Visi įrašai, kuriuos paskelbė admin

Tradicinės liturgijos įkvėpėjas – karalius Dovydas

IV eilinio laiko svaitės penktadienio skaitinyje iš Siracido knygos (47, 8-11) sužinome, kad karalius Dovydas mylėjo religines apeigas ir giedojimus:

” Kiekviename žygyje dėkojo Šventajam – Aukščiausiajam, skelbdamas jo garbę, mylėjo  savo Kūrėją iš visos širdies ir kasdien jį šlovino giesmėmis. Arfininkams nurodė stovėti
prieš aukurą ir malonia melodija palydėti šlovės giesmes. Iškilmių apeigoms suteikė spindesio ir nustatė visam laikui šventųjų dienų seką, kad šventas VIEŠPATIES vardas būtų
šlovinamas ir šventovė skambėtų nuo ryto iki vakaro. VIEŠPATS atleido jam nuodėmes
ir išaukštino jo galybę amžinai”.

Žiūrint tradicijos, kanonų ir rubrikų paraginimų, pilna, pavyzdinė, aukščiausio meninio ir šventumo lygio Dievo šlovinimo liturgija turi vykti kiekvienoje katedroje, tautinėje šventovėje ar iškilioje šventovėje. Tokia liturgija yra siekiamybė vienuolynuose, ypač kontempliatyviuose. Dovydiškos iškilmės su spindesiu ir visos dienos liturgija yra pagarbos, dėkingumo, meilės išraiška Viešpačiui, kuris tampa palankus, gailestingas, noriai atleidžia nuodėmes, apdovanoja atlaidais ir savo palaiminimu ilgam klestėjimui.

Nors “visa darydamas nauja” Jėzus nepadarė krikščionių žydais, tačiau nuolat kėlė teisumo, dorybingumo ir pamaldumo pavyzdžius, kurie yra brangūs ir krikščionims. Iš Senojo Testamento laikų ateinanti maldingumo patirtis asmeninėje maldoje ir liturgijoje skatina ir mus neapsileisti kasdien ar bent dažnai organizuoti dideles iškilmes, pamaldas ir eisenas. Šv. Paulius ragino negesinti maldingumo dvasios, kurios autentišku pavyzdžiu išlieka karalius Dovydas.

Pabaigos pradžia? 2020 sausio 31 d. – D.Britanijos išėjimas iš ES

Kodėl pradžioje ekonominė sąjunga ilgainiui tapo tautų ir valstybių niveliavimo sistema, lotyniškosios civilizacijos naikintoja, dirbtine anticivilizacija? 80 procentų šalių teisės tapo pakeista ES įstatymais, kai kas dieną atsiunčiama po vieną naują direktyvą kolonijinėmis tapusioms valstybėms. Pasak britų politiko Farage pramatymo, sekanti šalis, kuri paliks ES, bus Lenkija. Ar dar kas melsis ir kovos už autentišką ES idėją, kuri nekels grėsmės tautoms, valstybėms ir tikėjimui?

Kokiais laikais prisieina mums gyventi

Pamokslas apie civilizacines vertybes, pokyčius, krikščionybės atneštą naujumą ir iškylančias grėsmes.

Troškimas gyventi kartu

Prezidentinių rinkimų įkarštyje pasirodė kunigų pasisakymai kandidatuojančių asmenų ir jų atstovaujamų vertybių klausimais. Pasigirdo pasipiktinimai, kad Bažnyčia ir kunigai kišasi į politiką ir pasisako politinėmis temomis. Niekas taip ir nepaaiškino, kas yra politika ir politinės temos, nes praktiškai viską, ką kunigai pasako apie visuomeninio gyvenimo temas, vadinama politikavimu.

Lietuvos Vyskupų konferencija išplatino pranešimą, kad „kunigai pašaukti skelbti Evangeliją ir tarnauti toms bendruomenėms, kurios jiems yra pavestos. Kaip nustato kan. 287 § 2, «dvasininkai ir vienuoliai neturi aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti». Kas yra aktyvus dalyvavimas politinėje veikloje, čia ir vėl detaliau nepaaiškinama. Prisiminus carmečio ir sovietmečio kunigų pasisakymus, dabartiniai laikai atrodo kaip totalus kunigų pasitraukimas iš visuomenės reikalų. Paskutinį penkmetį Bažnyčios ir kunigų balso beveik nesigirdėjo. Kaip sakoma liaudyje, jei trimitininkas duoda silpną signalą, tai neaišku, ar mūšis bus. Žinoma, tylėjimo reikalauta komunistiniais laikais, tikimasi ir šiandien.

Čia būtų Konstitucinio teismo vertas klausimas, ar galima kuriai nors visuomenės grupei kaip nors riboti pilietines teises, pavyzdžiui, draudžiant pasisakyti visuomenės gyvenimo klausimais ir kandidatuoti? Priminimas kunigams iš žiniasklaidos pusės apie pareigą tylėti, panašu, sukuria akstiną manyti, jog kunigija yra beteisė ir nebyli.

Popiežius Pranciškus politiką apibūdino labai pozityviai, kaip žmonių neužgniaužiamo troškimo gyventi kartu ir vienybėje išraišką. Deja, politika dažniau atrodo kaip nuolatinis interesų, asmenų ir grupių karas. Dėl šios priežasties yra pavojus, kad  Bažnyčios ir kunigų veikla gali tapti labiau konfrontacinė negu vienijančioji.

Manau, kad politika yra labai pragmatiškas, kasdienis reiškinys, tarsi traukinių stotis, apie kurios darbą pasisakyti gali ne tik geležinkeliečiai, tačiau ir kunigai. Ir nebūtinai čia reikia bartis, įsižeisti dėl išsakytos nuomonės, pastabų, jei siekiame geresnio sprendimo.

Nesistebiu, kad išgirdome kunigų pasisakymus vertybiniais klausimais. Tik štai vienas pasisakymas įvyko netinkamu būdu. Disidento, Sąjūdžio veikėjo, kunigo Roberto Grigo pasakyti teiginiai, manau, tikrai nepasitarnavo troškimui gyventi kartu, pažeidė mandagumą: „Sauliaus S. kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėti Ingridos Š. naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau Gitano N. bankas“. Buvo nemalonu skaityti tokius epitetus. Belieka prašyti Premjero ir kandidatės į prezidentus suprasti ir neįsižeisti dėl teiginių, kuriuos išsakė tarybiniais laikais nukentėjęs kunigas.

Stengiuosi dalyvauti rinkimuose ir taip pasinaudoti nors kai kuriomis pilietinėmis teisėmis, kurių neapriboja bažnytiniai įstatymai. Pasitelkiau įvairius metodus išsiaiškinti, kuris kandidatas labiau atitinka mano pažiūras. Vienas iš būdų – tai tinklalapio manobalsas.lt paruoštos anketos ir vertybių sulyginimas koordinačių plokštumoje. Rezultatas nustebino, jog dabartinė konservatyvumo forma ir katalikiškos vertybės atsidūrė ne tik kad ne toje pačioje koordinačių skiltyje, net ne toje pačioje plokštumoje, bet net ne toje pačioje pusėje… Dėl šios priežasties belieka pritarti kun. Grigo minčiai, jog turime apsimetėlius konservatorius.

Jei kalbėtume apie kun. Grigo nevykusiai minimą „kolchozą“, tai didžioji dalis visuomenės, esame iš jo kilę tiesiogine prasme. Reikia nuolankiai priimti, jog didžioji dalis visuomenės yra paprasti žmonės, jog Lietuva yra neturtinga, agrarinė šalis, turėjo sunkią istoriją, menką ekonominį įdirbį ir patirtį. Jai dar toli iki elito, intelektualų. Paprasti žmonės sudaro Lietuvos stuburą, bet jie yra dar nepakankamai atstovaujami ir įžeidinėjami.

Jei jau kun. Grigui pasipiktinimą kelia tariamas „Šimonytės gėjų klubas“, tai dabartinių problemų Bažnyčioje kontekste toks moralizuojantis kalbėjimas yra ne laiku, ne vietoje ir ne tuo adresatu. Pakankamai prisiklausėme postringavimų iš dviveidžių autoritetų, kurie sukėlė neregėto masto krizę Bažnyčioje.

Kunigai ir tikintieji kažkada labai simpatizavo dešiniesiems ir juos palaikė, bet taip jau nebėra. Du dalykus sunku suprasti ir pateisinti: suliberalėjimą ir piktnaudžiavimą valdžia. Pastarasis buvo ypač nesuvokiamas. Omenyje turiu atvejus, kai dešiniesiems valdant kai kurie hierarchai gavo užnugarį, kurį panaudojo prieš savo kritikus ir kunigus, užsakant kratas butuose, konfiskuojant kompiuterius, grasinant susidorojimu, neteisėtai suspenduojant, sukombinuojant neveiksnumo pažymas ir t.t. Tai buvo aprašyta kadaise ir spaudoje. Tada buvo sunku suvokti, kad galios augimas buvo pasitelktas ne krikščioniškų vertybių sklaidai, bet susidorojimui.

Turime vilties, kad abu kandidatai į prezidentus, kurie, atrodo, yra padorūs žmonės, sąžiningai rūpinsis eilinių Lietuvos žmonių gerove. Mums, kunigams, belieka už juos pasimelsti, vienijant visus geriems tikslams.

Modus vivendi – non moriendi. Šv. Velykos

Velykos yra džiugi šventė, bet ji yra apie svarbiausius egzistencijos klausimus: kodėl aš esu, kokia gyvenimo prasmė, iš kur ateinu ir kur einu? Mums, krikščionims, tie klausimai nebėra sunkūs ir sukrečiantys, nes tikime Dievo ir kiekvieno mūsų amžinu būvimu, kuris apsireiškė per prisikėlimą. Bet susidūrę su tais klausimais kai kurie suserga, ne vienas išprotėjo ar net pakelė ranką prieš save. Nesenai bendravau su 16-mete mergina, ji tokia jauna ir tokia liūdna, nes ji skaito egzistencialistų filosofų veikalus, ji nuodijasi absurdiškais atsakymais. Ji jauna, bet nebeturi jėgų gyventi. Kad galėtume į būties klausimus prasmingai atsakyti, reikalinga evangelija, reikalingos Velykos.

Tarybiniais laikais Pažaislio vienuolynas buvo paverstas psichiatrine ligonine. Kas belieka, kai religija yra išmetama iš gyvenimo? Ačiū Dievui, kad toje vietoje, ant Taikos kalno, prie Gražiosios Meilės Motinos paveikslo gydomės jau ne aminazinu, bet tikėjimu.

Žmogui, kuris nesuprato ir nenusprendė dėl ko gyvena, viskas sunku: gatvę šluoti, lovą pasikloti, vairuoti troleibusą, pakelti šiukšlės nesinori, trūksta motyvacijos ne tik svarbiems dalykams, bet ir menkiems. Jei nėra atsakymų į esminius gyvenimo klausimus, tuomet belieka blaškytis arba sustingti, nežinant, kas yra tikra, ką reikia gyvenime daryti.

Nemanau, kad Dievui lengva su žmonėmis. Kiekvienas esame labai sudėtingas ir mūsų kelionė link Dievo yra   komplikuota. Kas iš mūsų, šiuolaikinių žmonių, atėjome į tikėjimą ir Bažnyčią tiesiu keliu? Nedaug mūsų tarpe idealių katalikų su idealiu gyvenimu. Dabar Velykų simboliu tapo viščiukai, primena mūsų geruosius tikinčiuosius: pūkuoti, gelsvi, su rausvais snapeliais. Jie myli Bažnyčią nuo pat vaikystės. Jie išaugę katalikiškoje kultūroje. Ne visi augę katalikiškoje aplinkoje yra įsitikinę katalikai. Taip išeitų, kad tas, kuris augo bandelių parduotuvėje turėtų tapti bandele. Kiekvienas turi atrasti Jėzų ir asmeniškai.

Ne visi dabartiniai krikščionys yra kaip velykiniai viščiukai. Kas buvo sulaužytas, kas traumuotas, kas pažino butelio dugną, kas pabuvojo sektoje, kas augo ateistinėje aplinkoje. Po sovietinio materializmo patekome į kapitalistinį materializmą, užtat Darvino idėjos mokyklų vadovėliuose išliko.

