Temos Archyvai: Pamokslai

Tradicinės liturgijos įkvėpėjas – karalius Dovydas

IV eilinio laiko svaitės penktadienio skaitinyje iš Siracido knygos (47, 8-11) sužinome, kad karalius Dovydas mylėjo religines apeigas ir giedojimus:

” Kiekviename žygyje dėkojo Šventajam – Aukščiausiajam, skelbdamas jo garbę, mylėjo  savo Kūrėją iš visos širdies ir kasdien jį šlovino giesmėmis. Arfininkams nurodė stovėti
prieš aukurą ir malonia melodija palydėti šlovės giesmes. Iškilmių apeigoms suteikė spindesio ir nustatė visam laikui šventųjų dienų seką, kad šventas VIEŠPATIES vardas būtų
šlovinamas ir šventovė skambėtų nuo ryto iki vakaro. VIEŠPATS atleido jam nuodėmes
ir išaukštino jo galybę amžinai”.

Žiūrint tradicijos, kanonų ir rubrikų paraginimų, pilna, pavyzdinė, aukščiausio meninio ir šventumo lygio Dievo šlovinimo liturgija turi vykti kiekvienoje katedroje, tautinėje šventovėje ar iškilioje šventovėje. Tokia liturgija yra siekiamybė vienuolynuose, ypač kontempliatyviuose. Dovydiškos iškilmės su spindesiu ir visos dienos liturgija yra pagarbos, dėkingumo, meilės išraiška Viešpačiui, kuris tampa palankus, gailestingas, noriai atleidžia nuodėmes, apdovanoja atlaidais ir savo palaiminimu ilgam klestėjimui.

Nors “visa darydamas nauja” Jėzus nepadarė krikščionių žydais, tačiau nuolat kėlė teisumo, dorybingumo ir pamaldumo pavyzdžius, kurie yra brangūs ir krikščionims. Iš Senojo Testamento laikų ateinanti maldingumo patirtis asmeninėje maldoje ir liturgijoje skatina ir mus neapsileisti kasdien ar bent dažnai organizuoti dideles iškilmes, pamaldas ir eisenas. Šv. Paulius ragino negesinti maldingumo dvasios, kurios autentišku pavyzdžiu išlieka karalius Dovydas.

Kokiais laikais prisieina mums gyventi

Pamokslas apie civilizacines vertybes, pokyčius, krikščionybės atneštą naujumą ir iškylančias grėsmes.

Modus vivendi – non moriendi. Šv. Velykos

Velykos yra džiugi šventė, bet ji yra apie svarbiausius egzistencijos klausimus: kodėl aš esu, kokia gyvenimo prasmė, iš kur ateinu ir kur einu? Mums, krikščionims, tie klausimai nebėra sunkūs ir sukrečiantys, nes tikime Dievo ir kiekvieno mūsų amžinu būvimu, kuris apsireiškė per prisikėlimą. Bet susidūrę su tais klausimais kai kurie suserga, ne vienas išprotėjo ar net pakelė ranką prieš save. Nesenai bendravau su 16-mete mergina, ji tokia jauna ir tokia liūdna, nes ji skaito egzistencialistų filosofų veikalus, ji nuodijasi absurdiškais atsakymais. Ji jauna, bet nebeturi jėgų gyventi. Kad galėtume į būties klausimus prasmingai atsakyti, reikalinga evangelija, reikalingos Velykos.

Tarybiniais laikais Pažaislio vienuolynas buvo paverstas psichiatrine ligonine. Kas belieka, kai religija yra išmetama iš gyvenimo? Ačiū Dievui, kad toje vietoje, ant Taikos kalno, prie Gražiosios Meilės Motinos paveikslo gydomės jau ne aminazinu, bet tikėjimu.

Žmogui, kuris nesuprato ir nenusprendė dėl ko gyvena, viskas sunku: gatvę šluoti, lovą pasikloti, vairuoti troleibusą, pakelti šiukšlės nesinori, trūksta motyvacijos ne tik svarbiems dalykams, bet ir menkiems. Jei nėra atsakymų į esminius gyvenimo klausimus, tuomet belieka blaškytis arba sustingti, nežinant, kas yra tikra, ką reikia gyvenime daryti.

Nemanau, kad Dievui lengva su žmonėmis. Kiekvienas esame labai sudėtingas ir mūsų kelionė link Dievo yra   komplikuota. Kas iš mūsų, šiuolaikinių žmonių, atėjome į tikėjimą ir Bažnyčią tiesiu keliu? Nedaug mūsų tarpe idealių katalikų su idealiu gyvenimu. Dabar Velykų simboliu tapo viščiukai, primena mūsų geruosius tikinčiuosius: pūkuoti, gelsvi, su rausvais snapeliais. Jie myli Bažnyčią nuo pat vaikystės. Jie išaugę katalikiškoje kultūroje. Ne visi augę katalikiškoje aplinkoje yra įsitikinę katalikai. Taip išeitų, kad tas, kuris augo bandelių parduotuvėje turėtų tapti bandele. Kiekvienas turi atrasti Jėzų ir asmeniškai.

Ne visi dabartiniai krikščionys yra kaip velykiniai viščiukai. Kas buvo sulaužytas, kas traumuotas, kas pažino butelio dugną, kas pabuvojo sektoje, kas augo ateistinėje aplinkoje. Po sovietinio materializmo patekome į kapitalistinį materializmą, užtat Darvino idėjos mokyklų vadovėliuose išliko.

Volens nolens, norint nenorint, gyvenimo patirtis kelia kūrybinį klausimą: kodėl esame? Juk jau daugybę kartų galėjome išnykti ir kaip tauta, ir individualiai. Gal į avariją buvai patekęs, gal sunkiai sirgai, gal buvai padauginęs alkoholio, gal skendai ežere, gal į tave šaudė? Ir tu dar gyvas. Dievas tave myli, bet ne todėl, kad esi geras, bet todėl, kad kažko nori iš tavęs, kažkokią misiją pavedė įvykdyti šiame pasaulyje. Be tikėjimo sunku tą misiją suprasti.

Velykų šviesoje mes atrandame, jog krikščionybė yra asmeninio tobulėjimo, žmogaus brandos, brandžių ryšių su kitais religija, padedanti žmogui dvasiškai pražysti. Dievo malonės, gerosios kultūros įtakoje žmogaus siela atsigauna.

Nebūtinai turime atlikti didelius, ypatingus darbus. Mums, daugumai, užtenka, kad būtume padorūs, neskaudintume kitų, bet ir tai yra sunkiai įmanoma, jei trūksta religinės motyvacijos. Nepakanka humanistinės motyvacijos šiais laikais, ypač kai girdime alah akbar. Nesinori gilintis, su kuo jis mums asocijuojasi. Ką mes, krikščionys, į tai atsakysime – kietų jums margučių, mieli musulmonai? Mums reikia prasmingų, o ne paviršutiniškų šūkių.

Krikščionybės idealas yra biblinis žmogus. Bet reikia vengti kraštutinumo. Nesinori, kad žmogus būtų visiškas bedievis ir akiplėša, bet nesinorėtų, kad būtų fanatiškas. Šv. Justinas Apologetas yra sakęs, jog visa, kas yra gera ir teisinga pasaulyje, priklauso ir mums, krikščionims, todėl mes priimame viską, kas lavina ir taurina žmogaus dvasią.

Mes, prisikėlimo žmonės, turime pareigą dalintis prisikėlimo patirtimi. Mūsų kultūroje yra įsigalėjęs manymas, jog jei  nori ką nors pasakyti, turi duoti pavyzdį. Tai šventa klaida. Pavyzdys svarbus yra tiems, kurie pavyzdžio ieško. Kas pavyzdžio neieško, tas jo ir nepastebi. Kiek kartų teko matyti, pavyzdžiui, šalia gyvena dvi kaimynės: viena iš kirvio košę sugeba išvirti, o kita iš košės kirvį. Pas vieną kieme auga gėlės, o pas kitą už tvoros – vaistažolės, t.y. dilgėlės ir kiečiai. Pavyzdys šalia, bet jis nieko neduoda. Pavyzdys moko tą, kuris nori mokytis. Žodis yra kur kas geriau nei pavyzdys, nes pamoko tiesiogiai, padeda greičiau rasti tiesą.  Pirmosios prisikėlimo liudininkės buvo moterys. Juokaujant, galima pasakyti, jog šiuo atveju jų plepumas nebuvo yda, bet dorybė. Jos išplatino žinią apie Jėzaus prisikėlimą.

Per daug užkelta idealizmo kartelė veda į akligatvį. Tu nusidėjėlis, ir aš nusidėjėlis, tai tada geriau tylėkim apie dorybes, apie prisikėlimą? Šv. Jonas Klimakas yra sakęs: jei kas įkristų į nuodėmės duobę ir šauktų visiems saugotis, tuomet gelbėdamas kitų sielas, išgelbės ir savo.

Jei esi įkritęs į liūdesio duobę, papasakok visiems, iš kur ateina liūdesys, kaip nuo jo apsisaugoti. Jei esi įkritęs į tinginystės duobę, kalbėk vaikams ir pažįstamiems, kaip jiems neįkristi. Jei įkritai į priklausomybę, rašyk ir kalbėk, kaip to išvengti. Jei tas problemas įveikei, jei pavyko pakilti, dalinkis su kitais, kuriems reikia įkvėpimo ir palaikymo.

Gyvename laikais, kai daug mūsų tautiečių užvaldė neviltis ir liūdesys. Atrodo, kad mes jau nebeturime kažkokio specialaus modus vivendi – gyvenimo būdo, nes įsigalėjo modus non moriendi nuotaika. Non moriendi – kad nemirtume. Valstybė, kaimai, mokyklos, ligoninės, parapijos, vienuolijos, šeimos ir kitos bendruomenės perėjo į kažkokią blogą logiką – non moriendi, išplito merdėjimo, bejėgiškumo logika: kadangi mažai ką galime, tai mažai darome, bet kadangi mažai padarome, tai geriau nieko nedaryti, nes neapsimoka.

Mūsų modus vivendi, gyvenimo būdą, turi padiktuoti Velykų žinia: nors gal mažai ką galime, bet siekiame aukštesnių dalykų, pagerinti, pagražinti mūsų gyvenimą. Štai velykinis pasiryžimas: gelbėkime save ir kitus, savo šalį nuo nevilties ir bejėgiškumo nuotaikos.

Prisikėlimas yra susijęs su didžiąja viltimi, kai prasilaužiame pro laikiną pasaulį, jo problemas, mirtį į amžinybę. Kasdienybėje vyrauja reikalai ir problemos, žmogiškosios viltys gauti geresnį darbą, saugoti sveikatą, siekti sėkmės užgožia kitokias mintis. Jei apsiribojame tik kasdieniais ir žemiškais reikalais, mes nužudome didžiąsias viltis. Dievas mums rodo ne 70, ne 80 metų, bet nuostabią amžinybę. Kartais tai užmirštame arba sunkiai patikime.

Kažkas pajuokavo: yra dvi geros naujienos: pirma: yra Dievas; antra: tu nesi dievas. Bet Dievas nori pakelti tave prie savęs. Pažiūrėkite į tuo vargšus apaštalus: kokie jie buvo bailūs, nenuovokūs, bet Kristus padarė juos stipriais ir kilniais vyrais, kurie nugalėjo gerai organizuotą pagonių pasaulį ne fizine, bet moraline jėga.

