Visi įrašai, kuriuos paskelbė admin

Amžiną atilsį sesuo Gema Brigita – Dievo, žmonių ir kūrinijos bičiulė

gema

IN MEMORIAM

SESUO MARIJA GEMA (pasaulyje – Brigita Krištanavičiūtė)

Gimusi: 1920-05-08 Padvarninkų km., Kėdainių raj.

Postulatas: 1937-12-10 Krakėse

Naujokynas: 1940-08-13 Krakėse

Pirm. įžadai: 1942-11-25 Krakėse

Amž. įžadai: 1948-08-12 Krakėse

Mirė: 2015-08-12 Kaune

Palaidota: 2015-08-14 Kaune, 11 Romainių kapinėse.

Pamaldžioje pasiturinčiu ūkininkų Kazimiero ir Barboros Krištanavičiu šeimoje jau augo dešimtmetis sūnus, kai 1920-ųjų pavasarį gimė silpnos sveikatos mergaitė, kurią po 5 dienų tėvai pakrikštijo Brigitos vardu. Vėliau šeimai Viešpats padovanojo dar dvi mergaites. Vaikystė prabėgo gimtajame Kėdainių rajono Padvarninkų kaime, Truskavoje.

Kol Brigita dar nebuvo išvydusi šio pasaulio, Viešpats jau ruošė jai savo kelius. Mat Brigitos seneliai turėjo dosnią širdį, rėmė du vieno giminaičio sūnus – Joną ir Petrą Ulickus, leido juos į mokslus, mokėjo už jų studijas seminarijoje. Abu jie tapo kunigais. Toje šeimoje buvo dar pora brolių – Adomas ir Mykolas. Mykolui gimė sūnus Albertas, kuris 1945 m. taip pat tapo kunigu. Brigita 1928-1932m. baigė Truskavos pradinę mokyklą. Giminėje buvo išlikęs dėkingumas dosniems seneliams, ir norėdami atsidėkoti, Alberto giminės pasiūlė, kad jau paaugusi, šešiolikmetė Brigita, važiuotu pas jį į kleboniją gyventi ir jo remiama būtų leidžiama į mokslus. Dėdė kunigas sutiko, bet jam atrodė, kad moterims mokslai nėra būtinybė. Matė, kad mergina labiau tinkama prie svečiu priėmimo bei kasdienių patarnavimų klebonijoje. Žodžio jis netesėjo ir Brigitos į mokslus neleido, paliko ją pas save kaip pagalbininkę.

Tuo metu kun. Alberto sesuo – Brigitos pusseserė Stasė pradėjo jai pasakoti apie kotrynietes.

Mat Stasė mokėsi Karmėlavos Žemės Ūkio mokykloje, kuriai kaip tik vadovavo kotrynietės, jos čia ir dirbo. Pasakojimai, matyt, sužavėjo jaunos, pamaldžios merginos sielą ir ji, septyniolikmetė, ilgai nedvejojusi, 1937-ųjų gruodį pasibeldė į Krakių vienuolyno duris. Ten tuo metu gyveno daugiau kaip pusšimtis vienuolių, kurios išlaikė nemažą ūkį, mergaičių nusikaltėlių perauklėjimo namus. Gruodžio 10 dieną buvo priimta į postulatą, o 1940 rugpjūčio 13d. – į naujokyną. Jai buvo suteiktas s. M. Gemos vardas. Pasakojo, kad krėsdavo išdaigas naujokyne, tačiau turėjo gerą magistrą, kuri jai buvo palanki ir daug atleisdavo. Net ne sykį yra pasakojusi, kad jai dažnokai tekdavę gauti taip vadinamą ‘bausmę’ – Komunijos eidavo paskutinė, (nors tuo metu buvo priimta, kad seserys eina pagal pašaukimo eilę). Naujokynas dėl karo buvo nutrūkęs, todėl tęsėsi ilgiau nei įprastai, baigėsi 1942-ųjų lapkričio 25d., per šv. Kotrynos šventę, tada jauna sesuo sudėjo Viešpačiui pirmuosius įžadus. 1948m. rugpjūčio 12d. s. Gema savo Mylimajam pažadėjo amžiną ištikimybę. Krakėse s. Gema gavo gražu ugdymą ir pavyzdį iš motinėlių ir magistras, kurias prisimindavo su šiluma. Užėjęs 11 pasaulinis karas ir komunistinė okupacija išblaškė seseris, jos glaudėsi, kas kur, dažniausiai butukuose po dvi ar po vieną. Būdama protinga, sumani ir graži sesuo Gema buvo sulaukusi ne vieno pasiūlymo kurti šeimą, tačiau liko ištikima savo pašaukimui.

l 950m. Kaune sesuo baigė felčeriu – laborantų mokyklą, kur kartu buvo suteiktas ir vidurinis išsilavinimas. Tolesnė profesinė veikla iki pensijos ir bus susieta su laborantės pareigomis. Nuo l 950m. iki l 983m. laborante jai teko dirbti įvairiuose miestuose ir skyriuose (Jurbarko ligoninėje /1950-1952/, Kulautuvos tuberkuliozinėje sanatorijoje /1952-1959/, Druskininkų vaikų sanatorijoje /1959-1971/, Kauno sanitarinės epidemijos stotyje /1971-1983/). Už gerą, sąžiningą darbą sesuo buvo apdovanota dviem Stachanovičiu medaliais, už visuomeninę veiklą – keliais garbės raštais.

Nuo 1983 iki l 985m. Kaune, socialiniame skyriuje, slaugė ligonius, laisvu laiku katekizavo vaikus (Seredžiuje, Kulautuvoje), taip pat savanoriavo organizacijoje „Caritas”. Nuolat patarnavo slaugos reikalingoms seserims. O nuo l 994m. paskirta slaugomų seserų skyriaus vyresniąja. Šią tarnystę iki l 999m. ji vykdė ypač kruopščiai, atsakingai, jautriai, su dideliu dėmesiu ir atsidavimu, kol slaugomos seserys buvo perkeltos į po nepriklausomybės naujai įsikūrusius Provincijos Centrinius namus. Taigi, po 50 sovietinio režimo metų, ji grįžo gyventi į bendruomeninį gyvenimą. Tai buvo tas pats, kas vėl naujai įstoti į vienuolyną. Laikai ir žmonės, ir ji pati – visi buvo pasikeitę.

Kam teko bendrauti su s. Gema, paliudys, kad ji ne tik ligonius, bet ir kiekvieną žmogų mokėjo priimti su ypatinga vidine šiluma, pagarba, su vidine laisve ir su begaline meile. Jai tiktų šv. Rašto mintis „Dievas myli linksmą <lavėją” (2 Kor 9,7). Ji niekad nedejuodavo, neskleisdavo liūdesio savo aplinkoje, nesiskundė sveikata, mokėjo tyliai pakelti sunkumus ir ligas, su ypatingu kruopštumu atliko jai patikėtas zakristijonės pareigas, iki smulkmenų viską apgalvodavo, pasirūpindavo iš anksto, neatidėdavo paskutinei minutei. Mėgo suderinti aprangą ir pasipuošti. Buvo tvarkinga. O jei kartais kas nors nepavykdavo, ji labai šmaikščiai išsisukdavo iš visokių situacijų – mokėjo tobulai panaudoti Dievo duotą humoro dovaną, kuri jai labai padėjo užmezgant ir palaikant santykius. Taip išryškėja viena iš jos aistrų – bendravimas su žmonėmis. Nesvarbu, jaunas ar senas, ligonis ar sveikas, artimas ar tolimas – su visais ji rasdavo kalbą, visiems palikdavo gerą susitikimo patirtį. Į įvykius, į įvairias gyvenimo situacijas turėjo labai tikslų, skaidrų žvilgsnį, gerą nuojautą ir visuomet pasitikėjo Dievu. Jam ji giedodavo. Turėjo gražų balsą, ilgus metus lankė bažnyčios chorą, muzika nuolat skambėjo jos širdyje. Kita gyvenimo meilė – kačiukai. Tai jos gyvenimo dalis. Ji žavėjosi jais, užjausdavo juos, maitino, kalbėjo su jais … o jie jos laukdavo, pasitikdavo iš tolo, iš balso pažindavo, atbėgdavo pas ją … Ji vadino juos „gudručiais” ir dar sakė: „Kas nemyli gyvūnėlių, tas nemyli ir žmonių”,- toks buvo jos įsitikinimas.