Volens nolens, norint nenorint, gyvenimo patirtis kelia kūrybinį klausimą: kodėl esame? Juk jau daugybę kartų galėjome išnykti ir kaip tauta, ir individualiai. Gal į avariją buvai patekęs, gal sunkiai sirgai, gal buvai padauginęs alkoholio, gal skendai ežere, gal į tave šaudė? Ir tu dar gyvas. Dievas tave myli, bet ne todėl, kad esi geras, bet todėl, kad kažko nori iš tavęs, kažkokią misiją pavedė įvykdyti šiame pasaulyje. Be tikėjimo sunku tą misiją suprasti.

Velykų šviesoje mes atrandame, jog krikščionybė yra asmeninio tobulėjimo, žmogaus brandos, brandžių ryšių su kitais religija, padedanti žmogui dvasiškai pražysti. Dievo malonės, gerosios kultūros įtakoje žmogaus siela atsigauna.

Nebūtinai turime atlikti didelius, ypatingus darbus. Mums, daugumai, užtenka, kad būtume padorūs, neskaudintume kitų, bet ir tai yra sunkiai įmanoma, jei trūksta religinės motyvacijos. Nepakanka humanistinės motyvacijos šiais laikais, ypač kai girdime alah akbar. Nesinori gilintis, su kuo jis mums asocijuojasi. Ką mes, krikščionys, į tai atsakysime – kietų jums margučių, mieli musulmonai? Mums reikia prasmingų, o ne paviršutiniškų šūkių.

Krikščionybės idealas yra biblinis žmogus. Bet reikia vengti kraštutinumo. Nesinori, kad žmogus būtų visiškas bedievis ir akiplėša, bet nesinorėtų, kad būtų fanatiškas. Šv. Justinas Apologetas yra sakęs, jog visa, kas yra gera ir teisinga pasaulyje, priklauso ir mums, krikščionims, todėl mes priimame viską, kas lavina ir taurina žmogaus dvasią.

Mes, prisikėlimo žmonės, turime pareigą dalintis prisikėlimo patirtimi. Mūsų kultūroje yra įsigalėjęs manymas, jog jei  nori ką nors pasakyti, turi duoti pavyzdį. Tai šventa klaida. Pavyzdys svarbus yra tiems, kurie pavyzdžio ieško. Kas pavyzdžio neieško, tas jo ir nepastebi. Kiek kartų teko matyti, pavyzdžiui, šalia gyvena dvi kaimynės: viena iš kirvio košę sugeba išvirti, o kita iš košės kirvį. Pas vieną kieme auga gėlės, o pas kitą už tvoros – vaistažolės, t.y. dilgėlės ir kiečiai. Pavyzdys šalia, bet jis nieko neduoda. Pavyzdys moko tą, kuris nori mokytis. Žodis yra kur kas geriau nei pavyzdys, nes pamoko tiesiogiai, padeda greičiau rasti tiesą.  Pirmosios prisikėlimo liudininkės buvo moterys. Juokaujant, galima pasakyti, jog šiuo atveju jų plepumas nebuvo yda, bet dorybė. Jos išplatino žinią apie Jėzaus prisikėlimą.

Per daug užkelta idealizmo kartelė veda į akligatvį. Tu nusidėjėlis, ir aš nusidėjėlis, tai tada geriau tylėkim apie dorybes, apie prisikėlimą? Šv. Jonas Klimakas yra sakęs: jei kas įkristų į nuodėmės duobę ir šauktų visiems saugotis, tuomet gelbėdamas kitų sielas, išgelbės ir savo.

Jei esi įkritęs į liūdesio duobę, papasakok visiems, iš kur ateina liūdesys, kaip nuo jo apsisaugoti. Jei esi įkritęs į tinginystės duobę, kalbėk vaikams ir pažįstamiems, kaip jiems neįkristi. Jei įkritai į priklausomybę, rašyk ir kalbėk, kaip to išvengti. Jei tas problemas įveikei, jei pavyko pakilti, dalinkis su kitais, kuriems reikia įkvėpimo ir palaikymo.

Gyvename laikais, kai daug mūsų tautiečių užvaldė neviltis ir liūdesys. Atrodo, kad mes jau nebeturime kažkokio specialaus modus vivendi – gyvenimo būdo, nes įsigalėjo modus non moriendi nuotaika. Non moriendi – kad nemirtume. Valstybė, kaimai, mokyklos, ligoninės, parapijos, vienuolijos, šeimos ir kitos bendruomenės perėjo į kažkokią blogą logiką – non moriendi, išplito merdėjimo, bejėgiškumo logika: kadangi mažai ką galime, tai mažai darome, bet kadangi mažai padarome, tai geriau nieko nedaryti, nes neapsimoka.

Mūsų modus vivendi, gyvenimo būdą, turi padiktuoti Velykų žinia: nors gal mažai ką galime, bet siekiame aukštesnių dalykų, pagerinti, pagražinti mūsų gyvenimą. Štai velykinis pasiryžimas: gelbėkime save ir kitus, savo šalį nuo nevilties ir bejėgiškumo nuotaikos.

Prisikėlimas yra susijęs su didžiąja viltimi, kai prasilaužiame pro laikiną pasaulį, jo problemas, mirtį į amžinybę. Kasdienybėje vyrauja reikalai ir problemos, žmogiškosios viltys gauti geresnį darbą, saugoti sveikatą, siekti sėkmės užgožia kitokias mintis. Jei apsiribojame tik kasdieniais ir žemiškais reikalais, mes nužudome didžiąsias viltis. Dievas mums rodo ne 70, ne 80 metų, bet nuostabią amžinybę. Kartais tai užmirštame arba sunkiai patikime.

Kažkas pajuokavo: yra dvi geros naujienos: pirma: yra Dievas; antra: tu nesi dievas. Bet Dievas nori pakelti tave prie savęs. Pažiūrėkite į tuo vargšus apaštalus: kokie jie buvo bailūs, nenuovokūs, bet Kristus padarė juos stipriais ir kilniais vyrais, kurie nugalėjo gerai organizuotą pagonių pasaulį ne fizine, bet moraline jėga.

Velykos mums praneša, jog Dievas nori mūsų. Norėjo mūsų sukurdamas, vesdamas per gyvenimą, jis nori mūsų arti savęs per visą amžinybę. Bet ir aš turiu panorėti Dievo ir jo gyvenimo būdo. Kaip gerai Jėzui, kad jis prisikėlė, bet tai dar nereiškia, kad gerai yra mums, jei jo prisikėlimas nepalietė mūsų širdžių.

Į pergalės rytą. Verbų sekmadienis

Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji Savaitė, kurios finalas – Velykų iškilmė. Nuo triumfališko Jėzaus įžengimo į Jeruzlę iki Prisikėlimo triumfo – septynios dienos, pažymėtos meilės ir neapykantos dramos. Į šį Jėzaus ir savo pergalės žygį išėjome su palmės šakele rankoje. Kadangi Lietuvoje palmės dar neauga (viskas įmanoma ateityje klimatui šiltėjant), kaip pakaitalas naudojama Verbų puokštė, sudaryta dažniausiai iš kadagio ir pumpuruotų pavasarinių šakelių. Pietinių kraštų katalikai į Verbų procesija išjudės laikydami palmių šakeles.

Botanikos mokslas yra aprašęs daugybę palmių rūšių. Verbose šventinama būtent datulinės palmės (datulinio finiko) šakos. Dykumų gyventojai šią palmę vadina oazių karaliene. Tai medis, kuris yra atsparus karščiui ir sausrai, jo negali nulaužti, išrauti ar be šakų palikti jokia stipri audra, net linkdama prie žemės ši palmė išlieka mažai pažeidžiama. Jos amžius gali siekti ir tris šimtus metų, o lapai žaliuoja net didelės sausros metu. Maža to, ji veda saldžius ir vertingus vaisius, kurių šiais laikais galima nusipirkti eilinėje parduotuvėje. Gal dėl to ji tapo pergalės ir vilties simboliu.

92 psalmėje sakoma, jog teisusis žaliuos kaip palmė. Nors jo žemiškas gyvenimas gali atrodyti nepavykęs, tačiau jis nenugalėtas dvasiškai, moraliai, jo siela yra gyvastinga. Neatsitiktinai ikonografijoje šventieji kankiniai vaizduojami su palmių šakomis rankose kaip laimėtojai. Šį motyvą sutinkame ir Apreiškimo Jonui knygos 7 skyriuje, aprašančiame Dangaus viziją, kurioje kankiniai išsirikiavę su palmių šakomis rankose. Gyvenimo sunkumuose išlikti ir dar nešti gerų darbų vaisių, laimėti Dangų – tai kiekvieno krikščionies pašaukimas.

Verbų sekmadienio nuotaika žadina mus pergalės siekiui, tačiau, atrodo, jog Lietuvos žmones apniko nusiminimo, nevilties ir pasidavimo dvasia. Gyvenimas tikrai gali būti sunkus, ne visada galime pasidžiaugti materialiniais laimėjimais, tačiau nebūtinai turime demonstruoti moralinį ir dvasinį pralaimėjimą. Istorija ir kasdienis gyvenimas mums pateikia daugybę moralinės pergalės pavyzdžių, kai fiziškai pavergtas žmogus, išlieka nepalaužiamas dvasiškai. Mums šviečia pal. Teofiliaus Matulionio, Lietuvos partizanų ir kiti pavyzdžiai, į pergalės rytą mus veda Kristus.

Pradedant naujus metus – be postmodernizmo!

Atverčiant naują gyvenimo puslapį verta susimąstyti, kokiais laikais prisieina mums gyventi. Mąstyti ir suprasti yra viena iš pagrindinių žmogaus užduočių gyvenime, todėl mąstydamas ir suprasdamas žmogus dar labiau darosi žmogumi. Neatsitiktinai katalikų tradicijoje buvo praktikuojama jai būdinga meditacija, kuri čia reiškia ne snūduriavimą, ne pastangas išvalyti protą ir paskęsti nebūtyje, bet valingą svarstymą, kas yra kas ir kokie ryšiai sieja dalykus.

Gyvename laikais, kai dominuojančia ideologija tampa taip vadinamas postmodernizmas. Jo ištakos pastebimos dar Antikos mąstytojo Platono pažiūrose, išplito per Liuterio skelbiamas idėjas, įgavo pagreitį Prancūzų revoliucijoje, nuskubėjo Hegelio, Markso, Darvino, Freudo ir kitų filosofų išmintu keliu iki keisčiausių fantastinių ir absurdiškų teiginių.

Platonas teigė, jog egzistuoja išankstinis, prigimtinis pažinimas, kuris kyla iš žmogaus proto kaip prisiminimai iš preegzistencinio idėjų pasaulio. Tokį požiūrį, kai pažinimas kildinamas iš žmogaus proto,  filosofai vadina idealizmu. „Man atrodo“, „aš galvoju“, „manau“ ir kiti panašūs žodžiai apibūdina tokį mąstymą, ypač būdingą individualistiškai nusiteikusiam šių laikų Vakarų Europos gyventojui, pabrėžiančiam savo išskirtinumą.

Iliustruokime pavyzdžiais iš kasdienybės. Tūlam žmogui pasirodė neaišku, kodėl jam nepriklauso gatvėje stovintis patikęs automobilis. Gal to automobilio savininkas yra miesto meras, gal net policijos komisaras, bet tai jam nėra tiek svarbu. Arba štai atsiranda vyras, kuris tvirtina esąs moterimi, gimęs vyro kūne. Taip prasideda diskusija, pasidalijimas nuomonėmis apie automobilio ar kaimyno pinigų nuosavybę; ar tikrai lytis yra prigimtinis, o gal kultūrinis reiškinys, ar tikrai yra tik dvi lytys, gal net visos 15? Taip kildinamos  vienos ar kitos alternatyvios tiesos įvairiais kitais klausimais, kurios labiau primena pastangas sintetinti  melo ir tiesos mišrainę.

Iš diskusijos ir nuomonių pertekliaus kyla vienas pagrindinių postmodernizmo reikalavimų – pliuralizmas, teigiant, jog kiekvienoje srityje, kiekvienoje temoje yra alternatyvių, lygiagrečių, lygiaverčių tiesų ir taisyklių, jog nėra objektyvios tiesos, bet tik asmeninės nuomonės, savos ir svetimos tiesos, kurių atžvilgiu reikia būti atviru ir nuolaidžiu. Teigiama, jog privalu gerbti kito nuomonę, net jei tai būtų kvailystė. Reliatyvizmo aplinkoje tarpstantis pliuralizmas šiais laikais įgavo ideologinės prievartos, diktato požymių per tolerancijos reikalavimą, kai tapo privalomi ir gerbtini visokie teiginiai išskyrus objektyvūs. Būti sveikai mąstančiu, doru  ir sąžiningu nelaikoma prioritetu, nes užtenka būti nuoširdžiu ir betarpišku savo individualumui, net jei tai prasilenkia su normalumo kriterijais.