Velykos mums praneša, jog Dievas nori mūsų. Norėjo mūsų sukurdamas, vesdamas per gyvenimą, jis nori mūsų arti savęs per visą amžinybę. Bet ir aš turiu panorėti Dievo ir jo gyvenimo būdo. Kaip gerai Jėzui, kad jis prisikėlė, bet tai dar nereiškia, kad gerai yra mums, jei jo prisikėlimas nepalietė mūsų širdžių.

Į pergalės rytą. Verbų sekmadienis

Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji Savaitė, kurios finalas – Velykų iškilmė. Nuo triumfališko Jėzaus įžengimo į Jeruzlę iki Prisikėlimo triumfo – septynios dienos, pažymėtos meilės ir neapykantos dramos. Į šį Jėzaus ir savo pergalės žygį išėjome su palmės šakele rankoje. Kadangi Lietuvoje palmės dar neauga (viskas įmanoma ateityje klimatui šiltėjant), kaip pakaitalas naudojama Verbų puokštė, sudaryta dažniausiai iš kadagio ir pumpuruotų pavasarinių šakelių. Pietinių kraštų katalikai į Verbų procesija išjudės laikydami palmių šakeles.

Botanikos mokslas yra aprašęs daugybę palmių rūšių. Verbose šventinama būtent datulinės palmės (datulinio finiko) šakos. Dykumų gyventojai šią palmę vadina oazių karaliene. Tai medis, kuris yra atsparus karščiui ir sausrai, jo negali nulaužti, išrauti ar be šakų palikti jokia stipri audra, net linkdama prie žemės ši palmė išlieka mažai pažeidžiama. Jos amžius gali siekti ir tris šimtus metų, o lapai žaliuoja net didelės sausros metu. Maža to, ji veda saldžius ir vertingus vaisius, kurių šiais laikais galima nusipirkti eilinėje parduotuvėje. Gal dėl to ji tapo pergalės ir vilties simboliu.

92 psalmėje sakoma, jog teisusis žaliuos kaip palmė. Nors jo žemiškas gyvenimas gali atrodyti nepavykęs, tačiau jis nenugalėtas dvasiškai, moraliai, jo siela yra gyvastinga. Neatsitiktinai ikonografijoje šventieji kankiniai vaizduojami su palmių šakomis rankose kaip laimėtojai. Šį motyvą sutinkame ir Apreiškimo Jonui knygos 7 skyriuje, aprašančiame Dangaus viziją, kurioje kankiniai išsirikiavę su palmių šakomis rankose. Gyvenimo sunkumuose išlikti ir dar nešti gerų darbų vaisių, laimėti Dangų – tai kiekvieno krikščionies pašaukimas.

Verbų sekmadienio nuotaika žadina mus pergalės siekiui, tačiau, atrodo, jog Lietuvos žmones apniko nusiminimo, nevilties ir pasidavimo dvasia. Gyvenimas tikrai gali būti sunkus, ne visada galime pasidžiaugti materialiniais laimėjimais, tačiau nebūtinai turime demonstruoti moralinį ir dvasinį pralaimėjimą. Istorija ir kasdienis gyvenimas mums pateikia daugybę moralinės pergalės pavyzdžių, kai fiziškai pavergtas žmogus, išlieka nepalaužiamas dvasiškai. Mums šviečia pal. Teofiliaus Matulionio, Lietuvos partizanų ir kiti pavyzdžiai, į pergalės rytą mus veda Kristus.

Kai prisimename tris Kristaus gimimus

Pagaliau sulaukėme saulėgrįžos, su kuria jau daug šimtmečių yra susijusi Kalėdų šventė. Kosminiai ir gamtos reiškiniai paruošia žmogaus protą Apreiškimo tiesai, jog su Dievo Sūnaus įsikūnijimu žmonijos istorijoje įvyko saulėgrįža, prasidėjo palaipsnis išėjimas iš dvasinės tamsos, kuri vis labiau skleidėsi įvairiomis nuopuolio formomis. Dienos ims ilgėti, šviesos ir šilumos bus vis daugiau, sugrįš gyvybės džiaugsmas ne tik į žemę, bet Dievo šviesos nušvitimu žmogaus dvasiai gyvybė sugrįš į jo širdį.

Kalėdų liturgijoje vyrauja šviesos motyvas, tamsos ir šviesos sugretinimu parodomas kontrastas, kuris yra tarp Dievo ir žmogaus, tarp pirminės žmogaus būsenos ir nuopuolio egzistencijos, tarp Dangaus ir žemės. Tai Dievo nuomonės apie žmogaus egzistenciją paskelbimas ir jo troškimo apsireiškimas: žmogus yra aptemęs, jame nėra tiesos ir gyvybės, bet jam suteikiama galimybė atgimti. Šv. Jonas Krikštytojas paskelbė, jog mums užtekėjo teisingumo saulė – Kristus.

Kalėdų iškilmės nebuvo žinomos pirmaisiais amžiais, atsirado tik IV amžiuje. Apskritai nebuvo papročio minėti ir švęsti gimimo dienos, kadangi tai buvo labiau pagoniškas paprotys, krikščionims kėlęs pasibjaurėjimą dėl amoralaus šventimo ir reiškęs naujas kančias amfiteatruose. Fizinis gimimas yra tik nenuopelninga pradžia, tačiau tik mirtyje pasirodo vaisiai, todėl buvo švenčiama kitokio pobūdžio gimtadienis, gimimo Dangui diena, t,y. mirties diena, dažniausiai pažymėta kankinyste. Vienintelė šventė krikščionybės pradžioje buvo Velykos, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas atnešė išganingus vaisius. Tik vėliau buvo įsigilinta į Kristaus gimimo prasmę ir reikšmę, perteikiant teologiją bei dvasinę patirtį liturgine forma.

Kalėdų naktį laikomos šv. Mišios buvo vienintelė išlikusi nakties liturgija nuo IV am. iki šių dienų, kai imta atlikti liturgiją bet kokia proga ir bet kokiu metu. Persekiojimo laikotarpiu pirmaisiais amžiais, kai visur tykojo grėsmė ir nebuvo laisvos dienos ateiti į pamaldas, naktis buvo vienintelė galimybė dalyvauti Eucharistijoje. Aliejinių lempų ir dieviškų slėpinių šviesa spindėjo katakombų rūsiuose. Su krikščionybės išlaisvinimu buvo išeita į dienos šviesą, įvesta laisvos dienos – sekmadienio ir švenčių – taisyklė, baigėsi naktinis slapstymasis. Prisiminimui, jog buvo tokie laikai, skelbiant ir dangiškos šviesos nužengimą į pasaulio sutemas teologiją, išlaikyta Kalėdų naktinė liturgija.

Kalėdose yra atliekamos trejos šv. Mišios: naktį, ryte ir dieną. Tai irgi vienintelis trejų Mišių atvejis liturgijos istorijoje iki to laiko, kai po I ir II Pasaulinių karų buvo įvesta kita trijų Mišių diena – Vėlinės, apmeldžiant  nesuskaičiuojamus milijonus sielų, žiaurių karų aukas.

Mišių trejinimas Kalėdose turi dvejopą prasmę, skelbia dvi dogmines tiesas. Pirmoji prasmė – tai Kristaus trejopo gimimo priminimas: jo dieviškas ir amžinas gimimas iš Tėvo, jo kūniškas gimimas Betliejuje ir jo dvasios gimimas kaip tikro ir pilno žmogaus. Antroji prasmė yra Kristaus trijų atėjimų priminimas, jog jis pirmą kartą atėjo įsikūnydamas, antrą kartą ateis laikų pabaigoje, o trečias jo atėjimas išgyvenamas kiekvieną kartą šv. Mišiose, kai jis apsireiškia savo nekruvinoje Aukoje bei Duonos ir Vyno pavidalu. Šia prasme Kalėdos yra ne tik Advento išsipildymas, tačiau ir tąsa, nes Kristaus atėjimo skelbimas yra dar labiau pabrėžiamas.

Betliejaus įvykis pristato ir dvi grupes žmonių: vieni atstumia Mariją ir Juozapą, palikdami nakties tamsoje, o kiti (piemenys) priima į savo kuklią aplinką. Jų gera valia apdovanojama susitikimu su Išganytoju. Kristus gimė ne tik jų tarpe, bet ir jų širdyse. Tokia ir yra Kalėdų liturgijos prasmė ir tikrovė, jog ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas tos nakties įvykis, dalyviai ir aplinkybės, jog Išganytojas yra vienų atstumiamas, bet ateina atviras tikinčiųjų širdis šv.Komunijos būdu.

Šv. Arkangelas Mykolas davė pagonims baltams į kaulus

Švenčiame Arkangelo Mykolo atlaidus, todėl klausiame, kas yra žmogus, ir kas yra angelas. Tiek žmogus, tiek angelai yra protingos, nemirtingos ir laisvos būtybės. Nors Dievas jas sukūrė iš meilės ir didingus, tačiau jie yra kūriniai, o kūrinys nėra Dievas.

Kaip liudija šv. Raštas, angelai ir žmonės turėjo išbandymą, kuris pagrįstas buvo paprastu dalyku: žinoti savo vietą, išlikti tuo, kuo esi, laisvai ir su meile pripažinti Dievo autoritetą. Arkangelas Šv. Mykolas ir kiti du trečdaliai angelų išbandymą atlaikė: priėmė tiesą, jog Dievu yra ne jie, bet Viešpats.

Kažkada žmogus buvo irgi nuostabus ir didingas, šalia Dievo. Kas atsitiko su žmonėmis? Jo nuodėmė buvo ne obuolių vogimas iš Dievo sodo, bet kažkas rimčiau. Žinoma, negalima vogti, bet nemanau, kad obuolių vogimas iš klebonijos sodo būtų sunki nuodėmė. Žinome, kad pirmieji tėvai neatsispyrė pagundai susidievinti.

Panašiai Dievas reikalauja iš mūsų klusnumo ir pripažinti save tuo, kas esi. Tu esi nuostabus kūrinys, bet tu nesi Dievas. Bet kas darosi dabar: daugumas žmonių pasidarė kaip Adomas ir Ieva, jie sako: man nei Dievas, nei Bažnyčia, nei kunigai, nei biblija, nei valdžia nenurodinės, aš pats nuspręsiu, kas yra tiesa, aš sau esu dievas. Ypač daug susidievinimo apraiškų mes pastebime valdžios ir turtuolių tarpe.

Žmogus buvo sukurtas didingas. Juokaujant galima sakyti, kad važinėjosi su Dievu po dangų jo karietoje kaip karalaitis, tačiau tačiau atsitiko avarija, jis persisvėrė, iškrito iš karietos ir trenkėsi galva į žemę. O kaip būna su žmogumi, kuris gauna pagaliu per galvą arba kuris atsitrenkia galva į kietą pagrindą? Praranda atmintį, nebesusivokia, kur yra, užmiršta savo vardą, svirduliuoja, yra apsvaigęs. Gal todėl naudojame tą būseną apibūdinantį žodį – prietranka. Štai kas mums pasidarė, mes esame susitrenkę galvas, užmiršę kas esame, esame prietrankos ir tos problemos su galva daugumai nepraeina visą gyvenimą.