2010 m. įdėtas širdies stimuliatorius.

O žmones ji tikrai mylėjo. Ir žmonės mylėjo ją. Jai niekada netrūko draugų, gerų pažįstamų, artimų bičiuliu. Plati, atvira, mylinti širdis, kurioje kiekvienas rasdavo vietą, atjautos, paguodos, padrąsinimo žodį.

Bendruomenėje ji buvo pasiruošusi įvairioms tarnystėms, niekada neatsisakydavo bet kokių darbų: kai reikėjo – skalbė, lygino seserų rūbus, reikėjo – slaugė, reikėjo – tvarkė namus, zakristiją … Ji nuolat kažką veikdavo, kur nors eidavo, bendraudavo su žmonėmis, kurie ją lankydavo, patarnaudavo silpnesniems… Taip mylėjo ji ir Dievą: gyvu santykiu, aktyviu patarnavimu, kantrumu ir džiaugsmu. Kai Viešpats paklaus, kur ji panaudojo jai duotus talentus, ji tikrai turės Jam ką atsakyti, nes visa, ką gavo, mokėjo skirti Dievo garbei, savo sielos išganymui ir artimo gėriui.

Iš Kauno 2009m. sesuo persikėlė į Krakes, iš Krakių 2014m. – į Kauną. Kaune, kol galėjo, butuke gyveno viena, savarankiškai, po to dar pas draugę. Ten 2015 birželio viduryje, krito. Jai lūžo šlaunikaulis, nebegalėjo vaikščioti ir apsitarnauti. Medikai nustatė, kad šlaunikaulio lūžis – vėžio pasekmė, nes kaulai visiškai apimti metastazių. Pagrindinis ligos židinys – netipinis dvylikapirštės žarnos vėžys. Paskutiniu metu sesuo gulėjo Petrašiūnų slaugos namuose, kur ir užgeso jos žemiškojo gyvenimo lempelė. Dėkojame gydytojams ir visam slaugos personalui už tikrai kokybišką priežiūrą ir visapusišką pagalbą sunkiu momentu.

Per ilgus gyvenimo metus s. Gema pažinojo daug žmonių, daug jų ji palydėjo ir į Tėvo Namus. Stebėdama žmones, jų gyvenimus ir iškeliavimus, ji buvo padariusi išvadą: „Koks gyvenimas, tokia ir mirtis”. Ir apie save kalbėdama ji sakydavo: „Ilgai negulėsiu ant patalo, nemoku sirgti … ”

Reikšmingas pastebėjimas: mūsų miela s. Gema pas Mylimąjį Sužadėtinį iškeliavo jos amžinųjų įžadu dienoje – rugpjūčio 12 dieną, 6 val. ryto. Prieš 67 metus tą pačią dieną ji amžinai pasiaukojo Viešpačiui, tą pačią dieną, sulaukusią 95-erių, Jis ją pasikvietė į amžinybę. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie įvairiais būdais su meile padėjo sesei Gemai gyventi orų, pilnavertį gyvenimą. Teatlygina Viešpats. Gyventi lieka. Gemos kraujo sesuo Adelė, kuriai 92 metai.

Laidotuvių dienoje apie gražias patirtis su s. Gema liudijo seserys, giminės, draugai. Štai jos bičiulio, dvasios vadovo, kun. Oskaro-Petro Volskio pamokslas, sakytas laidotuvių dienos šv. Mišiose:

„Maždaug prieš metus teko lankyti sesrį Gemą Kėdainių ligoninėje. Tuokart, kaip jai nebūdinga, buvo slogios nuotaikos, gan depresiška. Nenorėjo nieko matyti, nenorėjo priimti net sakramentų. Iš draugystės, iš nuolankumo, sakiau: ,Privalote priimti sakramentus’. Sutiko. Priėmė ir paskui liudijo: ,Tarsi kas ranka nuėmė nerimą, depresiją, liūdnumą … ‘ Po kelių dienų skambina, sako: ,Tą naktį, po to, kai suteikėt sakramentus, sapnavau. Sapne man pasirodė Jėzus ir pasakė: ,Nebijok, aš visada būsiu su tavimi’. Ir leido jai pamatyti viziją, kokia ji bus rojuje. Sakė: „Buvau jauna, lengvai jaučiausi, graži ir buvau tokioj gražioj, gėlėtoj pievoj, ir pasileidau bėgti garsiai juokdamasi.’ Ši vizija mums parodo, liudija kad ji buvo giliai tikinti, kad mylėjo Jėzų. Ji buvo labai pamaldi. Stengėsi visuose savo varguose būti su Juo. Šiandien liūdime jos netekę, bet taip pat ir džiaugiamės, kad Viešpats jai davė geresniąją dalį. Mirtis jai tapo laimėjimu, kaip apaštalas Paulius sakė: „Mirtis man yra laimėjimas”. Ką mes dar galime jai pasiūlyti čia, gyvename merdinčiųjų pasaulyje, o ji iš tikrųjų nuėjo į gyvųjų pasaulį. Ir Jėzaus artuma ją lydi šiandieną ir amžinybę. O ką mes jai galime dar pasiūlyti? Dažnai per laidotuves išgirstu tą pačią esminę mintį, žmonės būna liūdni, susikrimtę, mirties akivaizdoje sako: ,Ką mes galėjome duot? – Daugiau meilės. Per mažai mylėjom Dievą, per mažai mylėjom artimą, per mažai išnaudojome galimybių gėriui kurti’. Manau, tikrai, visas s. Gemos gyvenimas buvo gėrio darymas, turėjo plačią širdį, turėjo bendravimo, draugystės talentą, ne kiršino, bet vienijo žmones. Ji tikrai nuoširdžiai mylėjo Dievą ir kol sveika buvo, jėgų turėjo, mylėjo ir artimą: kiek ligonių nuslaugė, kiek klierikų globojo, kiek kunigams padėjo, o ir vienuolyne buvo rūpestinga. Visi ją žinom, pažįstam. Jau ko nestigo, tai tikrai – plačios širdies ir tokio gražaus ryšio su kitu žmogumi. Tai ją ir pašventino, tai ją ir nuvedė į Dangaus Karalystę – kad ji mylėjo. Na, o mes liekame augti, bręsti. Ir dar: ji turėjo tris pasaulius: draugų, giminės ir vienuolijos. Ir skirtingu santykiu jos gyvenime tie trys pasauliai dalyvavo. Todėl, tiesiog ir sau pačiam, ir jums visiems linkiu tokios plačios širdies meilei, kokią ji turėjo. Ir užtarkime ją Viešpačiui, kad skaistyklos ugnyje nuvalyta, tobulai susivienytų su Kristumi šventųjų garbėje. Amen.”

Po to provincijos koordinatorė s. M. Loreta, gedulingų pietų metu, taip pat liudijo apie s.