Akivaizdu, kad tokia maišalynė gali tarpti tik demokratinėmis sąlygomis, todėl neatsitiktinai demokratija yra iškelta ir sudievinta iki absoliuto, tikintis, kad ji viską išspręs ir išaiškins, atneš išganymą. Esame liudininkais, kaip vyko ir vyksta prievartinis demokratijos eksportas į musulmoniškas šalis, kuo pasibaigė demokratijos pavasaris arabų kraštuose. Bet nereikia manyti, jog postmodernūs vakariečiai yra mažiau nukentėję nuo nebrandžios demokratijos, kai patys tampa savo svaičiojimų aukomis ir įkaitais.

Žinoma, reikia atvirumo ir įsiklausymo, bendro sutarimo, tačiau yra aišku, kad postmodernizmas pykstasi su tikrove ir netoleruoja objektyvios tiesos. Nors Platono idealizmas nurodo į dievišką preegzistenciją, suponuoja dvasinę žmogaus prigimtį, tačiau postmodernizmo ideologai ignoruoja Dievo ir dvasios klausimus, todėl jų  grindžiamas požiūris iš esmės yra materialistinis, tikrovė čia suvokiama marksistiškai, siekiant ją apibūdinti ir formuoti pagal savo įnoringus įsivaizdavimus.

Postmodernizmas pasaulį ir žmogų mato vienmatėje materialistinėje perspektyvoje. Nuoseklu, kad jei yra tik materija, tuomet svarbiausiu kriterijumi tampa ar ir kiek žmogus turi materialinių gėrybių, t.y. nauda. Kadangi materija galima manipuliuoti, tuomet norisi manipuliuoti ir prasme, suteikiant norimus, žaismingus, naudingus ir kitokius paaiškinimus. Naudos siekimas ir manipuliavimas tikrove persmelkė šiuolaikinio žmogaus mąstymą, išstūmė prasmės klausimą net ir akademiniame lygmenyje, užvaldytame labai šališko ir dalinio mokslinio pažinimo. Aristotelio akto ir potencijos teorija šiandien turi tiek vertės, kiek įmanoma ją  pritaikyti pramonėje, gamyboje ar socialiniuose projektuose. Apčiuopiamų rezultatų, praktinio pritaikymo ir naudos reikalavimas į neviltį varo prasmės, grožio ir tiesos ieškotojus, formuoja mokslo bei pramonės grobuoniškumą ir beprasmybės įsigalėjimą gamtos, žmonių, kultūros atžvilgiu.

Kadangi materializmo įtakojamas postmodernizmas yra nepastovus, linkęs atmesti pastovias konstantas bei objektyvią tikrovę, jis vadovaujasi ir yra varomas nuolatinio vystymosi bei pažangos mitų. XVII am. atsiradęs mitas ignoruoja faktą, kad tikrovė yra paradoksaliai pastovi net ir per daugybę kintamųjų. Pažangos idėjos pradėjo kenkti ir žmogui, ir visuomenei, ir gamtai, atmetant natūralų gamtos ir žmogaus gyvenimo tempą bei prigimtinį dalykų pastovumą. Čia galima klausti, kodėl turi būti kitaip, naujai, moderniai, jei yra gerai turėti kaip visada?

Kuo galime pasipriešinti postmodernizmo nešamam nepastovumui, subjektyvumui ir šališkumui? Tai sveiku realizmu, kurį mums pateikia šv. Tomo Akviniečio suformuluotas mąstymo būdas, vadinamas tomistiniu realizmu. Jei filosofijoje ieškotume kažkokios realizmo srovės, tai pirmiausia ja būtų Aristoteliu besiremiantis tomizmas. Tai sveiko proto filosofija, atspari intelektualinėms spekuliacijoms,  kuomet pažinimas kyla ir informacija juda nuo reiškinio link pažįstančio žmogaus proto.

Sveiku protavimu pagrįstas tomistinis realizmas pastebi vienetines, realias būtis, jų esmines savybes bei jas siejančius ryšius, santykius, kurias sugeba išskirti iš virtualių, dirbtinių būčių. Kitaip sakant, yra būtys ir yra tai, kas nėra būtys, būtys natūralios ir būtys išgalvotos, dirbtinės. Pastarosios dar vadinamos intencionaliomis būtimis, t.y. sukurtosiomis ir veikiančiomis pagal žmogaus norus arba antrinėmis būtimis, išvestomis iš natūralių būčių sintezuojant ar perdirbant. Tai ir yra tikrovė ir jos apibrėžimas: tikrosios, vienetinės būtys ir ryšiai tarp jų. Šiuo požiūriu mažytė skruzdėlė yra natūrali būtis, o štai valstybė ar, tarkime, tokios didelės, bet savo esme teorinės institucijos kaip Sodra, ministerija, bankas, vertybiniai popieriai ir t.t. nėra tokiomis.

Vienoje televizijos laidoje vyko diskusija apie Sodros fondo perspektyvas būsimų pensininkų atžvilgiu. Vienas ekonomistas bandė grąžinti diskusijos dalyvius į tikrų būčių pasaulį, teigdamas, jog Sodra nieko nemoka ir nemokės, kadangi parama pensininkams kyla iš realių dirbančiųjų: jei jų bus, tai ir parama bus, jei jų neliks, tai Sodra, būdama netikra būtimi, negali duoti kažką tikro, savaime ji nieko nereiškia. Tai yra pavyzdys, kaip nepagrįstai yra eksploatuojamos būties ir tikrovės sampratos, prasilenkiant su realistine logika.

Būtis egzistuoja be mūsų noro, veikimo ir žinojimo, mes jas atrandame, jų nekuriame. Dievas, žmogus, gyvūnas, augalas, atomas yra natūralios, vienetinės būtys, nors tarp jų yra esminiai ir radikalūs skirtumai. Iš čia kyla ir metafizinis realizmas. Mes priimame informaciją iš aplinkos apie egzistuojančias atskiras būtybes, kurios reiškiasi ir mums atsiskleidžia nepriklausomai nuo mūsų pageidavimų. Tai vadinama pažinimo realizmu, tuo, kas atsiranda mūsų galvose per pažinimą, susiklosčiusį į patirtį ir išmintį.

Būtina atmesti postmodernizmo ideologiją kaip šėtonišką gundymą tapti vienišais dievais savo susikurtuose keistenybių pasauliuose. Turime aiškiai diagnozuoti postmodernizmo nešamas dvasines, psichofizines ir socialines ligas ir jomis neapsikrėsti. Jos yra tokios: skatina žmogaus protavimo, moralės ir jausmų paviršutiniškumą, primityvumą; čia nepaisoma priežastingumo principo, apskritai stoka protingų principų; žmogaus valia tampa pažeista, linksta į įnorius, kaprizus; jis nenori iš savęs reikalauti, neturi aukštesnių ambicijų, rūpestingumo ir atsakomybės, nes tai – homo ludens tipas; „kas nekopia aukštyn, tas ir nenukrenta“, „kvailys myli darbą, o darbas – kvailį“ – tokie šūkiai skamba iš tinginystės apvaldytų asmenų; postmodernizmo mišrainėje nėra jokių kriterijų, kas yra gražu ar bjauru, kas tiesa ir kas melas, susižavėjimas yra tos pačios vertės kaip ir pasibjaurėjimas, beskonybė išstumia estetiką, doras ir puolęs žmogus yra tos pačios vertės; viskas yra tik žaidimas, viskas palikta savieigai, aklai dalykų sekai, kai nėra jokių tikslų ir vizijos, dvasinių ir rimtesnių temų išskyrus keistuolišką linksminimąsi. Tai kelias į niekur, į išsigimimą ir susinaikinimą.

Žinoma, kaip ligos būna įvairaus sunkumo ir komplikuotumo, taip ir postmodernizmo liga nevienodai yra pažeidusi atskirus žmones. Pirmasis ligos bruožas pasireiškia neapykanta objektyviajai tikrovei ir visiems objektyvumo šaltiniams: Dievui, prigimtiniam įstatymui, Biblijai, Bažnyčios mokymui, ištikimai tikėjimo besilaikančiam katalikui. Net ir katalikybė yra paveikta postmodernistinių tendencijų, galima pastebėti ne vieną dogmų, nekintamos tiesos ir moralinių normų neapykantos pavyzdžių, bandant keisti Kristaus mokymą ir tūkstantmetį krikščionišką gyvenimo būdą.

Pradedant Naujus civilinius metus, kurie mums, katalikams, turi ir aukštesnę prasmę kaip Anno Domini (Viešpaties metai), turime pasiryžti išlikti Dievo mums duotos tikrovės tiesoje. Šv. Popiežiaus Leono XIII enciklikos „Aeterni Patris“ paskatinti ir padrąsinti, turime pasiryžti laikytis tomistinio realizmo, kuris kaip filosofinis instrumentas geriausiai interpretuoja ne tik žemiškus reiškinius, tačiau padeda geriau paaiškinti ir tikėjimo depozitą.

Kai prisimename tris Kristaus gimimus

Pagaliau sulaukėme saulėgrįžos, su kuria jau daug šimtmečių yra susijusi Kalėdų šventė. Kosminiai ir gamtos reiškiniai paruošia žmogaus protą Apreiškimo tiesai, jog su Dievo Sūnaus įsikūnijimu žmonijos istorijoje įvyko saulėgrįža, prasidėjo palaipsnis išėjimas iš dvasinės tamsos, kuri vis labiau skleidėsi įvairiomis nuopuolio formomis. Dienos ims ilgėti, šviesos ir šilumos bus vis daugiau, sugrįš gyvybės džiaugsmas ne tik į žemę, bet Dievo šviesos nušvitimu žmogaus dvasiai gyvybė sugrįš į jo širdį.

Kalėdų liturgijoje vyrauja šviesos motyvas, tamsos ir šviesos sugretinimu parodomas kontrastas, kuris yra tarp Dievo ir žmogaus, tarp pirminės žmogaus būsenos ir nuopuolio egzistencijos, tarp Dangaus ir žemės. Tai Dievo nuomonės apie žmogaus egzistenciją paskelbimas ir jo troškimo apsireiškimas: žmogus yra aptemęs, jame nėra tiesos ir gyvybės, bet jam suteikiama galimybė atgimti. Šv. Jonas Krikštytojas paskelbė, jog mums užtekėjo teisingumo saulė – Kristus.

Kalėdų iškilmės nebuvo žinomos pirmaisiais amžiais, atsirado tik IV amžiuje. Apskritai nebuvo papročio minėti ir švęsti gimimo dienos, kadangi tai buvo labiau pagoniškas paprotys, krikščionims kėlęs pasibjaurėjimą dėl amoralaus šventimo ir reiškęs naujas kančias amfiteatruose. Fizinis gimimas yra tik nenuopelninga pradžia, tačiau tik mirtyje pasirodo vaisiai, todėl buvo švenčiama kitokio pobūdžio gimtadienis, gimimo Dangui diena, t,y. mirties diena, dažniausiai pažymėta kankinyste. Vienintelė šventė krikščionybės pradžioje buvo Velykos, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas atnešė išganingus vaisius. Tik vėliau buvo įsigilinta į Kristaus gimimo prasmę ir reikšmę, perteikiant teologiją bei dvasinę patirtį liturgine forma.

Kalėdų naktį laikomos šv. Mišios buvo vienintelė išlikusi nakties liturgija nuo IV am. iki šių dienų, kai imta atlikti liturgiją bet kokia proga ir bet kokiu metu. Persekiojimo laikotarpiu pirmaisiais amžiais, kai visur tykojo grėsmė ir nebuvo laisvos dienos ateiti į pamaldas, naktis buvo vienintelė galimybė dalyvauti Eucharistijoje. Aliejinių lempų ir dieviškų slėpinių šviesa spindėjo katakombų rūsiuose. Su krikščionybės išlaisvinimu buvo išeita į dienos šviesą, įvesta laisvos dienos – sekmadienio ir švenčių – taisyklė, baigėsi naktinis slapstymasis. Prisiminimui, jog buvo tokie laikai, skelbiant ir dangiškos šviesos nužengimą į pasaulio sutemas teologiją, išlaikyta Kalėdų naktinė liturgija.