Jaučiame, kad esame atėję iš kažkokios didingos praeities, nes visi instinktyviai giname savo orumą, jaučiame savo ypatingumą, garbę, mėgstame susireikšminti, bet širdyje jaučiame kažkokį pažeminimo ir nepilnavertiškumo kartėlį.

Šuo džiaugiasi turėdamas savo budą. Paršiukas linksmas kriuksi turėdamas pilną lovį ir gardelį. Vištos laimingos, kad gali pavaikščioti po kiemą, palesti sliekų ar kviečių. O žmogus nuolat nepatenkintas, vis kažko trokšta, ilgisi, siekia begalybės. Jo širdis nepasotinama, nes jis buvo sutvertas aukštesniems dalykams.

Kartą vienas pažįstamas pasakojo apie savo alkoholiką brolį, kuris buvo priimtas į reabilitacijos centrą pasigydyti. Tam vyrui buvo pasakytos taisyklės: čia valgykla, čia kiemas, čia dirbtuvės, čia daržas, gali čia visur vaikščioti. Tik viena taisyklė draudė nueiti toliau nei už sodybos gale esančio medžio. Tvorų ten nebuvo, tik medis galulaukėje. Buvo pasakyta: nueisi toliau nei medis, būsiu tą pačią akimirką atleistas ir galėsi važiuoti namo. Kadangi puikybe sergantis žmogus nejaučia, nepripažįsta ribų, todėl jam buvo toks pažeminimas, apribojimas: nenueisi toliau už medžio galulaukėje. Vat imsiu ir nueisiu – kas čia per kvaili įstatymai? O čia visur stovi kameros, užfiksavo ir viso gero, kraukis mantą, važiuok ir sukis kaip išmanai. Alkoholikų, narkomanų, lošėjų pagrindinė problema yra puikybė, todėl jie turi būti kultūringai ar nekultūringai pažeminti iki tiek, kad nebenorėtų būti išpuikę. Ne tik jiems, bet ir mums yra sunku su ribų pripažinimu.

Dievas pasakė: mano yra teismas, todėl neteisk kito žmogaus. Kas teisia kitą, tas savinasi Dievo vietą, tas save laiko Dievu. Paskaičiuokite, kiek per dieną nuteisiate, pasmerkiate, apkalbate kitą žmogų. Vieną moterį paprašiau suskaičiuoti, kiek kartų šią dieną apkalbėjo: visus kaimynus apkalbėjo, valdžią smerkė, net savo vyrą apkalbėjo bendraudama su seserimi, nekalbant apie kleboną. Gavosi beveik trisdešimt asmenų. Tiek kartų ji statė save į Dievo vietą, būdama nusidėjėlė, išmestos iš Rojaus Ievos dukra.

Tie, kas padarė abortą, kas gamino vaikus kolbose, kas žudė ir mirčiai teisė nekaltus žmones, argi jie nestatė savęs į Dievo vietą, būdami tik paskutiniais išgamomis? Ar tie, kurie Olandijoje nužudo cheminiais preparatais sunkiai sergančius ligonius, kitaip sakant atlieka eutanazija, nestato savęs į Dievo vietą, spręsdami, kam mirti, o kam gyventi?

Ar medikai, mokslininkai, genetikai, chemikai ir kiti, kurie apnuodijo žemę, naikina gamtą, neperžengia ribų, nežaidžia velniško savęs sudievinimo žaidimų? Kur prives genetiškai pakeisti augalai, gyvūnai, užteršta ir naikinama gamta?

Mes turime nuolatos susimąstyti ir pasakyti: Dieve, atsiprašau, aš peržengiau ribas, aš užmiršau, kad nesu Dievas, kad man negalima brautis į Tavo sritį, į Tavo vietą.

Po to, kai Adomas nusidėjo ir peržengė ribas, rašoma, jis netapo pasaulio valdovu, neužėmė Dievo sosto, bet pasislėpė krūmuose. Dievas šaukia jį: Adomai, kur esi? Ar ne komedija: vietoj rojaus beliko krūmai. Argi Dievas nežinojo, kur tas pasislėpė? Ar gali žmogus pasislėpti nuo Aukščiausiojo? Žmogus gali pasislėpti tik savo klaidingų minčių pasaulyje, kuris tampa tikru labirintu, neleidžiančiu jam grįžti pas Dievą.

Adomas teisinosi, jog yra nuogas, jog jam gėda stoti prieš Dievą. Ar ne paradoksas: Adomas siekė susidievinti, o stovi krūmuose ištiktas gėdos. Tėvas Stanislovas yra sakęs, kad jei kas nori žmogų padaryti angelu, padarys asilu. O jei kas nori būti kaip Dievas, tas tampa asilu kvadratu. Bet nežeminkime asilo, vadindami žmones asilais, kadangi dar nei vienas asilas nepretendavo būti žmogumi. Štai žmogus, štai nukarūnuotas nuogas princas, štai puolęs, save pažeminęs, persmelktas nenuplaunamos gėdos.

Pirmasis kuris ėmė save aukštinti ir dievinti yra angelas Liuciferis, kuris paskui save į puikybės kelią patraukė vieną trečdalį angelų. Jis sugundė ir pirmuosius tėvus. Jis gundo toliau ir mus susidievinti, kai tuo tarpu esame tik dulkės.

Dievas nusprendė gelbėti apsigavusį žmogų. Jis pasakė, jog sukels nesantaiką tarp velnio ir moters palikuonių. Gyvatė tykos įgelti į kulnį moters sūnui, o jos palikuonis sutrins savo koja gyvatės galvą. Tai buvo pranašystė, jog M.Marijos sūnus Jėzus Kristus parodys velnio klastą, atmes jo pagundas susidievinti, būti tuo, kuo nesi, peržengti ribas. Tai jis parodė ypač dykumoje ir kentėdamas ant kryžiaus.

Ant kulnies mes stojame, einame. Kai kulnis sužeista, mes šlubuojame, negalime ilgai išstovėti. Velnias pakenkė jėzui tik tiek, kiek gyvatės įkandimas į kulnį. Sukelė jam skausmą, bet neužvaldė jo mąstymo. Tai simbolis ir to, kad kiekvienas iš mūsų esame įgeltas, šlubuojame, nebegalime nei stovėti tiesoje, nei joje judėti. Dievas pažadėjo, jog Moters palikuonis, t.y. Marijos sūnus Jėzus, sutrins gyvatės galvą, t.y. melus ir kvailystes išgalvojančią galvą. Privalome trinti velnio galvą, kuri įlenda į mūsų galvą, ir siunčia mums susidievinimo mintis.

Prisiminti, suprasti, kas tu esi ir kas yra Dievas. Tai nėra taip paprasta, tai ilgas ir sunkus dvasinis ir auklėjimo kelias, kad suprastum tiesą apie save. Pop. Pranciškus yra sakęs, kad negalima atrasti gyvenimo prasmės, nežinant savo kilmės, savo šaknų. Tegul šv. Arkangelas Mykolas mums primins, iš kur atėjome, kas esame ir kaip turime elgtis. Tegul jis padės mums nugalėti puolusių angelų klastą.

Tam, kas sekė mintį iki galo, siurprizas. Pagonys baltai buvo galimai susidūrę su arkangelu Mykolu XIII amžiuje. Kaip teigia metraščiai, jotvingiai puldinėjo lenkų teritorijas ir labai vargino žmones, pasiekdami net Liubliną. Viename iš sunkių mūšių Krokuvos kunigaikštis Lešekas Rudasis su kariauna nuoširdžiai meldėsi į šv. Mykolą pagalbos. Staiga danguje pasirodė ant žirgo sėdinčio Mykolo siluetas, kuris įkvėpė krikščionių pulkus ir išgąsdino jotvingius, padrikai pasileidusius bėgti. Dabar baltų palikuonims lietuviams nėra ko bėgti ir bijoti, nes stovi šv. Mykolo pusėje: už Dievą, už tikėjimą, už sielos išganymą.

Šv. Kryžiaus išaukštinimas

Kryžiaus išaukštinimo atlaidai sutelkia mūsų mintis į Kryžiaus temą, kuri nėra labai populiari, kadangi čia kalbama apie kančią. Jau apaštalas Paulius prieš du tūkstančius metų rašė, jog kryžius pasauliui yra kvailystė, bet mums tikintiesiems yra išganymo galybė.

Kartą vienas penktokėlis, mažas filosofas su akinukais manęs klausė: kunige, kodėl pasaulyje tiek neteisybės: miškas auga šimtą metų, o sudega per tris valandas? Panašių klausimų galime užduoti kiekvienas: kodėl namą reikia statyti metus, kitus, trejus, o nukritusi bomba jį sudaužo į šipulius per akimirką? Kodėl ne atvirkščiai: namą pastatai per sekundę, o jis griūna per dešimt metų?

Kodėl ant geležinkelio bėgių auga kai kurios piktžolės, o neauga rožės? Dar niekas neaugino ūsnių šiltnamyje, o rožės neaugo ant bėgių, nes joms reikia šilumos, geros žemės, rūpesčio. Kodėl pasaulyje beliko vienas baltasis raganosis, o žiurkių (atsiprašau) yra kur kas daugiau nei žmonių, kelios dešimtys milijardų. Kodėl blogis yra toks gausus, greitas ir lengvas, o gėris taip sunkiai skleidžiasi?

Per trumpą laikotarpį žmogus sugebėjo užteršti, sunaikinti gamtą. Lietuvoje išnyko du šimtai augalų, gyvūnų rūšių, o pasaulyje išnaikintos kelios dešimtys tūkstančių. Atsidūrėme prie ekologinės katastrofos slenksčio. Jei pradėtume gamtą gelbėti, mums prireiktų šimtmečių. Numesti plastmasinę šiukšlę užtrunka akimirką, o ji gulės, irs ir terš daugybę metų.

Iš tikrųjų, kaip greitai mes pasiduodame blogiems jausmams, kaip greitai galima padaryti klaidą ar nusikaltimą. Ar smarkiai reikia stengtis, kad susinervuotum, susikeiktum? Ar reikia stengtis, kad netyros mintys ateitų? Jos momentaliai perskrodžia protus ir širdis. Apkalbėti, aprėkti, pameluoti – kaip lengva, tiesiog su vėjeliu darome tai.

Ar teko girdėti pranešimą per televiziją ar skaityti laikraštyje, kad, pavyzdžiui, jauni vyrukai įsiveržė į aštuoniasdešimtmetės moters namus, čia viską gražiai sutvarkė, išplovė grindis ir langus, suskaldė malkas, nukasė bulves ir dar palaistė pelargonijas ant palangės? Kodėl gi ne? Juk jie taip norėjo kažką gera padaryti, tiesiog nebetvėrė kailyje, per prievartą buvo geri. Deja, tai yra iš pasakų srities, kadangi jie įsilaužia tam, kad kažką blogo padarytų, seną žmogų nuskriaustų. Būti blogais jiems kur kas lengviau nei gerais. Blogis yra dinamiškas, energingas, greitas, užvaldantis, ir, kaip dažnai matome, – jaunatviškas.