Gemos padarytą įtaką jos pašaukimui: „Nuo mažens negalvojau būti vienuole. Tiesiog Dievas pašaukia. Bet kaip įdomiai pašaukia! Su jaunimu mes ėjom į bažnyčią, bet svajojom, kaip ir visi jauni žmonės. Sovietmečiu būdavo, kad kažkur miškuose švęsdavom Jonines. Ir sykį nebepamenu, bet taip pat kažkur su jaunimu kažką šventėme, o nakčiai atėjome pas s. Gemą. Butas buvo didelis, sugulėm kas į lovas, kas ant grindų… Buvo l 980m. Simpatiška, maloni moteris, žiūriu, su vestuviniu žiedu, labai smagiai kalbėjomės, juokėmės, galvojau: kaip būtų įdomu susipažinti su jos dukromis, vyru, bet jų niekur nesimato ir ji apie juos nieko nepasakoja. Ant sienos kabo kryželis ir šventas paveikslas. Po to dar kažkada pas ją lankiausi, bet nesimatė nieko, kas primintų vaikus. Man tai pasirodė keista. Tik pamenu, galvojau, kad kai būsiu tokių metų, norėčiau būti, kaip ji. Ir dar ne kartą pas ją lankėmės, aš vis stebėjausi, kad nėra jokio vyro. Bet labai patiko šios moters vidus. Traukė kažkuo, tada dar nežinojau, kuo. Po to Panevėžy sutikau kitą šaunią moterį, kuri irgi man atrodė labai miela. Vėl šventėme Jonines. Ir pamačiau, kad jos kartu kalbasi labai bičiuliškai, artimai. Priėjau, sakau: ,Tai jūs pažįstamos?’ sako: ,Mes seserys’. Sakau: ,Kokios seserys?!?’,­mat jos buvo visai nepanašios. Ir tada pasakė, kad jos vienuolės. Ir jau nuo tos nakties kaip pasisėjo ta sėkla … iki šios dienos ji auga toliau, nes tai yra nepamirštama. Tas pavyzdys, tas gerumas, toks, koks buvo jos gyvenimas … Ir paskui atėjo pašaukimas su svajone būti, gyventi taip panašiai – su svajone būti, kaip jinai, veikti panašiai. Mes stengiamės gyventi, kaip įkūrėja gyveno, kaip Brigita gyveno. Dėkoju pirmiausia Dievui, kad pažinau šitą seserį, dėkoju jums visiems, su kuriais artimiau susipažinome ligos metu, ypač su Rita, kuri labai padėjo, ir Danutei, ir kitais, kuriuos tik mačiau, visiems dėkoju, prisiminsime visus maldoje, jūs tikrai labai gražų pavyzdį palikote; labai džiaugiuosi, kad tokie giminės buvot ir liksit mūsų maldoje, atminty. Ačiū jums visiems labai.”

Sesuo Elija: „Prieš mėnesį sesę Gemą lankiau ligoninėje. Pasikalbėjome ir išeinant paprašiau jos palaiminimo. Sesuo palaimino mane, pabučiavo. Tada, pažvelgusi į mane su meile, susijaudinusi paprašė: ,O dabar tu mane palaimink’. Taip mes viena kitą palaiminome, tai buvo paskutinis mūsų jautrus, seseriškas susitikimas. Dar man lieka tai, kad Gema neturėjo priešu, visus ji vadino draugais. Ir dar labai mėgo mažas dovanėles. Ji dažnai supakuodavo kokį saldainiuką ar mažutį laiškelį ir prašydavo perduoti kitoms seserims kaip draugystės ženklą. Gražūs žodžiai, maži bendrystės ženklai ir dėmesys kiekvienam sutiktam – tai jos meilės kalba. Gyvenime dirbo su mikroskopais, gal dėl to ir santykiuose bei aprangoje vertino mažas detalytes, kurios ją puošė. O meilė kačiukams, tas kailiukų švelnumas man asocijuojasi su jos švelniu charakteriu. Kažkaip viskas joj e derėjo, ji buvo harmonijoj e sują supančia aplinka, su savimi, su Dievu.”

Ačiū, brangi sese Gema, kad visoms seserims ir visiems mums dovanojote daug prasmingų, atminimo ir padėkos Dievui vertų akimirkų. Paliekate mums gražų vienuolinio gyvenimo pavyzdį.

Ilsėkis ramybėje

*Informaciją ruošė seserys kotrynietės, panaudoti keli kun. O.P. Volskio laiško – prisiminimų fragmentai.

 

gema (2)

XIX eil.sekmadienis. Stiprybę teikianti duona

Pjūties metu, kai žemdirbiai kulia javus, sekmadienių šv.Rašto skaitiniai toliau tęsia duonos temą. Šįkart į temą įpinama ir pranašo Elijo persekiojimo istorija: jis priverstas bėgti į dykumą nuo karalienės Jezabelės įsiūčio, gręsiančio jam mirtimi. Iki paskutiniųjų jėgų kovodamas už tikrojo Dievo šlovę ir tikėjimą, pavargęs nuo persekiojimų pranašas netenka vilties, jį apvaldo depresija. Bet Dievas nepalieka savo ištikimojo vieno ir atneša paguodą, sustiprina jo jėgas dangiškąja duona.

Hebraiškas vardas „Izebel“ reiškia skaistumą, nesusitepimą, nuolankumą, tačiau kaip ir Liuciferio vardas (šviesos nešėjas), taip ir šis vardas nurodo puolusius angelus ir jų apvaldytus žmones, kurie paneigė Dievo duotąjį prigimties kilnumą. Jezabelės demonas taip vadinamas todėl, jog labiausiai apsireiškė karalienės Jezabelės asmenyje. Ji yra viena iš niekingiausių piktųjų dvasių, kovojančių prieš tikėjimą, šeimą, dorą, dvasininkiją ir Bažnyčią. Teko realiai susidurti su viena verslininke, kurią, egzorcistų teigimu, buvo apvaldžiusi Jezabelės demonas, skatinęs ją „vyskupauti“, t.y. užvaldyti bažnytines struktūras, primesti savo teologinius kliedesius.

Karalienė Jezabelė gyveno IX am. p.Kr., buvo Sidono karaliau Etbaalo I duktė, ištekėjusi už Izraelio karaliaus Achabo. Ji garbino pagoniškus giedros ir vaisingumo dievukus Baalą ir Ašerą, įkalbino Achabą bei privertė jo dvariškius atsisakyti tikrojo Dievo ir pereiti į jos tikėjimą. Ilgainiui daugiamilijoninė tauta, išskyrus kelis tūkstančius ištikimųjų, perėmė atkritėlio karaliaus pagonybę. Jezabelė įsakė išžudyti visus Dievo pranašus ir pakeitė juos Baalo pranašais. Gyvųjų tarpe liko tik pranašas Elijas, kurį surasti ir nužudyti buvo išsiųsti kareivių pulkai.

Elijas išpranašavo Jezabelei staigią ir gėdingą mirtį. Ji viešpatavo Izraeliui dar 10 metų po karaliaus Achabo mirties. Kruvino sukilimo metu buvo išmesta per rūmų langą, arklių sutrypta ir šunų suėsta. Rado tik jos kaukolę, kojas ir rankas.

Praėjo keli tūkstanmečiai nuo Elijo ir Jezabelės konflikto, tačiau Jezabelės dvasia nežuvo drauge su niekingąja karaliene. Apaštalų darbuose randame paraginimą Bažnyčiai atmesti Jezabelės dvasią, kuri yra maištaujančios, ištvirkusios, iškrypusios, išpuikusios ir netikusios moters simbolis. Žvelgiant į šių dienų tikrovę, ši dvasia labiausia yra apvaldžiusi kraštutiniojo feminizmo išpažinėjas, horoskopų kūrėjas ir būrėjas, liguistai emancipuotas moteris. Net nebūtinai jas,  nes ji gali apsėsti ir vyrus, sumaišydama jiems protus mėgti ne doras, kilnias ir dievobaimingas, tačiau apgailėtinas moteris.

Pranašo persekiojimo priežastis, kurią matome ir Jėzaus, ir jo apaštalų atveju, – tai kalbėjimas apie gėrį ir blogį, tiesą ir melą, dorą ir nuodėmę, Dievą ir velnią. Vienas tikintysis netikėtai pareiškė, jog iš bažnyčios kunigų, kurią lanko sekmadieniais, tikisi aiškaus kalbėjimo, kas yra teisinga, ir kas – ne. Tai visais laikais buvo labai pavojingas dalykas. Kur kas mieliau klausomasi šiltomis, nuotaikingomis mintimis paremtų, politiškai korektiškų postringavimų apie meilę ir gailestingumą…

Elijas persekiojamas, kenčia, lieka vienas dykumoje, neteko jėgų, neturi jokios atramos pasaulyje. Tai sunki, bet ir naudinga patirtis, leidžianti suprasti, jog žmogus yra bejėgis demonų apvaldyto pasaulio atžvilgiu, jog jam reikalinga nepaliaujama Dievo pagalba, kuri ateina dangiškos duonos pavidalu. Angelo Elijui atneštoji duona yra stiprus ir aiškus Eucharistijos simbolis, kuri yra kelionės maistas – viatikas – kelyje link Dievo, stiprybės šaltinis kovoje prieš piktąsias dvasias. Ši tema plėtojama Evangelijos skaitinyje, liudijant, jog Jėzus pasiliko Eucharistijoje, kuri maitina ir stiprina tikinčiuosius.