Kalėdose yra atliekamos trejos šv. Mišios: naktį, ryte ir dieną. Tai irgi vienintelis trejų Mišių atvejis liturgijos istorijoje iki to laiko, kai po I ir II Pasaulinių karų buvo įvesta kita trijų Mišių diena – Vėlinės, apmeldžiant  nesuskaičiuojamus milijonus sielų, žiaurių karų aukas.

Mišių trejinimas Kalėdose turi dvejopą prasmę, skelbia dvi dogmines tiesas. Pirmoji prasmė – tai Kristaus trejopo gimimo priminimas: jo dieviškas ir amžinas gimimas iš Tėvo, jo kūniškas gimimas Betliejuje ir jo dvasios gimimas kaip tikro ir pilno žmogaus. Antroji prasmė yra Kristaus trijų atėjimų priminimas, jog jis pirmą kartą atėjo įsikūnydamas, antrą kartą ateis laikų pabaigoje, o trečias jo atėjimas išgyvenamas kiekvieną kartą šv. Mišiose, kai jis apsireiškia savo nekruvinoje Aukoje bei Duonos ir Vyno pavidalu. Šia prasme Kalėdos yra ne tik Advento išsipildymas, tačiau ir tąsa, nes Kristaus atėjimo skelbimas yra dar labiau pabrėžiamas.

Betliejaus įvykis pristato ir dvi grupes žmonių: vieni atstumia Mariją ir Juozapą, palikdami nakties tamsoje, o kiti (piemenys) priima į savo kuklią aplinką. Jų gera valia apdovanojama susitikimu su Išganytoju. Kristus gimė ne tik jų tarpe, bet ir jų širdyse. Tokia ir yra Kalėdų liturgijos prasmė ir tikrovė, jog ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas tos nakties įvykis, dalyviai ir aplinkybės, jog Išganytojas yra vienų atstumiamas, bet ateina atviras tikinčiųjų širdis šv.Komunijos būdu.

Šv. Arkangelas Mykolas davė pagonims baltams į kaulus

Švenčiame Arkangelo Mykolo atlaidus, todėl klausiame, kas yra žmogus, ir kas yra angelas. Tiek žmogus, tiek angelai yra protingos, nemirtingos ir laisvos būtybės. Nors Dievas jas sukūrė iš meilės ir didingus, tačiau jie yra kūriniai, o kūrinys nėra Dievas.

Kaip liudija šv. Raštas, angelai ir žmonės turėjo išbandymą, kuris pagrįstas buvo paprastu dalyku: žinoti savo vietą, išlikti tuo, kuo esi, laisvai ir su meile pripažinti Dievo autoritetą. Arkangelas Šv. Mykolas ir kiti du trečdaliai angelų išbandymą atlaikė: priėmė tiesą, jog Dievu yra ne jie, bet Viešpats.

Kažkada žmogus buvo irgi nuostabus ir didingas, šalia Dievo. Kas atsitiko su žmonėmis? Jo nuodėmė buvo ne obuolių vogimas iš Dievo sodo, bet kažkas rimčiau. Žinoma, negalima vogti, bet nemanau, kad obuolių vogimas iš klebonijos sodo būtų sunki nuodėmė. Žinome, kad pirmieji tėvai neatsispyrė pagundai susidievinti.

Panašiai Dievas reikalauja iš mūsų klusnumo ir pripažinti save tuo, kas esi. Tu esi nuostabus kūrinys, bet tu nesi Dievas. Bet kas darosi dabar: daugumas žmonių pasidarė kaip Adomas ir Ieva, jie sako: man nei Dievas, nei Bažnyčia, nei kunigai, nei biblija, nei valdžia nenurodinės, aš pats nuspręsiu, kas yra tiesa, aš sau esu dievas. Ypač daug susidievinimo apraiškų mes pastebime valdžios ir turtuolių tarpe.

Žmogus buvo sukurtas didingas. Juokaujant galima sakyti, kad važinėjosi su Dievu po dangų jo karietoje kaip karalaitis, tačiau tačiau atsitiko avarija, jis persisvėrė, iškrito iš karietos ir trenkėsi galva į žemę. O kaip būna su žmogumi, kuris gauna pagaliu per galvą arba kuris atsitrenkia galva į kietą pagrindą? Praranda atmintį, nebesusivokia, kur yra, užmiršta savo vardą, svirduliuoja, yra apsvaigęs. Gal todėl naudojame tą būseną apibūdinantį žodį – prietranka. Štai kas mums pasidarė, mes esame susitrenkę galvas, užmiršę kas esame, esame prietrankos ir tos problemos su galva daugumai nepraeina visą gyvenimą.

Jaučiame, kad esame atėję iš kažkokios didingos praeities, nes visi instinktyviai giname savo orumą, jaučiame savo ypatingumą, garbę, mėgstame susireikšminti, bet širdyje jaučiame kažkokį pažeminimo ir nepilnavertiškumo kartėlį.

Šuo džiaugiasi turėdamas savo budą. Paršiukas linksmas kriuksi turėdamas pilną lovį ir gardelį. Vištos laimingos, kad gali pavaikščioti po kiemą, palesti sliekų ar kviečių. O žmogus nuolat nepatenkintas, vis kažko trokšta, ilgisi, siekia begalybės. Jo širdis nepasotinama, nes jis buvo sutvertas aukštesniems dalykams.

Kartą vienas pažįstamas pasakojo apie savo alkoholiką brolį, kuris buvo priimtas į reabilitacijos centrą pasigydyti. Tam vyrui buvo pasakytos taisyklės: čia valgykla, čia kiemas, čia dirbtuvės, čia daržas, gali čia visur vaikščioti. Tik viena taisyklė draudė nueiti toliau nei už sodybos gale esančio medžio. Tvorų ten nebuvo, tik medis galulaukėje. Buvo pasakyta: nueisi toliau nei medis, būsiu tą pačią akimirką atleistas ir galėsi važiuoti namo. Kadangi puikybe sergantis žmogus nejaučia, nepripažįsta ribų, todėl jam buvo toks pažeminimas, apribojimas: nenueisi toliau už medžio galulaukėje. Vat imsiu ir nueisiu – kas čia per kvaili įstatymai? O čia visur stovi kameros, užfiksavo ir viso gero, kraukis mantą, važiuok ir sukis kaip išmanai. Alkoholikų, narkomanų, lošėjų pagrindinė problema yra puikybė, todėl jie turi būti kultūringai ar nekultūringai pažeminti iki tiek, kad nebenorėtų būti išpuikę. Ne tik jiems, bet ir mums yra sunku su ribų pripažinimu.

Dievas pasakė: mano yra teismas, todėl neteisk kito žmogaus. Kas teisia kitą, tas savinasi Dievo vietą, tas save laiko Dievu. Paskaičiuokite, kiek per dieną nuteisiate, pasmerkiate, apkalbate kitą žmogų. Vieną moterį paprašiau suskaičiuoti, kiek kartų šią dieną apkalbėjo: visus kaimynus apkalbėjo, valdžią smerkė, net savo vyrą apkalbėjo bendraudama su seserimi, nekalbant apie kleboną. Gavosi beveik trisdešimt asmenų. Tiek kartų ji statė save į Dievo vietą, būdama nusidėjėlė, išmestos iš Rojaus Ievos dukra.

Tie, kas padarė abortą, kas gamino vaikus kolbose, kas žudė ir mirčiai teisė nekaltus žmones, argi jie nestatė savęs į Dievo vietą, būdami tik paskutiniais išgamomis? Ar tie, kurie Olandijoje nužudo cheminiais preparatais sunkiai sergančius ligonius, kitaip sakant atlieka eutanazija, nestato savęs į Dievo vietą, spręsdami, kam mirti, o kam gyventi?

Ar medikai, mokslininkai, genetikai, chemikai ir kiti, kurie apnuodijo žemę, naikina gamtą, neperžengia ribų, nežaidžia velniško savęs sudievinimo žaidimų? Kur prives genetiškai pakeisti augalai, gyvūnai, užteršta ir naikinama gamta?

Mes turime nuolatos susimąstyti ir pasakyti: Dieve, atsiprašau, aš peržengiau ribas, aš užmiršau, kad nesu Dievas, kad man negalima brautis į Tavo sritį, į Tavo vietą.

Po to, kai Adomas nusidėjo ir peržengė ribas, rašoma, jis netapo pasaulio valdovu, neužėmė Dievo sosto, bet pasislėpė krūmuose. Dievas šaukia jį: Adomai, kur esi? Ar ne komedija: vietoj rojaus beliko krūmai. Argi Dievas nežinojo, kur tas pasislėpė? Ar gali žmogus pasislėpti nuo Aukščiausiojo? Žmogus gali pasislėpti tik savo klaidingų minčių pasaulyje, kuris tampa tikru labirintu, neleidžiančiu jam grįžti pas Dievą.

Adomas teisinosi, jog yra nuogas, jog jam gėda stoti prieš Dievą. Ar ne paradoksas: Adomas siekė susidievinti, o stovi krūmuose ištiktas gėdos. Tėvas Stanislovas yra sakęs, kad jei kas nori žmogų padaryti angelu, padarys asilu. O jei kas nori būti kaip Dievas, tas tampa asilu kvadratu. Bet nežeminkime asilo, vadindami žmones asilais, kadangi dar nei vienas asilas nepretendavo būti žmogumi. Štai žmogus, štai nukarūnuotas nuogas princas, štai puolęs, save pažeminęs, persmelktas nenuplaunamos gėdos.

Pirmasis kuris ėmė save aukštinti ir dievinti yra angelas Liuciferis, kuris paskui save į puikybės kelią patraukė vieną trečdalį angelų. Jis sugundė ir pirmuosius tėvus. Jis gundo toliau ir mus susidievinti, kai tuo tarpu esame tik dulkės.

Dievas nusprendė gelbėti apsigavusį žmogų. Jis pasakė, jog sukels nesantaiką tarp velnio ir moters palikuonių. Gyvatė tykos įgelti į kulnį moters sūnui, o jos palikuonis sutrins savo koja gyvatės galvą. Tai buvo pranašystė, jog M.Marijos sūnus Jėzus Kristus parodys velnio klastą, atmes jo pagundas susidievinti, būti tuo, kuo nesi, peržengti ribas. Tai jis parodė ypač dykumoje ir kentėdamas ant kryžiaus.

Ant kulnies mes stojame, einame. Kai kulnis sužeista, mes šlubuojame, negalime ilgai išstovėti. Velnias pakenkė jėzui tik tiek, kiek gyvatės įkandimas į kulnį. Sukelė jam skausmą, bet neužvaldė jo mąstymo. Tai simbolis ir to, kad kiekvienas iš mūsų esame įgeltas, šlubuojame, nebegalime nei stovėti tiesoje, nei joje judėti. Dievas pažadėjo, jog Moters palikuonis, t.y. Marijos sūnus Jėzus, sutrins gyvatės galvą, t.y. melus ir kvailystes išgalvojančią galvą. Privalome trinti velnio galvą, kuri įlenda į mūsų galvą, ir siunčia mums susidievinimo mintis.

Prisiminti, suprasti, kas tu esi ir kas yra Dievas. Tai nėra taip paprasta, tai ilgas ir sunkus dvasinis ir auklėjimo kelias, kad suprastum tiesą apie save. Pop. Pranciškus yra sakęs, kad negalima atrasti gyvenimo prasmės, nežinant savo kilmės, savo šaknų. Tegul šv. Arkangelas Mykolas mums primins, iš kur atėjome, kas esame ir kaip turime elgtis. Tegul jis padės mums nugalėti puolusių angelų klastą.

Tam, kas sekė mintį iki galo, siurprizas. Pagonys baltai buvo galimai susidūrę su arkangelu Mykolu XIII amžiuje. Kaip teigia metraščiai, jotvingiai puldinėjo lenkų teritorijas ir labai vargino žmones, pasiekdami net Liubliną. Viename iš sunkių mūšių Krokuvos kunigaikštis Lešekas Rudasis su kariauna nuoširdžiai meldėsi į šv. Mykolą pagalbos. Staiga danguje pasirodė ant žirgo sėdinčio Mykolo siluetas, kuris įkvėpė krikščionių pulkus ir išgąsdino jotvingius, padrikai pasileidusius bėgti. Dabar baltų palikuonims lietuviams nėra ko bėgti ir bijoti, nes stovi šv. Mykolo pusėje: už Dievą, už tikėjimą, už sielos išganymą.