Paklauskime mokytojų, ar nėra jiems taip atsitikę, jog visa mokinių klasė reikalaudami skanduodami šaukė: prašome mums duoti daugiau namų darbų, mes norime pasilikti po pamokų spręsti matematikos užduočių, mokytis gramatikos taisyklių, mes reikalaujame, kad diktantai ir kontroliniai būtų kasdien.  Tai iš fantastikos srities. Jei jau ateina mokiniai kalbėtis, tai tik skųstis, jog mokslas yra per sunkus, jog per daug reikalaujama, jog mokytojas yra per griežtas.

Kad padarytum kažką gero, kiek reikia stengtis, prisikankinti. Rojuje buvo kitaip: daryti gėrį buvo lengva, buvo paprasta, o daryti blogį buvo neįmanoma. Bet padedami blogio autoriaus – šėtono – pirmieji tėvai padarė sunkų blogį, kuris įsiskverbė į kiekvieną jų ląstelę. Blogis tapo perduotas mums, mes jį toliau perduodame kitiems. Tai vadiname gimtąja nuodėme, žmogaus prigimtiniu pagedimu, polinkiu į blogį. Todėl gėrį pakeitė blogis, blogis dažnai ima vyrauti. Darant gėrį būna toks didelis pasipriešinimas, net iki didžiausių absurdų. Antai Respublikos valdžiai ėmus kovoti su alkoholizmu, visi sukilo prieš. Net ir alkoholikų žmonos, kurios gauna į skudurus nuo girtų vyrų ar patiria veido masažą su mėlynėmis, net ir tos keikia ministrą Verygą. Tegul degtinė liejasi laisvai, nes mes esame blogio apvaldyti ir nenorime gėrio.

Dievas atsiuntė savo sūnų Jėzų Kristų, kad išvaduotų mus iš blogio. Kai skaitome Evangeliją atrandame, kad jis ėjo per pasaulį darydamas gera: gydydamas ligonius, išvarinėdamas demonus, mokydamas tiesos, maitindamas išalkusius. Visas pasaulis ir pragaras sukilo prieš jį, intrigos liejosi jam sustabdyti. Kiek jam reikėjo patirti neapykantos, persekiojimų todėl, jog darė gėrį. Bet Jėzus nieko nepaisydamas darė gėrį net tada, kai velnias nusprendė jį pražudyti savo tarnų rankomis. Niekinamas, teisiamas, kankinamas, erškėčiais vainikuojamas, kalamas prie kryžiaus jis meldė Dievo atleidimo savo budeliams: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro. Šėtonas norėjo, kad jis nebedarytų gėrio, kad jis imtų nekęsti savo budelių, kad juos keiktų, atkeršytų, nubaustų.

Jėzui daug kainavo išlikti geru, daryti gėrį ir nepasiduoti blogiui. Jis pirmas iš žmonių, kuris buvo laisvas nuo blogio ir kuris davė mums malonę išsivaduoti iš blogio ir įsitvirtinti gėryje. Jis atvėrė duris į gėrio pasaulį. Štai žiūrėkite, esame bažnyčioje, yra bažnyčios durys, galime ateiti ir išeiti. Panašiai Jėzus atvėrė mums duris į Dangų, kad galėtume palikti blogio apvaldytą pasaulį ir eiti į gėrį. Bet tomis durimis yra kryžius, nes darant gėrį, pasirinkus gėrio kelią reikės daug pastangų, reikės atlaikyti prieštaravimus ir puolimus.

Katalikybė yra ryžtingųjų religija, kurie eina į Dangų. Kelias į dangų veda per kryžių, t.y. darant gėrį ir įveikiant blogį. Tai neįmanoma be pastangų, kovos, kančios, kantrybės ir išsižadėjimų. Jėzus mums atvėrė vartus į Dangų, gyvenimą geroje laisvėje. Koks yra Dangus? Jėzus tepasakė: ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, ko žmogus negali įsivaizduoti. Toks nuostabus yra Dangus. Kartą per tikybos pamoką buvo kalbama apie angelus, ir mokytojas paprašė nupiešti mokinius įsivaizduojamą angelą. Vienas berniukas nupiešė angelą su trimis sparnais. Mokytojas klausia: Jonuk, ar tu matei angelą su trimis sparnais? Jonukas sako:  tamsta mokytojau, o jūs ar matėte angelą su dviem sparnais? Taigi, negali žinoti, kas yra Dangus. Gal sutiksime angelą su šešiais sparnais, nes gėris yra kūrybingas.

Velnias mums siūlo tik pragaro kamerą, kurią padidinti galima kam alkoholio, kam narkotikų, kam palaidumo, kam puikybės ar kitų ydų pagalba. Jėzus reikalauja nutraukti prisirišimą prie blogio, prie nuodėmės.

Kryžiaus išaukštinimo šventė mums skelbia, jog kryžius viską ir visus išaukština, kurie su Dievo pagalba yra pasiryžę yra gėrį kurti ir blogį nugalėti.

Vienoje bažnyčioje mačiau šv. Šeimos paveikslą: švč. Marija gamina valgį, šv. Juozapas meistrauja kažkokį baldą, o vaikelis Jėzus padaręs kryželį mamai jį rodo. Jis tam gimė, tam atėjo, kad darytų gėrį ir nugalėtų blogį, kad atiduotų savo gyvybę mūsų nuodėmėms nuplauti. Jis nuo mažų dienų žinojo savo misiją, jai ruošėsi. Kaip sunku yra nuo mažų dienų žinoti, jog tau teks daugybę sunkumų, kančių iškentėti, daug išsižadėti.

Kai mes meldžiamės į kryžių, turime jį namuose, jį bučiuojame, mes pagerbiame Dievo meilė mums, mes prašome stiprybės kantriai kurti gėrį, keistis į gerą ir nugalėti blogį. Mes norime, kad kryžius kabėtų mūsų namuose, klasėse, merijose, ligoninėse, kalėjimuose, kad mes visi mokytumės iš Jėzaus pasiaukojančios meilės ir ištvermės. Mes nepropaguojame kančios dėl kančios, bet tikrą Dievo, artimo ir tėvynės meilę, kuri pasireiškia per pareigų ir iššūkių kryželį. Savo kryžiumi aš atsiliepiu į Jėzaus kryžių. Pasaulis bėga nuo kryžiaus, visur propaguojamas nuskausminimas: kentėti negalima, visur skelbiama, jog nuo kančios ir sunkumų reikia bėgti. Sutuoktiniai bėga į skyrybas, tėvai palieka vaikus, tautiečiai palieka šalį ir t.t. Bet kas nuo kančios bėga, tą kančia dvigubai ar trigubai pasiveja ir užgula. Kažkiek reikia pakentėti, kad viskas būtų gerai. Kadangi pakentėsi, todėl viskas bus gerai.

Girdėjau tokį pasakojimą, jog žmogus panoro savo nešamą pareigų ir nepatogumų kryžių palengvinti: kam taip sunkiai nešti, galima nupjauti kažkiek balkį ir skersinį. Po kurio laiko vėl pritrumpina, ir taip kelis kartus, kol liko nedidelis kryželis, kurį galima ant kaklo pasikabinti. Kai tas žmogus priėjo bedugnę, jam pritrūko kryžiaus ilgio pereiti į kitą pusę. Panašiai mėgstame sau viską palengvinti, bet tada nebegalime rasti išeičių, nėra tilto. Kartais girdžiu tokių pasakymų: malda, bažnyčia man nieko neduoda. Kodėl neduoda, todėl kad į metus kelis kartus meldiesi ir į bažnyčią ateini. Yra Dievo įsakymas švęsti sekmadienį, todėl tol, kol neateisi kas sekmadienį į bažnyčią, tol nieko tau ir nepadės, niekas nesikeis, nesispręs. Kol nepradėsi kasdien nuoširdžiai melstis, tol nieko gero nesitikėk. Taip, sekmadienis, kasdienės maldos yra pareigos kryželis, bet jei jį nešu, tik tada galiu patirti jo palaimą. Tu sutrumpinai savo kryželius ir tikiesi Dievo palaimos, pergalės ir laimės? Užmiršk. Kasdienė malda bent ryte ir vakare. Išmėtėm visam maldas, tik persižegnoja ir labanakt. Paskui jau net ir nebesižegnoja. Ir tada isterikuojame, kodėl nėra palaimos. Išmėtyti pasninkai, išpažintys, jokių moralinių principų, kovos, pajaciška liturgija. Lengva religija be kryžiaus – vadinasi be Jėzaus ir jo atpirkimo.

Šiandien aukštiname Kryžių To, kurio gerumas kainavo daug kantrybės, kančios ir gerų darbų. Jo Kryžius išaukštins visus, kurie elgsis panašiai kaip jis, vesdamas juos į Dangaus gėrį.

Škaplierius – M.Marijos apsaugos ženklas

Liepos 16-ąją švęnčiame Karmelio kalno M.Marijos Škaplierinės šventę, kuri skaičiuoja ilgą istoriją: škaplieriaus pamaldumas katalikų bažnyčioje žinomas jau daugiau kaip 760 metų.

Ateiname prie švč.Marijos mokytis esminių katalikiškų vertybių ir prašyti jos pagalbos išlikti Jėzaus mokiniais, nes Ji buvo pirmoji ir tobuliausiai Jo mokinė.

Šių dienų pasaulis išgyvena tiesos, meilės, tikėjimo ir dorybės krizes. Be šių vertybių žmogaus galvoje darosi painiava ir jo gyvenimas ima grimzti į chaosą, todėl meldžiame, kad Dievas duotų mums įkvėpimą, norą ir jėgų veržtis į tas vertybes.

Žodis škaplierius kilęs yra iš lotyniškojo žodžio „scapulae”, reiškiančio pečius, pečių juostą. Tai vienos vienuoliško abito dalies miniatiūra. Paprastai pilnas vienuoliškas škaplierius yra viršutinis rūbas, krentantis iš nugaros ir priekio nuo kaklo iki pat pėdų.

Šis vienuoliškas apsauginis rūbas, labiau primenantis žiurstą ar chalatą, įgavo dvasinę reikšmę XIII amžiuje. Karmelitų vienuolijos generolui šv. Simonui Stokui 1251 m. naktį iš liepos 15-osios į 16-ąją  Ayelsford vienuolyne Anglijoje apsireiškė švč. M. Marija, kuri įteikė jam škaplierių kaip savo globos ir apsaugos ženklą.

1251 – tai tie patys metai, kai Lietuvos karalius Mindaugas priėmė krikštą. Tų pačių metų liepos septynioliktąją popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą krikščioniška karalyste, šv. Petro nuosavybe ir palaimino Mindaugo karūnavimą. Taigi, šįmet minime jau 767 metines nuo Lietuvos karalystės paskelbimo. Galima sakyti, jog datų sutapimas nėra atsitiktinis, tai ženklas, jog Lietuvą apgaubė ir M. Marijos apsiaustas – škaplierius.

Kiek vėliau Dievo Motina apsireiškė popiežiui Jonui XXII, patvirtindama savo pažadus, susijusius su škaplieriaus nešiojimu. Ta proga popiežius Jonas paskelbė Bulla sabatina – šeštadienio bulę ir privilegiją, jog nešiojantys škaplierių ir pamaldžiai mirę nepateks į pragarą, maža to, pirmąjį šeštadienį po mirties bus paimti iš skaistyklos į dangų. Pijus XI 1922 m. šią privilegiją išplėtė už karmelitų vienuolijos ribų ir pritaikė visiems katalikams.

