pasitarnauja atskiro žmogaus ir visuomenės gerovei.

Šv.Rašto ir ypač Jėzaus Kristaus nešama žinia yra ši: nesielgsiu formaliai, nesilenksiu žmogiškų įstatymų ir bedvasiškumo stabui, aukodamas savo sąžinę ir kitų gyvenimus. Biurokratija nėra pasaulio kūrėja ir centras, bet, apaštalo Pauliaus mintimi ir demokratinės visuomenės vizijoje, tik Dievo ir visuomenės tarnaitė, kuri egzistuoja ne dėl savęs pačios, bet kitų gerovei.

Jėzus Kristus kovojo prieš formalizmą ir buvo užsipultas fariziejų, kai pažeidė jų pačių iškraipytą ir užaštrintą įstatymą, ir draudžiamą dirbti Šabo dieną išgydė ligonį. Šiuo poelgiu jis parodė, jog ne žmogus tarnauja šabui, bet šabas žmogui, ne žmogus įstatymui, bet įstatymas žmogui.

 

Biurokratija (1d.)

Nesenai Laisvosios Rinkos Instituto atlikto tyrimo duomenys atskleidė faktą, jog mažėjant gyventojų Lietuvoje, savivaldybių biurokratinis aparatas auga http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paradoksas-gyventoju-mazeja-o-savivaldybiu-administracijos-pleciasi.d?id=71793160 . Bet tai buvo akivaizdu jau prieš dešimt metų, kai netekus pusės milijono gyventojų, Seimo narių skaičius nesumažėjo. Netekus ir vieno milijono gyventojų, tas skaičius išliko toks pats.

Žmonijos istorija mena įvairias valdžios formas: monarchų, teokratinę-pranašų, dvasininkų, teisėjų, liaudies. Išbandytos beveik visos galimos versijos, apart vaikų valdžios (efebokratija), kurios bruožai ima ryškėti. Mums atrodo, jog dabar gyvename demokratijos laikais, tačiau nepastebime, jog iš esmės tai yra biurokratinės valdžios epocha, kuri prasidėjo po prancūzų revoliucijos, stipriai įsišaknijo toje šalyje ir jos modelis tapo permestas į Europos Sąjungos institucijas. Apskritai, visos pro ar post socialistinės šalys turi tą patį biuroktiškumo ir per daug išsiplėtojusios biurokratijos bruožą.

Kas yra biurokratija? Tai valstybės tarnautojai (ypač turintys sprendimų ir reguliavimo galią), privilegijuota visuomenės dalis, kuri turi kur kas geresnes socialines ir darbo sąlygas bei teises, pradedant uždarbiais, pensijomis, baigiant priedais, komandiruotėmis, viršvalandžiais ir t.t., negu asmeniniu verslu užsiimantys ar jame įdarbinti piliečiai. Maža to, tai grupė, kuri turi stiprų polinkį į susireikšminimą, savitiksliškumą, korupciją, vis didesnę visuomenės kontrolę, sprendimų uzurpavimą, sustabarėjimą ir augimą. Apie tai, jog biurokratija kuria valstybę valstybėje ar perima valstybę, ir visais įmanomais būdais gina vien savo interesus, parašyta nemažai. Dėl šios priežasties biurokratinį aparatą reikia ypatingai akylai kontroliuoti ir riboti.

Iš esmės, biurokratijos filosofinės prielaidos slypi ypač kairiųjų, neomarksistinėje ideologijoje. Tai amžinojo, prigimtinio įstatymo ir žmogiškosios teisės santykio klausimas. Ne visada žmogiškoji-valstybinė-biurokratinė teisė atspindi ir gina prigimtinį įstatymą. Matome tendenciją vis labiau atmesti amžinąją, prigimtinę, dieviškąją teisę, ir vis labiau įtvirtinti nepastovią, nuolat besikeičiančią, tačiau pretenzingą ir agresyvią žmogiškąją  teisę. Kitaip sakant, biurokratija ima uzurpuoti Dievo ir gamtos vietą.

Žmogiškoji teisė ir yra biurokratijos erdvė, kurioje ji tarpsta. Ypač socialistinė biurokratija pasižymi dideliu nepakantumu kitoms valdžios formoms, todėl stengiasi susilpninti ar pašalinti religinę, tėvų, šeimos, iš nuosavybės teisių kylančią, tautinės tradicijos, bendruomenių ir kitas valdžios apraiškas, įvesdama vis daugiau nereikalingo reguliavimo, versdama priimti visuotinai smerkiamus dalykus ir kišdamasi į visas gyvenimo sritis.

Napoleonas yra sakęs, jog kas penkeri metai reikėtų pusę visų valdininkų sušaudyti be teismo, siekiant sumažinti jų skaičių iki realių poreikių (biurokratija sugeba padvigubėti, kadangi per daug nori aprėpti, tačiau yra per daug tingi), kad būtų apribojama jų įtaka, ir kadangi biurokratai neabejotinai įvykdę įvykdę tiek korupcinių nusikaltimų, jog neapsimoka net vykdyti teismo proceso. Žinoma, tokiam jo pasiūlymui pritarti negalima, bet perspėjimas yra teisingas, jog nusimetusi visuomenės ir prigimtinio įstatymo kontrolę, biurokratija paskandina sveiko proto ir elementaraus teisingumo sąvokas, piliečių ir valstybės interesus  įstatymų, instrukcijų, potvarkių ir savo interesų pelkėje.

Nesenai viena pažįstama pasidalino vienos institucijos atsakymu į jos užduotą klausimą, kuris iliustruoja biurokratinio pasaulio savitas taisykles, savitą kalbą ir ceremonijas, kurį paprastam žmogui sunku suprasti ir prie jo prisitaikyti:

„Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) 28 p. nustato, kad asmenų prašymai raštu, atsiųsti institucijai elektroniniais ryšiais, turi būti pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, arba suformuoti elektroninėmis priemonėmis, kurios leidžia užtikrinti teksto vientisumą ir nepakeičiamumą. Asmenų prašymai, pateikti elektroniniais ryšiais nesilaikant Taisyklių 28 punkte nustatyto reikalavimo, per 2 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo institucijoje grąžinami asmeniui ir nurodoma tokio prašymo grąžinimo priežastis (Taisyklių 42 p.). Šiuo atveju 2016  m. liepos 5 d. iš  …………….@gmail.com  elektroninio pašto siųstas asmens prašymas neatitinka Taisyklių 28 punkte nustatyto reikalavimo, todėl vadovaujantis Taisyklių 42 p. yra nenagrinėjamas“.

Šis atsakymas liudija, jog biurokratų pasaulis atitrūksta nuo kasdienės kalbos, žmonių poreikių, tampa nesuprantamas ir neįveikiamas eiliniam žmogui, todėl atsiranda tarpininkų (teisininkų ir advokatų) poreikis, be kurių žmogus tampa tiesiog valstybinio-biurokratinio gyvenimo autsaideriu. Nebent jis disponuoja pakankamomis lėšomis, kad galėtų pasisamdyti tuos tarpininkus. Antraip jo laukia antrarūšio piliečio likimas, tuščias susirašinėjimas ir bėgiojimas nuo vieno langelio prie kito.

Lietuva yra šalis, kuri turi biurokratų perteklių, bet kuriai trūksta valstybininkų. Neatmestina, jog kai kurie biurokratai turi ir sąžinę, ir padorumą, ir valstybinį mąstymą, t.y. gali būti vadinami valstybininkais, bet bendra patirtis rodo, jog daugumas biurokratų nėra užaugę iki tokio laipsnio, todėl Lietuvos respublika skęsta problemose ir nesimato jai optimistiškos ateities.

Valstybės ir valdininkų egzistavimas turi prasmę tuomet, kai jų pirmasis tikslas ir svarbiausia užduotis – tarnauti piliečiams ir bendram gėriui, kai padedama piliečiui būti atsakingam už savo gyvenimą ir veiklą, kai pasitikima bendru pagrindu, kurį gauname užgimdami, kurį perduoda tautinė ir religinė kultūra – prigimtinį įstatymą, įspaustą gamtoje, protuose ir sąžinėje. Valstybės aparatas neturėtų naikinti visuomenės, kaip vyksta dabar Lietuvoje, bet ją vystyti ir gausinti. Ir naujoji D.Britanijos premjerė Teresė May savo programoje paminėjo siekį, kad valstybės institucijos gyventų ne sau, bet piliečiams.

biurokratija

„Suvalkų koridorius“ ir nepilietiškumas – Lietuvos „Achilo kulnas“

JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodges yra teigęs, jog Rusijos Federacija Baltijos šalis galėtų užimti per pusantros – dvi paras, izoliuojant jas nuo Lenkijos ir tuo pačiu nuo NATO „Suvalkų koridoriaus“ ruože. Tai Baltijos šalių „Achilo kulnas“, 65 km ruožas, kuris prasideda Kaliningrado srityje ir baigiasi Baltarusijoje. Abiejuose taškuose yra pakankami kariniai pajėgumai izoliuoti Lietuvą nuo NATO teritoriniu požiūriu. Nebūtina užimti visos Lietuvos teritorijos, užteks to koridoriaus, kad ši šalis taptų visapusiškai izoliuota ir valdoma iš kito „centro“.

Jei taip įvyktų, NATO neturėtų jokių galimybių pasipriešinti šiam žingsniui. Nepakaktų planuojamų užsienio batalionų ir Lietuvos pajėgų atremti šį žygį. Akivaizdu, kad Rusija galėtų pagrasinti atominiu ginklu, jei būtų imtasi atkovoti jos okupuotas NATO nares.

Ar tikrai rizikuos likusios karinės sąjungos narės veltis į didelį ir ilgą konfliktą, kad apgintų nedideles ir nereikšmingas Baltijos šalis? Teoriškai turėtų pasireikšti solidarumo įsipareigojimas, tačiau kai kurių šalių ekonominiai sprendimai parodo, jog praktiniai sumetimai yra aukščiau ideologinių. Pavyzdžiu čia galėtų būti Vokietija, kuri kartu su Rusija tiesia antrą dujotiekį, nepaisydama kitų Baltijos šalių interesų ir protestų. Didieji eilinį kartą nesiskaito ir nulems mažų valstybių ateitį.

Belieka melstis, kad tai neatsitiktų, ir ruoštis, jei tai atsitiktų. Klausimas, ar dar bus kam ginti Lietuvą, nes milijonas pajėgiausių, bet idėjiškai silpniausių jos žmonių emigravo, ir, tikėtina, nemažai likusiųjų baiminsis pasilikti Suvalkų žaibo grėsmėje, kol Lietuva neturės realios karinės galios sulaikyti antpuolį bent kelioms savaitėms, kol atskubės didesnė NATO pagalba.

Žvelgiant iš Lietuvos provincijos ar neturtingo daugiabučio gyventojo perspektyvos, niekas iš esmės nepasikeistų: ar dabar žmogus vargsta, ar paskui teks vargti, vis tas pats. Žvelgiant iš dabartinės valdančios daugumos perspektyvos, irgi mažai kas keistųsi – liktų beveik tie patys ir jiems nebereikėtų drebėti dėl perrinkimo valdomos demokratijos tikrovėje.