Šv. Kryžiaus išaukštinimas

Kryžiaus išaukštinimo atlaidai sutelkia mūsų mintis į Kryžiaus temą, kuri nėra labai populiari, kadangi čia kalbama apie kančią. Jau apaštalas Paulius prieš du tūkstančius metų rašė, jog kryžius pasauliui yra kvailystė, bet mums tikintiesiems yra išganymo galybė.

Kartą vienas penktokėlis, mažas filosofas su akinukais manęs klausė: kunige, kodėl pasaulyje tiek neteisybės: miškas auga šimtą metų, o sudega per tris valandas? Panašių klausimų galime užduoti kiekvienas: kodėl namą reikia statyti metus, kitus, trejus, o nukritusi bomba jį sudaužo į šipulius per akimirką? Kodėl ne atvirkščiai: namą pastatai per sekundę, o jis griūna per dešimt metų?

Kodėl ant geležinkelio bėgių auga kai kurios piktžolės, o neauga rožės? Dar niekas neaugino ūsnių šiltnamyje, o rožės neaugo ant bėgių, nes joms reikia šilumos, geros žemės, rūpesčio. Kodėl pasaulyje beliko vienas baltasis raganosis, o žiurkių (atsiprašau) yra kur kas daugiau nei žmonių, kelios dešimtys milijardų. Kodėl blogis yra toks gausus, greitas ir lengvas, o gėris taip sunkiai skleidžiasi?

Per trumpą laikotarpį žmogus sugebėjo užteršti, sunaikinti gamtą. Lietuvoje išnyko du šimtai augalų, gyvūnų rūšių, o pasaulyje išnaikintos kelios dešimtys tūkstančių. Atsidūrėme prie ekologinės katastrofos slenksčio. Jei pradėtume gamtą gelbėti, mums prireiktų šimtmečių. Numesti plastmasinę šiukšlę užtrunka akimirką, o ji gulės, irs ir terš daugybę metų.

Iš tikrųjų, kaip greitai mes pasiduodame blogiems jausmams, kaip greitai galima padaryti klaidą ar nusikaltimą. Ar smarkiai reikia stengtis, kad susinervuotum, susikeiktum? Ar reikia stengtis, kad netyros mintys ateitų? Jos momentaliai perskrodžia protus ir širdis. Apkalbėti, aprėkti, pameluoti – kaip lengva, tiesiog su vėjeliu darome tai.

Ar teko girdėti pranešimą per televiziją ar skaityti laikraštyje, kad, pavyzdžiui, jauni vyrukai įsiveržė į aštuoniasdešimtmetės moters namus, čia viską gražiai sutvarkė, išplovė grindis ir langus, suskaldė malkas, nukasė bulves ir dar palaistė pelargonijas ant palangės? Kodėl gi ne? Juk jie taip norėjo kažką gera padaryti, tiesiog nebetvėrė kailyje, per prievartą buvo geri. Deja, tai yra iš pasakų srities, kadangi jie įsilaužia tam, kad kažką blogo padarytų, seną žmogų nuskriaustų. Būti blogais jiems kur kas lengviau nei gerais. Blogis yra dinamiškas, energingas, greitas, užvaldantis, ir, kaip dažnai matome, – jaunatviškas.

Paklauskime mokytojų, ar nėra jiems taip atsitikę, jog visa mokinių klasė reikalaudami skanduodami šaukė: prašome mums duoti daugiau namų darbų, mes norime pasilikti po pamokų spręsti matematikos užduočių, mokytis gramatikos taisyklių, mes reikalaujame, kad diktantai ir kontroliniai būtų kasdien.  Tai iš fantastikos srities. Jei jau ateina mokiniai kalbėtis, tai tik skųstis, jog mokslas yra per sunkus, jog per daug reikalaujama, jog mokytojas yra per griežtas.

Kad padarytum kažką gero, kiek reikia stengtis, prisikankinti. Rojuje buvo kitaip: daryti gėrį buvo lengva, buvo paprasta, o daryti blogį buvo neįmanoma. Bet padedami blogio autoriaus – šėtono – pirmieji tėvai padarė sunkų blogį, kuris įsiskverbė į kiekvieną jų ląstelę. Blogis tapo perduotas mums, mes jį toliau perduodame kitiems. Tai vadiname gimtąja nuodėme, žmogaus prigimtiniu pagedimu, polinkiu į blogį. Todėl gėrį pakeitė blogis, blogis dažnai ima vyrauti. Darant gėrį būna toks didelis pasipriešinimas, net iki didžiausių absurdų. Antai Respublikos valdžiai ėmus kovoti su alkoholizmu, visi sukilo prieš. Net ir alkoholikų žmonos, kurios gauna į skudurus nuo girtų vyrų ar patiria veido masažą su mėlynėmis, net ir tos keikia ministrą Verygą. Tegul degtinė liejasi laisvai, nes mes esame blogio apvaldyti ir nenorime gėrio.

Dievas atsiuntė savo sūnų Jėzų Kristų, kad išvaduotų mus iš blogio. Kai skaitome Evangeliją atrandame, kad jis ėjo per pasaulį darydamas gera: gydydamas ligonius, išvarinėdamas demonus, mokydamas tiesos, maitindamas išalkusius. Visas pasaulis ir pragaras sukilo prieš jį, intrigos liejosi jam sustabdyti. Kiek jam reikėjo patirti neapykantos, persekiojimų todėl, jog darė gėrį. Bet Jėzus nieko nepaisydamas darė gėrį net tada, kai velnias nusprendė jį pražudyti savo tarnų rankomis. Niekinamas, teisiamas, kankinamas, erškėčiais vainikuojamas, kalamas prie kryžiaus jis meldė Dievo atleidimo savo budeliams: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro. Šėtonas norėjo, kad jis nebedarytų gėrio, kad jis imtų nekęsti savo budelių, kad juos keiktų, atkeršytų, nubaustų.

Jėzui daug kainavo išlikti geru, daryti gėrį ir nepasiduoti blogiui. Jis pirmas iš žmonių, kuris buvo laisvas nuo blogio ir kuris davė mums malonę išsivaduoti iš blogio ir įsitvirtinti gėryje. Jis atvėrė duris į gėrio pasaulį. Štai žiūrėkite, esame bažnyčioje, yra bažnyčios durys, galime ateiti ir išeiti. Panašiai Jėzus atvėrė mums duris į Dangų, kad galėtume palikti blogio apvaldytą pasaulį ir eiti į gėrį. Bet tomis durimis yra kryžius, nes darant gėrį, pasirinkus gėrio kelią reikės daug pastangų, reikės atlaikyti prieštaravimus ir puolimus.

Katalikybė yra ryžtingųjų religija, kurie eina į Dangų. Kelias į dangų veda per kryžių, t.y. darant gėrį ir įveikiant blogį. Tai neįmanoma be pastangų, kovos, kančios, kantrybės ir išsižadėjimų. Jėzus mums atvėrė vartus į Dangų, gyvenimą geroje laisvėje. Koks yra Dangus? Jėzus tepasakė: ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, ko žmogus negali įsivaizduoti. Toks nuostabus yra Dangus. Kartą per tikybos pamoką buvo kalbama apie angelus, ir mokytojas paprašė nupiešti mokinius įsivaizduojamą angelą. Vienas berniukas nupiešė angelą su trimis sparnais. Mokytojas klausia: Jonuk, ar tu matei angelą su trimis sparnais? Jonukas sako:  tamsta mokytojau, o jūs ar matėte angelą su dviem sparnais? Taigi, negali žinoti, kas yra Dangus. Gal sutiksime angelą su šešiais sparnais, nes gėris yra kūrybingas.

Velnias mums siūlo tik pragaro kamerą, kurią padidinti galima kam alkoholio, kam narkotikų, kam palaidumo, kam puikybės ar kitų ydų pagalba. Jėzus reikalauja nutraukti prisirišimą prie blogio, prie nuodėmės.

Kryžiaus išaukštinimo šventė mums skelbia, jog kryžius viską ir visus išaukština, kurie su Dievo pagalba yra pasiryžę yra gėrį kurti ir blogį nugalėti.

Vienoje bažnyčioje mačiau šv. Šeimos paveikslą: švč. Marija gamina valgį, šv. Juozapas meistrauja kažkokį baldą, o vaikelis Jėzus padaręs kryželį mamai jį rodo. Jis tam gimė, tam atėjo, kad darytų gėrį ir nugalėtų blogį, kad atiduotų savo gyvybę mūsų nuodėmėms nuplauti. Jis nuo mažų dienų žinojo savo misiją, jai ruošėsi. Kaip sunku yra nuo mažų dienų žinoti, jog tau teks daugybę sunkumų, kančių iškentėti, daug išsižadėti.

Kai mes meldžiamės į kryžių, turime jį namuose, jį bučiuojame, mes pagerbiame Dievo meilė mums, mes prašome stiprybės kantriai kurti gėrį, keistis į gerą ir nugalėti blogį. Mes norime, kad kryžius kabėtų mūsų namuose, klasėse, merijose, ligoninėse, kalėjimuose, kad mes visi mokytumės iš Jėzaus pasiaukojančios meilės ir ištvermės. Mes nepropaguojame kančios dėl kančios, bet tikrą Dievo, artimo ir tėvynės meilę, kuri pasireiškia per pareigų ir iššūkių kryželį. Savo kryžiumi aš atsiliepiu į Jėzaus kryžių. Pasaulis bėga nuo kryžiaus, visur propaguojamas nuskausminimas: kentėti negalima, visur skelbiama, jog nuo kančios ir sunkumų reikia bėgti. Sutuoktiniai bėga į skyrybas, tėvai palieka vaikus, tautiečiai palieka šalį ir t.t. Bet kas nuo kančios bėga, tą kančia dvigubai ar trigubai pasiveja ir užgula. Kažkiek reikia pakentėti, kad viskas būtų gerai. Kadangi pakentėsi, todėl viskas bus gerai.

Girdėjau tokį pasakojimą, jog žmogus panoro savo nešamą pareigų ir nepatogumų kryžių palengvinti: kam taip sunkiai nešti, galima nupjauti kažkiek balkį ir skersinį. Po kurio laiko vėl pritrumpina, ir taip kelis kartus, kol liko nedidelis kryželis, kurį galima ant kaklo pasikabinti. Kai tas žmogus priėjo bedugnę, jam pritrūko kryžiaus ilgio pereiti į kitą pusę. Panašiai mėgstame sau viską palengvinti, bet tada nebegalime rasti išeičių, nėra tilto. Kartais girdžiu tokių pasakymų: malda, bažnyčia man nieko neduoda. Kodėl neduoda, todėl kad į metus kelis kartus meldiesi ir į bažnyčią ateini. Yra Dievo įsakymas švęsti sekmadienį, todėl tol, kol neateisi kas sekmadienį į bažnyčią, tol nieko tau ir nepadės, niekas nesikeis, nesispręs. Kol nepradėsi kasdien nuoširdžiai melstis, tol nieko gero nesitikėk. Taip, sekmadienis, kasdienės maldos yra pareigos kryželis, bet jei jį nešu, tik tada galiu patirti jo palaimą. Tu sutrumpinai savo kryželius ir tikiesi Dievo palaimos, pergalės ir laimės? Užmiršk. Kasdienė malda bent ryte ir vakare. Išmėtėm visam maldas, tik persižegnoja ir labanakt. Paskui jau net ir nebesižegnoja. Ir tada isterikuojame, kodėl nėra palaimos. Išmėtyti pasninkai, išpažintys, jokių moralinių principų, kovos, pajaciška liturgija. Lengva religija be kryžiaus – vadinasi be Jėzaus ir jo atpirkimo.

Šiandien aukštiname Kryžių To, kurio gerumas kainavo daug kantrybės, kančios ir gerų darbų. Jo Kryžius išaukštins visus, kurie elgsis panašiai kaip jis, vesdamas juos į Dangaus gėrį.

