Visi įrašai, kuriuos paskelbė admin

Lenkų teologas linkėjo popiežiui atsiversti arba mirti

http://catholicherald.co.uk/news/2018/03/19/polish-archbishop-criticises-priest-who-wished-for-death-of-pope-francis/

http://www.m.pch24.pl/ksiadz-staniek–jesli-papiez-nie-slucha-jezusa-to-nie-uczestniczy-w-jego-autorytecie,58937,i.html

Garsus ir užsitarnavęs teologijos profesorius iš Krokuvos kunigas Edward Staniek savo gavėnios pamoksle priekaištavo popiežiui Pranciškui dėl palankumo musulmonų antplūdžiui į Europą ir svetimavimo nuodėmėje gyvenančioms poroms.

Jis teigė, jog Abraomui aukščiausias autoritetas buvo Dievas ir todėl jis atliko tai, ką Jis jam liepė. Tuo yra pagrįstas tikėjimas Dievu, nes Dievas yra aukščiausias autoritetas ir paisoma tiktai Jo. Panašiai Dangiškojo Tėvo balsas pristatė apaštalams Dievo Sūnų kaip autoritetą, kurio reikia klausyti, ir kad Kristaus autoritetas viršija Senojo testamento išminčių, pranašų ir teisėjų autoritetą. Panašiai negalima automatiškai priskirti autoriteto bažnytiniams dignitoriams, kaip antai vyskupams, kardinolams, vienuolijų viršininkams, klebonams ir pačiam popiežiui, nes autoritetas nėra gaunamas, bet link jo augama. Vienintelis autoritetas Bažnyčioje yra Jėzus, bet ne popiežius, hierarchija, vyresnybė. Tik remdamasi Jėzaus autoritetu Bažnyčia gyvuoja. Kas Bažnyčioje yra aukštai ir savo gyvenimu seka Jėzų, tas spinduliuoja Jo autoritetu. Aukštos pareigos duoda valdžią, bet neduoda autoriteto. Kartais tie ten aukštai ne tik kad neturi autoriteto, bet ir piktina kitus.

Profesorius kun. Staniek sukritikavo popiežių, jog spaudžiamas susidariusios padėties nutolo nuo Jėzaus dviem punktais. Pirmas, tai kad klaidingai interpretuoja Jėzaus gailestingumą, ragindamas parapijas, vyskupijas, šalis priimti islamo išpažinėjus. Islamistai yra priešiškai nusistatę prieš Evangeliją ir Bažnyčią, sunaikino milijonus krikščionių. Lenkai atsimena pergalingą mūšį prie Vienos ir koks beprasmis tada būtų buvęs dialogas su užpuolikais. Gailestingumą galima rodyti mirštantiems iš bado ir troškulio musulmonams, bet ne eikliems ir agresyviems įsiveržėliams. Duris galima atidaryti tik krikščionims.

Kun. Staniek buvo ilgametis Krokuvos seminarijos rektorius, yra patrologijos žinovas ir garsus teologas. Jis nesutinka su popiežiumi, kad šv. Komuniją, tą šventą maistą priimtų žmonės, kurie pasirinko nuodėmę. Čia jis turbūt turėjo omenyje kontraversiškus „Amoris laetitia“ teiginius. Tik tas turi teisę artintis prie Eucharistijos, kuris atsiverčia ir atgailauja už savo nuodėmes. Nusidėjėlis, kuris neatsiverčia ir neatgailauja, bet priima Komuniją, daro šventvagystės nuodėmę. Nešventų prileidimas prie šventų dalykų reiškia sakramentų išniekinimą.

Galų gale kun. Staniek pareiškė: „Meldžiu popiežiui išminties dovanos, kad jo širdis būtų atvira Šventosios Dvasios veikimui, bet jeigu to nepadarys – meldžiu jam greito iškeliavimo į Dangiškojo Tėvo namus. Visada galiu prašyti Dievo jam laimingos mirties malonės, nes laiminga mirtis yra didelė malonė“. „Jei popiežius neklauso Taboro kalno Jėzaus, tuomet jis nedalyvauja Jo autoritete. Kristaus Bažnyčia yra pastatyta ne ant valdžios, bet ant autoriteto. Kas labiau vertina valdžią negu autoritetą, tas yra svetimkūnis Jėzaus Bažnyčioje. Taboro kalne Dievas liepė apaštalams, o jų asmenyje jų įpėdiniams vyskupams ir kunigams, visiems tikintiesiems klausyti Jėzaus“.