Ar Lietuva turi ir supranta savo misiją, pašaukimą, tikslą, dėl kurio būtų verta melstis, darbuotis ir gintis? Savo piliečius skriaudžianti, nemylinti, jų sau nesistengianti laimėti, rimto dvasinio ir ideologinio pagrindo neturinti respublika gali būti jų pačių išduota esminėmis akimirkomis. O koks skirtumas materialiai, kultūriškai ir dvasiškai vargstančiam žmogui, kurį suplyšusį švarką užsidėti, kurį poną keikti: lietuvišką ar rusišką?

koridorius

Brexit: ES supervalstybės siekiai

Kaip reaguoti katalikui į D.Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos? Klausimas yra labiau politinis negu religinis, tačiau nereikėtų pamiršti, kad dvasinė žmogaus būklė yra visko, kas reiškiasi į išorę, priežastis. Keletas asmeninių minčių apie Brexit.

Pirmiausia dėmesį patraukė popiežiaus Pranciškaus reakcija į šią žinią, kai žurnalistai paprašė pasidalinti savo nuomone lėktuve, parskraidinusiame jį iš vizito Armėnijoje, – rami, gal net pasyvi: „Tokia yra tautos išreikšta valia, kuri reikalauja iš mūsų visų didelės atsakomybės už Jungtinės Karalystės gyventojus ir už viso Europos kontinento gerovę bei sambūvį“. O juk galėjo rypuoti, aimanuoti, susiimti už galvos, nes, girdi, – tokia tragedija! Popiežius apie gėjus kalbėjo  su didesniu užsidegimu (sakė, jog Bažnyčia turėtų atsiprašyti jų…) ir aiškiau negu apie Britanijos pasitraukimą. Panašiai reikėtų reaguoti ir mums – ramiai, nes iš esmės nieko tragiško neatsitiko. Tokia šalis kaip D.Britanija su savo patirtimi, įdirbiu, svoriu ir ryšiais tikrai neprapuls, bet prasidėjęs ES byrėjimas nėra vienareikšmiškai geras procesas.

Visgi yra įdomu, kokios priežastys nulėmė D.Britanijos pasitraukimą. Akivaizdu, jog ši šalis nuo pat pradžių nesutarė su ES ir nuolat kritikavo ją, jog pradžioje buvusi ekonominė sąjunga vis labiau pavirto politine, ideologine sąjunga, su vis labiau įsismarkaujančios ES Komisijos diktatu ar net diktatoriškumu. Komisijai užkliuvo ne tik D.Britanija, bet ir Vengrija, paskutiniu laiku – Lenkija, nuolat rusena įtampa su Austrija.

Komisijos tikslas yra aiškus – dar stipresnė jos valdžia, dar mažesnis narių suverenitetas, viską lenkiant link Europos supervalstybės. Britanijos išstojimas, patriotinių partijų sustiprėjimas ir pergalės valstybėse narėse Komisijai parodė, jog jos tikslams yra nepritariama, kad ši supervalstybė tėra superburbulas, pučiamas susireikšminusių biurokratų Briuselyje. Valstybėse narėse prabudo išlikimo instinktas, nes Briuselis ėmė uzurpuoti vis daugiau galios ir sprendimų.

D.Britanija turi ilgą imperinę istoriją ir savimonę, todėl tapti vasaline provincija jai neleidžia savigarba. Šalys, kurios buvo įvairių globėjų globojamos, su kartėliu  prisimena sąjungas ir centralizacijas, todėl su įtarumu žvelgia į vis labiau besiveržiančią kilpą ant rankų, prikrautų ES paramos.

Pavyzdžiu galėtų būti ne tik Komisijos vienašališkas emigrantų iš Azijos ir Afrikos siuntimas į to nenorinčias Europos šalis, bet ir dabar vykstančios ES derybos su Kanada dėl laisvos prekybos sutarties. Komisijos vadovas Jonas Junkeris pareiškė, jog jam nereikia valstybių narių pritarimo ir dalyvavimo diskusijose, nes Komisija vienašališkai už visus suderės ir sutars, Europos Parlamentas – pritars. Tuo tarpu daug šalių narių reiškia nepasitenkinimą tomis derybomis, nes prasilenkiama su atskirų valstybių įvairiais interesais, pažeidžiamas demokratinis principas. Ne tik Belgija, bet ir Bulgarija, Rumunija, ypač Austrija, yra nepatenkintos Komisijos savavaliavimu. Vėliau tą pačią sutartį planuojama pritaikyti JAV ir ES prekybai.

Reaguodamas į Austrijos priekaištus Junkeris su jam būdinga arogancija pavadino jos pretenzijas „austrišku absurdu“, pridėdamas, jog labai gerbia Austrijos demokratiją… Panašiai Briuselio politikai reagavo į Lenkijos naująją dešiniųjų vyriausybę (gerbė piliečių valią, bet priešinasi jų išrinktai valdžiai). Taip pat Komisijos požiūris į Britanijos referendumą buvo arogantiškas, leidžiantis į grasinimų, gąsdinimų ir žeminimo retoriką. Galų gale ėmėsi plano kuo greičiau centralizuoti valdžią, kad užkirstų galimybę išstoti iš ES kitoms šalims. Tai skamba nerimtai ir kelia nerimą.

Akivaizdu, kad sunkaus charakterio, valdingas asmuo ir jo vadovaujanti institucija kels dar daugiau įtampų, užsitrauks demokratijai priešiško veikėjo vardą ir prives prie dar didesnės krizės. Kita išeitis – reformuoti į totalitarizmą linkusią Briuselio biurokratų kontorą, kuri pristato save kaip nereformuotiną.

Brexit tapo galutine priemone pasipriešinant Briuselio vykdomai centralizacijai, šalių unifikavimui ir nacionalinių vertybių naikinimui.  ES byrėjimas prasidėjo, kadangi valstybės pajuto laisvės ir nepriklausomybės praradimo pavojų Europos Sąjungos (o gal čia atgimusi Vokietijos šventoji imperija?) tautų penkių žvaigždučių kalėjime…

Pirmame sakinyje keltas klausimas, kaip reaguoti į Brexit. Čia tiktų Jėzaus ir šv.Pauliaus žodžiai: „būdėkite ir melskitės“ bei „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“.

Lietuvos Respublika nutolo nuo klasikinių valstybės tikslų

Praėjusi savaitė buvo ypatinga tuo, jog lietuviško interneto puslapiuose aptarinėtos nepamatuotai didelės maisto kainos lietuviškose parduotuvėse. Dar anksčiau matėme Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios reportažus iš Lenkijos, kurią užplūdo lietuviško maisto nebeįperkantys piliečiai. Atrodo, jog Lietuvos Respublika tapo rojumi postsovietams, bet pamote savo piliečiams, kurie bėga iš jos, kaip kad bėga iš namų nemylimi vaikai.

Kas vyksta Lietuvoje – ar vien tik maisto revoliucija? Kadaise panašią buvo sukėlusi karalienė Marija Antuanetė, badaujantiems gyventojams patarusi vietoj trūkstamos duonos valgyti pyragus. Žeminami žmonės pasiuto ir nukirsdino arogantišką egoistę. Panašu, kad rinkėjai „giljotinuos“ arogantiškus socdemus, kurių premjeras neįžiūri kainų padidėjimo.

Kažkas pašaipiai pavadino šį maisto kainų sukeltą maištą primityvizmu, tautos degradavimo ženklu, jog labiau rūpinamasi maistu, tačiau ne valstybės bendru nuosmukiu. Iš dalies galima tokiam teiginiui pritarti, bet „kalafiorų revoliucija“ turi ir filosofinį išmatavimą – teisingumo ir valstybės prasmės klausimą.

Matant, kaip atsainiai valdžia rūpinasi savo piliečiais, dera prisiminti pamatines Vakarų civilizacijos idėjas, kurias pasiūlė Antikos filosofai (ypač Sokratas, Platonas, Stagiritas, Aristotelis), jas perėmė ir papildė žydų ir krikščionių religijos, tačiau kurios Lietuvoje tapo primirštos, tarsi Lietuvos Respublika nepriklausytų tai civilizacijai. Gal tai skamba ir utopiškai, bet galima rasti neblogų pavyzdžių kai kuriose Europos valstybėse, kurios yra populiarios lietuvių emigrantų tarpe.

Pirmoji taisyklė yra ši: valstybė egzistuoja žmogui, dėl žmogaus, kad žmogus galėtų gyventi, gyventi gerai ir kad jo gyvenimas būtų geras.

Valstybė nėra tikslas, bet instrumentas visų piliečių laimei, asmeninei ir bendruomeninei naudai (bendram gėriui) pasiekti, todėl valstybė teisingai funkcionuoja, geriausia politinė santvarka yra tuomet, kai privalomai siekiama dalykų, kurie žmones padaro labiau laimingus,  leidžia jiems jaustis gerai ir būti gerais. Laimės ir gėrio siekimas yra valstybės gyvenimo ir veiklos „priežasčių priežastis“. Pavyzdžiui, euro įvedimas buvo siekiamas ir skelbiamas kaip didesnės naudos garantas, iš esmės buvo teisingas žingsnis, tačiau kaip tapo pritaikytas, tapo didžiausia katastrofa daugumai šalies žmonių.

Aristotelio mintimi, gerai gyvenama ir geras gyvenimas yra tuomet, kai žmogus yra laimingas. Papildant pridėčiau, jog laimė reiškiasi kūniška, psichine ir dvasine plotmėmis: žmogus turi tinkamas sąlygas darbuotis, maitintis, ilsėtis ir gydytis; gyvena nestokodamas jo psichikai būtinų draugystės, ramybės, šeimos, bendruomenės, kūrybos, pažinimo, vilties ir kitų būtinų vertybių; kai laikosi Vakarų civilizacijai pamatinių moralinių taisyklių – dešimties Dievo įsakymų ir Kristaus meilės įsakymo, taip išvengdamas sunkių nuodėmių, semdamas džiaugsmą ir ramybę iš maldos bei liturgijos.

Kad laimė, pagrindinis valstybės ir įstatymų tikslas būtų įmanoma, privalu laikytis teisingumo, kuris yra laimės pagrindas. Teisingumas turėtų būti aukščiausioji dorybė visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Kuo daugiau teisingumo, t.y. gyvenimo pagal dorybes, tuo daugiau darnos ir tvarkos, tuo labiau įmanoma laimė ir gėris. Tuo tarpu neteisingumas visada reiškiasi kaip blogis, kvailystė, veda į frustraciją ir pykčius.