Švč. M. Marija apsireiškimuose Lurde ir Fatimoje patvirtino škaplieriaus malonę. Paskutiniame Marijos apsireiškime Fatimoje ji pasirodė kaip Karmelio kalno Motina, apsirėdžiusi karmeličių abitu ir laikydama kūdikėlį Jėzų ant kelių su škaplieriumi rankutėje. Fatimoje apsireiškusi M. Marija pranešė, jog mes įėjome į paskutiniuosius laikus, prasideda apokalipsė. Per juos pereisime tik tvirtai laikydamiesi Jėzaus ir Marijos. Regėtoja Liucija paskui aiškino, jog Dievo Motina nori, kad mes visi nešiotume škaplierių. O štai paskutinis apsireiškimas Lurde įvyko 1858 m. liepos 16, Marijos škaplierinės šventėje.

Paprastai  įrašymas į škaplierių įvyksta I Komunijos metu, bet kas jį nešioja kasdien? Retai kada pamatysi tokį žmogų ar net kunigą…

Kaip nešioti škaplierių? Realus škaplieriaus nešiojimas vyksta ir dieną, ir naktį, ypač mirties valandą. Jei kas liovėsi nešioti škaplierių, nors buvo įrašytas į škaplieriaus broliją, gali bet kurią akimirką pradėti nešioti ir vėl ims dalyvauti škaplieriaus malonėse. Be to, reikalingas kasdienis kurios nors maldos į Mariją kalbėjimas ir tyras gyvenimas. Iš bėdos galima nešioti ir škaplieriaus medalikėlį, arba užsidėti škaplierių bent kai atliekame kasdienes maldas, einame į bažnyčią. Normaliai škaplierius nešiojamas ne paslėptas, bet išorėje, nes jis yra išorinio vienuolinio rūbo priminimas.

Pirmasis škaplieriaus kvadratėlis yra su Švč.Jėzaus širdimi ir jis dedamas ant krūtinės. Antroje škaplieriaus skiautėje yra M.Marijos atvaizdas, jis yra iš nugaros pusės. Tai reiškia, jog Jėzus eina prieš mus, o mes sekame juo, jis saugo mūsų širdis, o Marija mus apgaubia savo skraiste ir palydi.

Tai Jėzaus troškimas, kad jo motina būtų ir mūsų. Merdėdamas ant kryžiaus Jėzus apaštalui Jonui ir jo asmenyje mums pasakė: štai tavo motina. Paskui kreipėsi į Mariją ir pasakė: štai tavo sūnus. Nuo to meto Jonas pasiėmė ją pas save. Jėzaus žodžiai yra testamentiniai, šventi, jais negalime abejoti, jie skirti ir mums: štai mūsų motina, štai mes – jos vaikai. Ar priimsime švč. Mariją pas save, ar ji taps mums artima?

Marija žadėjo, kad kas škaplierių nešios ir su juo mirs, ji pati juo pasirūpins, gelbės iš pragaro ugnies, pirmąjį mėnesio šeštadienį po mirties iš skaistyklos išvaduos. Kai nueisime į Dangų, angelai mums sakys – „Motinėlės Marijos vaikas“. Ir Marija pasakys: „Štai mano vaikas – mano vystyklais suvystytas, mano rūbeliu apvilktas“.

Jei paklaustumėte, kiek aš, kunigas, mačiau mirštančių ligonių su škaplieriumi ant kaklo? Atsakyčiau – vos keletą. Užvakar vieną ligonę aplankiau ir uždėjau škaplierių, liepiau be reikalo ir ilgam nenusiimti. Deja, šiais laikais daug mirštančių katalikų eina į ilgą ir sunkią skaistyklą, nes miršta bet kaip. Ir po mirties nėra kam už juos melstis: vaikai neišmokyti melstis, neužsako Mišių už mirusiųjų artimųjų sielas. Kai kurie tikintieji tai matydami susitaria su pažįstamais kunigais iš anksto, kad už juos po mirties melstųsi, nes mato, jog vaikai nesimels.

Kai manęs klausia, kiek tęsiasi skaistyklos sielų kančia, galiu remtis kelių mistikų tvirtinimu, jog vidutiniškai skaistykla sieloms tęsiasi apie 40 metų. Bet laikas čia matuojamas ne tiek metais, kiek šv. Mišiomis, paaukotais gerais darbais ir atlaidais už mirusius, taip pat tai priklauso nuo to, ar žmogus gyveno dievobaimingai, ar mirė aprūpintas sakramentais ir ar nešiojo škaplierių.

Kaip gerai mums kunigams: pavyzdžiui, jei aš mirčiau, už mano sielą paaukotų apie 300 šv. Mišių. Ir dar turėsiu škaplierių ant savo pečių. Kokia laimė plaukti į dangų maldų upe, o ne eiti sunkiais skaistyklos vienatvės kalnų keliais.  O ką kalbėti apie vargšes sielas, kurių niekas nebeatmena, kurios prastai pasiruošė susitikimui su Dievu.

Škaplierius yra geras ženklas, Marijos globos ženklas, kuris tikrai gina nuo velnio ir nelaimių. Bet dažniau gatvėje pastebiu jaunus žmones vilkinčius rūbus, ant kurių pavaizduoti bjaurūs žvėrių, velnių, išsigimusių žmonių snukiai. Kartais kai kurie nešioja šėtoniškus simbolius. Jie galvoja, kad tai tik žaidimas, originalumas. Bet taip nėra – blogais, bjauriais ženklais jie kviečiasi blogį. Kokius ženklus nešioji, tam save ir priskiri. Kas nešiojo raudoną žvaigždę, tas priklausė Leninui, kas nešioja trispalvę, tas priklauso Lietuvai, kas nešioja škaplierių, tas paskiria save Marijai.

Tenka pastebėti, jog žmonės namuose neturi jokio švento paveikslo ar kryželio. Antai garsios vietos, Šiluvos, klebonas pasakojo, kad kai pradėjo klebonauti, kalėdodamas per kelis metus išdalino kelis bulvinius maišus kryželių. Ar tų žmonių tėvai nebuvo katalikai? Ar velnias buvo įkūręs savo ambasadą Šiluvoje, kad daugumas neturėjo net kryželio?

Škaplierius padeda sukurti abipusį dvasinį ryšį: Marija mus globoja, tačiau ir mes save pavedame Jai. Tuo pačiu įsipareigojame puoselėti tiesą, meilę, tikėjimą ir dorybes. Dorybės – tai įsitvirtinimas gėryje. Kaip svarbu puoselėti gėrį, geras savybes, gerus įpročius, papročius, tradicijas, gerą išsiauklėjimą, elgesį, sugebėjimus. Nors mes nusidėjėliai, bet ne bedieviai. Nors mums kartais nesiseka, bet mes žavimės šventumu ir tiesa. Nors slegia ydos, bet veržiamės į dorybes. Nors suklystame, tačiau nesame užkietėję melagiai. Labai svarbu stengtis nepagesti, netapti blogais, neišvaistyti esminių dorybių ir gėrio.

Jei norime priklausyti Marijai, turime stengtis sekti jos gerumu ir dorybėmis. Ji prašė  puoselėti tyrumą. Bet jei škaplierių nešioju ir nuodėmes darau? Tai kas jis man tada – amuletas? Beje, yra daug liudijimų, jog škaplierius malšina blogus įkvėpimus, gina nuo velnio pagundų.

Bet net jei nusidedame, Dievas yra galingesnis už mūsų nuodėmes. Šv.Izaokas Sirietis rašė, kad visos mūsų nuodėmės Dievo akivaizdoje yra tarsi dulkės. Išskyrus vieną – tai nepriimti, netikėti prisikėlusį Kristų, kurį sutinkame išpažinties sakramente, šv. Mišiose ir šv. Komunijoje. Bet negalima apsikrauti tomis dulkėmis, nes nuolatinės sunkios nuodėmės sužaloja mūsų sielas, santykius, atitolina nuo Kristaus.

Škaplierius skatina mus melstis M. Marijos būdu. Kaip Marija meldėsi? Luko evangelijoje rašoma, jog ji visa dėmėjosi ir svarstė savo širdyje. Tai puikiai išreiškia Rožančius: Marijos širdimi apmąstyti dieviškus įvykius. Kita vertus, Dievo Motina ir Lurde, ir Fatimoje apsireiškė kaip Karmelio Kalno Škaplieriaus Karalienė ir prašė Rožinio maldos.

Tikra bėda, kad mažai meldžiamės. Kas nebesimeldžia, tas nebeturi vilties ir jėgų pakilti iš blogio, jo širdis  užkietėja nuodėmėje. Kodėl žmonės pasidaro tokie nepatrauklūs, ypač moterys? Ar kad pasensta? Ne. Todėl jog nebesimeldžia. Malda, Dievo malonė daro mus gražius, šviesius, malonius.

Yra daug liudijimų, pasakojimų kaip škaplierių ar škaplierinį medalikėlį nešiojantis žmogus buvo apsaugotas nuo nelaimės. Girdėjau istoriją, kurią su visom detalėm pasakojo jau a.a. kapucinų vienuolis tėvas Adomas Milašius. Pirmojo pasaulinio karo metu, viename mūšyje du raiteliai vienas šalia kito jojo į kovą. Tarp jų nukrito sviedinys ir, galima įsivaizduoti, kas atsitiko. Abu žirgai ir vienas raitelis skutais pakibo ant medžių šakų. Antras raitelis tapo nublokštas ant žemės, sprogimas jį apkurtino, tačiau rimčiau nesužeidė. Nes jis nešiojo škaplierių. Pasakykite, ar pakibs ant šakų skutais ar kažkaip kitaip kuris nors Švč.M.Mariją mylintis katalikas? Atsitiktinai ar savo noru – ne, nebent kaip kankinys. Marija jį globos ir saugos.

Šv.Rašte Pradžios knygoje pasakojama apie žmogaus tragediją, kuomet jis patikėjo velniu labiau nei Dievu ir įvykdė didelį blogį, atsiskyrė nuo Dievo, tapo ištremtas iš Rojaus. Skaitome pasakojimą apie Adomo slapstymąsi nuo Dievo, kuris taip paplitęs dabartinių  vyrų tarpe. Dievas Adomui pažadėjo du gelbėtojus: Moterį ir jos sūnų. Turbūt žinote tuos žodžius, kuriuos Dievas pasakė velniui: „Sukelsiu tarp tavęs ir moters nesantaiką, tarp tavo ir jos palikuonių: ji sutrins tau galvą, o tu tykosi įgelti jai į kulną“. Taip, kas yra Marijos vaikas, tą ji gina nuo velnio. Vienas iš būdų – tai praktikuoti škaplierių. Tikra katalikė moteris ir šiandien su Dievo Motinos pagalba „sutrina“ velnio galvą, padeda jį nugalėti savo šeimai, melsdamasi už savuosius, skleisdama tikėjimą, ragindama ir mokydama, mylėdama ir į dorą vesdama savo šeimos narius.

Škaplierius tampa užmirštamas. Kreipiuosi į jus moterys, Marijos dukras, kad padėtumėte sukelti parapijose škaplieriaus sąjūdį: nešiokite škaplierių, propaguokite, dalinkite. Ypač ligoniams, velnio varginamiesiems, mirštantiems. Tegul škaplierius, Marijos ženklas, padeda gerinti ir pašventinti žmogaus sielą.

