Brexit: ES supervalstybės siekiai

Kaip reaguoti katalikui į D.Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos? Klausimas yra labiau politinis negu religinis, tačiau nereikėtų pamiršti, kad dvasinė žmogaus būklė yra visko, kas reiškiasi į išorę, priežastis. Keletas asmeninių minčių apie Brexit.

Pirmiausia dėmesį patraukė popiežiaus Pranciškaus reakcija į šią žinią, kai žurnalistai paprašė pasidalinti savo nuomone lėktuve, parskraidinusiame jį iš vizito Armėnijoje, – rami, gal net pasyvi: „Tokia yra tautos išreikšta valia, kuri reikalauja iš mūsų visų didelės atsakomybės už Jungtinės Karalystės gyventojus ir už viso Europos kontinento gerovę bei sambūvį“. O juk galėjo rypuoti, aimanuoti, susiimti už galvos, nes, girdi, – tokia tragedija! Popiežius apie gėjus kalbėjo  su didesniu užsidegimu (sakė, jog Bažnyčia turėtų atsiprašyti jų…) ir aiškiau negu apie Britanijos pasitraukimą. Panašiai reikėtų reaguoti ir mums – ramiai, nes iš esmės nieko tragiško neatsitiko. Tokia šalis kaip D.Britanija su savo patirtimi, įdirbiu, svoriu ir ryšiais tikrai neprapuls, bet prasidėjęs ES byrėjimas nėra vienareikšmiškai geras procesas.

Visgi yra įdomu, kokios priežastys nulėmė D.Britanijos pasitraukimą. Akivaizdu, jog ši šalis nuo pat pradžių nesutarė su ES ir nuolat kritikavo ją, jog pradžioje buvusi ekonominė sąjunga vis labiau pavirto politine, ideologine sąjunga, su vis labiau įsismarkaujančios ES Komisijos diktatu ar net diktatoriškumu. Komisijai užkliuvo ne tik D.Britanija, bet ir Vengrija, paskutiniu laiku – Lenkija, nuolat rusena įtampa su Austrija.

Komisijos tikslas yra aiškus – dar stipresnė jos valdžia, dar mažesnis narių suverenitetas, viską lenkiant link Europos supervalstybės. Britanijos išstojimas, patriotinių partijų sustiprėjimas ir pergalės valstybėse narėse Komisijai parodė, jog jos tikslams yra nepritariama, kad ši supervalstybė tėra superburbulas, pučiamas susireikšminusių biurokratų Briuselyje. Valstybėse narėse prabudo išlikimo instinktas, nes Briuselis ėmė uzurpuoti vis daugiau galios ir sprendimų.

D.Britanija turi ilgą imperinę istoriją ir savimonę, todėl tapti vasaline provincija jai neleidžia savigarba. Šalys, kurios buvo įvairių globėjų globojamos, su kartėliu  prisimena sąjungas ir centralizacijas, todėl su įtarumu žvelgia į vis labiau besiveržiančią kilpą ant rankų, prikrautų ES paramos.

Pavyzdžiu galėtų būti ne tik Komisijos vienašališkas emigrantų iš Azijos ir Afrikos siuntimas į to nenorinčias Europos šalis, bet ir dabar vykstančios ES derybos su Kanada dėl laisvos prekybos sutarties. Komisijos vadovas Jonas Junkeris pareiškė, jog jam nereikia valstybių narių pritarimo ir dalyvavimo diskusijose, nes Komisija vienašališkai už visus suderės ir sutars, Europos Parlamentas – pritars. Tuo tarpu daug šalių narių reiškia nepasitenkinimą tomis derybomis, nes prasilenkiama su atskirų valstybių įvairiais interesais, pažeidžiamas demokratinis principas. Ne tik Belgija, bet ir Bulgarija, Rumunija, ypač Austrija, yra nepatenkintos Komisijos savavaliavimu. Vėliau tą pačią sutartį planuojama pritaikyti JAV ir ES prekybai.

Reaguodamas į Austrijos priekaištus Junkeris su jam būdinga arogancija pavadino jos pretenzijas „austrišku absurdu“, pridėdamas, jog labai gerbia Austrijos demokratiją… Panašiai Briuselio politikai reagavo į Lenkijos naująją dešiniųjų vyriausybę (gerbė piliečių valią, bet priešinasi jų išrinktai valdžiai). Taip pat Komisijos požiūris į Britanijos referendumą buvo arogantiškas, leidžiantis į grasinimų, gąsdinimų ir žeminimo retoriką. Galų gale ėmėsi plano kuo greičiau centralizuoti valdžią, kad užkirstų galimybę išstoti iš ES kitoms šalims. Tai skamba nerimtai ir kelia nerimą.

Akivaizdu, kad sunkaus charakterio, valdingas asmuo ir jo vadovaujanti institucija kels dar daugiau įtampų, užsitrauks demokratijai priešiško veikėjo vardą ir prives prie dar didesnės krizės. Kita išeitis – reformuoti į totalitarizmą linkusią Briuselio biurokratų kontorą, kuri pristato save kaip nereformuotiną.

Brexit tapo galutine priemone pasipriešinant Briuselio vykdomai centralizacijai, šalių unifikavimui ir nacionalinių vertybių naikinimui.  ES byrėjimas prasidėjo, kadangi valstybės pajuto laisvės ir nepriklausomybės praradimo pavojų Europos Sąjungos (o gal čia atgimusi Vokietijos šventoji imperija?) tautų penkių žvaigždučių kalėjime…

Pirmame sakinyje keltas klausimas, kaip reaguoti į Brexit. Čia tiktų Jėzaus ir šv.Pauliaus žodžiai: “būdėkite ir melskitės” bei “Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti”.