Iš esmės, teisingumas – tai daugybės dorybių suma ir sintezė. Dėl šios priežasties kiekvienas pilietis turi stengtis ir valstybė turi sudaryti sąlygas piliečių dorybingumui ugdyti ir išsaugoti. Dorybėms lavinti turėtų pasitarnauti ugdymo, švietimo sistema bei teisės normos, meno ir religijos iškeliami didvyriai ir šventieji, kurie dorybę įvardija, gina, išaukština, apdovanoja, o ydą – nurodo, jos netoleruoja, stengiasi pataisyti.

Antikos filosofai ypač pabrėžia tvirtumo (vyriškumo), saiko ir draugiškumo dorybes, kai išliekama gretoje per karą ir sunkius išbandymas, nepabėgama, nemetamas ginklas, kai atsisakoma paleistuvystės, prievartos, girtuokliavimo, kai žmonės siekia sugyventi taikiai, nesielgiama nemandagiai, agresyviai ir t.t. Krikščioniškoji tradicija taip pat pateikia panašų 4 didžiųjų dorybių sąrašą: išmintingumas, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Aristotelio ir Platono mokyme pabrėžiama „auksinio vidurio“ taisyklė, kurią atranda išmintimi besivadovaujantis protas, tačiau čia remiamasi ne tiek skaičiais ir kiekiais, kiek individualia asmens laime ir gėriu. Tai nieko bendro neturi su apetitu, kurį skatina reportažai apie popso žvaigždžių ir turtuolių prabangą.

Teisingumas, pasak Sokrato, tai ne tik žinoti, kas yra teisinga, bet būti teisingu, teisingai elgtis su kitais, nes teisingumas yra „dorybė kitiems, dėl kitų“. Tai svarbu yra materialiuose ir teisiniuose reikaluose, kad valstybėje būtų teisingai pasidalijama ir nauda, ir įsipareigojimais, laikomasi lygybės bei teisingų mainų.

Toks yra klasikinis supratimas, kurį stengiausi glaustai pateikti. Ar tai yra utopiška, kad kiekvienas asmeniškai ir visi drauge bandytume skleisti geros nuotaikos, mandagumo, savitarpio pagalbos nuotaiką? Kiek Lietuvos Respublika tuo vadovaujasi? Emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, skyrybų, sergamumo ir nelaimingumo požiūriais Lietuva yra pirmaujančiose vietose, tai reiškia, jog dorybės nėra praktikuojamos ir teisingumas nėra pati svarbiausia vertybė.

Maisto, kitų prekių ir paslaugų kainų skandalas parodė, jog dabartinė valdžia yra nutolusi nuo eilinių piliečių, nežino ar nenori žinoti, kaip paprasti žmonės gyvena, menkai stengiasi, kad žmonės jaustųsi oriau ir turėtų daugiau progų džiaugtis savo šalimi, o pavienė ir korporacinė godulystė siekia išvengti bendrojo gėrio siekio. Belieka tik užjausti tokią valdžią, jei nesugeba sukontroliuoti tokio menko dalyko kaip kainų ir godulystė, ką ten kalbėti apie piliečių laimės siekimą!

Žmogus savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, kurios gyvenimas gražiausiai skleidžiasi šeimoje, tautoje ir valstybėje. Jis tiek laimingas, kiek laimingas yra dorybingoje šeimoje ir valstybėje, ir tiek nelaimingas, kiek nelaimingas dėl šeimos ir valstybės nedorybingumo.  Kita vertus, būtų klaidinga manyti, jog dėl kiekvieno mūsų asmeninės laimės pilnai atsakinga tik valstybė, tarsi mes patys individualiai nebūtume atsakingi už savo gerą savijautą, sveikatą ir sąžinės ramybę.

Net jei valstybė tik nuvilia (taip buvo carmečiu ir sovietmečiu, panašu ir dabar), reikia puoselėti šeimos ir bendruomenių ryšius, nuoširdų tikėjimą ir gražius papročius, kurie gali suteikti jėgų, prasmės supratimą ir džiaugsmo patirtį, atsverti skaudžius išgyvenimus. Bet neužmirškime, jog artėja rinkimai: tai puiki proga pakeisti valstybės vairuotojus, kurie vairuoja mūsų šalį į ydų, konfliktų, liūdesio ir problemų pakalnę. Piliečiai turėtų priminti valdžiai, kad prioritetas – žmonių gerovė, kad valdžios dorumas priklauso nuo į ją išrinktų žmonių asmeninio dorumo. Kita vertus, kokie esame, tokią ir valdžią renkame.

Norėtųsi palinkėti jums žodžiais, kuriuos mėgsta nuolat kartoti viena pažįstama: „linkiu, būk laimingas!“. Štai kokio prezidento, Seimo narių ir premjero, merų reikėtų mūsų šaliai, kurie nuoširdžiai palinkėtų ir stengtųsi, kad visi būtume labiau laimingi teisingesnėje ir dorybingesnėje šalyje.

Kaip Jėzus reaguotų į teroro aktą Belgijoje?

Luko evangelijos 13 skyriuje atrandame liudijimą, kaip Jėzus reagavo į nelaimes, apie kurias jam pranešė panikuojantys ir išsigandę žmonės: „Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.

Galima neabejoti, jog už tokius žodžius šiandien Jėzus būtų apšauktas storžieviu, negailestingu, žmogiškumo neturinčiu žmogumi. Pagal šių dienų papročius jis turėtų išreikšti užuojautą, solidarumą, paskelbti gedulo dieną, padėti vainikus, uždegti žvakutes, rymoti susigraudinęs prie įvykio vietos ir t.t.

Evangelijos pateikia mums daugybę Jėzaus gailestingumo pavyzdžių, tačiau jo reakcija į žinią apie ištikusią nelaimę yra labai iškalbinga. „Jūs irgi pražūsite, jei neatsiversite“ – taip sakydamas, jis turėjo omenyje žmogaus moralinę ir dvasinę būklę, kuomet jis stoja prieš Dievo absoliutaus teisingumo teismą. Visi vienaip ar kitaip mirs, bet toji užgriūsianti žmogaus sielą teisingumo ir pragaro bausmės vizija turėtų mus išgąsdinti kur kas labiau ir paskatinti gyvenimo pakeitimui.

Šalia Jėzaus buvo nukryžiuoti du piktadariai, kurių vienas dergėsi iš Jėzaus , o kitas parodė tikros atgailos ir tikėjimo pavyzdį. Jėzus nekreipė dėmesio į pirmąjį, tačiau antrajam pažadėjo rojų. Panašiai nelaimėse ir teroro aktuose jis nekreipia dėmesio į žūvančius nusidėjėlius, kurie nebeturi sąžinės suprasti savo kaltę ir gailėtis dėl nusigręžimo nuo Dievo.

Savo pasisakymu Jėzus siekia išgelbėti tuos, kurie dar gyvena, kurie dar gali pakeisti savo mąstymą ir elgesį per atsivertimą. Panašiai reikia daryti išvadas ir susigriebti, kad būtų užkirstas kelias tolimesnėms klaidoms politiniame gyvenime. Sukvailėję Europos lyderiai prisikvietė sau svetimšalių, kurie „atsidėkodami“  sprogdina ne tik oro uostus ir metro traukinius, tačiau ir apkiautusių lyderių iliuzijas.

Dar didesnis nesusipratimas tų nelaimių akivaizdoje yra popiežiaus atliktas pabėgėlių kojų plovimo ir bučiavimo gestas, kuriuo yra pasipiktinę ne tik nuo teroro aktų nukentėję asmenys ir visuomenės, tačiau ir daugumas Lietuvos žmonių. Lietuviškuose interneto portaluose pasirodžiusių pranešimų komentatoriai kaip vienas yra nusiminę dėl to, ką daro popiežius.

Kas čia yra teisus? Kristus perspėjo dėl atsivertimo, o popiežius keliaklupsčiauja prieš lyderius, kurie sukvietė emigrantus, ir dar jiems kojas bučiuoja. Tai labiau primena nerimą keliančią tendenciją, kai Europa ir Bažnyčia bus parklupdyti  islamo prievartos.

popiezius.buciuoja.kojas

Ps. Bent tiek gerai, kad popiežius suteikė teisę kritikuoti jį, kai knygos autoriui Antoni Socci atsiųstame laiške jis pareiškęs, jog popiežiaus kritikavimas yra ne tik kad tinkamas, bet ir labai geras dalykas pačiam popiežiui.

Kovo 11-oji Lietuvos „Titanike“

Matant vis prastėjančią Lietuvos respublikos dvasinę, moralinę, demografinę, pilietinę, ekonominę padėtį, atmintyje iškyla filmas apie skęstantį laivą „Titaniką“. Kas metai valstybinių švenčių šventimas darosi vis liūdnesnis, vis labiau praranda prasmę, kadangi šalis vis labiau grimzta į neviltį ir bejėgiškumą, vis sunkiau darosi kažką pakeisti.

Patriotinės šventės primena filmo siužetą, kuriame rodomas ant denio grojantis orkestras, atliekantis gedulinę melodiją „Dieve, arčiau Tavęs“. Šventės metu aptarinėjamos antraeilės temos primena rūpestį dėl girgždančių durų viršutiniame denyje, kai nenorima pripažinti, jog korpusas yra įtrųkęs, o apatiniai deniai jau užpildyti vandeniu. Lietuvos provincija skęsta, o valdžia ginčijasi dėl Vijūnėlės dvaro.

Esamos Lietuvos bėdos šaukte šaukia, kad dabartinė jos būklė yra savižudiška, trumparegė, neįkvepia, nereikalinga joje gyvenantiems žmonėms, kurie masiškai neina balsuoti, palieka absurduose ir rietenose skęstantį kraštą, nebekovoja prieš esamas negandas, slepia perteklinius piliečiams mokesčius nuo vyriausybės, nebegimdo naujų žmonių ir dar abortų kraujo pūta išplauna į Baltiją, ir t.t.

Daugybę kartų istorijos įvykiai parodė, jog Lietuva pasauliui yra nereikalinga. Nebent kaip teritorija prieiti prie jūros, kaip pigios darbo jėgos eksporto šalis šalia kitų panašių. Lietuvos durpių ir žvyro, pavyzdžiui, Vokietijai ar JAV tikrai nereikia. Pasaulis sėkmingai egzistavo ir toliau egzistuos ir be Lietuvos, kurios egzistavimas kaimynams yra nelogiškas, o ir mums patiems – labiau stebuklingas negu įmanomas.

Lietuva gali ir tūri būti reikalinga tik patiems lietuviams, todėl jei jie nekovos, nesistengs išlaikyti Lietuvos, tai niekas kitas to nepadarys, jos ir nebus. Jei nesistengs išlikti politiškai ir moraliai organizuota tauta, kurianti vertybėmis ir aiškia valia pagrįstą valstybę, tuomet taps asimiliuojama etnine grupe kitos valstybės sudėtyje. Taip jau buvo atsitikę ne vieną kartą.