 

Pamąstymai apie šeimą Nepriklausomybės 100-mečio išvakarėse

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejui mintimis grįžtame į praeitį, iš kurios, kaip giedame himne, semiamės stiprybės. Šv. Rašto mintimi, dar prieš tai, kai atsirado karalystės, imperijos ar respublikos, gerokai prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, Dievas sukūrė vyro ir moters šeimą, liepė jiems gimdyti, laikytis moralės, padalino žmoniją į tautas. Būtent,  XIX amžiuje išplitus nacionalizmo ir nacionalinių valstybių idėjoms (tauta turi teisę apsispręsti ir egzistuoti kaip valstybinis darinys), Europoje ir visame pasaulyje byrėjo imperijos, atsirado daugybė tautinių valstybių, tame tarpe ir Lietuva. Panašiai sionistinis-nacionalinis judėjimas atvedė prie žydų valstybės įkūrimo.

Iki tol lietuvių tauta egzistavo, apgyvendino maždaug tą pačią teritoriją kaip ir dabar, tačiau  buvo apribota kitokių geopolitinių sąlygų. Paskelbusi nepriklausomybę nacionaliniu pagrindu lietuvių tauta deklaravo, jog ji sau pačiai yra pirmasis tikslas, jog sieks savarankiškai spręsti savo reikalus ne kaip kitų tautų tarnas ir jų naudai, bet kaip suverenas ir savo naudai. Juk kiekvienos valstybės ir nepriklausomybės tikslas yra apsiginti nuo išorės ir vidinių priešų bei geriau rūpintis savo išoriniais ir vidiniais interesais.

Dabartinis lietuvių tautos šeimininkas yra Lietuvos Respublika (pamažu perduodant galias Europos Sąjungai, dominuojamai Vokietijos ir Prancūzijos), o jos santvarka – demokratija, tačiau, kaip įsitikinome, su stipria postsovietine ir naująja kratokratija (valdžioje įsitvirtinusiu klanu). Iš esmės daug kas sėkmingai išvengė liustracijų, integravosi į naują tikrovę, net apsiskelbė patriotais. Naujų ideologijų paskatinta respublikos valdžia ėmė labiau pabrėžti pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės viršenybę kitų vertybių (tame ir Dievo įsakymų) atžvilgiu, nebūtinai atsižvelgiant ir į tautos interesus.

Tiesa sakant, toliau išliekame klaidingų ideologijų sukeltose patologijose, todėl  Nepriklausomybės jubiliejų Lietuva sutiks prasidedančios Vakarų civilizacijos ir savo pačios agonijos sąlygomis. Ketinama sukurti naują Europą, paremtą ne Kristaus mokslu, sudarytą ne iš Tėvynių, kaip kad tikėjosi Europos Sąjungos įkūrėjai, ne iš stiprių šeimų, bet permaišytą iš įvairių tautų ir kultūrų pagal naujai seną sovietų sąjungos modelį, besiremiantį neomarksistine ideologija ir ją išreiškiančia konstitucija, kur žmonės vienas kitam bus svetimi ir priešiški, panašiai kaip į kolūkius suvaryti šaknų neturintys darbininkai, apdoroti moraliai pakrikusios postmodernios Vakarų kultūros, brukant išgalvotas lyties ir šeimos sampratas, gender ideologiją.

