Biurokratizmas – stabmeldystės forma (2 d.)

Katekizmo mokyme nurodomi 10 Dievo duotų žmogui įsakymų. Vieni iš jų draudžiantieji, kiti įsakantieji, vieni liečia santykį su Dievu, kiti – su žmogumi. Tai, vaizdžiai tariant, pasaulio ir gyvenimo naudojimo taisyklės, kad tikrovė nevirstų pragaru ir šiukšlynu, kad žmogus galėtų išsaugoti prasmingą ir tvarkingą gyvenimą, vedantį jį link Dievo.

Kai klausiame, kuris įsakymas yra svarbiausias, turėtume pažvelgti, kurį įsakymą labiausiai pabrėžė ir gynė pranašai, dievobaimingi žmonės, kurio įsakymo nesilaikymas atneša didžiausią blogį ir yra skaudžiausiai baudžiamas. Akivaizdu, kad tiek Senojo, tiek Naujojo Testamentų laikais labiausiai kovota už pirmąjį Dievo įsakymą. Jokio  kito įsakymo netoleravimas nebuvo toks nuožmus, kaip pirmojo. Pilnesnė to įsakymo versija skamba taip: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“ (Iš 20, 2–5).

Biblijoje dažnai minima ir prakeikiama Kanaano pagonybė garbino savo dievukus Astartę ir Malochą. Pastarojo skulptūra buvo vaizduojama su ištiestomis rankomis. Apiegų metu ant jų paguldydavo aukojamus gyvus kūdikius, kuriuos iš apačios degindavo ugnimi. Kūdikių tėvai dažniausiai priklausydavo aukštuomenei. Jie patys aukodavo savo kūdkius ir turėdavo apeigų metu būti šalia bei su visa minia džiaugsmingai giedoti ir šokti, kad nesigirdėtų kenčiančio kūdikio klyksmas. Šis kanaaniečių ritualas kėlė pasibaisėjimą visoms kaimyninėms tautoms.

Panašiai pirmaisiais amžiais po Kristaus iš krikščionių buvo reikalaujama, kad imperatoriaus statulos akivaizdoje įmestų jo garbei į degančias žarijas smilkalų grūdelį. Teigta, kad imperatorius yra pusiau dievas. Užteko tik parodyti didesnį paklusnumą ne Kristaus, bet žmogiškosios valdžios atžvilgiu, ir prievartaujamas krikščionis atgaudavo laisvę. Kurie to nepadarė, buvo kryžiuojami, kankinami, žudomi, atiduodami sudraskyti žvėrims, kadangi formalumo nelaikė aukščiausia taisykle.

Ar kanaaniečiai ir kitos pagoniškos tautos tikėjo savo dievukais, kad pateisintų tokias aukas? Ar romėnai tikėjo imperatoriaus dieviškumu? Jei būtų tikėję, tai nebūtų jų tiek nužudę… Akivaizdu, kad paprasti žmonės buvo linkę tikėti, o aukštuomenė ir labiau išsilavinę reiškė skeptiškumą ar net atvirą netikėjimą. Antikos laikų filosofų užrašuose randame ištisas patyčių ir skeptiškumo pastraipas.

Tai kodėl buvo atliekami tokie ritualai? Kadangi tai atitiko praeitų kartų mokymą, tradicijas, apeigų knygas, religijos raidę, nusistovėjusį viešąjį paprotinį įstatymą, kitaip sakant, atitiko formalumus. Sąžinė ir protas tapo paminti ir paaukoti kažkieno sukurtam nežmoniškam ir nelogiškam įstatymui.

Žmogiškojo įstatymo kūrėjas, saugotojas ir teisėjas šiais laikais yra valstybinė valdžia, dar tiksliau – biurokratija.  Biurokratinės valdžios įsigalėjimas reiškia tą patį, kad ir šiais laikais bus aukojami žmonių likimai įstatymo raidei, formalumui, kai labiau paisoma ne sąžinės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo, tačiau nuolat kintančio žmogiško įstatymo raidės ir jo kūrėjų puikybės. Pavyzdžių yra daug, kaip ant žmogiškojo įstatymo stabo rankų deginamos piliečių aukos. Baisiausias ir, sakyčiau, tiesiogiai susijęs su Kanaano pagonybės ritualu yra abortų įstatymas, kai žmogiškosios teisės vardu yra leidžiama žudyti negimusius žmones, visiems garsiai rėkiant, jog tai nėra problema, ir negirdint žudomų kūdikių ir sąžinių skausmo. Nepriklausomybės pradžioje rašyta apie močiutę, kuri turguje nelegaliai pardavė 20 kiaušinių ir gavo 60 000 litų baudą. Kažkuris policininkas sustabadė ir nubaudė už greičio viršijimą vyrą, kuris vežė į ligoninę gimdyti pradėjusią žmoną. Girdime, kad kelių patruliai pasirenka kontroliuoti ne tas vietas, kur daugiausia įvyksta avarijų ir žūva žmonių, bet pasislepia tokiose vietose, kuriose gali prisigaudyti greičio viršytojų ir kyšių davėjų. Gydytojas atsisakė padėti mirštančiam ligoniui, kadangi jis neatitiko formalumų.  Mokykloje dirba mokytoja, kuriai jos darbas nepatinka, neišplaukia iš širdies, ji tik atlieka formalumus, dirba kaip kiaulidės darbuotoja be dvasios, meilės, polėkio ir kūrybiškumo. Panašiai gali atsirasti kunigų ir vyskupų, kurie viską atlieka formaliai, tačiau kunigystė nėra jų pašaukimas, todėl jie sugeba užgesinti degančias tiesa ir šventumu širdis, sukuria biurokratines struktūras, kurios gina jų bedvasį gyvenimo stilių.

Formalizmas yra plačiai paplitęs, tačiau mes dažnai su juo taikomės. Žmonių skausmas, nelaimės ir jų tikrieji poreikiai yra nepaisomi, paminami įstatymo vardu tų bedvasiais pasidariusių biurokratų, kurie supranta, žino, jog elgiasi neteisiai, tačiau nieko nedaro, kad žmogui padėtų. Jie pildo instrukcijas, tačiau savo širdimi nepergyvena dėl savo darbo padarinių, atlieka formalius reikalavimus, tačiau nesidomi, ar tai yra teisinga, ar pasitarnauja atskiro žmogaus ir visuomenės gerovei.

Šv.Rašto ir ypač Jėzaus Kristaus nešama žinia yra ši: nesielgsiu formaliai, nesilenksiu žmogiškų įstatymų ir bedvasiškumo stabui, aukodamas savo sąžinę ir kitų gyvenimus. Biurokratija nėra pasaulio kūrėja ir centras, bet, apaštalo Pauliaus mintimi ir demokratinės visuomenės vizijoje, tik Dievo ir visuomenės tarnaitė, kuri egzistuoja ne dėl savęs pačios, bet kitų gerovei.

Jėzus Kristus kovojo prieš formalizmą ir buvo užsipultas fariziejų, kai pažeidė jų pačių iškraipytą ir užaštrintą įstatymą, ir draudžiamą dirbti Šabo dieną išgydė ligonį. Šiuo poelgiu jis parodė, jog ne žmogus tarnauja šabui, bet šabas žmogui, ne žmogus įstatymui, bet įstatymas žmogui.