Kam reikalinga tautos ir valstybės nepriklausomybė? Nepriklausomybė nėra tikslas savyje, bet priemonė, būdas įgyvendinti tautos tikslus, noras gyventi pagal savo kultūrą, nuomonę, išvengti išorės primetamo diktato. Tai siekis, kad šalis turėtų jos labui dirbantį ūkį, kurio vaisius, pelną pasiima ji pati, o ne kažkas iš išorės. Tai pastangos, kad šalis nebūtų naikinama jos pačios rankomis per klastingai pakoreguotą kultūrą ir ūkį.

Nors sakoma, kad pinigai valdo pasaulį, tačiau filosofai yra kitos nuomonės, jog būtent idėjos valdo pasaulį, o pinigai tėra vienos ar kitos idėjos įgyvendinimo instrumentas. Lengva pastebėti, kad šalys, visuomenės ir šeimos, kurios yra labiau atviros antgamtinėms ir moralinėms vertybėms, randa išeitis, greičiau gyja. Juk ir teologijoje yra teigiama, jog metafizinės klaidos lemia ir fizines, gyvenimiškas klaidas. Tai, jog Lietuva ėmė skęsti problemose, yra įrodymas, jog ne ta dvasia, ne tos idėjos čia yra įsivyravusios. Kas pajėgus tai pakeisti?

Otto Bismarkas apie XX am. pradžioje įsisteigusias naujas valstybes prie Baltijos jūros sakė, jog ne vokiečiai jas sunaikins, bet jos pačios save, kai bus paliktos savo pačių valiai. Panašu, kad dabartinės Nepriklausomybės ideologija ir vertybės veda į niekur. Silpnas elitas, silpna visuomenė, silpni piliečiai gyvena vagystės svajonėmis, kaip čia vienas kitą apsukti ir apvogti, pasinaudoti atsiradusia galimybe apiplėšti kitą.

Valstybė menkai besirūpina, kad pasitelkus mokyklą, parapijas, šeimas, organizacijas padarytų viską, jog nedaugėtų silpnų, nekompetetingų, nelojalių, neišmokytų ir stokojančių vertybių bei esminių dorybių piliečių, nes jų daugėjimas reikš nesibaigiančias problemas.

Kita vertus, Tėvynė – tai labiausiai namai, šeima, mylimi žmonės. Kuo daugiau skyrybų, susidėjusių, smurtaujančių, skurdo pažemintų šeimų ir betėvių vaikų, tuo daugiau įsiskaudinusių žmonių, tuo mažesnė meilė šeimai ir šaliai.  Jei Lietuvoje lieka gyventi nors vienas mylimas, artimas giminaitis, draugas, jei yra mylimas kaimas ar miestelis, kuriame gyvena draugiški ir svetingi žmonės, jei kurioje parapijoje už mus meldžiasi brangus dvasios tėvas, tuomet ir Lietuva kitaip atrodo. Girdžiu nuolat: giminių ten nebeliko, ant tėvų kapo užpylėm betoną, kad piktžolės neaugtų, nebėra reikalo ir prasmės ten važiuoti.

Lietuvos Respublika tapo didžiausiu nuoskaudų šaltiniu per dvigubus standartus, per politines intrigas ir paprasto žmogaus apleidimą, naikinant kaimą ir parapijas. Sovietinių laikų nuoskaudos dar nesibaigė, dar toliau nuvilia žmones, kadangi senieji skriaudikai tik pasikeitė pavadinimą, o tie patys asmenys toliau moko gyvenimo ir reguliuoja visus reikalus. Jie pramušė Lietuvos „Titaniko“ šoną, bet išplauks su gelbėjimo valtimis, kai užsems ir viršutinius denius. O kol kas tegroja gedulinė muzika.

 

Vargšų evangelija. III Gavėnios sekmadienis

Skaitant šio sekmadienio evangeliją apie vaisių nenešantį medį, galima lengvai suprasti, jog čia kalbama apie žmones. Jie kažkuo panašūs į medžius: vieni auga geroje dirvoje, kitiems tenka augti ant uolų. Didysis pasaulio sodininkas neranda vaisių ant vešlaus ir prižiūrėto vaismedžio, todėl nusivilia juo ir priekaištauja dėl alinamos žemės, liepiama jį iškirsdinti, tačiau paskutinę akimirką susilaiko dar duodamas šansą.

Tam tikra prasme, tai tikras buržuazinis pasakojimas apie tuos, kurie neduoda vaisių, bet išeikvoja žemę, ir tuos, kurie duoda vaisių, bet patys skursta. Tai verčia susimąstyti apie viso pasaulio varguolius, kurių yra dauguma ir kurie valdo tik 5 procentus pasaulinio turto. Taip yra todėl, jog kaip višta deda kiaušinius, kaip sliekas purena žemę, kaip kiaulė gamina mėšlą, taip vargšas žmogus turi daug dirbti ir nemažai padaryti, kad gautų mažą algą.

Su šio pasaulio vargšais yra labiausiai nesiskaitoma, tačiau jie yra labiausiai reikalingi ir naudingi, todėl viskas daroma, jog jie neišnyktų. Jiems duodama minimali alga, pragyvenimo minimumas, pašalpos, kad jie būtų nuo savo ponų priklausomi ir jų supykę  nenužudytų, neštų jiems kuo gausesnių vaisių.

Didelis privalumas bet ir galvos skausmas, kad valstybių sienos tapo atviros, todėl varguoliai bėga pas geresnį poną arba į tokią aplinką, kur visuomenėje visi gyvena panašiai, nėra baudžiavinės priklausomybės. Lietuvos didžiausias eksportas – tai jos išbėgantys žmonės, todėl netekus milijono ir vis toliau nesustojant tam srautui, siūloma importuoti į jų vietą vargšų iš Ukrainos, Kinijos ar dar iš kur, kad sunkaus darbo už mažą algą, kitaip sakant, ant uolos augančių derlingų medžių nepristigtų.

Vargšas yra naudingas ne tik kapitalistams, bet ir visoms politinėms sistemoms ir partijoms, taip pat ir socialistams, visokio plauko vargšų gelbėtojams, kurie vargšų nevilties dėka laimi rinkimus ir gali gyventi iš nuo jų minimumo atskaičiuojamų mokesčių. Vargšai ne tik daug dirba už mažą algą, bet ir brangiai skolinasi, todėl be jų žlugtų bankai ir greitų paskolų kasos.

Taip jau yra, ir nieko čia nepakeisi, jog vargšai sudaro žmonijos daugumą, nes daugumas yra intelektualiai ir finansiškai nepajėgūs kažkam daugiau, tesugeba atlikti paprastus ir atsakomybės nereikalaujančius darbus. Augdami ant ekonominės, kultūrinės uolos sėja savo vaisius ant skurdžios žemės, jų obuoliai netoli nuo obels tenukrinta, daugina vargšų būrį. O kai daug vargšų, tai ir darbo vietų paklausa didesnė, todėl ir algą galima numušti, ir vargšus tarpusavyje supjudyti, jais manipuliuoti, juos papirkti už padidintą minimumą. Turtuoliams nereikia nerimauti dėl konkurencijos, nes kiek nori, tiek sau algos ir pasiskiria.

Bijodami dar didesnio vargo, vargšai nebenori gimdyti ir auklėti vaikų, todėl atsiranda demografinės ir ekonominės problemos. Tai visiškai nejaudina jų ponų, kadangi Azija plyšta nuo dar didesnių vargšų, kurie dirba už ryžių saują.

Kad vargšų būtų pakankamas kiekis, sugalvota atstovaujamoji demokratija, nes vargšų dalyvavimas tiesioginiame  valdyme reikštų padidintus mokesčius turtingiesiems. Vargšų praturtėjimas, išpuikimas ir dykinėjimas, priėjimas prie tiesioginės valdžios gali pakirsti konstitucinę brandžiosios demokratijos sistemą, nes kas tada daug dirbs už mažą algą, kas galės žaisti vargšų viltimi per rinkimus?

Žvelgia Jėzus į įvairius pasaulio žmones kaip į medžius ir sako: „Kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta“. Kas tarpo gerose sąlygose ir užkietino širdį kitiems, bus iškirstas kaip tas medis. Jėzus priėmė neturtingo žmogaus gyvenimo dalią, solidarizuodamasis su tais, kurie duoda daug vaisių, nors tenkinasi skurdžiomis sąlygomis.

Labiausiai Dievo laukiamas vaisius yra ne praturtėjimas, bet širdies atsivertimas, kuri sugeba mylėti ir dalintis, užjausti ir padėti, nebijo paprastumo ir vargo, nesiekia turtuolio puikybės, nepasiduoda ir šio pasaulio ponų manipuliacijoms.

Vasario 16-osios proga.

Praėjo vasario 16-oji. Nei minėjau, nei švenčiau, bet maldoje Viešpaties prašiau švelnesnės pabaigos išprotėti baigiančiai lietuvių tautai ir jų įkurtai respublikai. O ko gali laukti žydšaudžių, šventvagių ir bedievių šalis, renkanti buvusius komunistus, kuri per 20 metų neteko milijono jaunų žmonių, neįvykdė esminių pertvarkų ir istorinio teisingumo, apiplėšė parapijas ir paprastus žmones? Prisidedu prie kitų, kurie nebesitiki, kad toje šalyje kažkas savanoriškai pasitaisys į gera, nes kasmet bus tik blogiau, kol vėl bėdos ir kančios atves į protą. O gal ir neatves, o gal ir nebespės, gal beliks tik išnykti.

Vasario 16-ąją girdint pasaldintas, nuo tikrovės atitrūkusias, juokingas ir veidmainiškas prakalbas, matant tas keistuoliškas šypsenas nuo balkonėlio, norisi skaldyti anekdotus, kurie prasidėjo senovėje ir tęsiasi dar šiandien šizofrenija sergančioje respublikoje. Įdomumo dėlei internete paieškojau, ką apie lietuvius mano ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos.

Pavyzdžiui, rusams ir baltarusiams mūsų egzistavimas yra nelogiškas. Vienas rusų istorikas mus pavadino – „Litovskaja Rus“, kadangi iki pat XVI amžiaus kanceliarinė kalba Lietuvoje buvo senoji slavų, ir kadangi didžiąją dalį savo istorijos šis kraštas priklausė Rusijai.

Kitas istorikas iš Baltarusijos  teigia, kad pirmasis Lietuvos paminėjimas buvo ne „Litua“ – bet „Litva“ vardu, nes kadaise lotynų kalboje u nuo v galėjai atskirti tik iš konteksto, tikrieji litvinai (lietuviai) yra baltarusiai, ir mes esame „lietuvisais“ pasivadinę žmudinai-samogitai (žemaičiai), kadangi didžioji dalis senosios Lietuvos teritorijos dabar yra Baltarusijoje, o dabartinė Lietuvos teritorija didžiąja dalimi sutampa su buvusios Žemaitijos kunigaikštystės teritorija. Lietuvos nelogiškas egzistavimas stebina ne tik rytų kaimynus, bet ir vakariečius: respublika veržiasi į Vakarus su rusiška kultūra, sovietiniu mąstymu ir postkomunistais valdžioje.