Akivaizdu, kad bevaikę Europą ir Lietuvą ištiko demografinė katastrofa, kadangi statistiškai vienai europiečių šeimai tenka tik šiek tiek daugiau nei vienas kūdikis. Tai mirties skaičius, kurį pasirinko Dievo paliepimą daugintis užmiršę, į pramogas ar į karjerą pasidavęs šių dienų žmogus. Nebus kam daryti ekonomikos, ginti sienas, mokėti pensijų, išlaikyti kultūrą. Bevaikės ir beviltiškos Europos tikrovę simboliškai atspindi jos bevaikiai lyderiai: Prancūzijos prezidentas E. Macron, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Vokietijos kanclerė A. Merkel, Olandijos premjeras M. Rutte, D. Britanijos premjerė T. May, Italijos premjeras P. Gentiloni, ES Komisijos pirminikas J.C. Juncker. Tuo tarpu 50 milijonų  musulmonų (tai sudaro 10 procentų ES gyventojų), kurie jau gyvena ES teritorijoje, turi šeimose vidutiniškai 8 vaikus. Tai reiškia, jog netrukus daug kas pasikeis. Klystame, jei manome, kad mus išlaikys susvetimėjusių žmonių Europos katilas, ypač kad mumis rūpinsis įsibrovėliai ar atvykėliai iš islamiškų kraštų, kuriems europietis yra blogiausia žmogaus rūšis.

Aš, kunigas, irgi neturiu nei šeimos, nei vaikų, nes nuo XI am. tęsiasi popiežių paliepimas kunigams būti tobulais Kristaus atstovais, kurie stiprintų krikščioniškas šeimas, turėtų dvasinių vaikų bei dvasinę šeimą – Bažnyčią, ir nepadalinta širdimi tarnautų Dievui. Kunigai yra didžiulė išimtis ir retenybė mūsų visuomenėje, nes vienam kunigui tenka apie 3000 katalikų, todėl nėra net mažiausios galimybės pataisyti tai, ką milijonai pasauliečių apleidžia – nekuria šeimų ir negimdo vaikų.

Visgi kaip ir žemiškoji tauta, taip ir Dievo tauta yra sudaryta iš šeimų, kurios yra visuomenės esminės ląstelės. Kaip jaučiasi, gyvena ir vystosi šeima, kokia ji yra, tokia yra ir visuomenė, taip vystosi ir tauta. Istorijoje buvo ne vienas laikotarpis, kai šeima buvo atsiskyrusi nuo valdančios santvarkos ir mažai jai lojali. Susidaro įspūdis, kad lietuvių tautos šeimininkas – respublika – daugeliu klausimų yra prieš šeimą, todėl šeima yra prieš respubliką.

Normali, dora šeima atlieka daug uždavinių, tame tarpe ir kultūrinę, socialinę bei ekonominę, nes perduoda tautiškumą, gyvenimišką patirtį, rūpinasi šeimos nariais,  kaupia turtą, kurį naudoja kaip saugiklį ir perduoda kaip palikimą. Valstybingumo požiūriu vaikų gimdymas ir auklėjimas yra ne tik šeimos investicija, bet ir pačios valstybės egzistavimo pagrindas, tikrasis socialinio saugumo garantas. Tėvų ir senelių gerbūvis visada priklausė nuo to, ar ir kiek vaikų turi, ar tie vaikai yra išmokyti amato, turi reikiamus praktinius sugebėjimus (Išminties knygoje rašoma, jog jei tėvas neišmokė sūnaus amato, neturi teisės tikėtis jo pagalbos senatvėje), ar apskritai yra dori.

Žmonijos istorijoje niekada nebuvo socialinio draudimo, nebuvo pensijų, nes kiekviena šeima stengėsi susilaukti vaikų, kad būtų kas padeda darbuose, kas tęstų tėvų įdirbį ir išlaikytų sekančias kartas. Socialinis draudimas ir pašalpos yra dabartinių laikų atradimas, kuris iš dalies iškreipė natūralų mąstymą ir žmonių santykius, kadangi tapo nebesvarbu, ar žmogus turi vaikų, kokie jie yra, ar jie yra atsakingi, neva užtenka mokėti įmokas į socialinio draudimo sistemą, fondą,  pavadinkim jį „Gražioji ateitis“, tarsi nieko daugiau nereikėtų. Gražią ateitį gali užtikrinti ne tiek fondas, bet normali šeima, besiskleidžianti į ateitį vaikais.