Duona ir trupiniai, vaikai ir šunys. XX eil. sekmadienis

Vienas pažįstamas nesenai manęs užklausė: kuo skiriasi žydai nuo lietuvių? Galima būtų atsakyti, jog visa, kas yra žmogiška, mums nėra svetima, yra bendra ir lietuviui, ir žydui. Bet reikia turėti omenyje tai, jog didelė žydų diaspora įsikūrė buvusios abiejų tautų respublikos teritorijoje, kuri apėmė dabartinės Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos žemes, ir čia gyveno iki pat nacistų įvykdyto sunaikinimo, t.y. beveik penkis šimtmečius. Be abejo, toks ilgas būvimas greta neišvengiamai padarė ir gerą, ir, galbūt, blogą įtaką.

Pasak to mano pažįstamo, lietuviai iš žydų išmoko kombinuoti, o komunizmo metais tai dar labiau ištobulino. Tą sugebėjimą galėtų iliustruoti juokingas pasakojimas, kaip 10 žydų sudėtinį balių darė. Susitarė atsinešti po pusę litro degtinės, supilti į bendrą indą ir drauge vaišintis. Sakytum, kas gali būti gražiau kaip solidarumas ir pasidalijimas. Kai taurelės buvo pakeltos ir tostas už draugystę pasakytas, pasirodė, jog taurelėse buvo vanduo. Visiems pasidarė nejauku, nes atsinešė po puslitrį vandens. Kiekvienas iš jų galvojo, jog jei visi atsineš degtinės, tuomet mano įpiltas vanduo nebus pastebėtas. Taip draugų sąskaita bus sutaupyta ir pasilinksminta. Bet kad balius įvyktų, kad kombinuotojas galėtų kombinuoti, reikėjo kad kiti būtų sąžiningi ir nekombinuotų. Šis anekdotas vaizdžiai iliustruoja ir mūsų pilietinio, bendruomeninio, parapijinio gyvenimo atvejus, kuomet savanaudiškas kombinavimas paskandina bendrąjį gėrį pažadų, planų ir gerų ketinimų jūroje.

Šio sekmadienio šv. Rašto skaitinių fragmentai byloja apie žydų tautos išrinkimą žmonijos išgelbėjimo labui. Dievas pasirinko pačią prasčiausią, prislėgtą, labiausiai ujamą tautą, kad ją išgelbėdamas, parodytų savo gailestingumą ir kitoms tautoms. Deja, toji tauta ne visada nenorėjo dalintis Dievo meile ir gailestingumu, bet kai kada su panieka didžiavosi kitų tautų atžvilgiu, vadindama gojais, demonų vaikais, šunimis, vergais ir kitais epitetais. Pasiskaičius kai kurių žydų mokytojų raštus plaukai stojasi ant pakaušio, ką jie galvoja pasiekti ir kaip jie traktuoja likusią žmoniją. Pasaulio užvaldymo ir žmonių pavergimo idėjos skamba pavojingai ir atstumiančiai.

Iš pažiūros, panašų mąstymą pastebime ir Jėzaus žodžiuose: „nedera vaikų duonos duoti šunyčiams“. Suprask, išrinktoji tauta yra vaikai, kuri valgo duoną nuo stalo (civilizacijos ir pilnatvės paveikslas), o pagonys (visi kiti) yra šunų lygio, kuri tenkinasi gyvenimo ir tiesos trupiniais. Tikėjimo ir tiesos požiūriu taip ir yra: pagonybė ir bedievybė yra sudaryta iš tiesos trupinių, kurios egzistencija primena šliaužiojimą po žemę priėmus gyvūno pavidalą. Kitu atveju Jėzus yra panašiai pasakęs, jog nedera perlų duoti kiaulėms.

Nesunkiai pastebėsime, jog Jėzus pirmiausia troško gelbėti savo tautos tikėjimą, kuris tapo pavojingai iškreiptas. Deja, tauta atmetė Mesiją, nebenorėjo būti Dievo gailestingumo įrankiu, pasuko kombinavimo keliu, todėl ji buvo nušalinta nuo Dievo gailestingumo plano kaip pagrindinis įrankis, buvo atsigręžta į pagonių tautas, kad per Bažnyčią į Dievo Karalystę ir išganymą būtų patrauktos visos pasaulio tautos. Apaštalas Paulius sielvartavo, kad vaikai prie stalo okupavo ir vietas, ir duoną, nebenorėdami atlikti savo pašaukimo: šunyčiais pavirtusius žmones keisti į žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, pavidalą.

Duonos ir trupinių, vaikų ir šunų simbolis yra iškalbingas, užgriebia tolimą ir artimą istoriją, visas gyvenimo sritis. Ypač tai tapo pavojingu reiškiniu, kad 1 procentas pasaulio gyventojų valdo 96 procentus pasaulio turtų, o likusieji turi tenkintis trupiniais nuo jų stalo. Pajamų ir pragyvenimo, socialinė nelygybė paūmėjo ir Lietuvoje. Valstybė ir darbdaviai, kurie laiko tautiečius gyvuliais ir mėto jiems trupinius, paskatino jų emigraciją. Gal dėl to yra kalta ir kolonistinė ES didžiųjų šalių politika, paverčiant satelitines valstybes prekių realizavimo rinka ir pigios darbo jėgos importo šalimis?  Turtuoliai mėto mokesčių trupinius į valstybės biudžetą, o valstybė gyvena iš vargšų paimtų trupinių. Susidaro įspūdis, kad ir ES Lietuvai duoda trupinius, o atima iš jos duoną: pramonę, rinką, kvalifikuotą ir jauną darbo jėgą.

Panašiai nuo duonos prie trupinių perėjome ir filosofijos, tikėjimo, kultūros srityse, kai vis labiau įsigali akimirkos etika, primityvizmas, dogminės klaidos ir žemosios emocijos. Kombinavimas vyksta ne tik materialiniuose, tačiau ir intelektualiniuose svarstymuose, kuriant naujas lytis, naujas santuokas, vykdant socialinius eksperimentus, plaunant vertybes ir dorybes. Įsigalėjo riksmai tų, kurie skelbia dalines tiesas ir kurie nenori priimti pilnų atsakymų apie žmogų, apie gyvenimo prasmę.

Katalikų tikėjimas yra Dievo vaikų tikėjimas, kurie renkasi prie Dievo Žodžio, Eucharistijos, šeimos ir tautos stalo, nuo kurio jie ima tiesos, amžinybės ir kasdienę duoną, ja dalijasi NEKOMBINUODAMI: netrupindami,  nemėtydami, vertai. Bet ar išlįs iš po stalo visi ten slankiojantys dvasiniai, moraliniai, kultūriniai šunyčiai, kurie nenori atsisėsti prie bendro Dievo vaikų stalo?

Išmintis ir kvailystė. XV, XVI, XVII eiliniai sekmadieniai

Išminties reikalas yra viena iš svarbiausių temų Biblijoje, bet, nesunku pastebėti, jog sveikata, materialiniais dalykais rūpinamės labiau nei išminties siekimu (tai nebūtinai visada prieštarauja išminčiai). Dabar išminties troškimas nėra pirmaujantis prašymas ir maldose. Kažkiek literatūros pamokose išminties klausimas paliečiamas, tačiau mokykla nebemoko išminties, nebegali pretenduoti į išminties šaltinio titulą visuomenėje. Elektroninio pasaulio įsivyravimas ir kartų izoliavimasis nutraukė išminties perdavimo estafetę šeimose. Dar kažkiek tuo domisi ir filosofai, literatai, pavieni asmenys, kurie vaikydamiesi paslaptingumo ar ieškodami prasmės apkeliauja įvairius pasaulio guru.

Paskutinių trijų sekmadienių šv. Rašto fragmentai palietė išminties klausimą: girdėjome Jėzaus padėkos žodžius Dangiškajam Tėvui, jog išminties paslaptis apreiškė mažutėliams, o paslėpė nuo gudriųjų (išmintis prasilenkia su puikybe); Jėzus save pristato kaip sėjėją, kuris sėja tiesos pažinimą, išmintį, bet tik ketvirtadalyje širdžių jo žodis prigyja, nes absoliuti dauguma žmonių yra dvasiškai pažeista; pasakojime apie kviečiuose pasėtas piktžoles jis atkreipia dėmesį į tai, jog žmonių skelbiamos tiesos gali būti primaišytos klaidų; išmintį Jėzus palygino su paslėptu lobiu ar brangiu deimantu, dėl kurių verta atsižadėti mažiau svarbių dalykų (tiesų ir vertybių laipsniavimas).

Kaip pavyzdys žmogaus, labiau nei turto, sveikatos ar pergalių troškusio išminties,  yra pateikiamas jaunas karalius Saliamonas, kurį užgulė pareiga valdyti tautą. Jis manė, jog jei turės išminties, turės ir visa kita. Dievui patiko jo neegoistiškas troškimas pirmiausia rūpintis tautos gerove, todėl buvo leista jam išsipildyti apsčiai. Net Jėzus pripažino jo išmintį, paminėdamas Sabos karalienės žygį pas Saliamoną. Deja, šv. Raštas liudija, jog į senatvę Saliamonas sukvailėjo dėl palaido gyvenimo, atsimetė nuo Dievo ir ėmė garbinti savo gausių pagoniškų kekšių stabus. Maža to, blogai išauklėjęs savo vaikus ir neišmintingai padalijęs valdžią, jis pagreitino savo karalystės būsimą nusilpimą ir padalijimą.

Tas pasakojimas apie Saliamoną yra aktualus ir mūsų šaliai, kuri yra baudžiama išmintingų lyderių trūkumu, todėl gyvename vis liūdnesnėmis nuotaikomis, kai kaskart vis nauja krizė jodama ant krizės vejasi kitą krizę. Gal būt tie lyderiai atsirastų, bet demokratijos sąlygomis žmonės labiau mėgsta tuos, kurie pataikauja, įsiteikia, pateisina. Pasitaiko politikų, kurie žinodami piliečių naivumą ir kvailumą, tuo sėkmingai pasinaudoja.  Išties, dar maža tų blogybių, tauta pagonis sau į valdžią išsirinko, nesuvokdama, jog pagonybė yra ypatingas žmogaus dvasinio degradavimo pasireiškimas.

Tai kas gi yra išmintis? Supaprastintai atsakant, tai sugebėjimas, pasitelkus pažinimą ir patirtį, priimti tokius sprendimus, kurie atneša gerus padarinius tiek materialiniuose dalykuose, tiek santykiuose su žmonėmis, tiek dvasinėje plotmėje ir ne tiek trumpalaikėje, kiek ilgalaikėje ar net amžinoje perspektyvoje. Platonas manė, jog išmintyje svarbiausias yra teisingas pažinimas. Jo mokinys Aristotelis tvirtino, jog neužtenka tik atminties, žinojimo kaupimo ir saugojimo, dar reikalingos ir kitos psichinės galios (mąstymo skvarbumas ir greitumas, intuicija, patirtis, valia ir t.t.). Stoikai buvo fatalistai ir išpažino predestinaciją: jei skirta gimti išmintingam ar kvailam, tai kitaip ir nebus. Daugumas krikščioniškų mąstytojų išmintį vadino Dievo dovana ir tuo pačiu atlygiu tiems, kurie veda dorą ir darbštų gyvenimą, ir nėra taip, kad kažkam išmintis automatiškai duodama ar neduodama. Istorijoje žinomas ir pasaulietinis, naudos siekimu pagrįstas išminties apibrėžimas, jog išmintis – tai sugebėjimas eiti į kompromisus. Deja, tai ne visada yra išmintinga, nes iš kompromisų išsirutuliojo, pavyzdžiui, Hitleris, Spalio revoliucija Rusijoje, pas mus alkoholizmas, nusikalstamumas ir kiti neigiami reiškiniai. Žinoma, dalis tiesos yra visuose požiūriuose.