Mums broliška lenkų tauta, tiksliau jos elitas, visada į mus žiūrėjo kažkiek iš aukšto, tačiau ne be pagrindo. Kažkoks iš pagonybės laikų ateinantis lietuvių bukumas ir užsisklendimas atkreipė ir jų dėmesį. Baudžiauninkų-kolūkiečių esmę nusakančiu pavadinimu „runkeliai“  jau nuo viduramžių lenkai vadino lietuvius (nuo žodžio „boćwiniarz“ – batvinius, burokas, runkelis). Šis pavadinimas populiarus ir šiandien, apibūdinant buką, primityvų žmogų.

Antai lenkų rašytojas Wincenty Pol 1843 r. m. apie Lietuvą rašė: „Ten kitoks pasaulis ir kitokie žmonės / Gūdus, lygus ir mieguistas kraštas“. Atsakomybės, strategijos ir blaivaus požiūrio nebūvimu mes ir toliau liekame mieguistumo ištiktas kraštas.

XVI am. viduryje po Lietuvą keliavęs Karūnos (Lenkijos) pilietis Maciej Stryjkowski apie lietuvius rašė: „Kokia netašyta, laukinė, po laukus besibastanti liaudis. Sunku suprasti jų mikščiojimą Ką, Kur, Keip, Kȗo“. Kaip pirštu į akį durta, nesunkiai tuo galima įsitikinti aplankius degradavusį kaimą, kur tik trečdalis vaikų sugeba išeiti mokyklos programą, o daugumai – Ką, Kur, Keip, Kȗo!

Kitas lenkų rašytojas Oskar Kolberg, gyvenęs Lietuvoje 1836 ir 1837 m., lietuvius apibūdino tik viena neigiama savybe tarp kitų 11 teigiamų – kaip kandžius, nuolat nepatenkintus, pastoviai murmančius žmones (zgryźliwość). Leidžiu sau Vasario 16-osios proga tokiu pabūti ir pasijuokti iš keistuolių oratorių, kurie atkartoja liaudies dainos žodžius „ir iš balos tas gražumas mano prigimimo“. Tikrai iš balos.

Henryk Sienkiewicz savo veikale „Trylogia” stebina savo pastaba apie lietuvių ištvirkimą: „Kad lietuvis yra klastingas tipas – aišku, kad nevėkšla ir „runkelis“ – taip pat, tačiau paleistuvystė Lietuvoje ir šventojoje Žemaitijoje prilygo visiškai egzotikai „. Kitaip sakant, pranoko visas padorumo ribas. Nieko naujo, kai pasiklausai lietuviškos žiniasklaidos.

Ne tik kaimyninės tautos, bet ir lietuvis Vaižgantas išsakė savo nuomonę: „Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai tie lietuviai“. Ar kas pasikeitė?

Lenkų anekdotuose apie lietuvius ir latvius vyrauja rusų lažo, bulvių ir bado haliucinacijų temos,  kadangi tos tautos buvo ilgai pavergtos, nuskurdę, jų mąstymas – haliucinacinis, ir vienintelis valgis – įvairių pavidalų bulvė. Pavyzdžiui:

Trys lietuviai giriasi savo sūnumis:
„Mano sūnus tarnauja kariuomenėje, užkariavus kitą šalį gali prievartauti moteris kiek tik nori. Antras sako: :Mano sūnus yra ūkininkas, valgo bulvių kiek tik nori“. Trečias sako: „Mano sūnus – jau lavonas, jo vargai baigėsi“. Tiedu jam sako: „tu laimėjai, tavo sūnus yra geriausias, jam visi vargai pasibaigė“. Ir paskui visi trys liūdnai patylėjo.

Šaukia lietuvis kieme: „bulvę radau, bulvę radau“. Išbėga į kiemą jo žmona uždususi, kad ims iš džiaugsmo spiegti: „visa bulvė, visa bulvė“. Vyras jam sako: „su balandžio pirmąja – prima aprilis“.

Vaikšto alkanas lietuvis po lauką, ieško bulvių, bet neranda. Staiga išgirsta mekenančią ožką. Apsidžiaugė, kad visiems metams prisivalgys. Beieškant akmens užmušimui ožka pradingsta. Pasirodo, kad čia buvo tuščio pilvo gurgimas ir bado haliucinacijos. Lietuviui liūdna, nes jis yra alkanas, sušalęs ir jam vaidenasi. Su tokia nuotaika jis netrukus miršta.

Ar Vasario 16-ąją minime turėdami tik bulvės vertybę kaip dvasiniai vargšai, emociškai šalti vienas kitam, su netikro patriotizmo haliucinacijomis, su istorijos pabaiga: jau lavonas, visi vargai pasibaigė?

 

Lietuvių širdyje Dievo nebuvo, kai jie žydus šaudė

Nesenai pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškai“, kurioje pristatomas labai negarbingas lietuvių tautos istorijos fragmentas. Remiantis tardymų protokolais, liudininkų ir kitų šaltinių pateiktais duomenimis, knygoje atskleidžiamas tiesioginis ir materialus lietuvių dalyvavimas žydų tautos naikinime – holokauste. Taip nuo Lietuvos paviršiaus neteisėtu, nežmonišku būdu pašalinta apie 200 000 asmenų, kuriuos žudė, konvojavo, turtą pasisavino būtent daugiausia vietiniai lietuviai. Bent jau oficialiai krikščionybę išpažįstančiam kraštui – tai didelė gėda ir kaltė, kurios nebenusiplaus.

Tų įvykių akivaizdoje ir pašaliniai stebėtojai, ir aukos, ir budeliai klausė – kur tuomet buvo Dievas, kodėl nesutrukdė, nesustabdė to žvėriškumo ir neteisybės? Kaip jau tapo įprasta, kalti visi – tik ne mes. Net Dievas kaltas, kas atrodo labai absurdiška. Kita vertus,  čia reikia aiškintis, kaip suprantame Dievą ir apie kurį dievą klausiame, nes yra tik vienas tikras Dievas, o kiti dievukai – tai ligotos fantazijos ir absėdimų vaisius.

Remiantis moderniųjų laikų ideologijomis ir nekrikščioniškomis religijomis, nėra jokio pagrindo krimstis nei dėl holokausto, nei dėl abortų, nei dėl eutanazijos, nei dėl organų, nei dėl žmonių prekybos. Šiandien vedančiosios ateistinės ideologijos – materialistinio darvinizmo – šviesoje visa tai yra natūralu: išlieka stipriausieji, geriausiai prisitaikę, agresyviausios ir sumaniausios beždžionės. Kaip žinia, darvinizmo esmėje glūdi prievartos bei jėgos šlovinimas, teiginys, kad žmogus tėra gyvūnas, evoliucijos produktas. Pasak to, žydai tebuvo medžiaga išsilukštenti ir užviešpatauti to meto lietuviui „patriotui“ ar vokiečių arijui.

Šia ideologija išimtinai rėmėsi ir Hitlerio nacionalizmas, ir vokiškai-rusiškas komunizmas, ir dabartinis oficialusis mokslas. Tam tikros rūšies darvinizmas labai populiarus vyriausybių, oligarchų, bankų tarpe, kurie už visuomenės ir gyvenimo paraščių išmeta ir išnaudoja silpnuosius: vaikus, moteris, ligonius, neturtinguosius, invalidus ir t.t.

Taigi, „lietuviškoji beždžionėlė“ savu metu siautėjo gan agresyviai, ir nors pati buvo rudosios ir raudonosios „beždžionių“ tvatijama, nieko doro neišmoko. Ar kas pasikeitė Lietuvos džiunglėse? Čia ir toliau siautėja valstybės, oligarchų, šeimų, nusikalstamų struktūrų beždžionės, kuriems vienintelis argumentas – primityvi jėga ir gyvuliški instinktai. Mokykloje toliau dėstomas darvinizmas, eiliniai žmonės vienas su kitu elgiasi irgi panašiai.

Jei žvelgtume rytietiškų religijų žvilgsniu, pavyzdžiui, Indijos, žydų ar kitų tautų žmonių kančia tebuvo karmos pasireiškimas, atlygis už praėjusių gyvenimų klaidas. Jurgos Ivanauskaitė aprašytas rytietiškų religijų abejingumas kito kančiai niekuo nesuderinamas su krikščioniškos užuojautos samprata. Bet širdyje jaučiame, kad tie atsakymai yra nenormalūs, tai greičiau pabėgimas nuo tikrų atsakymų ir nevykęs pasiteisinimas.

Bibliniu mokymu, Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16), yra šviesa, ir be Jo žmonės tūno ir pažinimo, ir moralės, ir dvasinėje tamsoje. Dievui nieko netrūksta, žmogus jo egzistavimui nėra būtinas, tačiau žmogui Dievas yra gyvybiškai būtinas, ypač kai tapo sužeistas nuodėmės.

Dievas sukūrė žmogų kaip protingą ir laisvą būtybę, kuriam nurodė užduotį užbaigti savęs kūrimą, apsibrėžti. Kalbame apie antrąjį, t.y. moralinį žmogaus sukūrimą laikinojo gyvenimo bėgyje. Matydami šalies materialinį ir kultūrinį stovį, neabejokime – tai mūsų moralinė būklė atsispindi, mūsų santykis su Dievu ir žmogumi. Tautos moralė atsispindėjo žydus naikinant ir dabar neigiant kaltę.

Biblinis tikėjimas atskleidžia ir dvi gyvenimo plotmes – kūnišką ir dvasinę, kai kūniškumas yra svarbi prielaida, priemonė sielos raiškai, subrendimui ir išganymui, būties pakreipimui Dievop, kaip ženklų ir bendravimo laukas.

Kas vyko tuo metu, kai vieni žudė, o kiti buvo žudomi? Žmogus apibrėžė save Dievo atžvilgiu: vieni nuo Jo nusigręžė, paniro į pragaro tamsą darydami siaubingus dalykus, kitų gi sielos artėjo prie Dievo šviesos per kankinystę, jei tokią viltį savyje brandino. Kūnų žudymas nebūtinai reiškia sielų žudymą, nes, kaip skaitome daugelyje kilnių kankinysčių liudijimuose, žmogaus siela išeina iš šio laikino pasaulio kaip laimėtoja, paaukojusi Dievui aukščiausią auką. Knygoje „Mūsiškai“ pasakojama, kad į mirtį žydai ėjo nuolankiai, nesiblaškė. Šio pasaulio demonai turėjo galią tik jų kūnams.

Žinoma, fiziškai išnaikinus žydus, neliko Lietuvoje ir jų dvasinio indėlio. Lietuviams fiziškai išsikraustant iš Lietuvos, neliks ir lietuviškumo. Panašiai neįvykdžius materialinės restitucijos ir fiziškai naikinant parapijas, ėmė nykti ir krikščioniška dvasia.