Svieto lygintojai išgalvojo socialinį draudimą, kuris tapo įtvirtintas dabartinių valstybių sistemoje, nusavinant iš žmogaus kai kada pusę jo pajamų pagal pačią nelogiškiausią ir neteisingiausią sutartį, jog įmokų mokėtojas gal kažkada ir gal kažkiek gaus. Dabar valstybė kalba atvirai, jog nebus iš ko duoti, nes darbingo amžiaus piliečių mažėja, o fondo lėšos nėra rimtai kaupiamos, pelningai investuojamos, bet pravalgomos ir išleidžiamos kitiems tikslams. Komunizmas krito kaip giliai neteisinga sistema, todėl ir tokia socialinės apsaugos sistema žlugs kaip nenatūralus reiškinys, kadangi yra nukreiptas prieš šeimos atsakomybę, prieš vaikų gimdymą ir piliečių dorovę.

Iš krikščioniškos epochos ateinanti visuomenė turėjo palankų demografinį santykį, todėl septintame praeito amžiaus dešimtmetyje penki dirbantieji išlaikė vieną išsilaikyti negalėjusį. Koks santykis yra šiandien? Girdime, jog pusantro dirbančio išlaiko vieną paramos gavėją. Kokios priežastys? Teigiama, kad emigracija, bedarbystė, menkas gimstamumas, skurdas, kontracepcija, abortai ir t.t., tačiau priežastis yra ir ta, jog socialinės pašalpos reiškinys atėmė iš šeimos iniciatyvą ir atsakomybę, skatina eiti individualizmo keliu. Pagalba turėtų vykti šeimos kontekste, padedant šeimai, nes niekas geriau nepasirūpins žmogumi kaip šeima. Sektina yra dabartinės Lenkijos valdžios politika padedant  šeimai per programas 500+ ir Butas+. Žinoma,

Blogiausia yra tai, jog vaikų gimdymas ir auklėjimas pablogina tėvų gyvenimo sąlygas ir tampa diskriminavimu socialinio draudimo sistemoje. Ne tik biznio struktūros, tačiau ir valstybė elgiasi nekantriai, nori čia ir dabar turėti daugiau įmokas mokančių, pelną nešančių darbininkų, todėl traktuoja vaikus auginančias motinas gan šaltai. Gal todėl lengva ranka leido kontracepciją ir abortus, kompensuojant iš to pačio fondo.

Tai yra absurdas, kad valstybė finansuoja savęs pačios naikinimą. Prisiminkime šv. Jono Pauliaus II įspėjimą, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities. Skaičiuojama, jog Lietuvoje per daugiau kaip 70 aborto legalizavimo metų buvo likviduota apie 5 milijonai negimusių kūdikių. Ar paminėsime šią netektį 100-mečio proga?

Žmogus gali laimėti trumpoje distancijoje, tačiau Dievo tiesa visada laimi ilgesnėje distancijoje, skaudžiai pamokydama besipriešinantį jai žmogų. Lietuva nubėgo trumpą 25 metų nepriklausomybės atkūrimo distanciją rodydama špygą Dievui ir žmogaus prigimčiai, tačiau jau dabar matome, jog yra atsilikusi visose srityse. Praėjo kelios dešimtys metų ir tapo akivaizdus proporcijų pasikeitimas:  šeimos mažiau gimdo, išaugo vyresnio amžiaus žmonių skaičius, pailgėjo gyvenimo trukmė, padidėjo socialinių išmokų sumos. Logiška, jog vis mažiau dirbančių ir kuriančių, kurie sukeltų   pridėtinę vertę, mokėtų mokesčius. Omenyje reikia turėti ir jaunų šeimų emigracijos mastus. Ne už kalnų tas laikas, kai vienas dirbantysis išlaikys vieną nedirbantį. Gerai, jei tas vienas nedirbantis turi bent tris dirbančius, atsakingus ir dorus vaikus, kurie jam padeda. Taip iš esmės ir turėtų būti, nes tokia yra Dievo nustatyta tvarka.