Turint tam tikras pastabas, nes autorius – protestantas, nuskurdintos dogmatikos  atstovas, šiek tiek apie Jezabelės dvasią galima sužinoti čia – http://www.spauda.lt/bible/extend/isabel.htm

XVIII eilinis sekmadienis. Ką valgai

Šio sekmadienio bibliniai skaitiniai tęsia valgio temą. Iš Egipto vergovės išvesta tauta atsiranda dykumoje, kurioje praleis 40 metų. Izraelitai murma, kad bėgdami nuo vilko užšoko ant meškos: iš vergovės, sunkaus darbo ir nuolatinio žeminimo pabėgę taip kaip stovi, pasičiupę, kas po ranka pakliūva, 600 000 ginklą panešti sugebančių vyrų, neskaitant vaikų, moterų ir senelių, atsidūrė negyvoje dykumoje, kur kepina karštis, nėra vandens ir jokios gyvybės. Jie murma, jog teks iš alkio ir troškulio numirti, nors matė, įsitikino, kaip Dievas galinga ranka baudė egiptiečius ir neleido jiems priartėti, paskandino jūros bangose jų kariauną.

Tikrai kyla klausimas, kodėl reikėjo į dykumą išvesti tokią didelę tautą? Atsakymų galėtų būti daug, bet vieną iš jų pateikia murmančių izraelitų žodžiai, kai jie labai ilgėjosi Egipto česnakų… Vietoj jų Dievas jiems rytais krisdino „sausų pusryčių“ maną iš dangaus, o vakarienei siųsdavo „keptų balandžių“, juokais kalbant, t.y. mėsos kurapkų ar varnėnų pavidalu.

Taigi, čia galima paklausti:
Kaip vadinasi žmogus, kuris valgo kalėjimo duoną? Kalinys!
Kaip vadinasi žmogus, kuris valgo kareivišką košę? Kareivis.
Kaip vadinasi ta, kuri perkasi duonos už pinigus, gautus parduodant kūną? Kekšė.
Kaip vadinasi izraelitas, kuris valgo Egipto česnakus? Vergas!
Kaip vadinamas žmogus, kuris valgo rūginę duoną? Tikėtina lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis.
Kaip vadinasi tas, kuris valgo mamos iškeptą pyragą? Sūnus arba dukra.
Kaip vadinasi tas, kuris valgo dangišką maną? Dievo iš nelaisvės išvaduotas izraelitas!
Kaip vadinasi tas, kuris valgo perkeistą Duoną, vadinamą Eucharistija arba švenčiausiu Kristaus Kūnu? Katalikas ar stačiatikis, nes tik jie turi iš Jėzaus gautą duonos perkeitimo testamentą.

Taigi, kieno duoną valgai, tas ir toks esi. Gerai išdresiruotas šuo neima maisto iš svetimų rankų. Save gerbiantis žmogus, pasak psalmės, nesėdi su nepraustaburniais prie vieno stalo, su priešu, su nedorėliu, bedieviu ar pagoniu, nes bendras stalas reiškia vienybę aplink jį esančių.Egipto česnakai ir vergo duona reiškė vienybę su Egiptu, jo kultūra, pagonybe, t.y. vienybę su šėtonu, kurio bibliniu simboliu yra Egiptas. Manos valgymas reiškė vienybę su Dievu. Daugelyje religijų pastebime sakraliojo valgio reiškinį kaip vienybės išraišką.

Per valgio davimą ir priėmimą pasireiškia prisijaukinimo tikrovė. Taip ne tik žvėreliai prisijaukinami, tačiau ir žmonės. Dievas trokšta velnio pavergtuosius išgydyti nuo potraukio nuodingam maistui ir duoti jiems tikro maisto, kuris teikia gyvybę, per kurį tampama Dievo vaiku, gyvenančiu jo artumoje.

Žinoma, žmogus gyvena ne vien duona, bet ir žodžiu, todėl nėra nesvarbu, kokiomis idėjomis, požiūriais, atsakymais jis yra maitinamas. Mums pažįstama komunizmo idelogijos duona, kurią bruko mokykloje, universitetuose, per meną ir žiniasklaidą. Tas sovietinių laikų alkis ir toliau pasireiškia žmonių tarpe, juos traukia rusiški „česnakai“, kadangi rusiškos televizijos programos yra jei ne pirmoje, tai tikrai antroje reitingų pozicijoje.

Atsisakę rusiškos duonos nusprendėme maitintis savo duona, bet kadangi jos nepakako, ji buvo sprangi, daugelis ėmė šlietis prie turtingų Europos šalių. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, kuri iš esmės yra ekonominė, t.y. duonos sąjunga. Siaubingi emigracijos mastai liudija sotesnės duonos paieškas. Bet duodantieji duonos turi aiškų ketinimą prisijaukinti (o gal net pavergti?). Gauname jų milijonus, bet ir jų nenormalias idėjas bei nuodėmingus reikalavimus, įspraudžiame sprandus į jų pavalkus.

Kokį pasirinkimą turėjo izraelitai? Egipto nelaisvės duona arba likti laisviems, bet vieniems dykumoje su tikėjimo ir Dievo rūpesčio duona. Kaip matome, biblinės religijos, judaizmas ir krikščionybė, ištvėrė tūkstantmečius, nors ne kartą buvo ujami ir atstumti. Kur visi velnio jungą nešę pasidėjo? Neliko nei vieno: nei šumerų, nei babiloniečių, nei egiptiečių, nei majų, nei komunistų, nei kitų. Lietuvoje įsigalėjo požiūris, jog Europos Sąjunga ir NATO  gelbės. Gal gelbės, gal ir ne, gal nepavyks.  Jei Dievas negelbės, tai ir niekas kitas neišgelbės, todėl čia nieko nereiškia nei mažumas, nei silpnumas, nei vienišumas, bet daug ką reiškia tikėjimas Viešpačiu Dievu.

XVII eil.sekmadienis. Alkani Dievo žodžio

Prieš kelis metus lankiausi viename agrariniame muziejuje, kur su dideliu įdomumu tyrinėjau maisto istoriją pristatančią ekspoziciją: ką žmonės valgė prieš 1000 metų, ką prieš 500. Dabar mums pažįstamas maistas pasirodė ne taip ir anksti – vos prieš 50 metų. Ekspozicija priminė, jog visą žmonijos istoriją lydi ta pati bėda – ne tik kokybiško, bet apskritai maisto trūkumas.

Net ir dabartiniais laikais du trečdaliai žmonijos yra nepavalgę, tame tarpe nemažas skaičius patiria badą. Tas vienas trečdalis daugiausia materialinės gerovės šalyse gyvenančių kasmet išmeta milijonus tonų nesuvalgyto, sugadinto maisto. Televizijos programose viena iš populiariausių laidų – tai maisto gaminimo ir geriausio virėjo konkursai, pasiduodant užmarščiai, jog pas močiutę kaime duonos riekelė, virtos bulvės su rūgpieniu ar obuolys buvo nuostabiai skanūs ir be kulinarijos konkursų, nes alkis yra geriausias kulinaras.

Šio sekmadienio šv.rašto skaitiniai taip pat aptaria maisto, alkio ir sotumo klausimą. Karalių knygos fragmento skaitinys priklauso platesniam istoriniam ir teologiniam kontekstui, pasakojančiam apie pranašo Eliziejaus laikais žmones ištikusį badą. Nebeturėdami ką valgyti jo mokiniai prisirinko dykumoje kaži kokių nuodingų agurkų ir vyrėsi marmalą, nuo kurio mirtinai sublogavo. Pranašui įdėjus į košę pašventintų miltų, nuodai tapo panaikinti. Paskui iš atnašautų kelių duonos paplotėlių pranašas pasotino šimtą žmonių. Apie alkanus žmones pasakoja ir evangelijos fragmentas: Jėzų sekusi didelė minia buvo išalkusi ir radosi tik penki duonos papločiai bei dvi nedidelės žuvelės, kurių nebūtų užtekę net vaikams.

Pirmiausia turime suprasti, jog fiziniam ir dvasiniam badui žmogus save pasmerkė nusigręždamas nuo Dievo. Ši priežastis yra pirminė ir esminė, besitęsianti. Visada, kai žmogus tolsta nuo Dievo ir jo viską pagrindžiančios tvarkos – ima badauti. Perfrazuojant Joną Paulių II, dvasinis vargas yra ir materialinio priežastis, ir tai gali pasireikšti tiek dėl turtingųjų, tiek ir neturtingųjų dvasinės ubagystės. Užtenka prisiminti, kas darėsi po Prancūzų revoliucijos, komunizmo laikais Rusijoje, Kinijoje ir kitus, kas dabar vyksta Šiaurės Korėjoje: badaujančių ir elgetaujančių minios vaikščiojo nuo durų prie durų, bado aukų kūnais buvo nusėtos pakelės.