Škaplierius – M.Marijos apsaugos ženklas

Liepos 16-ąją švęnčiame Karmelio kalno M.Marijos Škaplierinės šventę, kuri skaičiuoja ilgą istoriją: škaplieriaus pamaldumas katalikų bažnyčioje žinomas jau daugiau kaip 760 metų.

Ateiname prie švč.Marijos mokytis esminių katalikiškų vertybių ir prašyti jos pagalbos išlikti Jėzaus mokiniais, nes Ji buvo pirmoji ir tobuliausiai Jo mokinė.

Šių dienų pasaulis išgyvena tiesos, meilės, tikėjimo ir dorybės krizes. Be šių vertybių žmogaus galvoje darosi painiava ir jo gyvenimas ima grimzti į chaosą, todėl meldžiame, kad Dievas duotų mums įkvėpimą, norą ir jėgų veržtis į tas vertybes.

Žodis škaplierius kilęs yra iš lotyniškojo žodžio „scapulae”, reiškiančio pečius, pečių juostą. Tai vienos vienuoliško abito dalies miniatiūra. Paprastai pilnas vienuoliškas škaplierius yra viršutinis rūbas, krentantis iš nugaros ir priekio nuo kaklo iki pat pėdų.

Šis vienuoliškas apsauginis rūbas, labiau primenantis žiurstą ar chalatą, įgavo dvasinę reikšmę XIII amžiuje. Karmelitų vienuolijos generolui šv. Simonui Stokui 1251 m. naktį iš liepos 15-osios į 16-ąją  Ayelsford vienuolyne Anglijoje apsireiškė švč. M. Marija, kuri įteikė jam škaplierių kaip savo globos ir apsaugos ženklą.

1251 – tai tie patys metai, kai Lietuvos karalius Mindaugas priėmė krikštą. Tų pačių metų liepos septynioliktąją popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą krikščioniška karalyste, šv. Petro nuosavybe ir palaimino Mindaugo karūnavimą. Taigi, šįmet minime jau 767 metines nuo Lietuvos karalystės paskelbimo. Galima sakyti, jog datų sutapimas nėra atsitiktinis, tai ženklas, jog Lietuvą apgaubė ir M. Marijos apsiaustas – škaplierius.

Kiek vėliau Dievo Motina apsireiškė popiežiui Jonui XXII, patvirtindama savo pažadus, susijusius su škaplieriaus nešiojimu. Ta proga popiežius Jonas paskelbė Bulla sabatina – šeštadienio bulę ir privilegiją, jog nešiojantys škaplierių ir pamaldžiai mirę nepateks į pragarą, maža to, pirmąjį šeštadienį po mirties bus paimti iš skaistyklos į dangų. Pijus XI 1922 m. šią privilegiją išplėtė už karmelitų vienuolijos ribų ir pritaikė visiems katalikams.

Švč. M. Marija apsireiškimuose Lurde ir Fatimoje patvirtino škaplieriaus malonę. Paskutiniame Marijos apsireiškime Fatimoje ji pasirodė kaip Karmelio kalno Motina, apsirėdžiusi karmeličių abitu ir laikydama kūdikėlį Jėzų ant kelių su škaplieriumi rankutėje. Fatimoje apsireiškusi M. Marija pranešė, jog mes įėjome į paskutiniuosius laikus, prasideda apokalipsė. Per juos pereisime tik tvirtai laikydamiesi Jėzaus ir Marijos. Regėtoja Liucija paskui aiškino, jog Dievo Motina nori, kad mes visi nešiotume škaplierių. O štai paskutinis apsireiškimas Lurde įvyko 1858 m. liepos 16, Marijos škaplierinės šventėje.

Paprastai  įrašymas į škaplierių įvyksta I Komunijos metu, bet kas jį nešioja kasdien? Retai kada pamatysi tokį žmogų ar net kunigą…

Kaip nešioti škaplierių? Realus škaplieriaus nešiojimas vyksta ir dieną, ir naktį, ypač mirties valandą. Jei kas liovėsi nešioti škaplierių, nors buvo įrašytas į škaplieriaus broliją, gali bet kurią akimirką pradėti nešioti ir vėl ims dalyvauti škaplieriaus malonėse. Be to, reikalingas kasdienis kurios nors maldos į Mariją kalbėjimas ir tyras gyvenimas. Iš bėdos galima nešioti ir škaplieriaus medalikėlį, arba užsidėti škaplierių bent kai atliekame kasdienes maldas, einame į bažnyčią. Normaliai škaplierius nešiojamas ne paslėptas, bet išorėje, nes jis yra išorinio vienuolinio rūbo priminimas.

Pirmasis škaplieriaus kvadratėlis yra su Švč.Jėzaus širdimi ir jis dedamas ant krūtinės. Antroje škaplieriaus skiautėje yra M.Marijos atvaizdas, jis yra iš nugaros pusės. Tai reiškia, jog Jėzus eina prieš mus, o mes sekame juo, jis saugo mūsų širdis, o Marija mus apgaubia savo skraiste ir palydi.

Tai Jėzaus troškimas, kad jo motina būtų ir mūsų. Merdėdamas ant kryžiaus Jėzus apaštalui Jonui ir jo asmenyje mums pasakė: štai tavo motina. Paskui kreipėsi į Mariją ir pasakė: štai tavo sūnus. Nuo to meto Jonas pasiėmė ją pas save. Jėzaus žodžiai yra testamentiniai, šventi, jais negalime abejoti, jie skirti ir mums: štai mūsų motina, štai mes – jos vaikai. Ar priimsime švč. Mariją pas save, ar ji taps mums artima?

Marija žadėjo, kad kas škaplierių nešios ir su juo mirs, ji pati juo pasirūpins, gelbės iš pragaro ugnies, pirmąjį mėnesio šeštadienį po mirties iš skaistyklos išvaduos. Kai nueisime į Dangų, angelai mums sakys – „Motinėlės Marijos vaikas“. Ir Marija pasakys: „Štai mano vaikas – mano vystyklais suvystytas, mano rūbeliu apvilktas“.

Jei paklaustumėte, kiek aš, kunigas, mačiau mirštančių ligonių su škaplieriumi ant kaklo? Atsakyčiau – vos keletą. Užvakar vieną ligonę aplankiau ir uždėjau škaplierių, liepiau be reikalo ir ilgam nenusiimti. Deja, šiais laikais daug mirštančių katalikų eina į ilgą ir sunkią skaistyklą, nes miršta bet kaip. Ir po mirties nėra kam už juos melstis: vaikai neišmokyti melstis, neužsako Mišių už mirusiųjų artimųjų sielas. Kai kurie tikintieji tai matydami susitaria su pažįstamais kunigais iš anksto, kad už juos po mirties melstųsi, nes mato, jog vaikai nesimels.

Kai manęs klausia, kiek tęsiasi skaistyklos sielų kančia, galiu remtis kelių mistikų tvirtinimu, jog vidutiniškai skaistykla sieloms tęsiasi apie 40 metų. Bet laikas čia matuojamas ne tiek metais, kiek šv. Mišiomis, paaukotais gerais darbais ir atlaidais už mirusius, taip pat tai priklauso nuo to, ar žmogus gyveno dievobaimingai, ar mirė aprūpintas sakramentais ir ar nešiojo škaplierių.

Kaip gerai mums kunigams: pavyzdžiui, jei aš mirčiau, už mano sielą paaukotų apie 300 šv. Mišių. Ir dar turėsiu škaplierių ant savo pečių. Kokia laimė plaukti į dangų maldų upe, o ne eiti sunkiais skaistyklos vienatvės kalnų keliais.  O ką kalbėti apie vargšes sielas, kurių niekas nebeatmena, kurios prastai pasiruošė susitikimui su Dievu.

Škaplierius yra geras ženklas, Marijos globos ženklas, kuris tikrai gina nuo velnio ir nelaimių. Bet dažniau gatvėje pastebiu jaunus žmones vilkinčius rūbus, ant kurių pavaizduoti bjaurūs žvėrių, velnių, išsigimusių žmonių snukiai. Kartais kai kurie nešioja šėtoniškus simbolius. Jie galvoja, kad tai tik žaidimas, originalumas. Bet taip nėra – blogais, bjauriais ženklais jie kviečiasi blogį. Kokius ženklus nešioji, tam save ir priskiri. Kas nešiojo raudoną žvaigždę, tas priklausė Leninui, kas nešioja trispalvę, tas priklauso Lietuvai, kas nešioja škaplierių, tas paskiria save Marijai.

Tenka pastebėti, jog žmonės namuose neturi jokio švento paveikslo ar kryželio. Antai garsios vietos, Šiluvos, klebonas pasakojo, kad kai pradėjo klebonauti, kalėdodamas per kelis metus išdalino kelis bulvinius maišus kryželių. Ar tų žmonių tėvai nebuvo katalikai? Ar velnias buvo įkūręs savo ambasadą Šiluvoje, kad daugumas neturėjo net kryželio?

Škaplierius padeda sukurti abipusį dvasinį ryšį: Marija mus globoja, tačiau ir mes save pavedame Jai. Tuo pačiu įsipareigojame puoselėti tiesą, meilę, tikėjimą ir dorybes. Dorybės – tai įsitvirtinimas gėryje. Kaip svarbu puoselėti gėrį, geras savybes, gerus įpročius, papročius, tradicijas, gerą išsiauklėjimą, elgesį, sugebėjimus. Nors mes nusidėjėliai, bet ne bedieviai. Nors mums kartais nesiseka, bet mes žavimės šventumu ir tiesa. Nors slegia ydos, bet veržiamės į dorybes. Nors suklystame, tačiau nesame užkietėję melagiai. Labai svarbu stengtis nepagesti, netapti blogais, neišvaistyti esminių dorybių ir gėrio.

Jei norime priklausyti Marijai, turime stengtis sekti jos gerumu ir dorybėmis. Ji prašė  puoselėti tyrumą. Bet jei škaplierių nešioju ir nuodėmes darau? Tai kas jis man tada – amuletas? Beje, yra daug liudijimų, jog škaplierius malšina blogus įkvėpimus, gina nuo velnio pagundų.

Bet net jei nusidedame, Dievas yra galingesnis už mūsų nuodėmes. Šv.Izaokas Sirietis rašė, kad visos mūsų nuodėmės Dievo akivaizdoje yra tarsi dulkės. Išskyrus vieną – tai nepriimti, netikėti prisikėlusį Kristų, kurį sutinkame išpažinties sakramente, šv. Mišiose ir šv. Komunijoje. Bet negalima apsikrauti tomis dulkėmis, nes nuolatinės sunkios nuodėmės sužaloja mūsų sielas, santykius, atitolina nuo Kristaus.

Škaplierius skatina mus melstis M. Marijos būdu. Kaip Marija meldėsi? Luko evangelijoje rašoma, jog ji visa dėmėjosi ir svarstė savo širdyje. Tai puikiai išreiškia Rožančius: Marijos širdimi apmąstyti dieviškus įvykius. Kita vertus, Dievo Motina ir Lurde, ir Fatimoje apsireiškė kaip Karmelio Kalno Škaplieriaus Karalienė ir prašė Rožinio maldos.

Tikra bėda, kad mažai meldžiamės. Kas nebesimeldžia, tas nebeturi vilties ir jėgų pakilti iš blogio, jo širdis  užkietėja nuodėmėje. Kodėl žmonės pasidaro tokie nepatrauklūs, ypač moterys? Ar kad pasensta? Ne. Todėl jog nebesimeldžia. Malda, Dievo malonė daro mus gražius, šviesius, malonius.

Yra daug liudijimų, pasakojimų kaip škaplierių ar škaplierinį medalikėlį nešiojantis žmogus buvo apsaugotas nuo nelaimės. Girdėjau istoriją, kurią su visom detalėm pasakojo jau a.a. kapucinų vienuolis tėvas Adomas Milašius. Pirmojo pasaulinio karo metu, viename mūšyje du raiteliai vienas šalia kito jojo į kovą. Tarp jų nukrito sviedinys ir, galima įsivaizduoti, kas atsitiko. Abu žirgai ir vienas raitelis skutais pakibo ant medžių šakų. Antras raitelis tapo nublokštas ant žemės, sprogimas jį apkurtino, tačiau rimčiau nesužeidė. Nes jis nešiojo škaplierių. Pasakykite, ar pakibs ant šakų skutais ar kažkaip kitaip kuris nors Švč.M.Mariją mylintis katalikas? Atsitiktinai ar savo noru – ne, nebent kaip kankinys. Marija jį globos ir saugos.