Per materialinius dalykus mes apsibrėžiame, kuriame save moraliai ir dvasiškai Dievo ir žmonių atžvilgiu. Dėl šios priežasties Lietuva privalo atlyginti išlikusiems išžudytųjų žydų palikuonims kompensacijomis už tuos išluptus auksinius dantis iš jų mirusiųjų burnų, už begėdiškai užvaldytą  jų nuosavybę, už tuos kūnus, kurie dirbo Lietuvai, bet buvo sumesti ir trūnija nesutvarkytuose kemsynų ir šabakštynų kapuose, galų gale kaip atsiprašymo ir atgailos ženklą.

Klausimas, kur yra Dievas, neturi prasmės, nes Dievas yra savo vietoje. Bet ar dabartinė Lietuva yra Dievo šviesoje? Ne tik žydų klausimu, bet ir kitais negarbingais atvejais lietuviai nenori pripažinti savo kaltės ir atgailauti už ją.

Norėčiau paklausti, kuo geresni lietuviai už vokiečius, už rusus, už lenkus, kuriems jie turi tiek daug pretenzijų? Niekuo. Vienintelė Vokietija stengėsi vykdyti kompensacijų politiką. Savu metu Algirdas Brazauskas atsiprašinėjo žydų už lietuviškąjį holokaustą. Bet niekas jautriai neįsisąmonino tos kaltės ir atsakomybės prieš žydų tautą mąsto. Panašiai prieš išbuožintą ir visapusiškai naikintą Katalikų Bažnyčią, prieš išnaudojamus savo piliečius.

Tęsiasi moralinio aklumo, nepamatuotos puikybės, neteisybės prakeikimas, žudantis Lietuvos visuomenę naujomis apraiškomis. Atžagariomis rankomis vykdomas teisingumas sąlygos tai, kad lietuvių kapai išsibarstys po visą pasaulį, kur teisingumo ir pagarbos žmogui daugiau. Aktyviai dalyvaudama žydų eksterminacijoje lietuvių tauta užsitraukė savęs pačios eksterminacijos prakeiksmą, sąžinės praradimas ilgainiui sunaikins ir šią tautą.

Europa neturi aiškios nuomonės islamo atžvilgiu

Bažnyčios istorikas ir Popiežiškojo Istorijos Komiteto narys profesorius Gianpaolo Romanato bei religijos istorikas ir rumunų literatūros profesorius Paduvos universitete Roberto Scagno teigia, jog dabartinė oficialioji Bažnyčia neturi aiškios pozicijos islamo atžvilgiu. Kaip teigiama, iš Pietų Amerikos atvykęs popiežius Pranas nejaučia Europos kultūrinio ir istorinio konteksto, neturi to jautrumo, kurį turi Europos gyventojai, jam islamas nėra prioritetinis reikalas.
Tuo tarpu Rytų Europos šalys, kaip antai, Rumunijos ir Vengrijos gyventojai, kurių istorija buvo pažymėta kruvinų konfliktų su islamu, pasipriešinimu ir didelėmis netektimis, yra tvirtai įsitikinę, jog islamo sulaikymas įmanomas tik jėga.
Žinoma, šiais laikais popiežius negali prisiimti politinės atsakomybės dėl islamo plitimo, nes tai turėtų spręsti Europos valstybės, kurios taip pat neturi aiškios koncepcijos, ką reikia daryti.
Popiežius Benediktas XVI turėjo aiškią poziciją islamo atžvilgiu. Savo garsiajame pranešime Ratizbonoje labai atvirai nusakė esmines islamo savybes. Tai sąlygojo agresyvią islamo išpažinėjų ir politinio korektiškumo šalininkų reakciją. Galima sakyti, jog tada Bažnyčia išsigando ir pasitraukė nuo šios temos.
Akivaizdu, kad emigrantų antplūdis atnešė ir dar atneš daug problemų visam Europos žemynui, ateitis bus gan tamsi, islamo susidūrimas su krikščionybe Europos viduje įgaus vis didesnį konflikto pagreitį. Esminė priežastis yra ta, jog europiečiai senėja ir išmiršta, o musulmonų natūralus prieaugis yra nesustabdomas. Neatmestina, jog musulmonai gali sudaryti Europoje daugumą.

Sausio 13-oji Saviečių kaimo tragedijos šviesoje

Sausio 13-osios minėjimas šiais metais kaip niekad įvairus savo kontekstais, būdais ir formomis. Prisimename 14 žuvusiųjų ir apie 1000 nukentėjusiųjų prie televizijos bokšto ir seimo, kuriuos buvo įkvėpusi naujo gyvenimo naujoje Lietuvoje idėja, pavadinta Lietuvos laisve ir nepriklausomybe. Praėjus 25 metams nuo tų įvykių skaičiuojame šimtatūkstantines netektis tų, kurie nusivylę ar apleisti prasigėrė, degradavo, nusižudė, emigravo iš iliuzijose, neteisybėse gyvenančios ir save sunaikinti baigiančios Nepriklausomos Lietuvos poligono.

Vytautas Landsbergis atsisakė eiti į seimo rengiamą minėjimą, pavadindamas tą instituciją „veidmainystės namais“. Veidmainystės teatras tautinių minėjimų ir švenčių proga matytis daug kur. Bet ir pats Landsbergis ir kiti vadinamieji laisvės kovotojai savitu būdu įsilieja į veidmainystės teatrą Lietuvos Respublikoje.

Sąjūdis, nepriklausomybės paskelbimas, valstybės sukūrimas iš esmės nieko nepakeitė, bet dar labiau pablogino lietuvių tautos gyvenimą. Ypač ugdymo, vertybių, moralės, dvasingumo srityje. Visą tą laiką buvo vaidinamas atgimimas, atsinaujinimas, teisingumo atstatymas, vertybių perkainojimas, žmogaus orumo ir jo svarbumo iškėlimas, bet mes ir toliau turime tą pačią senąją nomenklatūrą, o dabar ir jų palikuonis, tas pačias korupcines tradicijas, vogimo įgūdžius, nepagarbą kitam žmogui, Bažnyčia išbuožinta, mokyklose tas pats tvaikas, kaimas degraduoja, tauta nyksta fiziškai.

Nežinau kiek pagrįstai, bet Landsbergiui priskiriamas kolūkių sunaikinimas, nieko alternatyvaus neduodant kaimo žmogui, įstumiant jį į beviltišką situaciją. Gal todėl prasigėręs kaimas taip aktyviai balsuoja už savo kvailintojus socialdemokratus ir darbiečius?

Buvusių komunistų užblokuota ir toliau nevykdoma Bažnyčios restitucija paliko apgailėtinoje būklėje kaimo parapijas, kurių nuosmukis taip pat prisidėjo prie bendros kultūros sunykimo. Ne tik civilinė valdžia, bet ir bažnytinė nesidomėjo ir nesistengė dėl kaimo parapijų.

Liūdnas to pavyzdys yra Kėdainių raj., Vandžiogalos parapijoje esantis Saviečių kaimas. Sunkiai suvokiamas krikščioniui dalykas, kai išprotėjęs tėvas nužudė savo mažamečius vaikus, paskandindamas juos šulinyje. Bet tai tik ledkalnio viršūnė, slepianti baisų Lietuvos kaimo ir apskritai šalies gyvenimo kontekstą, gimdantį degradavusius piliečius ir tragedijas.

Kitas veidmainystės teatre dalyvaujantis laisvės stabas yra vyskupas Sigitas Tamkevičius, kuris 19 metų vadovavo Kauno arkivyskupijai. Jo panosėje buvo ilgaamžė, garbinga, tačiau ypač nepriklausomybės metais nuvaryta, lenkų diskriminavimu garsėjusi pakaunės parapija Vandžiogaloje, kunigų tremties vieta. Joje jis buvo apsilankęs vos porą kartų, nieko gero nepadarė jos labui, todėl daug kas pasipiktino, kai neprašytas atlėkė laidoti tų paskandintų Saviečių kaimo vaikų, nekrikštų iš degradavusios Vandžiogalos parapijos, tų  degradavusio tėvo ir degradavusios respublikos aukų.

Parapija buvo baisiame stovyje, visapusiškai sugriuvusi. Kažkiek kovota, stengtasi dėl atgimimo ir pagerinimo, bet prieš sisteminį blogį galima kovoti tik turint sisteminį gėrį. Tik ten ir galėjo kentėti Jėzus stebuklingame kryžiuje, kuris puvo pelėsiais apėjusiame altoriuje. Bažnyčia buvo atspindys to, kas darėsi parapijoje: ištisi kiemai moraliai degradavusių, prasigėrusių, viskam abejingų žmonių socialdemokratų apvaldytoje vietovėje.

Neliko jokių gražių ir prasmingų jausmų švęsti Sausio 13-osios. Ypač mums, kunigams, kurie su savo parapijomis ir tikinčiaisiais, pasak prezidentės Grybauskaitės, buvome sovietiniais laikais ir dabar esame oficialiai atskirti nuo valstybės. Tai pabrėžiama ir parodoma visais įmanomais atvejais. Argi tai nėra tam tikra Bažnyčios persekiojimo forma? Dėl šios priežasties kaip atskirtasis ir beteisis toje šalyje turiu pilną moralinę teisę nešvęsti, nedalyvauti valstybinėse šventėse ir nepraktikuoti nei jokios patriotizmo formos, išskyrus artimo, šeimos ir tautos meilę.

Vienas vyresnio amžiaus kunigas man sako: „Lietuva yra daugiau už seimą, socialdemokratus, darbiečius, už Landsbergį ir Tamkevičių. Jie tik blusos kažkur Vilniuje ir Kaune…“. Žavi ir stebina senosios kartos tikėjimas idealiąja Lietuva, nes realioji susikompromitavo Saviečiuose.

Be reikalo tada žmonės prarado gyvybes ar neteko sveikatos, jų auka pasinaudojo ne Lietuvos viltinga idėja, bet veidmainiai, kurie atėjo išnaudoti, bet ne tarnauti. Tai buvo blogas ženklas, skelbiantis, kad ne tik po okupantų tankų, bet ir po veidmainiškos respublikos traiškančiais vikšrais papuls kaimas, eiliniai žmonės, parapijos, kunigai.

Dvasinė, socialinė ir kultūrinė tamsa apvaldė Lietuvą ir veda jos žmones į sugyvulėjimą. Kas tokią sistemą sukūrė ir palaiko? Ne tik „veidmainystės namai“, bet ir veidmainiai laisvės stabai, kurie veržėsi į etatus, susikūrę sąlygas sau, užmiršo kitus, apsvaigę nuo susireikšminimo ėmė niekinti kitus. Jie mėgsta, kad jų idėjas krauju palaistytų kiti, bet ne jie patys. Jie skelbiasi geradariais ar net šventaisiais, bet jaučia abejingumą ir panieką paprastai liaudžiai. Kokios dar laisvės premijos nusipelnė tie, kurie leido susiformuoti iškreiptai sistemai, Saviečiuose pasireiškusiai vaikų skandinimu?