Nesenai pasirodžiusi pop.Panciškaus enciklika ekologijos klausimu, mistikų perspėjimai ir tiesiog sveika mokslinė logika mus įspėja dėl beatodairiško gamtos naikinimo padarinių, kuris prives prie visuotinio bado ir ligų. Nuo Dievo ir jo sukurtosios gamtos atsiskyręs žmogus neturi jokios vilties ateičiai. Dabartinių kartų savanaudiškumas ir individualizmas paneigia ne tik praeitį, bet ir ateitį. Pasak anglų mąstytojo Čestertono, tradicija yra demokratija su praėjusiomis kartomis, o ekologija – demokratija su ateinančiomis.

Psalmės pamokymu, ieškančiam Dievo nieko netrūksta, nes Jis „atveria ranką ir reikiamu metu pamaitina“. Karalių knygos ištraukoje minimas anoniminis dievobaimingas žmogus, kuris nelikus tautoje kunigų, per kuriuos galėtų paaukoti duonos pirmienas, neša jas Dievo pranašui. Nuodėmės, sumaišties ir bado metais dar radosi dievobaimingas žmogus, kuris ieško Viešpaties, su juo aptaria ir paveda savo gyvenimą. Mūsų senoje kaimo tradicijoje, kurią dar teko vaikystėje patirti, buvo pirmienų aukojimas Viešpačiui: pirmosios kriaušės, skerstuvės, viščiukas, daržovės, Jurginių kiaušiniai ir kiti dalykai buvo aukojami kunigui. Užteko visiems.

Panašiai Evangelijos pasakojimas perteikia maisto padauginimo stebuklą ir pasotinimą tų, kurie buvo alkani Jėzaus žodžių, jį sekė net į dykumą. Prie dvasinio peno jiems buvo pridėtas ir kūniškas, nes žmogus gyvas yra ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu.

Bet čia susiduriame su paradoksu: kūniškas sotumas nepatenkina dvasios alkio, ir, pasak seno pasakymo, plenus venter non orat libenter – sotus pilvas meldžiasi nenoriai, t.y. kūniškas persisotinimas užmuša žmoguje Dievo ilgesį, padaro žmogų tingų, abejingą ir paviršutinišką. Privalgę padaugintos duonos žmonės puolė skelbti Jėzų savo karaliumi. iki šiol skelbiami karaliais tie, kurie žada daugiau duonos, o ne teisybės.

Evangelija mini, jog Jėzumi į dykumą pasekė penki tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Dievo žodžio išalkę vyrai – jie Dievui svarbūs, todėl tik jie yra minimi. Kai vyrai nuo Dievo nusigręžia, tada vargas ir badas ateina į šeimas ir visuomenę.

Nesenai vaišinantis pas seną pažįstamą man iš rankų nupuolė duonos gabalėlis. Šeimininkai spontaniškai paprašė nekreipti dėmesio ir to gabalėlio nebekelti. Senu papročiu, žinodamas, ką duona reiškia neturtingiesiems, pritardamas nuolankumui, ir kad tikėjimo požiūriu duona visada simbolizuoja Kristų ir jo įsteigtą Eucharistiją, kad ji yra mūsų kultūros bei civilizacijos, ekologijos simbolis, ją pakėlęs pabučiavau ir suvalgiau. Juk ne į purvą buvo nukritusi. Panašiai kasdien bučiuoju Evangelijų knygą ir Eucharistiją, kur Kristus mus maitina amžiną gyvenimą teikiančia duona, kuri pasotina kiekvieną Dievo ieškančią sielą.

Gydantis prisilietimas prie Jėzaus. XIII eil.sekmadienis

Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose pateikiama pagrindinė mintis, jog Dievas nesukūrė mirties ir nesidžiaugia kūrinijos nykimu. Vienintelė sukūrimo priežastis ir motyvas buvo Dievo meilė. Tokią tiesą atskleidžia apreiškimas. Tai reiškia, jog visa, kas yra sukurta, turi tęstis ir būvoti amžinai.

Bet kiekvieno mūsų asmeninė patirtis byloja ką kita: kūrinija ir mes patys nykstame ir galų gale mirštame. Ir šv.Raštas paaiškina, iš kur tai, kas prieštarauja Dievo valiai, atsirado: per velnio veikimą ir nuodėmę mirtis atėjo į kūriniją.

Evangelijos skaitiniai perteikia Jėzaus, įsikūnijusio Dievo, reakciją, požiūrį ir veikimą ligos ir mirties atžvilgiu. Pas jį atėjo sinagogos vyresnysis prašyti pagydyti jos sunkiai sergančią dukrą. Išmanydamas Bibliją jis žinojo, jog Dievas viską sukūrė savo žodžiu, o žmogų – rankomis, todėl prašo Jėzaus uždėti ant mergaitės rankas, kad kas rankomis buvo sukurta, rankomis būtų ir atkurta. Taip ir atsitiko. Neatsitiktinai daugelyje pasakojimų perteikia Jėzaus ir jo apaštalų gydymą rankų uždėjimu ant galvos.

Šis gestas turi sakramentinę ir liturginę reikšmę, todėl jo nedera naudoti pasauliečiui, jis rezervuotas tik kunigams. Kaip teigia kai kurie egzorcistai, kunigo rankų uždėjimas visada turės tą pačią prasmę, nes per kunigystės sakramentą jis veikia Kristaus ir Bažnyčios vardu, o pasauliečio rankų uždėjimo ant galvos reikėtų vengti, nes tai nėra vienareikšmiška: jei jis yra sunkioje nuodėmėje arba apsėstas, tai gali būti būdas persikraustyti demonams.

Gretimas pasakojimas perteikia kitą išgydymo atvejį, kai prie Jėzaus rūbo kraštelio prisilietė ir pagijo moteris, kuri dvylika metų kentėjo nuo kraujoplūdžio, išeikvojo visą turtą gydymuisi ir daug prisikentėjo nuo įvairiausių gydytojų. Tokių ligonių tenka sutikti ir šiandien: jie kenčia ir nuo ligos, ir nuo gydytojų, ir nuo gydymo. Kai žmogiški būdai nepadėjo, ją išgelbėjo nuolankus ir stipraus tikėjimo lydymas prisilietimas prie gyvybės šaltinio – prie įsikūnijusio Dievo.

Apie šį įvykį rašoma, jog Jėzų iš visų pusių spaudė minia, jog prie jo spūstyje lietėsi daug žmonių, tačiau tik viena išgijo. Pasirodo, kūniško prisilietimo neužtenka, reikia ir dvasinio, o tai įvyksta per tikėjimą. Dėl šios priežasties Jėzus yra sakęs apie kai kuriuos, kad jie regės, bet nematys, klausys, bet neišgirs, panašiai – liesis prie jo, tačiau nebus jo paliesti.

Šis įvykis mums paaiškina, kodėl šv.sakramentai yra žodžiu ir prisilietimu pagrįsti, nes jų metu prisiliečiame prie Kristaus per kunigo asmenį. Mokymas apie šv.Komunijos priėmimą išskiria tuos du lygmenis, jog priimant Komuniją neužtenka kūniško priėmimo, tačiau dar turi būti dvasinis troškimas, vadinamas dvasine Komunija.

Bet gali būti, jog ta pati minia stumdosi prie Jėzaus, jį užkabindama, tačiau nėra nuolankumo ir tikėjimo, todėl nėra ir Dievo malonės veikimo, nėra atgimdančios ir gyvybę, amžiną gyvenimą teikiančios malonės.

Didis šv.Jonas Krikštytojas

Sakoma „didis žmogus“ – visuomenės veikėjas, meno kūrėjas, atlikėjas, mokslininkas, pamokslininkas ir pan. Kuo didis Jonas Krikštytojas, kad Jėzus Kristus jį vadina „didžiausiu tarp gimusių iš moters“.

