Girdėjome pasakojimą apie žmogų, kurio niekas nevadino vardu, tik tėvo vardu – „Timiejaus sūnus”, nes jis buvo visiems žinomas ir negerbiamas nelaimėlis: kilo iš turtingos, žinomos šeimos, tačiau apako, nebesugebėjo verstis gyvenime, visko neteko, giminės ir kaimynai viską pavogė, tapo atstumtas, nuskurdo ir, kad nemirtų iš bado, ubagavo gatvėje. Iš visuomenės ir gyvenimo aukštumos nusirito į padugnes.
Tai simbolis to, kas atsitiko su žmonija: per nuopuolį tapo išvaryta iš Dievo artumos, neteko prigimtinio turtingumo ir sveikatos, tapo akla tiesai ir gėriui, elgetauja gyvenimo trupinius. Dangaus tikrovės durys žmogui užsitrenkė, nuodėmės tamsa apgaubė jo gyvenimą.
Kad suprastume aklo žmogaus siaubą, pabandykite po šv.Mišių užsimerkę grįžti namo arba bent iki automobilio, namuose užrištomis akimis pasigaminti valgį. Aklojo Bartimiejaus skausmą, klaikumą ir beviltiškumą išreiškė jo šauksmas: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!“.
Žmonės ėmė drausti, kad aklasis nešauktų, buvo nepatogu klausytis kančios ir tikėjimo atvirumo. Bet juk tai buvo tikėjimo šauksmas, kai šaukiama ne tik balsu, bet ir širdimi. Širdies šauksmas pasireiškia mintimis ir jausmais: „Rabuni, noriu praregėti!“.
Kaip rašoma pasakojime, aklasis nusimetė savo apsiaustą ir aklumo tamsoje bėgo link jo, kliūdamas ir griūdamas, šliauždamas, tik nujausdamas, girdėdamas Jėzaus ir jo mokinių balsą. Pagaliau prasideda esminis dialogas tarp aklojo ir Jėzaus. Jėzus padeda žmogui sukonkretinti ir išreikšti troškimą, ko tikrai jam reikia, be ko jam sunku gyventi: ko nori, kad tau padaryčiau? – Kad regėčiau!
Per tikėjimą radęs Kristų, atgavęs Dievą, aklasis atgavo ir regėjimą. Atgavęs regėjimą Bartimiejus išvydo šviesą, o joje – Jėzų. Išorinis pasikeitimas buvo vidinės permainos ženklu. Tikėjimas veda prie atvertų durų, prie šviesos, kur laukia Kristus.
Jėzus atveria akis, atveria širdis, atveria ausis, atveria protus, pragarus, kapo uolą ir išganymo vartus. Apaštalo Pauliaus jis pristatomas tarpininku tarp Dievo ir žmonių, kunigu, atvėrusiu vartus ir įžengusiu į Dievo šventovę. Jėzus atvėrė duris į pasaulio tamsą, šviesa sušvito joje, ir, kas pasistengs pro ankštą praėjimą praeiti, tas ir vėl regės Dievą, bus išgydytas iš visų ligų. Jėzui išeinant, išganymo vartai užsidaro aklinai ir amžinai, aklieji nebepraregės, nusidėjėliai nebeatsivers.
Neregiui pasiekti Jėzų padėjo jo mokiniai ir apaštalai, nes jis klausėsi jų kalbų, aplink aidinčių balsų. Ir dabar Išganytojo įkurtoji Bažnyčia kalba apie kelią pas Jėzų, link išganymo vartų ir link spindinčios tamsoje šviesos.
Nors Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, tačiau sau pagalbininkais pašaukė apaštalus, šių dienų kunigus ir vyskupus, su kuriais Jis ypatingai susivienijo per kunigystės sakramentą, kad pasaulyje būtų įmanoma atverti ir dvasines akis, ir dangiškas duris. Jis liepė jiems aukoti šv.Mišių auką, atleisti nuodėmes, skelbti Evangeliją, gydyti sužeistas sielas.
Kunigai yra tokie, kokios yra šeimos, parapijos ir visuomenė, todėl jie gali ir privalo siekti suprasti žmones. Žmonių ir laikmečio supratimas yra labai svarbus kunigystės pašaukimo elementas, nes tik taip kunigas gali padėti, būti jų atstovu pas Kristų, kai aukoja už juos šv.Mišių auką ir meldžiasi, ir kai yra Kristaus atstovu pas žmones – pamokslauja ir teikia sakramentus.
Kunigas turi pareigą aiškiai išdėstyti Dievo reikalavimus esamoje situacijoje, kad žmogus galėtų rasti Kristaus atvertus išganymo vartus. Būti principingu sau ir kitiems – sunki kunigo priedermė, kad galėtų padėti ieškančiam vertybių ir prasmės žmogui. Kaip įspėjantis apie artėjantį šlaitą kelio ženklas negali būti neaiškus, taip ir atsakomybę už žmonių sielas jaučiantis kunigas negali būti dviprasmiškas, neaiškus ar net meluoti. Žmonės mėgsta minkštus ir pataikaujančius kunigus, o Dievas tokių nekenčia, nes kunigo pareiga yra būti teisingu ir griežtu, kad parodytų aiškų kelią link Kristaus. Būti griežtu nereiškia būti piktu.
Artėja Vėlinės, kai prisiminsime skaityklos vėles, daugybė tų, kurie patiria Bartimiejaus kančią: jie nepasmerkti, bet dar kenčia tamsoje, nuskaistinančioje meilės ugnyje, su pažadu ir viltimi širdyje. Teatsiveria vėlėms akys ir Dangaus vartai, užprašykime už jas šv.Mišias, kad išvystų šviesą ir Jėzų joje kaip praregėjęs Bartimiejus.