Šviesieji ir juodieji izraeliai. Kristaus Karaliaus iškilmė

Šios dienos evangelijoje nuskambantis Kristaus Karaliaus titulas atkreipia mūsų mintis į valdžios slėpinį. Ir šv. Paulius mokė, jog kiekviena valdžia yra nuo Dievo. Ne kartą girdėjau klausimą, ar Stalino, Hitlerio, komunizmo valdžia irgi buvo nuo Dievo? Ir taip, ir ne. Atsakymas glūdi Kristaus asmenyje ir jo mokyme.

Valdžia yra kovos tikrovė, kurią nusako biblinio žodis „Israel“: – „kovojantis su Dievu“. Tai galima suprasti dvejopai: kovojantis drauge su Dievu jo pusėje arba kovojantis su Dievu, t.y. prieš jį. Pavadinkime juos baltuoju ir juoduoju izrealiais, kurie kovoja ir tarpusavyje. Kadangi mes nesame dievai, todėl būti su Dievu, tarpininkauti jam, išreikšti jo autoritetą ir palaimą, yra tikrasis valdžios pašaukimas. Dievo tarnų, tų šviesiųjų izraelių šlovingu vardu galima vadinti ir tėvus, ir valdovus, ir karius, ir dvasininkus. Staliną, Hitlerį ir kitus panašius reikėtų pavadinti juodaisiais izraeliais, per kuriuos valdė pats šėtonas.

Pasaulyje yra daug įvairių valdžios rūšių, turinčių skirtingą mastą, nors dažniausiai pabrėžiama tik trejopa valstybinė. Tai ir tėvo bei motinos valdžia savo vaikams, tai ir religinė, ir kultūrinė, ir nerašyta kaimo bendruomenės ar tautos, ir vaikų ar paauglių grupių, lyderio klasėje ar kieme valdžia, tai ir verslo ar nusikaltėlių struktūrų valdžia, susiduriame su valdžios valdžioje ir „ant valdžios“ (pasaulinės vyriausybės) požymiais, pilkųjų ir kitokios spalvos „kardinolų“ reiškiniu ir t.t. Bet šiandien verta pamąstyti, ar formalių ir neformalių galių painiavoje dar pastebime Dievo valdžios viršenybę? Juk ji yra autentiškos valdžios šaltinis.

Žmogus yra hierarchinės tikrovės būtybė, negali gyventi be organizavimosi, vertybių, be lyderių, solidarumo ir subordinacijos, todėl valdžia yra neišvengiamas dalykas ten, kur atsiranda daugiau nei du asmenys. Šia prasme valdžia yra nuo Dievo. Ar kiekvienu atskiru atveju valdantieji vykdo Dievo valią ir įgyvendina tikruosius valdžios tikslus – reikia aiškintis.

Krikščioniui yra ir paprasta, ir nepaprasta, nes Dievo autoritetas jam yra aukščiausias, todėl kitų valdžių nesveikos pretenzijos jam nėra ne tik absoliučios, bet kartais ir niekinės. Dėl šios priežasties juodųjų izraelių, priešiškų Dievui valdžių pavydas ir konkurencija pasireiškė Kristaus ir jo išpažinėjų persekiojamais bei naikinimu.

Beje, niekur nerandame, kad Kristus mokytų ir ragintų daryti politines revoliucijas bei perversmus, nes jis pasirinko ištikimybės Dangiškajam Tėvui ir tiesos liudijimo bei įgyvendinimo kelią. Tai yra kur kas sudėtingesnis dalykas, nes siekiama ne valdžią sunaikinti, bet ją keisti, bendradarbiaujant ir priimant jos autoritetą visais pozityviais aspektais. Maža to, neklusnumas teisėtai ir teisingai valdžiai visada laikomas amoraliu ir netvarkingu dalyku, nuodėme, iš kurios reikia kuo greičiau atsiversti.

Svarbiausias dalykas – tai Dangiškojo Tėvo, viso ko Kūrėjo, Palaikytojo ir Teisėjo liudijimas, nes bet kuri žemiška valdžia yra linkusi ne tik klysti, bet taip pat susireikšminti ar net susidievinti. Senovės valdovai, imperatoriai vadinti dieviškais, jų atžvilgiu buvo atliekamas religinis kultas, į juos melstasi, jie garbinti tarsi dievybės, todėl jų valia buvo tapatinama su dievybių valia.

Senovės egiptiečių kultūroje tai buvo stipriai įdiegta paprastų žmonių sąmonėje, jie šventai tikėjo, kad jei, tarkime, lyja, tai tik faraonui paliepus, pavyzdžiui, paleidus į dangų paukštį ar strėlę su pririštu įsakymo papirusu. Jei upė patvinsta, tai tik todėl, jog faraonas įmetė į ją rašytinį paliepimą.

Nereikia juoktis iš vargšų egiptiečių, nes tas pats vyksta ir dabar: parlamentų nariams atrodo, jog balsavimu galima įsakyti saulei patekėti ir nusileisti, t.y. nuspręsti, kada žmogus jau, dar ar nebėra žmogus, kas yra šeima, lytis ir t.t. Apsvaigimas nuo savo pačių tariamos galios tamsiuosius izraelius dažniausiai priveda prie nesiorientavimo tikrovėje. Tai ypač pasimatė Europą krečiančios bankų, demografinės, karinės krizių, o dabar ir imigracijos įvykių kontekste.

Valdantieji turi didelę pagundą pradėti galvoti lotyniškos sentencijos nusakytu būdu: quod licet Iovi, non licet bovi (kas leidžiama Jupiteriui (suprask – dievybėms), tas neleidžiama jaučiui (suprask – gyvuliams)), kai save jie ima laikyti aukštesnės rasės ir galių atstovais, o eilinius žmones tik antrarūšėmis būtybėmis. Tokia puikybė pagimdo abejingumą ir šaltumą, todėl visuomenė priversta nuolat kentėti nuo gailestingumo ir teisingumo neturinčios valdžios, kuri nebenori suprasti paprastų žmonių padėties ir darbuotis dėl jų gerovės. Iš to ir galima atpažinti krikščionišką ir demonišką valdžią.

Kiekvienoje visuomenėje yra reikalingi sąžinės, tiesos ir teisingumo liudytojai. Jie vadinami visuomenės sąžine. Nors jie yra persekiojami ir žudomi, tačiau tik jie ir yra didžiausi visuomenės ir tos pačios valdžios geradariai, padedantys išgyti nuo įvairių pagonybės formų, saviapgaulės, tyčinio melo, kai visa visuomenė tampa įkalina klaidų labirinte.

Jėzus nusakė valdžios prasmę ir esmę: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. Vadinasi, kiekviena valdžia, kuri ne tik pripažįsta, bet ir įgyvendina Dievo ir tiesos taisyklę, siekia įsiklausyti į prigimties, sveiko proto, tikėjimo argumentus, tie ir padaro valdžią autentišką, vertingą, prasmingą, turinčią ateitį.

Valdžios idealu mums išlieka Kristus, apie kurį šios iškilmės Mišių malda sako, jog jis yra „tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės bei taikos karalystės“ Karalius. Šios šešios gairės ir kriterijai yra kiekvienos valdžios esmė, šio prieštaringo pasaulio lauke kovojančios Dievo ir jo Evangelijos pusėje, žengianti su Aukščiausiojo palaima.

Mosulo arkivyskupas: Jūs Vakaruose taip pat tapsite islamo aukomis

Mūsų kančios šiandien yra įžanga į jūsų, Europos ir Vakarų krikščionių,  būsimas kančias. Aš praradau savo vyskupiją. Mano fizinė buveinė tapo okupuota islamistinių radikalų, kurie norėjo mus atversti arba priešingu atveju nužudyti. Bet mano bendruomenė dar gyvuoja.

Prašau, bandykite suprasti mus. Jūsų liberalios ir demokratinės taisyklės nieko nebereiškia čia. Turėtumėte vėl atkreipti dėmesį į mūsų tikrovę Vidurio Rytuose, nes kviečiate į savo šalis vis didesnį musulmonų skaičių. Jūs taip pat esate pavojuje. Jūs privalote priimti grie-tus ir atsakingus sprendimus, net jei jie prieštarauja jūsų principams. Jūs galvojate, jog visi -žmonės yra lygūs,  bet tai nėra tiesa: islamas nesako, jog visi žmonės yra lygūs. Jūsų vertybės nėra jų vertės. Jei jūs nesuvoksite to greitai, jūs tapsite aukomis priešų, kuriuos pasikvietėte į savo namus.

Arkivyskupas Amel Nona
Mosulo Chaldėjų Katalikų Arkivyskupija, ištremta į Erbil
2014 m. rugpjūčio 8 d.

mosulo.katedra

Mosulo katedra prieš ir po užėmimo: nulaužto kryžiaus vietoje – islamistų vėliava.

Apokalipsė prancūziškai. XXXIII pabaigos sekmadienis.

Artėjant bažnytinių metų pabaigai ir Adventui, kuomet kaip kasmet grįžtame prie apokaliptinių temų, matome, jog Europoje tvyro apokaliptinės nuotaikos ir darosi dalykai, kurių nepavadinsi normalia gyvenimo tėkme, tačiau akivaizdžia grėsme ir žemynui, ir tautoms, ir valstybėms, ir civilizacijai.

Didesnės grėsmės tikėjimui, kuris iki šiol buvo sovietiniais laikais ir dabar liberaliuose bei puolusiuose Vakaruose, tikrai nebus, nes kas eina ištikimai Dievo parodytu keliu, tas nei pagundų, nei kankinimų nepabūgsta. Atvykstantys islamo išpažinėjų būriai krikščionybės labiau nesunaikins, kaip kad ją naikino socialistų ir liberalų vyriausybės, žiniasklaida ir materialinės gerovės sugadinti žmonės.

Šv.Rašto skaitiniuose randame aprašytą dabartinę padėtį. Mano galva, gyvename Laodikėjos Bažnyčios laikais, kurios išsamų apibūdinimą randame šv.Jono Apokalipsės knygoje: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju,“ ­ o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum“ (Apr 3).

Štai raktiniai žodžiai, nusakantys gerovės šalių padėtį:
1. „Nei šaltas, nei karštas“ – indiferentiškumas, abejingumas visoms vertybėms, tikėjimui, bendriems reikalams;
2. „Aš esu turtingas ir nieko nestokoju“ – gerovės visuomenės, kurių pragyvenimo lygis ir kokybė prilygsta ar net pranoksta ankstyvųjų viduramžių grafų ir karalių lygiui: šiltas vanduo, namai, maistas, rūbai, sveikatos apsauga, pramogos ir t.t. Užtenka užeiti į elementariausią istorijos muziejų, kad įsitikintum, kaip buvo tada ir yra dabar;
3. „Kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda“ – pornografinės sąmonės apvaldytos visuomenės, kur to net nebeslepiama, tačiau viešai didžiuojamasi ir propaguojama, išjuokiant šeimos vertybes ir prigimtinę moralę;
4. „Esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ – tokia yra dvasinė, moralinė ir kultūrinė Vakarų padėtis;
5. „Aš išspjausiu tave iš savo burnos“ – visomis Dangaus keršto šaukiančiomis ir mirtinomis nuodėmėmis besimėgaujančiai pokrikščioniškai visuomenei skamba Dievo atstūmimo nuo savęs ištarmė.