Didis žmogus, nes giminė garbininga. Jo tėvai Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas ir Elžbieta, kuri buvo Jėzaus motinos Marijos giminaitė.

Didis, nes gimė vien iš Dievo malonės. Tėvai buvo senyvo amžiaus ir bevaikiai. Angelas Gabrielius praneša apie šio kūdikio gimimą. Kūdikis kaip ypatinga Dievo dovana, kuris yra ne tik tėvų meilės, tačiau ir tikėjimo, kantrybės vaisius. Priešingai nei šiandien, kai kūdikiai viena vartus nelaukiami, kita vertus „priverčiami“ gimti medicininėmis priemonėmis.

Šiais laikais posakis „Dievui nėra negalimų dalykų“ pertvarkytas į „mokslui nėra negalimų dalykų“, tačiau tai tik pagyros. Blogio ir mirties žmogus mokslu neįveikė. Priešingai, mokslo dėka blogis įgavo kur kas didesnę griaunamąją ir naikinančią galią.

Kūdikis ypatingas ir tuo, kad Dievo malonė jį palietė dar įsčiose. Susitikus nėščiosioms Elžbietai ir Marijai Jonas Krikštytojas pajaučia savo išganytoją Jėzų, jį aplanko Dievo malonė, jis iš džiaugsmo šokteli įsčiose.

Ypatingas tuo, kad jam vardą duoda pats Dievas. Tėvas paslaptingu būdu tampa nebylys, todėl giminačiai imasi iniciatyvos pavadinti pirmagimį tėvo vardu. Ir motina, ir tėvas pasipriešina ir pavadina jį Jonu. Sm 1,27.

Didi žmogus, nes pas jį plaukė daugybė žmonių paklausyti pamokslų ir priimti atgailos krikšto. Jis kalbėjo apie tiesą ir teisingumą, apie religijos svarbą asmeniniame ir viešajame gyvenime. „Štai kirvio ašmenys jau pridėtos prie šaknų“ – taip jis kalba apie gresiančią amoralaus ir bedieviško gyvenimo nešamą grėsmę. Jei neatsiversi – pražūsi.

Didis jis yra tuo, kad parodė į Jėzų Kristų, Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę ir duoda naują gyvenimą, kurį jis gavo kaip vienas iš didžiausių šventųjų Danguje.

Jis didis, nes buvo tiesos tarnas ir Dievo pranašas, mokantis pildyti Dievo valią, juo pasitikėti ir atsiversti.

Su tikėjimu ir drąsa. XII eil. sekmadienis

Evangelijos pasakojimas perteikia miegančio Kristaus audroje pasakojimą. Apaštalai persigandę budina jį priekaištaudami dėl demonstratyvaus abejingumo didelio pavojaus akivaizdoje.

Miegantis Dievas. Toks abejingas ir tolimas, jog kai kuriems filosofams pasirodė, jog jis yra miręs. Dievas nedalyvaujantis mūsų gyvenime ir nelaimėse. Kodėl? Šis klausimas buvo keliamas po karų baisumų, po žydų holokausto, armenų genocido, sovietiniuose lageriuose nukankinus dešimtis milijonų žmonių, šimtus milijonų nužudžius abortų kabinetuose. Išties, lyg Dievo nebūtų… Jonas Paulius II į klausimą, kur buvo Dievas, vykstant tokiems baisumams, atsakė klausimu apie žmogų: kur buvo žmogus ir jo sąžinė, kai tos tragedijos prasidėjo.

Dievo nedalyvavimo mūsų tragedijose patirtis liudija, jog taip darosi tuomet, kuomet Jis tampa nesvarbus žmonių gyvenime, tarsi Jis neegzistuotų. Kristaus miego paveikslas nurodo į žmogaus užsimiršimą, tikėjimo praradimą ir sąžinės mirtį.

Bibline mintimi, ypač Jono Apokalipsėje, šėlstanti jūra yra pragaro ir blogio simbolis. Kai Dievas miega žmonių širdyse, tuomet ateina velnias ir jo audra, chaoso, sunaikinimo, pavojaus ir mirties siaubas. Įvairios audros aplanko žmones: karai, konfliktai, šeimos problemos, bankrotai, ligos, nelaimės. tuomet atrodo, jog žūvame ir nėra jokios vilties.

Būtent tokiais atvejais reikia prisiminti miegantį Kristų. Jį reikia žadinti savo širdyje, apaštalų pavyzdžiu malda ir prašymu, nes tik jis tramdo velniškas audras ir atneša vėl ramybę.

Lengva tikėti, kai gyvenime ramu ir lengva. Kristus veda apaštalus į auros patirtį, norėdamas juos paruošti būsimoms užduotims ir sunkumams. Istorija liudija, jog Bažnyčios laivą reikėjo laviruoti nuolatinėse sumaištyse ir išbandymuose, todėl jiems reikėjo turėti tikėjimo ir drąsos.

Būti silpnu ir bejėgiu dar nėra tragedija, nes jei žmogus turi tikėjimą ir drąsą, tuomet Dievo malonė labiau pasireiškia. Mūsų atsakas visokiems sunkumams – pagilintas tikėjimas ir išmintinga drąsa.

Šv.Grigalius Nazienzietis apie krikščionis sakė, jog jie panašūs į ėriukus, kai jie mušami per veidą, tačiau tampa panašūs į liūtus, kuomet garbina Švenčiausiąją Trejybę ir darbuojasi jos garbei. Kitaip sakant, jie priima iššūkius ramiai, tačiau nėra ramūs dėl Dievo reikalų: su tikėjimu ir drąsa juos įgyvendina.

Lapių bažnyčia juda į pragarmę

Posovietinės ir vis dar sovietinės Lietuvos Respublikos atstovų socialdemokratiniame Kauno rajone išsidirbinėjimų iliustracija, kai Lapių bažnyčia laikosi vien klebono ir parapijiečių pasišventimu, nepaisant Respublikos melo apie restituciją ir teisingumo nebūvimo. Ši bažnyčia tampa griūvančios į bedugnę Lietuvos simboliu, abejingai stebint jos vertybiškai akliems vadukams.

LapesKRS150617-page-001 LapesKRS150617-page-002 LapesKRS150617-page-003 LapesKRS150617-page-004 LapesKRS150617-page-005 LapesKRS150617-page-006 LapesKRS150617-page-007 LapesKRS150617-page-008

 

Be pasiaukojimo kunigystė yra neįmanoma

Tokios išvados priėjau, kad geriau kunigystės nenorėti, nes tas, kuris nori, nežino, neišmano, ko nori, kadangi didelę atsakomybę ir vargą užsikrauna ant savo galvos. Kas labai nori būti kunigu, ko gero nori kažkokios naudos arba yra naivus. Blaivaus proto ir dievobaimingas vyras bijos ir vengs tapti kunigu, juo labiau vyskupu. Eina gandas, kad naujasis Kauno arkivyskupas Lionginas kelis kartus atsisakė priimti vyskupystę, kol nepareikalauta, ir paskui nenoriai priėmė Kauno metropoliją.

Nuo kunigystės geriau bėgti, nes atsiranda didelė atsakomybė prieš Dievą už daug žmonių: ką pasakei, ką padarei, ir ko nepasakei, ko nepadarei. Kunigas yra tarsi ant kalno stovintis miestas, kuris yra iš visur matomas ir nuolat priešų puolamas. Tai jo gyvenimą padaro neįmanomą.

Jis yra dėl visų, tačiau ir niekieno, kaip sovietinių laikų nuosavybė, be savo šeimos, pasmerktas vienatvei bei vienas kapanotis iš sunkumų, ir tik Dievas bei darbas gali paguosti, ir ne visi pasaulietiniai būdai pailsėti yra tinkami.

Kunigas yra tarp žmonių ir vyskupo tarsi tarp kūjo ir priekalo, iš abiejų pusių spaudžiamas,  jis nėra savas nei čia, nei ten. Tai kunigystę padaro dar sunkesnę, ypač jei kunigas turi tvirtą sąžinės ir tikėjimo stuburą.

Kunigystė turi vytis savo kandidatus per įvykius, šventų kunigų ir vyskupų, pamaldžių žmonių raginimus, gal net per dvasinius regėjimus, stiprias pagavas kaip apaštalo Pauliaus atveju, kad aiškiai ir stipriai pasireikštų Kristaus žodžiai: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau“.