Geriau suprasti išminties dorybę galėtų padėti palyginimo metodas, pateikiant kvailystės būdus ir pavyzdžius. Kvailumas gresia nuolatos ir visiems, kai dėl protavimo stygiaus, lėtumo, nesugebėjimo pagauti esmę, atrasti priežastinius ryšių, nesugebant pramatyti ir pastebėti, žmogus gyvena pastovioje proto nesiorientavimo ir klaidžiojimo būsenoje.

Kvailumo temą amžių bėgyje aptarė daug mąstytojų, kaip antai Servantesas (jo veikalas „Don Kichotas“), Matthijs van Boxselis parašė „Kvailystės enciklopediją“ paskui ir „Kvailystės teologiją“, Erazmas Roterdamietis žinomas kaip „Pagyra kvailybei“ autorius. Beje, pastarasis yra davęs kvailų moterų apibūdinimą: jos visa širdimi myli lengvabūdiškus vyrus, o išmintingų vengia tarsi skorpijonų. Čia Erazmas teisingai pastebi, jog kvailumas būna populiarus, o išmintis nekenčiama. Kvailumas yra tarsi pasiutligė: ne tik ja sergant kvailiojama, bet puolami ir sveikai mąstantys, siekiama kvailumą išplatinti. Štai kodėl kvailumas persmelkia visas gyvenimo sritis, būdingas visais amžiais ir kultūrose,  tiesiog glūdi civilizacijos pamatuose. Bibliniu požiūriu, žmonijos aušroje velnio apkvailintas žmogus ir toliau išlieka jo valdžioje per kvailumą.

Tūlas XIX am. pradžios Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Mykolas Wiszniewski savo veikale „Charaktery rozumów ludzkich“ (Žmonių protų charakteriai), aptarė kvailių tipus ir atspalvius, kuriems išversti lietuviškų atitikmenų nepritrūko: kvailiukas (viskuo kvailai tikintis), žioplys, prietaringas kvailys, priešiškas kvailys, klausinėtojas kvailys, persimokęs kvailys, krizenantis kvailys, verkšlenantis kvailys, poliruotas kvailys (dėkingai priimantis pajuokas), išpuikęs kvailys, melagis, pusgalvis, pusdurnis, priekvailis, inteligentiškas kvailys, geros širdies kvailys, paprastos širdies kvailys, fanatiškas kvailys.

Žinoma, čia reikėtų atsargiai su tokių epitetų taikymu, nes, pasak Jėzaus, kas kitą vadina kvailiu, yra smerktinas į pragaro ugnį. Tai perspėjimas, kad neskubėtume kitų teisti ir niekinti, savo trūkumų nepastebėti, nes niekas nėra pakankamai išmintingas, kad suvoktų savo trūkumus, tame tarpe ir kvailumą. Juokaujama, kad jei kvailys suprastų jog jis yra kvailys, jau nebebūtų kvailys.

Tai kaip gydyti kvailumą ir puoselėti išmintį? Jėzaus pateikti pavyzdžiai (grūdai, lobis, dirva, žvejyba) nurodo, jog išmintis yra surenkama po kruopelytę, ji kaupiama. Tai primena aukso išgavimo būdą: reikia perplauti tonas dirvožemio, kad surinktum gramus aukso. Toji dirva, kurioje galima rasti išminties kruopeles, – tai žmogaus gyvenimo, civilizacijos visuma: tauta, valstybė, etnografinis regionas, šeima ir giminė, parapija, vyskupija, biblioteka, vertingoji kultūra. Reikia perskaityti šimtus gerų knygų, patirti daugybė gyvenimo įvykių, akademinių ir gyvenimiškų studijų, daugybės valandų maldos ir teologijos studijų, dvasinės kovos, išmintingų žmonių įtakos, kad imtume pamaži orientuotis tikrovėje.

Turint omenyje, jog Jėzus ypač stengėsi išpildyti Dangiškojo Tėvo valią, jį apreikšti, atnešti Dievo karalystę į žemę, išgelbėti žmogaus sielą amžinybei, akivaizdu, jog tuo lobį slepiančiu lauku yra Bažnyčia ir jos tradicija, o išganymo lobis yra jis pats ir jo evangelija. Galų gale atrasti Švenčiausiąją Trejybę ir tai, kur ji veikia, per ką pasireiškia, ir yra tas didžiausias atradimas. Viešpats paminėjo, jog žmogus čia atranda bei iškelia ir naujų, ir senų dalykų. Deja, bažnytinėje terpėje labiau įsivyrauja protestantiškos kilmės naujovių vaikymasis ir tradicijos (senų dalykų) niekinimas.

Pagrindiniu išminties šaltiniu išlieka Dievo Žodis ir Šventoji Dvasia bei visi tie, kurie yra pripildyti jos, nes padeda žmogui pažinti ir mąstyti taip, kaip Dievas pažįsta ir mąsto. Gal todėl kardinolo Martini močiutė jam nuolat vaikystėje kartojo: „Vaikeli, prašyk Šventosios Dvasios dovanų, kad išvengtum kvailumo!”.

Šv.Jono Krikštytojo atlaidai

“Kristui augti, o man mažėti” – tokiais šv. Jono Krikštytojo žodžiais išgyvename gamtos ženklus: kai su Joninėmis saulė pradeda savo nusileidimo periodą, o Kalėdomis saulė ima kopti į dangų. Būdamas nuodėmės pamokslininku šv. Jonas kvietė suprasti, kas žmogų nusviedžia į egzistencijos žemumas ir tamsą, nuodėmę, ir atsiversti.

 

Didis šv. Antanas

Mūsų šalyje šv. Antanas buvo labai mylimas, bet tenka pastebėti, jog maldingumas į jį slopsta. Yra tradicija kiekvieną antradienį atlikinėti maldas į šv. Antaną, ypač taip vadinamą sikveriją (si queris miracula – jei stebuklo trokšti tu). Jau daug kur tai apleidžiama. Prieš trisdešimt metų lankydamasis Tytuvėnų bažnyčioje sutikau įdomų paprotį: kunigas nuo ryto iki vakaro antradienį budėdavo bažnyčioje, nes kas akimirka ateidavo žmonės, kurie prašydavo kunigą ar klieriką atlikti sikveriją prie šv. Antano altoriaus, prašant jo užtarimo ir pagalbos norimu reikalu.

Kad suprastume, kas jis buvo, kodėl jis toks didis, pirma reikia susipažinti su jo asmenybe ir gyvenimu, mokymu ir darbais, kurie yra geriausias pamokslas.

Prieš dvidešimt dvejus metus minėjome šv. Antano gimimo aštuonių šimtų metų jubiliejų. Jis gimė Portugalijoje, Lisabonoje, todėl kartais vadinamas ir Lisaboniečiu. Du tūkstančiai devynioliktais, t.y. už dviejų metų minėsime aštuonis šimtus metų, kai jis tapo pašventintas kunigu. Du tūkstančiai trisdešimt pirmais metais, t.y. už keturiolikos metų, minėsime jo mirties aštuonių šimtų metų jubiliejų. Mirė sulaukęs trisdešimt šešerių nuo išsekimo darbuojantis, pasninkaujant, meldžiantis, tačiau atlikęs savo gyvenimo užduotį: susitaikęs su Dievu, išpildęs jo valią ir pašventinęs savo sielą išganymui.

Jo krikšto vardas ir pasaulietiniame gyvenime buvo Ferdinandas. Tai germaniškos kilmės, suitalintas vardas, reiškiantis taiką ir dvasią, arba drąsą – fred, frieden, freedom; and – dvasia, drąsa. Vardas išreiškė jo charakterį: buvo draugiškas, kuklus ir ramus žmogus, kuris nelipo kitiems per galvas ir nesibrovė į pirmas vietas, nenorėjo per daug girtis ir rodytis. Buvo taikios dvasios, pasak Jėzaus palaiminimų – romusis ir taikdarys.

Prieš daugiau kaip trisdešimt metų jo palaikai buvo iškelti ir atliktas tyrimas atskleidė, jog buvo aukštas – metro ir devyniasdešimties centimetrų. Tais nepriteklių laikais, kai vidutinis ūgis tebuvo pusantro ar dar mažiau metro, buvo įspūdingo ūgio žmogus. Veido pailgo, tamsių rūdų plaukų. Jei būtų kremuotas, kaip kad šiandien tampa madinga, nieko negalėtume apie jį pasakyti, nes jo išvaizdos ir veido aprašymų istoriniai šaltiniai nemini.

Kaulų analizė atskleidė, jog jo kelių kaulai turi įsikylimus ir deformacijas. Tai daug ką pasako: gadino savo kelius ilgai klūpodamas maldoje, buvo maldos vyras. Ir dabar nesunku būtų patikrinti žmogaus pamaldumą: reikėtų paprašyti parodyti kelius, nes jei ant kelių yra mazuoliai, kelių oda plika ir lygi, neapaugusi plaukeliais, tai reiškia, jog žmogus uoliai meldžiasi ant kelių. Jei keliai yra gauruoti, yra pavojus, jog ir jo siela pasidarys gauruota. Žinoma, kai kuriems atsiklaupti neleidžia ne tingumas, bet senatvė ar liga.

Pažinojau vieną kunigą, kuris sutikęs kaimo vaikus prašydavo parodyti delnus: tikrino ne švarą, bet mazuolius. Jei mazuoliai yra, vadinasi geras vaikas, dirba, padeda tėvams. Kunigas duodavo jam kokį saldainį, pinigėlį, pagirdavo. Taigi, žmogus eina gera linkme, jei ant kelių ir delnų yra mazuoliai. Toks buvo šv. Antanas.

Popiežius Pijus XII šv. Antanui suteikė Bažnyčios daktaro titulą, pavadindamas jį „Evangeliškuoju daktaru“, kadangi sugebėjo gražiai ir aktualiai perteikti evangelijos mokymą. Viena iš pagrindinių jo pamokslo temų buvo malda, kuri yra meilės ryšys tarp žmogaus ir Dievo, skatinantis nuoširdžiam pokalbiui su Viešpačiu. Dievo meilės tema yra viena iš pagrindinių pranciškonų teologijoje.Pasak šv. Antano, meilė yra tikėjimo siela, padaro tikėjimą gyvą; be meilės tikėjimas miršta. Tik toji siela, kuri meldžiasi, gali dvasiškai ir morališkai augti.