Baigiant šį pamąstymą noriu pasakyti,  jog 100-metį švenčianti (ar gal apraudojanti?) dabartinė karta yra atsakinga, koks bus sekantis jubiliejus. Tauta išliks, jei dabartinė karta pasiryš pilnutinei aukai už tautos ateitį: stiprinti šeimas, tautiškumą, gimdyti bent po tris vaikus šeimoje, sutelkti visas protines ir fizines jėgas tautos verslumui bei ūkiui pataisyti, pakilti kovai prieš nedorybę ir nedoruosius, kurie naikina bendrąjį gėrį, išrinkti į valdžią dorus ir kompetentingus patriotus. Susidaro įspūdis, jog respubliką valdančios kratokratijos viską padarė, kad tauta nutoltų nuo Kristaus aukos, todėl įsivyravo savimylų mentalitetas. Blogiau negalėjo atsitikti, kai iš komunizmo, trumpai pasidžiaugus tautiškumu, buvo šokta į egoizmo paskatintą liberalizmą.

Šeima kyla, vaikai gimsta iš meilės ir pagalbos poreikio, tauta laikosi bendra kultūra, valstybės atsiranda ir tveria dėl to, jog piliečiai yra geranoriškai lojalūs ir solidarūs, jog valstybė gina šeimas ir nuosavybę. Linkiu 100-mečio Lietuvai atsigręžti į šeimą ir tautą, kuri yra jos šaltinis.

Idėja Lietuvai 100-mečio proga: gražinkime litą

„Su euro įvedimu – nuskurdome 3,45 karto!“ – taip tvirtina daugumas tautiečių prisimenant trečiąsias euro įvedimo metines. Prieš tris metus 1 litą kainavusi prekė šiandien kainuoja 1 ar net daugiau eurų, nors žmonių pajamos eurais padidėjo neženkliai. Pasirodė, jog žadėtas ekonomikos pakilimas ir pavienių žmonių gerbūvis tebuvo dar viena fikcija. Sunku nepritarti teiginiams, jog respublikos valdžia dar kartą apgavo ir apvogė savo piliečius. Objektyviai imant, euro įsivedimas silpnai ir mažai Lietuvos ekonomikai yra skaudi klaida. Kas tokią idėją padiktavo: ar godumas, ar kvailumas?

Paprasti žmonės moka skaičiuoti, kas labiau jiems apsimoka. Eiliniams piliečiams, ne tik lietuviams, bet ir slovakams, vokiečiams apsimoka nuvažiuoti apsipirkti į Lenkiją, kadangi daugelio dalykų ir paslaugų kainos ten skiriasi ženkliai. Turinti savo nacionalinę valiutą ta šalis išsaugojo ekonominį ir finansinį mikroklimatą, leidžiantį žmonėms gyventi pagal vietines sąlygas. Panašiai kur kas didesnį saugumą, didesnį nepriklausomumą  bei didesnį pasididžiavimą duotų nacionalinės valiutos, lito, naudojimas.

Europos Sąjungos institucijos ragina valstybes nares kuo greičiau įsivesti eurą kaip bendrą valiutą. Lenkijos, Bulgarijos bei Vengrijos vyriausybė neskuba to daryti, kelia pagrįstas sąlygas, kurias išsakė premjeras Mateusz Murawiecki Davoso ekonominiame forume. Ar mūsų vyriausybei ir ekonomistams neužteko proto paprastiems dalykams suprasti, kurie suprantami ne tik kaimyninių šalių vyriausybėms, bet ir eiliniams žmonėms?