Iš tikrųjų, tikintis vyras turėtų apsispręsti kunigystei tarsi mirties ir viso gyvenimo aukos nuosprendžiui, turėdamas aiškų paties Dievo paraginimą, garantiją ir malonę, nes šis pašaukimas yra panašus į kietą riešutą, kurio kiautas tvirtas, luobelė karti, o branduolys – saldus, pasiekiamas dažniausiai tik po mirties…

Tokiam pasiryžėliui derėtų patarti, kad geriau prieš seminariją įgyti kurį nors pasaulietinį išsilavinimą ir būti puikiu specialistu kurios nors profesijos srityje, kad esant poreikiui galėtų gyventi iš savo rankų darbo, būdamas nepriklausomas nuo turtuolių ar politikų, nesitikėdamas nieko iš neturtingųjų, galėdamas išvengti ir kitų sluoksnių šantažo.

Pasitaiko atvejų, kad kurį nors studentą atleidžia iš seminarijos. Būna, kad vertai, bet jei ir be reikalo, tai belieka jį padrąsinti: eik ir džiaukis, kad atėmė iš tavęs tokį kryžių, nes jo dar nesupranti, o kai suprasi, dar ir padėkosi. Kaip rodo patirtis, visi iš kunigo reikalauja padidintos atsakomybės. Žinoma, jei kas prarado pašaukimą jį turėdamas, tuomet irgi laimingas nebūna.

Dabar gi tiems, kurie pridėjo ranką prie arklo, kitaip sakant prie altoriaus, nėra ko dairytis atgal, belieka melsti pašaukimo sustiprinimo ir ištvermės, su kantriu pasišventimu priimant kunigystės kryžių.

XI eilinis sekmadienis. Uodega ir galva

Šio sekmadienio Morkaus evangelijos skaitinyje rašoma, jog Jėzus „be palyginimų jiems nekalbėdavo“. Tai buvo jo kalbos stilius, kuris mažumėlę trikdydavo apaštalus ir jo besiklausiusius žmones. Tik kai prieš įžengdamas į Jeruzalę pasakė, jog jo laukia kančia ir mirtis, apaštalai pastebėjo, jog jis kalba tiesiogiai, aiškiai ir nenaudoja palyginimo.

Kodėl Jėzus naudojo palyginimus? Tai tam tikras būdas atsijoti nevertus žmones, nes tiesos pažinimas yra Dievo malonės dovana, reikalauja pastangų, tyros širdies ir geros valios, kad Dangaus karalystės paslaptys būtų paslėptos nuo gudriųjų ir išmintingųjų ir apreikštos mažutėliams.

Jėzaus palyginimuose visada yra žemiškas pasakojimas, kuris turi dvasinę, aukštesnę tiesą, prasmę. Tai tarsi auksinė žuvelė: yra auksinė uodega – tai žemiškoji tikrovė, ir auksinė galva – tai dvasinė tikrovė, prasmė ir tiesa. Pasaulį apčiuopiame, matome, o tiesą ir prasmę nujaučiame, suvokiame. Taigi, palyginime yra suvienijamos dvi tikrovės, parodant, kad kūrinija gali vesti į gilesnį pažinimą.

Dar kitaip sakant, kas nori mokytis, gali mokytis iš visko. Pavyzdžiui, ko gali mus išmokyti traukinys? Pavėlavai į traukinį vieną minutę ir lieki stovėti perone. Dairaisi aplinkui. Ką – jau nuvažiavo? Nuvažiavo. Panašiai galima pavėluoti paskambinti į greitąją, kai ištinka infarktas. Galima pavėluoti atidėliojant atsivertimą, paprašyti ligos patale šv.Sakramentų, ir galų gale – pavėluoti priimti Dievo duodamą išganymą.

Ko gali pamokyti mobilus telefonas? Kalbi čia – o kažkas girdi tave ten toli. Panašiai kaip malda: meldiesi čia, o Dievas girdi tavo maldą ten – Danguje, kur su jokia raketa nenuskrisi. Kaip sakoma šv.Rašte, negi tas, kuris sukūrė ausį, negirdi?

Taigi, palyginimo esmė, jog galva judina uodegą, o uodega laviruoja ten, kur neša galva. Įvykius ir reiškinius paskatina kažkieno galva, įvykiai bei reiškiniai veda ir liudija gilesnę savo prasmę ir tiesą. Ne tik žmogaus, bet dar labiau Dievo išmintis, todėl pasaulis ir įvykiai yra atvira knyga, iš kurios galime skaityti ir mokytis, Dievas per tai kalba ir mus moko. Bet tik tuos, kurie nori mokytis, kurie prašo ir priima supratimo malonę.

Judo genas. VII Velykų sekmadienis

Baigiantis Velykų laikui skaitome Jėzaus paskutinius atsisveikinimo su apaštalais žodžius ir jo paskutinius nurodymas bei įgaliojimus. Palikti savo atsakomybei ir savarankiškumui apaštalai iš karto imasi darbų. Pirmasis jų – jie išrinko į Judo apleistą vietą kitą Jėzaus mokinį, kuris kartu su apaštalais jį sekė, matė stebuklus ir regėjo jį prisikėlusį iš mirties.

Ar Jėzus padarė klaidą, pasirinkdamas Judą? Iš tikrųjų Judas mylėjo Dievą. Bet mylėjo ir pinigus. Pagundos akimirką jis pasirinko pinigus ir atmetė, išdavė Dievą, sąžinę ir padorumą. Bet būtų neteisinga manyti, kad tai tik Judo klaida. Judo geną turime visi.

Šv.Raštas ir gyvenimas yra pilnas pavyzdžių, kaip turtingas žmogus pamaži nutolsta nuo Dievo. Antai Saliamonas jaunystėje matė ir bendravo su Dievu, prašė ir gavo išminties malonę. Jis pastatė didingą pirmąją Dievo šventovę, kurioje Dievas išklauso maldas ir jo akys atmerktos joje dieną ir naktį. Saliamono valdymo metu tauta klestėjo, į ją plūdo tautų turtai. Juokaujama, kad auksas tuomet kainavo tiek pat kiek ir varis, o varis – kiek ir akmenys.

Sulaukęs senatvės Saliamonas netenka proto, sanguliauja su pagonėmis moterimis, pasiduoda jų įtakai ir ima garbinti pagonių dievukus. Dėl ko? Ogi gerbūvis, galia ir neribotos galimybės jį sugadina, išpaikina, padaro silpną.

Akivaizdu, kad būdami Saliamono vietoje, ir mes sugestume. Ir dabar gerbūvio šalių gyventojai yra sugadinti gerbūvio, turtų ir pinigų, neteko tikėjimo ir pasidavė stabams. Judo genas plėtojasi visur, kur tik auga turtai.

Šv.Apaštalas Paulius apkeliavo daug miestų ir steigė bendruomenes. Visgi jam labiausiai rūpėjo išbandyti jėgas Korinte, kuris tuomet buvo turtingas, pilnas palaidumo gerbūvio miestas. Jis manė, kad jei ten pavyks paskelbti Evangeliją, tai Dievo malonė tikrai yra su juo. Pabuvojęs ten jis ėmė teigti, kad visų blogybių priežastis yra godulystė. Kuo daugiau turto, tuo daugiau palaidumo, tuo daugiau neapykantos Dievui.

Panašiai šių dienų Bažnyčia Europoje yra atsidūrusi Korinto sąlygomis, kai gerbūvio sugadinti žmonės tampa abejingi Dievo ir išganymo klausimams, todėl Evangelijos žodžio skelbimas lieka be atsako tarp žmonių, kuriems nebetinka Kalno palaiminimo adresato apibrėžimas: vargdienis dvasia, liūdintis, gailestingas, tyraširdis ir t.t.

Neatsitiktinai vienuoliai atsižada prabangos ir stengiasi gyventi kuo kukliau, nes taip lengviau išlikti Dievo artumoje. Neatsitiktinai išmintingi tėvai nelepina savo vaikų, bet padeda pažinti ir patirti paprasto gyvenimo, darbo ir kančios skonį, nes kur gerbūvis, turtai ir išlepimas, ten Judo genas vystosi, ten ritasi Dievo išdavystės banga.