Daugelis šv. Antaną žino kaip užtarėją, kuris padeda atrasti pamestus daiktus. Pažvelgus į jo gyvenimą, matome, jog jis pats yra daug ką praradęs nesugrąžinamai. Jo gyvenimas buvo pilnas praradimų ir išsižadėjimų. Pirmiausia, būdamas turtingos ir kilmingos šeimos vaikas, įstodamas į vienuolyną, jis išsižadėjo pasaulietinės prabangos ir puikybės. Daug atgailaudamas ir dirbdamas jis anksčiau laiko prarado sveikatą ir gyvenimą. Nors mes jį prašome pagalbos pametę kokį litą ar telefoną, ir, žiūrėk, atsiranda, tačiau jis pats turbūt mums pasakytų, jog neverta materialinių dalykų sureikšminti ir dėl jų labai sielvartauti.

Šv. Antanas perėjo per tris gyvenimo mokyklas ir laikotarpius. Iki maždaug dvidešimties metų jis gyveno nerūpestingą vaiko ir jaunuolio gyvenimą pasitūrinčioje šeimoje. Mokėsi Lisabonos katedros mokykloje pas savo dėdę. Buvo pamaldus jaunuolis, gavęs iš tėvų tikėjimo pavyzdį. Nuo mažens pasižymėjo maldingumu, meile liturgijai. Taip jame subrendo pašaukimas į vienuolinį ir kunigišką gyvenimą, troškimas kontempliuoti Dievo didybę ir išmintį.

Pradžioje jis įstojo į šv. Augustino kanauninkų vienuoliją, kurioje gavo puikias teologijos studijas. Turtingos vienuolyno bibliotekos buvo jo pamėgtos vietos, kuriose leido laisvalaikį. Čia būtina sustoti ties tuo faktu ir panagrinėti, jog šv. Antanas pasižymėjo nuostabia atmintimi, sugebėdavo išmokti atmintinai daugybę tekstų, todėl pasiekė tobulo išsilavinimo. Vienas popiežius pavadino jį Testamento skrynia, nes bibliją mokėjo atmintinai. Kreipiuosi į mielus tėvus su prašymu, kad lavintumėte vaikų atmintį, nes ji yra daugelio gabumų šaltinis. Ypač žmogaus atmintį bei širdį atrakina ir išplečia šventųjų tekstų bei maldų mokymasis. Nesinorėtų, kad jūsų neišauklėti ir neišmokslinti vaikai tebūtų tinkami vergiškam darbui ir organų donorystei…

Vėliau šv. Antanas susižavėjo šv. Pranciškaus įsteigta vienuolija ir perėjo į ją. Tai buvo džiaugsmingų bomžų brolija, kuri pradžioje niekino mokslą ir išsilavinimą. Dėka šv. Antano paaiškinimo, gal daugiau asmeninio pavyzdžio, jog tikras pamaldumas neprieštarauja išsimokslinimui, šv. Pranciškus leido jam mokyti brolius teologijos, kreipdamasis į jį su pagarba: „mano vyskupe Antanai“. Jis pradėjo pranciškoniškosios teologijos tradiciją, kurią toliau vystė šv. Bonaventūra ir Jonas Dunsas Škotas.

Tapdamas pranciškonu šv. Antanas pereina į kitą gyvenimo etapą ir patirtį – į neturtingo ir paprasto elgetos, kuris visiškai pasišvenčia Dievui ir žmonėms. Taigi, savimi jis suvienijo tris patirtis: aristokratiško, akademinio ir plebėjų gyvenimo. Tai mūsų, katalikų, programa: savo elgesio ir gyvenimo kultūra būti aristokratais, nuolat mokytis gerų dalykų ir pažinti išmintį, tačiau gyvenimo būdu išlikti kukliais ir paprastais.

Kaip žinia, šv. Antanas turėjo pamokslavimo talentą. Kartą jis sakė pamokslą trisdešimčiai tūkstančių žmonių, kurie užėmė devynių hektarų pievą. Kokį balsą reikėjo turėti, kad visi išgirstų. Į jo pamaldas ir pamokslus turtingieji bijojo ateiti prabangiai pasipuošę, o po pamokslo vykdavo klausyklų apgultis, nes sugebėjo klausytojus paraginti atsivertimui.

Savo išmintimi ir šventumu jis daug pasidarbavo Prancūzijoje, kurioje buvo išplitusi katarų – albingiečių sekta. Tai manichėjiškos erezijos forma, kuri išpažino du dievus: gėrio ir blogio. Materiją ir kūniškumą tapatino su blogiu, todėl neigė Kristaus įsikūnijimą, niekino kūniškąją žmogaus prigimtį, tame tarpe ir materialius dalykus, kaip antai turtą.

Minint Liuterio įvestos erezijos, vadinamos reformacija, 500-ųjų metų liūdną sukaktį, dera pastebėti, jog ir šv. Antanas, ir Liuteris priklausė šv.Augustino kanauninkų vienuolijai. Pirmasis buvo šios vienuolijos puošmena, o kitas atnešė amžiną gėdą. Vienas gydė erezijų supriešintą krikščioniją, vedė į atsivertimą ir vienybę, o kitas įplieskė vieną didžiausių ir baisiausių erezijų. Meldžiame šv. Antaną, kad ir šiais laikais padėtų protu ir širdimi įveikti liuteriškąją manichėjizmo ereziją, kai savo raštuose Luteris tvirtino, jog „prieš tapdamas Dievui, Dievas turėjo tapti šėtonu“ (Gott müsse zeitweise Teufel werden / Geglaubtes verberge sich angeblich unter dem Schein des Gegenteils; a) „Gott kann nicht Gott sein, er muss zuvor ein Teufel werden … Ich muss dem Teufel ein Stündlein die Gottheit gönnen, und unserem Gott die Teufelheit zuschreiben lassen. Es ist damit aber noch nicht aller Tage Abend. Es heißt doch zuletzt: Seine Güte und Treue waltet über uns.”; b) Das Geglaubte „verbirgt sich unter dem Schein des Gegenteils”.(a) WA 31, S. 249 f.; b) WA 18 zitiert nach H.G. Pöhlmann, Abriss der Dogmatik, Gütersloh 1980, 3. Auflage, S. 82); http://www.theologe.de/theologe3.htm#Gott_und_Teufel).

Tikiu Šventąją Dvasią. Sekminės

“Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir Gaivintoją” – kaskart tikėjimo išpažinimu kartojame, o Sekminių šventėje šią tiesą ir trečiojo Švč.Trejybės asmens artumą ypatingu būdu įsisąmoniname ir išgyvename.

Išpažįstame Šventąją Dvasią kaip Viešpatį, nes yra tos pačios prigimties su Tėvu ir Sūnumi: nesukurtoji, visagalė, amžina ir šventa, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, jų meilės ryšys, kuriai ta pati dieviška garbė ir šlovė priklauso.

Išpažįstame ją kaip Gaivintoją, gyvybės Davėją, kadangi šv.Rašte ir savo patirtyje sutinkame ne vieną pranašystę ir įvykį, išreiškiantį Šventosios Dvasios veikimą. Antai Pradžios knygoje randame aprašymą, kaip buvo sukurtas pirmasis žmogus: “VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe” (2, 7). Ezechielio knygoje randame pranašiško regėjimo aprašymą: “„Štai ką sako Viešpats Dievas: Iš keturių vėjų ateik šen, dvasia! Prikvėpk šiuos negyvėlius, kad jie atgytų“. Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Tuomet įėjo į juos gyvybės kvapas. Jie atgijo ir atsistojo ant kojų” (37).

Dar svarbesnis yra žmogaus dvasinis prisikėlimas ir atgijimas, kuris įvyksta Krikšto metu, kai gauna ne tik vandens, bet ir ugnies krikštą, t.y. Šventosios Dvasios, priimdamas malonės gyvybę, vedančią į amžinąjį gyvenimą.

Panašus savo prasme įvykis atsitiko ir Sekminių dieną, kai nužengusi ant apaštalų Šventoji Dvasia iš esmės permainė pirminę Bažnyčią: baimingus ir bejėgius padarė drąsiais, veiksmingais, pilnus antgamtinės galios. Neatsitiktinai Sekmines vadiname Bažnyčios užgimimo diena.

Biblijoje sutinkame kelis Šventosios Dvasios simbolius: ugnies, balandžio ir vėjo. Kiekvienas iš jų neša gilią ir stiprią prasmę, tačiau ne taip dažnai kalbama apie vėjo simbolį. Šia tema randame užuominą ne tik Ezechielio knygoje, tačiau ir Jono evangelijoje: “Vėjas pučia kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios”. Be to, prisikėlęs Jėzus pakartojo vėjo gūsio gestą, kai kvėpė apaštalams Dvasią: “„Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos”. Kaip liudija Lukas Apaštalų darbų knygoje, Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų ne tik ugnies, bet ir vėjo pavidalu: “Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas” (2,2)

Vėjo nenumanomumo savybė neatsitiktinai priskiriama ir Šventajai Dvasiai, kadangi jos asmuo ir veikimas yra toks perregimas, jog sunku ką nors labai konkretaus apie Ją pasakyti. Apie Jėzaus asmenį, savybes galima šį bei tą pasakyti. Panašiai Dangiškasis Tėvas, kurį Jis apreiškė, leidžiasi kažkiek suvokiamas. Dvasia yra taip sunkiai apibrėžiama kaip asmuo, jog belieka remtis mokymu apie Šventosios Dvasios dovanas ir vaisius, iš jų spręsti apie jos asmenį, taip pat Jėzaus žodžiais, jog Ji ims iš to, kas yra Jėzaus.

Vėjo simbolis čia labai tinka ypač kalbant apie jūrą ir laivus, kurie ilgą laiką keliavo varomi vėjo. Iš tikrųjų, žmogaus protas, širdis  kažkuo primena bures, kuriam įtaką daro įvairių idėjų, ideologijų vėjai, nukreipiantys jo valią ir gyvenimą kažkuria linkme. Pasirodo, Bažnyčios ir krikščionio pašaukimo esmė yra leisti Šventajai Dvasiai pagriebti sielos bures ir varyti tą sielos laivelį  tiesos, meilės, šventumo, gyvenimo, amžinybės link. Čia galima tik stebėti ir tyrinėti, kaip ir kur Šventoji Dvasia kreipė Bažnyčios, atskirų šventųjų ir tikinčiųjų gyvenimus.

Kaip vienas šventasis yra raginęs, turime stengtis būti turtingi Šventąja Dvasia ir ieškoti vietų, būdų, situacijų, kuomet Ji mus aplanko. Gal kažkam tas dvasinis vėjas stipriau padvelkia rožančiaus maldoje, kitam gal giedant grigalinį choralą, dar kitam lankantis kažkurioje šventovėje, sutikus konkretų kunigą. Reikėtų tuomet laikytis to vėjo, leistis jo nešamam.

Šventoji Dvasia yra naujasis ir gyvasis įstatymas, kuris turėtų veikti krikščionio širdyje. Mozės įstatymas parodė paskutinę ribą, kurios peržengti nevalia, nes žmogus patektų į nuopolio, blogio ir demonų pasaulį. Tai būtų minimumas: sunkios nuodėmės išvengti. Maksimumas – būti vedamam Šventosios Dvasios, kuri mūsų širdyje šaukia “Tėve”. Būti Jos vedamam reiškia viską: išganymą, šventumą, dovanas, pašaukimą, amžinąjį gyvenimą.