Šv.Rašte Pradžios knygoje pasakojama apie žmogaus tragediją, kuomet jis patikėjo velniu labiau nei Dievu ir įvykdė didelį blogį, atsiskyrė nuo Dievo, tapo ištremtas iš Rojaus. Skaitome pasakojimą apie Adomo slapstymąsi nuo Dievo, kuris taip paplitęs dabartinių  vyrų tarpe. Dievas Adomui pažadėjo du gelbėtojus: Moterį ir jos sūnų. Turbūt žinote tuos žodžius, kuriuos Dievas pasakė velniui: „Sukelsiu tarp tavęs ir moters nesantaiką, tarp tavo ir jos palikuonių: ji sutrins tau galvą, o tu tykosi įgelti jai į kulną“. Taip, kas yra Marijos vaikas, tą ji gina nuo velnio. Vienas iš būdų – tai praktikuoti škaplierių. Tikra katalikė moteris ir šiandien su Dievo Motinos pagalba „sutrina“ velnio galvą, padeda jį nugalėti savo šeimai, melsdamasi už savuosius, skleisdama tikėjimą, ragindama ir mokydama, mylėdama ir į dorą vesdama savo šeimos narius.

Škaplierius tampa užmirštamas. Kreipiuosi į jus moterys, Marijos dukras, kad padėtumėte sukelti parapijose škaplieriaus sąjūdį: nešiokite škaplierių, propaguokite, dalinkite. Ypač ligoniams, velnio varginamiesiems, mirštantiems. Tegul škaplierius, Marijos ženklas, padeda gerinti ir pašventinti žmogaus sielą.

Lenkų teologas linkėjo popiežiui atsiversti arba mirti

http://catholicherald.co.uk/news/2018/03/19/polish-archbishop-criticises-priest-who-wished-for-death-of-pope-francis/

http://www.m.pch24.pl/ksiadz-staniek–jesli-papiez-nie-slucha-jezusa-to-nie-uczestniczy-w-jego-autorytecie,58937,i.html

Garsus ir užsitarnavęs teologijos profesorius iš Krokuvos kunigas Edward Staniek savo gavėnios pamoksle priekaištavo popiežiui Pranciškui dėl palankumo musulmonų antplūdžiui į Europą ir svetimavimo nuodėmėje gyvenančioms poroms.

Jis teigė, jog Abraomui aukščiausias autoritetas buvo Dievas ir todėl jis atliko tai, ką Jis jam liepė. Tuo yra pagrįstas tikėjimas Dievu, nes Dievas yra aukščiausias autoritetas ir paisoma tiktai Jo. Panašiai Dangiškojo Tėvo balsas pristatė apaštalams Dievo Sūnų kaip autoritetą, kurio reikia klausyti, ir kad Kristaus autoritetas viršija Senojo testamento išminčių, pranašų ir teisėjų autoritetą. Panašiai negalima automatiškai priskirti autoriteto bažnytiniams dignitoriams, kaip antai vyskupams, kardinolams, vienuolijų viršininkams, klebonams ir pačiam popiežiui, nes autoritetas nėra gaunamas, bet link jo augama. Vienintelis autoritetas Bažnyčioje yra Jėzus, bet ne popiežius, hierarchija, vyresnybė. Tik remdamasi Jėzaus autoritetu Bažnyčia gyvuoja. Kas Bažnyčioje yra aukštai ir savo gyvenimu seka Jėzų, tas spinduliuoja Jo autoritetu. Aukštos pareigos duoda valdžią, bet neduoda autoriteto. Kartais tie ten aukštai ne tik kad neturi autoriteto, bet ir piktina kitus.

Profesorius kun. Staniek sukritikavo popiežių, jog spaudžiamas susidariusios padėties nutolo nuo Jėzaus dviem punktais. Pirmas, tai kad klaidingai interpretuoja Jėzaus gailestingumą, ragindamas parapijas, vyskupijas, šalis priimti islamo išpažinėjus. Islamistai yra priešiškai nusistatę prieš Evangeliją ir Bažnyčią, sunaikino milijonus krikščionių. Lenkai atsimena pergalingą mūšį prie Vienos ir koks beprasmis tada būtų buvęs dialogas su užpuolikais. Gailestingumą galima rodyti mirštantiems iš bado ir troškulio musulmonams, bet ne eikliems ir agresyviems įsiveržėliams. Duris galima atidaryti tik krikščionims.

Kun. Staniek buvo ilgametis Krokuvos seminarijos rektorius, yra patrologijos žinovas ir garsus teologas. Jis nesutinka su popiežiumi, kad šv. Komuniją, tą šventą maistą priimtų žmonės, kurie pasirinko nuodėmę. Čia jis turbūt turėjo omenyje kontraversiškus „Amoris laetitia“ teiginius. Tik tas turi teisę artintis prie Eucharistijos, kuris atsiverčia ir atgailauja už savo nuodėmes. Nusidėjėlis, kuris neatsiverčia ir neatgailauja, bet priima Komuniją, daro šventvagystės nuodėmę. Nešventų prileidimas prie šventų dalykų reiškia sakramentų išniekinimą.

Galų gale kun. Staniek pareiškė: „Meldžiu popiežiui išminties dovanos, kad jo širdis būtų atvira Šventosios Dvasios veikimui, bet jeigu to nepadarys – meldžiu jam greito iškeliavimo į Dangiškojo Tėvo namus. Visada galiu prašyti Dievo jam laimingos mirties malonės, nes laiminga mirtis yra didelė malonė“. “Jei popiežius neklauso Taboro kalno Jėzaus, tuomet jis nedalyvauja Jo autoritete. Kristaus Bažnyčia yra pastatyta ne ant valdžios, bet ant autoriteto. Kas labiau vertina valdžią negu autoritetą, tas yra svetimkūnis Jėzaus Bažnyčioje. Taboro kalne Dievas liepė apaštalams, o jų asmenyje jų įpėdiniams vyskupams ir kunigams, visiems tikintiesiems klausyti Jėzaus“.

 

Pamąstymai apie šeimą Nepriklausomybės 100-mečio išvakarėse

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejui mintimis grįžtame į praeitį, iš kurios, kaip giedame himne, semiamės stiprybės. Šv. Rašto mintimi, dar prieš tai, kai atsirado karalystės, imperijos ar respublikos, gerokai prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, Dievas sukūrė vyro ir moters šeimą, liepė jiems gimdyti, laikytis moralės, padalino žmoniją į tautas. Būtent,  XIX amžiuje išplitus nacionalizmo ir nacionalinių valstybių idėjoms (tauta turi teisę apsispręsti ir egzistuoti kaip valstybinis darinys), Europoje ir visame pasaulyje byrėjo imperijos, atsirado daugybė tautinių valstybių, tame tarpe ir Lietuva. Panašiai sionistinis-nacionalinis judėjimas atvedė prie žydų valstybės įkūrimo.

Iki tol lietuvių tauta egzistavo, apgyvendino maždaug tą pačią teritoriją kaip ir dabar, tačiau  buvo apribota kitokių geopolitinių sąlygų. Paskelbusi nepriklausomybę nacionaliniu pagrindu lietuvių tauta deklaravo, jog ji sau pačiai yra pirmasis tikslas, jog sieks savarankiškai spręsti savo reikalus ne kaip kitų tautų tarnas ir jų naudai, bet kaip suverenas ir savo naudai. Juk kiekvienos valstybės ir nepriklausomybės tikslas yra apsiginti nuo išorės ir vidinių priešų bei geriau rūpintis savo išoriniais ir vidiniais interesais.

Dabartinis lietuvių tautos šeimininkas yra Lietuvos Respublika (pamažu perduodant galias Europos Sąjungai, dominuojamai Vokietijos ir Prancūzijos), o jos santvarka – demokratija, tačiau, kaip įsitikinome, su stipria postsovietine ir naująja kratokratija (valdžioje įsitvirtinusiu klanu). Iš esmės daug kas sėkmingai išvengė liustracijų, integravosi į naują tikrovę, net apsiskelbė patriotais. Naujų ideologijų paskatinta respublikos valdžia ėmė labiau pabrėžti pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės viršenybę kitų vertybių (tame ir Dievo įsakymų) atžvilgiu, nebūtinai atsižvelgiant ir į tautos interesus.

Tiesa sakant, toliau išliekame klaidingų ideologijų sukeltose patologijose, todėl  Nepriklausomybės jubiliejų Lietuva sutiks prasidedančios Vakarų civilizacijos ir savo pačios agonijos sąlygomis. Ketinama sukurti naują Europą, paremtą ne Kristaus mokslu, sudarytą ne iš Tėvynių, kaip kad tikėjosi Europos Sąjungos įkūrėjai, ne iš stiprių šeimų, bet permaišytą iš įvairių tautų ir kultūrų pagal naujai seną sovietų sąjungos modelį, besiremiantį neomarksistine ideologija ir ją išreiškiančia konstitucija, kur žmonės vienas kitam bus svetimi ir priešiški, panašiai kaip į kolūkius suvaryti šaknų neturintys darbininkai, apdoroti moraliai pakrikusios postmodernios Vakarų kultūros, brukant išgalvotas lyties ir šeimos sampratas, gender ideologiją.

Akivaizdu, kad bevaikę Europą ir Lietuvą ištiko demografinė katastrofa, kadangi statistiškai vienai europiečių šeimai tenka tik šiek tiek daugiau nei vienas kūdikis. Tai mirties skaičius, kurį pasirinko Dievo paliepimą daugintis užmiršę, į pramogas ar į karjerą pasidavęs šių dienų žmogus. Nebus kam daryti ekonomikos, ginti sienas, mokėti pensijų, išlaikyti kultūrą. Bevaikės ir beviltiškos Europos tikrovę simboliškai atspindi jos bevaikiai lyderiai: Prancūzijos prezidentas E. Macron, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Vokietijos kanclerė A. Merkel, Olandijos premjeras M. Rutte, D. Britanijos premjerė T. May, Italijos premjeras P. Gentiloni, ES Komisijos pirminikas J.C. Juncker. Tuo tarpu 50 milijonų  musulmonų (tai sudaro 10 procentų ES gyventojų), kurie jau gyvena ES teritorijoje, turi šeimose vidutiniškai 8 vaikus. Tai reiškia, jog netrukus daug kas pasikeis. Klystame, jei manome, kad mus išlaikys susvetimėjusių žmonių Europos katilas, ypač kad mumis rūpinsis įsibrovėliai ar atvykėliai iš islamiškų kraštų, kuriems europietis yra blogiausia žmogaus rūšis.

Aš, kunigas, irgi neturiu nei šeimos, nei vaikų, nes nuo XI am. tęsiasi popiežių paliepimas kunigams būti tobulais Kristaus atstovais, kurie stiprintų krikščioniškas šeimas, turėtų dvasinių vaikų bei dvasinę šeimą – Bažnyčią, ir nepadalinta širdimi tarnautų Dievui. Kunigai yra didžiulė išimtis ir retenybė mūsų visuomenėje, nes vienam kunigui tenka apie 3000 katalikų, todėl nėra net mažiausios galimybės pataisyti tai, ką milijonai pasauliečių apleidžia – nekuria šeimų ir negimdo vaikų.

Visgi kaip ir žemiškoji tauta, taip ir Dievo tauta yra sudaryta iš šeimų, kurios yra visuomenės esminės ląstelės. Kaip jaučiasi, gyvena ir vystosi šeima, kokia ji yra, tokia yra ir visuomenė, taip vystosi ir tauta. Istorijoje buvo ne vienas laikotarpis, kai šeima buvo atsiskyrusi nuo valdančios santvarkos ir mažai jai lojali. Susidaro įspūdis, kad lietuvių tautos šeimininkas – respublika – daugeliu klausimų yra prieš šeimą, todėl šeima yra prieš respubliką.

Normali, dora šeima atlieka daug uždavinių, tame tarpe ir kultūrinę, socialinę bei ekonominę, nes perduoda tautiškumą, gyvenimišką patirtį, rūpinasi šeimos nariais,  kaupia turtą, kurį naudoja kaip saugiklį ir perduoda kaip palikimą. Valstybingumo požiūriu vaikų gimdymas ir auklėjimas yra ne tik šeimos investicija, bet ir pačios valstybės egzistavimo pagrindas, tikrasis socialinio saugumo garantas. Tėvų ir senelių gerbūvis visada priklausė nuo to, ar ir kiek vaikų turi, ar tie vaikai yra išmokyti amato, turi reikiamus praktinius sugebėjimus (Išminties knygoje rašoma, jog jei tėvas neišmokė sūnaus amato, neturi teisės tikėtis jo pagalbos senatvėje), ar apskritai yra dori.