 

Neapykanta

Naivieji liberalieji krikščionys teigia, jog Dievas ir krikščionys privalo visus, viską ir visada mylėti, tačiau Biblija rašo, jog Dievas neapkenčia nuodėmės ir ja šlykštisi. Šia prasme, neapykanta yra meilės energija. Kad galėtum neapkęsti, reikia kažką mylėti, nes tik meilės atžvilgiu yra įmanoma neapykanta. Kas myli teisumą ir dorą, tas vertai neapkenčia blogio. Kas myli Dievą, tas teisingai neapkenčia viso to, kas yra prieš Dievą.

Kai Dievo tarnas tampa cirkininku

Interneto platybėse pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matosi šokantys scenoje du kunigai. Laukiant, kas pasimatys vaizdo įraše, visokios neramios mintys sukosi galvoje, nejau kokie dviprasmiai vaizdeliai, kokie nors elito numylėtiniai susikabinę šoka. Nuogąstavimai nepasiteisino, nes  čia pavaizduotas normalus liaudiškas airių patrepsėjimas. Kaip sakoma, kunigėliai ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus. Visgi pramogiškumo dvasia braunasi į kunigų tarnystę, ją nustelbia ir iškreipia.

http://www.cruxnow.com/life/2014/10/23/dancing-priests-become-internet-sensation/

Ta proga verta pažiūrėti kito kunigo liudijimą, nes jis buvo miręs, pateko į Dievo teismą ir buvo pasmerktas į pragarą. Dėl ko taip atsitiko? Žmonės tikisi, jog kunigas bus dar vienas vaikinas, pasaulietis, „saviakas”, kuris neštų „taiką, meilę ir džiaugsmą”, bet ne moralę, dogmas ir Bažnyčios Mokymą. Tie trys pirmi yra populiaru ir pelninga. Kunigas stengiasi žmonėms patikti, kalba kas jiems patinka, o ne tai, ką Dievas nori jiems pasakyti. Todėl jo laukia atsakomybė už pražuvusias sielas, su jomis keliaus į pragarą.

Dangiškasis ketvirtadienis – Kristaus Dangun Žengimas

40 dieną po Velykų, ketvirtadienį tarp VI ir VII Velykų sekmadienių, krikščionys švenčia Kristaus Dangun Žengimo iškilmę, pas mus vadinamą Šeštinėmis, kadangi šešios savaitės po Velykų. Atlikęs savo misiją, antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo Dievas Sūnus, įsikūnijęs Dievo Žodis, tikras Dievas ir tikras žmogus, apaštalų akivaizdoje žmogiškąją prigimtį įveda į Dievo tikrovę.

Jis ir vėl grįš laikų pabaigoje kaip teisėjas ir kūrinijos darbo galutinio atbaigimo autorius ir įvykdytojas, parodydamas tuo pačiu ir mūsų tikslą, kryptį ir ateitį, egzistenciją – Dangų, Dievo amžiną artumą. Šeštinių šventės mums dar labiau atskleidžia žemiškąją ir dangiškąją perspektyvas, esame mokomi vienyti tas dvi tikroves į vieną, rasti bendrą prasmę, kai žemiškus įvykius pakylėjame į dvasinį aukštį.

Kur išnyksta Dangaus perspektyva (panašu Vakarų šalys ją praranda, ją bando pakeisti gerbūvio ir pramogos patirtimi), ten pamaži nyksta ir žmogaus antgamtiški siekiai, patirtis ir tikrovė. Būtent katalikiško tikėjimo lūkestis ir sunkumas yra tame, jog jis reikalauja iš pakrikštytojo būti antgamtišku. Koks yra pagoniškas, žemiškas ir kūniškas žmogus, mes žinome iki skausmo, koks yra antgamtiškas, kvepiantis Dangumi – vos vienas kitas atvejis, sutinkant tradiciškai maldingus ir dorus tikinčiuosius.

Pasak Kristaus palyginimų, Dangaus lobis ir perlas perkamas parduodant žemiškumą, Dangaus Karalystė plėšiama smarkiųjų, apsisprendusiųjų, atsidavusiųjų ir ištvermingųjų. Tai siauras kelias, kuriuo keliauja nedaugelis, ir kurį Vakarų žmonės baigia užmiršti. Dangaus patirtį taip nuostabiai skelbė tradicinė katalikybė, vis labiau išstumiama žemiškojo žmogaus šėlsmo ir paviršutiniškumo.

Šv.Pilypas Neris mėgo niūniuoti dainelę „Preferisco paradiso” – „noriu Dangaus”, kuri tapo jo veikimo, linksmumo ir gailestingumo šūkiu. Su savo globojamais našlaičiais ją padainavo popiežiui vietoj iškilmingo himno ir sulaukė jo pripažinimo bei palaiminimo. Tegul šis šūkis įkvėps ir mus Dangaus ilgesiui ir patirčiai.

Koks žodis

Abba Makarijus sakė: „Blogas žodis gerą žmogų padaro blogesniu, o geras žodis blogą žmogų padaro geresniu”.

Šv.Jonas Auksaburnis mokė, kad eretikai, t.y. klaidatikiai, yra panašūs į asilus. Kai asilas įkrenta į duobę, juk niekas jo nemuša, bet puola jį gelbėti. Jei taip tikintieji eretikus gražiu žodžiu trauktų iš klaidos, pasaulyje būtų vien tikratikiai.

Gyvybingosios šakelės. V Velykų sekamdienis

Evangelijos skaitinys perteikia Jėzaus palyginimą, kuriame jis save pristato kaip medį, o mus, krikščionis, – jo šakelėmis, įskiepytomis per Krikštą ir Eucharistiją į jo gyvenimą. Kaip atkirstos nuo medžio šakelės sudžiūna, taip atsiskyręs nuo Dievo žmogus  ima visokeriopai merdėti.

Tačiau šį sekmadienį išpuola ir Motinos dienos minėjimas. Kiekvienas gimęs yra savo mamos šakelė. Atskirtas nuo mamos vaikas taip pat ima merdėti ir dvasine, ir kultūrine, ir socialine prasme. Motinos artumas ir meilė padeda pagrindą pagrindinėms dorybėms ir žmogiškumui.

Karts nuo karto girdime minimą Rusijos pajėgų dalinį Spetsnaz (specialiųjų uždavinių būrys). Kaip teigė vienas karininkas, į šį būrį dažniausiai parenkami vaikinai iš vaikų namų, iš kalėjimų, iš asocialių šeimų, kurie išaugo be mamos meilės. Tai žmonės, kurie nepatyrė meilės ir nemoka mylėti, todėl pasitelkiami juodžiausiems darbams atlikti, kur nėra žmogiškumo ir pasigailėjimo.

Namuose augęs, nuo mamos neatskirtas, mylinčią mamą, močiutę turėjęs berniukas bus kitoks, turės kitokią kultūrą ir požiūrį į žmogų. A.a. tėvas Stanislovas, garsusis vienuolis ir dvasios tėvas, paklaustas, iš kur gavo tokį šviesų, taikų ir linksmą būdą, atsakęs, jog iš savo švelnios motinos per jos pieną. Todėl galima teigti, jog atsiskyrę nuo motinos ir motinystės mes nieko nebegalime visuomenei padėti, ji ima ristis į žiaurumus ir absurdus.

Motinos ir močiutės yra labai svarbios tikėjimo perdavime. Daug garsių krikščionių tikėjimo dovaną yra gavę iš savo motinų ir močiučių. Antai Kijevo Rusios didysis kunigaikštis šv. Vladimiras Krikštytojas tikėjimą priėmė grynai savo močiutės Olgos paskatintas. Jis sakė: „Jei jau mano močiutė Olga, toji išmintgoji ir pamaldžioji moteris, patarė priimti krikščionių tikėjimą, tai verta taip ir pasielgti”. Kardinolas Martini močiutės teologiją citavo visą savo gyvenimą, kaip antai: „Prašyk, vaikeli, Šventosios Dvasios dovanų, kad išvengtum kvailumo”.

Jei tad moteris nėra atsiskyrusi nuo Dievo, ji tampa gyvybinga šakele,  kuri gimdo ne tik kūniškas būtybes pasauliui, tačiau sielas Dangui kaip Švč.M.Marija. Dievo medyje šakele esanti motina jo syvais maitina ir savo vaikus, todėl jie irgi bus gyvybingi, neš daug gerų vaisių.