Šv. Apaštalas Paulius laiške Tesalonikų krikščionims rašo: „Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs“.

Šio perspėjimo patirtį, žinoma, ne visuotinės apokalipsės, tačiau lokalinės mastu, ką tik išgyveno Paryžiaus gyventojai: penktadienio pavakarę daug kas buvo išėjęs savo papratimu papramogauti, nuodėmiauti, kai netikėtai prapliupo panieka degančiųjų automatai ir pasipylė sprogmenų skeveldros, į Dievo teismą išsiuntusios daugiau kaip šimtą teisę į laisvą ir neatsakingą gyvenimą puoselėjusių asmenų. Krikščionišku supratimu, ar ir kiek iš jų pasieks Dangų? – neverta nė klausti…

Visi šoko apimti, baigėsi saugūs savaitgaliai, visuomenė turės pamažu įsisąmoninti, jog nebebus taip, kaip buvo, gyvenimo stilius keisis. Kur dėsis visos feministės, besididžiuojančios seksualinės mažumos ir visokio plauko laisvūnai, kai sunaikinę savo krikščionišką terpę, nebebus toleruojami agresyvių atėjūnų? O jų plūsta šimtais tūkstančių ir galo nematyti. Švedijoje tai pirmiausia pajautė vietinės moterys: išprievartavimų 2013 buvo virš 1000, 2014 – jau 6000, šiais metais – nenustebintų ir 20 000.

Laukinių tautų, išpažįstančių agresyvią ir beatodairišką religiją imigracija pradėjo Europos apokalipsę. Bet sąlygos jai kuriamos ne kažkur, bet toje pačioje Europoje. Buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Leszek Miller prie Prancūzijos ambasados padėjęs vainiką ir išreiškęs užuojautą žuvusiųjų šeimoms pasakė: „Angelė Merkelienė yra didžiausia Europos kenkėja. Savo neapgalvota politikos kryptimi Vokietijos kanclerė užtraukė pavojų visai Europai. Niekas neklausė ES šalių vyriausybių ir visuomenių, ar pageidauja masinio imigrantų antplūdžio, padarė klaidą ir primetė ją visiems nelegaliai“. Kažkada Adolfas Hitleris  sukėlė siaubingą katastrofą Vokietijoje ir pasaulyje, dabar tai padarė Merkelienė. Jos pavardė tapo keiksmažodžiu ne tik Vokietijos piliečiams, tačiau ir europiečiams ilgiems šimtmečiams.

Ką dabar daryti? Šv.Paulius pataria, jei dar kas jo paklausys: „Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs! Mat kas miega, miega naktį, ir kas pasigeria, pasigeria naktį. O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“.

Raktiniai žodžiai, nusakantys tai, ko reikia ir ko neturime ne tik amžinybės prasme, tačiau ir laikino gyvenimo krikščioniškos civilizacijos aplinkoje prasme:

1. Krikščioniškoji Europos civilizacija atėjo ne kaip tamsa, bet kaip šviesa, todėl reikia jos laikytis;
2. Būkime blaivūs ir atsakingi sprendimuose, kurie atneša ilgalaikes pasekmes;
3. Užtenka miego, migdymo, migdomųjų ir pasyvumo, kurį duoda prieš savo visuomenes veikiančios vyriausybės ir žiniasklaida, kai reikia ryžtingai veikti šalies ir Europos apgynimo vardan;
4. Būtina apsišarvuoti tikėjimu ir meile (ne ta naiviąja, kurios priedangoje vykdomas Europos naikinimas);
5. Išganymo viltis tiems, kuriems nesvarbu kaip mirs už Jėzų, nes vis tiek eis pas Dievą, bet kurie jaučia atsakomybę, jog praradusi tikėjimą, Europos visuomenė nebeturės nei žemiškos vilties, nei dangiškos.

tolerancija.apatija

„Tolerancija ir apatija yra paskutinės mirštančios visuomenės vertybės“ (Aristotelis)

Kuo skiriasi musulmonai emigrantai nuo rytų europiečių emigrantų. XXV eil. sekmadienis

Europos dabartis man primena biblinį Egiptą Mozės laikais. Soti ir iškrypusi, susireikšminusi ir priešiška Dievui Europa baigia sunaikinti paskutinius katalikiško tikėjimo ir kultūros likučius. Tuomet Dievas siuntė dešimt galingų perspėjimų, bausmių faraonui, kad suminkštintų jo užsispyrimą. Panašiai Europa išgyvena jau kelintą sukrečiantį ženklą, tačiau jos faraoniškas užsispyrimas prieš Galybių Viešpatį dar nė kiek nesuminkštėjo.

Pirmuoju nelaimės ir bausmės ženklu laikyčiau Europos šalių demografinę tragediją, kai per abortų įteisinimą buvo įsileistas mirties angelas, žudantis pirmiausia nepilnamečių mergaičių pradėtus kūdikius, griaunantis šeimas ir steigiantis vienalytes sąjungas. Antras ženklas – gamtos naikinimas ir stichijų įsisiautėjimas. Trečias – prasidėjęs brolžudiškas karas tarp Ukrainos ir Rusijos. Ketvirtas ženklas – musulmonų emigrantų antplūdis.

Norisi šiek tiek daugiau apie pastaruosius pasakyti. Kodėl jie įnirtingai stengiasi patekti į  Europą, ir ypač į Vokietiją bei Švediją? Atsakymą pateikia šio sekmadienio bibliniai skaitiniai iš Jokūbo laiško ir Morkaus evangelijos. Apaštalas Jokūbas sako: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš kur atsiranda karai, iš kur jūsų tarpe kivirčai? Ne iš kur kitus, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose? Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įnorius“. Jėzus įspėjo mokinius, kad nekeltų konfliktų dėl pirmų vietų, tačiau stengtųsi pirmauti tarnavimu kitiems.

Kad galėtume suprasti, kas yra islamas, reikia įsigilinti į jo įkūrėjo gyvenimą ir mokymą. Tai buvo ambicingas nuskurdusios didikų šeimos palikuonis, kuris vaikystėje patyrė, ką reiškia iš turtuolio tapti gatvės valkata. Jo užgauta ambicija skatino jį svajoti, bet kokiomis priemonėmis praturtėti, išgarsėti ir būti gerbiamu. Pasak šv.Jokūbo žodžių, Mahometas pavydėjo ir kariavo, geidė ir žudė. Šią diagnozę išreiškė ir garsus mąstytojas šv.Tomas Akvinietis Summa Theologica I Knygoje, 16 skyriuje „Contra paganos“: „Mahometas suvedžiojo tautas žadėdamas kūniškus malonumus, kurių troškimas įkvepia žmogaus kūno aistringumą“.

Kitų pasisakymai būtų vienašališki, jei jų teiginių nepatvirtintų istoriniai faktai, jog Mahometą buvo užvaldžiusios visos didžiosios nuodėmės, ypač pavydas, rūstumas, godulystė ir paleistuvystė. Neatsitiktinai savo rojaus vizijoje, kuri pateikiama Korane ir kurios pagalba viliojami jauni vyrai savižudiškiems iššūkiams, jis regi daug malonumo, bet ne dvasinio, o grynai kūniško: jaunos moterys, neribojamas seksas, turtai, prabanga ir kiti džiaugsmai, apie kuriuos svajoja neturtingas Azijos ar Afrikos gyventojas. Gyvenimo tikslas yra išreikštas materialaus ir juslinio rojaus siekimu.

Juk neatsitiktinai islamas toleruoja daugpatystę. Be to, Gateston institutas pateikia siaubingus duomenis apie musulmonų vykdomus lytinius prievartavimas Vokietijoje: dešimtys tūkstančiai atvejų rodo ne tendenciją, bet islamo suformuotą požiūrį. Nors prievartavimų pasitaiko ir europiečių tarpe, tačiau krikščioniškojo tikėjimo įtakoje žmogus mokomas savitvardos, pagarbos ir atsakomybės, todėl tų atvejų yra nepalyginamai mažiau.

Nors tiesos ir gėrio elementų, kaip teigiama katalikų dogminiame dokumente Gaudium et spes, galima rasti ir islamo religijoje, tačiau iš esmės ši religija yra materialistinė ir politinė doktrina su iškraipyto judėjų-krikščionių mokymo pamušalu. Tai leidžia suprasti, kas įkvepia jaunus, pretenzingus, šoklius ir agresyvius vyrus, kuriuos matome reportažuose, taip įnirtingai brautis per Vengrijos ar Kroatijos sienas: materialinė gerovė ir yra jų rojus, į kurį kviečia jų pranašas ir dievybė. Užteko Angelei Merkelienei neatsargiai išsitarti, kas „Vokietija priims bet kokį kiekį emigrantų“, ir minios su plakatais „Mes pas mama Angelę“ pasileido į Europą. 35 milijonai pakeliui, dar 100 milijonų – ruošiasi. Pavydas ir geidulys juose skatina viltį ir agresiją. Tai visiški oportunistai, kuriems tolimas yra krikščioniškasis idealizmas, integracija, pliuralizmas ar demokratija.

Deja, oportunistais tapo ir daugumas emigrantų iš Rytų Europos, kurie, stokodami dvasinių ir kultūrinių vertybių, virš visko iškelia materialias. Komunistinis materializmas yra kitokio pobūdžio nei islamas, tačiau taip pat vadovavosi pavydu turtuoliams ir skatino kovą dėl neva lygybės. Vargšų nesumažėjo, bet padaugėjo, o vaduotojai nuo nelygybės klestėjo prabangoje. Žlugus šiai iškreiptai sistemai, minios materialistų puolė į gerbūvio šalis ieškoti savo materialiojo ir juslinio rojaus.

Materialistais negaliu vadinti tų, kurie net ir būdami emigracijoje, gerbūvio šalyse liko tautiški ir tikintys katalikai, besistengiantys šeimose, asmeniškai ar bendruomeniškai puoselėti dalykus, kurie ir sudaro Europos civilizacijos bei lietuviškumo esmę.

Tad kuo skiriasi islamiškasis materialistas ir europietiškas materialistas? Mažai kuo. Abu yra pykčio pilni, nepasotinami, agresyvūs, pagimdyti chaoso, iš jo bėgantys ir tą chaosą atnešantys su savimi. Užtenka pažiūrėti, kokius šiukšlynus po savęs palieka pabėgėliai iš Azijos ir Afrikos, kokius šiukšlynus palieka gamtoje iškylavę Rytų europiečiai.

Bet skirtumas yra tas, kad musulmonai yra stipresni oportunistai negu europiečių nacionalinis ar religinis solidarumas. Jų skaičius didesnis, jų suktumas ir agresyvumas aiškiau išreikšti, daugumas jų neturi ką prarasti. Tuo tarpu europiečiai gali prarasti viską.