Žmonijos istorijoje niekada nebuvo socialinio draudimo, nebuvo pensijų, nes kiekviena šeima stengėsi susilaukti vaikų, kad būtų kas padeda darbuose, kas tęstų tėvų įdirbį ir išlaikytų nueinančias ir ateinančias kartas. Socialinis draudimas ir pašalpos yra dabartinių laikų atradimas, kuris iš dalies iškreipė natūralų mąstymą ir žmonių santykius, kadangi tapo nebesvarbu, ar žmogus turi vaikų, kokie jie yra, ar jie yra atsakingi, neva užtenka mokėti įmokas į socialinio draudimo sistemą, fondą,  pavadinkim jį „Gražioji ateitis“, tarsi nieko daugiau nereikėtų. Gražią ateitį gali užtikrinti ne tiek fondas, bet normali šeima, besiskleidžianti į ateitį vaikais.

Svieto lygintojai išgalvojo socialinį draudimą, kuris tapo įtvirtintas dabartinių valstybių sistemoje, nusavinant iš žmogaus kai kada pusę jo pajamų pagal pačią nelogiškiausią ir neteisingiausią sutartį, jog įmokų mokėtojas gal kažkada ir gal kažkiek gaus. Dabar valstybė kalba atvirai, jog nebus iš ko duoti, nes darbingo amžiaus piliečių mažėja, o fondo lėšos nėra rimtai kaupiamos, pelningai investuojamos, bet pravalgomos ir išleidžiamos kitiems tikslams. Komunizmas krito kaip giliai neteisinga sistema, todėl ir tokia socialinės apsaugos sistema žlugs kaip nenatūralus reiškinys, kadangi yra nukreiptas prieš šeimos atsakomybę, prieš vaikų gimdymą ir piliečių dorovę.

Iš krikščioniškos epochos ateinanti visuomenė turėjo palankų demografinį santykį, todėl septintame praeito amžiaus dešimtmetyje penki dirbantieji išlaikė vieną išsilaikyti negalėjusį. Koks santykis yra šiandien? Girdime, jog pusantro dirbančio išlaiko vieną paramos gavėją. Kokios priežastys? Teigiama, kad emigracija, bedarbystė, menkas gimstamumas, skurdas, kontracepcija, abortai ir t.t., tačiau priežastis yra ir ta, jog socialinės pašalpos reiškinys atėmė iš šeimos iniciatyvą ir atsakomybę, skatina eiti individualizmo keliu. Pagalba turėtų vykti šeimos kontekste, padedant šeimai, nes niekas geriau nepasirūpins žmogumi kaip šeima. Sektina yra dabartinės Lenkijos valdžios politika padedant  šeimai per programas 500+ ir Butas+.

Blogiausia yra tai, jog vaikų gimdymas ir auklėjimas pablogina tėvų gyvenimo sąlygas ir tampa diskriminavimu socialinio draudimo sistemoje. Ne tik biznio struktūros, tačiau ir valstybė elgiasi nekantriai, nori čia ir dabar turėti daugiau įmokas mokančių, pelną nešančių darbininkų, todėl traktuoja vaikus auginančias motinas gan šaltai. Gal todėl lengva ranka leido kontracepciją ir abortus, kompensuojant iš to pačio fondo.

Tai yra absurdas, kad valstybė finansuoja savęs pačios naikinimą. Prisiminkime šv. Jono Pauliaus II įspėjimą, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities. Skaičiuojama, jog Lietuvoje per daugiau kaip 70 aborto legalizavimo metų buvo likviduota apie 5 milijonai negimusių kūdikių. Ar paminėsime šią netektį 100-mečio proga?

Žmogus gali laimėti trumpoje distancijoje, tačiau Dievo tiesa visada laimi ilgesnėje distancijoje, skaudžiai pamokydama besipriešinantį jai žmogų. Lietuva nubėgo trumpą 25 metų nepriklausomybės atkūrimo distanciją rodydama špygą Dievui ir žmogaus prigimčiai, tačiau jau dabar matome, jog yra atsilikusi visose srityse. Praėjo kelios dešimtys metų ir tapo akivaizdus proporcijų pasikeitimas:  šeimos mažiau gimdo, išaugo vyresnio amžiaus žmonių skaičius, pailgėjo gyvenimo trukmė, padidėjo socialinių išmokų kiekis. Logiška, jog vis mažiau dirbančių ir kuriančių, kurie sukeltų   pridėtinę vertę, mokėtų mokesčius. Omenyje reikia turėti ir jaunų šeimų emigracijos mastus. Ne už kalnų tas laikas, kai vienas dirbantysis išlaikys vieną nedirbantį. Gerai, jei tas vienas nedirbantis turi bent tris dirbančius, atsakingus ir dorus vaikus, kurie jam padeda. Taip iš esmės ir turėtų būti, nes tokia yra Dievo nustatyta tvarka.

Baigiant šį pamąstymą noriu pasakyti,  jog 100-metį švenčianti (ar gal apraudojanti?) dabartinė karta yra atsakinga, koks bus sekantis jubiliejus. Tauta išliks, jei dabartinė karta pasiryš pilnutinei aukai už tautos ateitį: stiprinti šeimas, tautiškumą, gimdyti bent po tris vaikus šeimoje, sutelkti visas protines ir fizines jėgas tautos verslumui bei ūkiui pataisyti, pakilti kovai prieš nedorybę ir nedoruosius, kurie naikina bendrąjį gėrį, išrinkti į valdžią dorus ir kompetentingus patriotus. Susidaro įspūdis, jog respubliką valdančios kratokratijos viską padarė, kad tauta nutoltų nuo Kristaus aukos, todėl įsivyravo savimylų mentalitetas. Blogiau negalėjo atsitikti, kai iš komunizmo, trumpai pasidžiaugus tautiškumu, buvo šokta į egoizmo paskatintą liberalizmą.

Šeima kyla, vaikai gimsta iš meilės ir pagalbos poreikio, tauta laikosi bendra kultūra, valstybės atsiranda ir tveria dėl to, jog piliečiai yra geranoriškai lojalūs ir solidarūs, jog valstybė gina šeimas ir nuosavybę. Linkiu 100-mečio Lietuvai atsigręžti į šeimą ir tautą, kuri yra jos šaltinis.

Idėja Lietuvai 100-mečio proga: gražinkime litą

„Su euro įvedimu – nuskurdome 3,45 karto!“ – taip tvirtina daugumas tautiečių prisimenant trečiąsias euro įvedimo metines. Prieš tris metus 1 litą kainavusi prekė šiandien kainuoja 1 ar net daugiau eurų, nors žmonių pajamos eurais padidėjo neženkliai. Pasirodė, jog žadėtas ekonomikos pakilimas ir pavienių žmonių gerbūvis tebuvo dar viena fikcija. Sunku nepritarti teiginiams, jog respublikos valdžia dar kartą apgavo ir apvogė savo piliečius. Objektyviai imant, euro įsivedimas silpnai ir mažai Lietuvos ekonomikai yra skaudi klaida. Kas tokią idėją padiktavo: ar godumas, ar kvailumas?

Paprasti žmonės moka skaičiuoti, kas labiau jiems apsimoka. Eiliniams piliečiams, ne tik lietuviams, bet ir slovakams, vokiečiams apsimoka nuvažiuoti apsipirkti į Lenkiją, kadangi daugelio dalykų ir paslaugų kainos ten skiriasi ženkliai. Turinti savo nacionalinę valiutą Lenkija išsaugojo ekonominį ir finansinį mikroklimatą, leidžiantį žmonėms gyventi pagal vietines sąlygas. Panašiai kur kas didesnį saugumą, didesnį nepriklausomumą  bei didesnį pasididžiavimą duotų nacionalinės valiutos, lito, naudojimas.

Europos Sąjungos institucijos ragina valstybes nares kuo greičiau įsivesti eurą kaip bendrą valiutą. Lenkijos, Bulgarijos bei Vengrijos vyriausybė neskuba to daryti, kelia pagrįstas sąlygas, kurias išsakė premjeras Mateusz Murawiecki Davoso ekonominiame forume. Ar mūsų vyriausybei ir ekonomistams neužteko proto paprastiems dalykams suprasti, kurie suprantami ne tik kaimyninių šalių vyriausybėms, bet ir eiliniams žmonėms?

Kaip galima iš menkai išsivysčiusios šalies, kurios piliečių pajamos nesiekia nė 60 procentų ES vidurkio, atimti apsaugą, kurią sukuria nacionalinė valiuta? Tik tada, kai turėsime tokį patį išsivystymo laipsnį ir bent 80 procentų Vokietijos piliečių pajamų lygį, kai pasieksime panašią ekonominę struktūrą ir efektyvumą, kokią turi Vakarų šalys, tuomet gal būt racionaliau įsivesti eurą. Kadangi to nėra, kadangi esame neturtingi, reikėtų sugrąžinti nacionalinę valiutą, nes jos dėka Lietuva galėtų turėti savo ekonominį pasaulį, kuriame ji būtų  centre, o ne amžinai ir beviltiškai įstrigusi ES periferijoje.

Lietuva niekada nebuvo ir, panašu, nebus labai turtinga. Nebent pakeitusi švietimo strategiją ims ruošti inžinierius, kurie surinkinės NASA kosmines raketas kur nors Zarasų rajone. Neturtingi žmonės už prekes ir paslaugas gali mokėti tiek, kiek jų  pajamos leidžia, kiek tarpusavyje susitaria, o ne tiek, kiek tai padiktuoja turtingų šalių rinka. Norint priklausyti euro zonai, reikia būti turtingais.

Kita vertus, krizės yra neišvengiamas dalykas, neišvengiamai kartojasi, todėl kiekviena šalis turi turėti būdus susidoroti. Atėjus finansinei krizei, ekonominio augimo sulėtėjimui, nelieka galimybės reaguoti, reguliuoti savo valiutos vertės, išplatinti obligacijas nacionaline valiuta, o tai yra esminiai finansinės politikos instrumentai.

O gal ES idėjos pagrinduose glūdi gudrus Vokietijos planas, kurio ji nesugebėjo realizuoti I-ąjame ir II-ąjame pasauliniuose karuose? 2016 metais ES prekybos perviršis sudarė beveik 270 milijardų eurų, iš kurių 95 procentai priklausė Vokietijai. Norint nubausti Lenkiją ir pasiūlius atimti iš jos ES struktūrinių fondų teikiamą paramą paaiškėjo, jog kiekvieno euro 80 centų grįžta atgal į Vokietiją. Nepasimoka bausti, nes labiau nukentėtų Vokietijos interesai. Lankantis Bulgarijoje ar Vengrijoje išgirdau tą pačią istoriją: atvažiavo vokiečiai, nupirko gamyklas, vynuogynus, paskui viską likvidavo tardami, jog “mes jus viskuo aprūpinsime”. Nordstream 2 vamzdyno gijos statymo istorija neleidžia abejoti, jog Vokietijai svarbiausia yra tik Vokietija, o kitos šalys yra traktuojamos instrumentaliai, lyg naujosios kolonijos.

Bet ar mūsų vyriausybė tinkamai gina šalies interesus ir savo piliečių gerovę, kyla abejonės. Lito panaikinimas buvo trumparegiškas ir neapgalvotas poelgis, pabloginęs eilinių žmonių gyvenimą, dar labiau paskatinęs emigraciją, pakirtęs patriotizmo šaknis, išstatęs Lietuvą į dideles rizikas.

Jėzaus laikais Izraelis turėjo šventyklos pinigus. Norint paaukoti šventyklai ir kitais su šventykla susijusiais atvejais reikėjo keisti ir vėl perkeisti pinigus, kadangi okupantų pagonių pinigai laikyti nešvariais. Sakytumei nepraktiška, bet tame slypi ir kai kas daugiau. Jie bent savo šventovėje norėjo išlikti savimi, išlaikyti savigarbą ir nepriklausomumą. Tai esminės prielaidos kiekvienai tautai išlaikyti stiprią dvasią. Kita vertus, kieno pinigais naudojiesi, to biznyje ir dalyvauji.