Kaip galima iš menkai išsivysčiusios šalies, kurios piliečių pajamos nesiekia nė 60 procentų ES vidurkio, atimti apsaugą, kurią sukuria nacionalinė valiuta? Tik tada, kai turėsime tokį patį išsivystymo laipsnį ir bent 80 procentų Vokietijos piliečių pajamų lygį, kai pasieksime panašią ekonominę struktūrą ir efektyvumą, kokią turi Vakarų šalys, tuomet gal būt racionaliau įsivesti eurą. Kadangi to nėra, kadangi esame neturtingi, reikėtų sugrąžinti nacionalinę valiutą, nes jos dėka Lietuva galėtų turėti savo ekonominį pasaulį, kuriame ji būtų  centre, o ne amžinai ir beviltiškai įstrigusi ES periferijoje.

Lietuva niekada nebuvo ir, panašu, nebus labai turtinga. Nebent pakeitusi švietimo strategiją ims ruošti inžinierius, kurie surinkinės NASA kosmines raketas kur nors Zarasų rajone. Neturtingi žmonės už prekes ir paslaugas gali mokėti tiek, kiek jų  pajamos leidžia, kiek tarpusavyje susitaria, o ne tiek, kiek tai padiktuoja turtingų šalių rinka. Norint priklausyti euro zonai, reikia būti turtingais.

Kita vertus, krizės yra neišvengiamas dalykas, neišvengiamai kartojasi, todėl kiekviena šalis turi turėti būdus susidoroti. Atėjus finansinei krizei, ekonominio augimo sulėtėjimui, nelieka galimybės reaguoti, reguliuoti savo valiutos vertės, išplatinti obligacijas nacionaline valiuta, o tai yra esminiai finansinės politikos instrumentai.

O gal ES idėjos pagrinduose glūdi gudrus Vokietijos planas, kurio ji nesugebėjo realizuoti I-ąjame ir II-ąjame pasauliniuose karuose? 2016 metais ES prekybos perviršis sudarė beveik 270 milijardų eurų, iš kurių 95 procentai priklausė Vokietijai. Norint nubausti Lenkiją ir pasiūlius atimti iš jos ES struktūrinių fondų teikiamą paramą paaiškėjo, jog kiekvieno euro 80 centų grįžta atgal į Vokietiją. Nepasimoka bausti, nes labiau nukentėtų Vokietijos interesai. Lankantis Bulgarijoje ar Vengrijoje išgirdau tą pačią istoriją: atvažiavo vokiečiai, nupirko gamyklas, vynuogynus, paskui viską likvidavo tardami, jog mes jus viskuo aprūpinsime. Nordstream 2 vamzdyno gijos statymo istorija neleidžia abejoti, jog Vokietijai svarbiausia yra tik Vokietija, o kitos šalys yra traktuojamos instrumentaliai, lyg naujosios kolonijos.

Bet ar mūsų vyriausybė tinkamai gina šalies interesus ir savo piliečių gerovę, kyla abejonės. Lito panaikinimas buvo trumparegiškas ir neapgalvotas poelgis, pabloginęs eilinių žmonių gyvenimą, dar labiau paskatinęs emigraciją, pakirtęs patriotizmo šaknis, išstatęs Lietuvą į dideles rizikas.

Jėzaus laikais Izraelis turėjo šventyklos pinigus. Norint paaukoti šventyklai ir kitais su šventykla susijusiais atvejais reikėjo keisti ir vėl perkeisti pinigus, kadangi okupantų pagonių pinigai laikyti nešvariais. Sakytumei nepraktiška, bet tame slypi ir kai kas daugiau. Jie bent savo šventovėje norėjo išlikti savimi, išlaikyti savigarbą ir nepriklausomumą. Tai esminės prielaidos kiekvienai tautai išlaikyti stiprią dvasią. Kita vertus, kieno pinigais naudojiesi, to biznyje ir dalyvauji.

Neįkirto kardinolui gyvam, kerta mirusiam. kun. A.Bulotos atsakymas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) praėjusią savaitę paskelbė asmenų, bendradarbiavusių su KGB, sąrašą. Tarp jų buvo patalpinta ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus pavardė. Dvasininkas, kuris keturis dešimtmečius buvo sovietinių struktūrų persekiotas, tapo įvardintas tų struktūrų bendradarbiu.

Su tiesa Lietuvoje yra didelė problema: didvyriai ir aukos yra žeminami, o niekšai ir budeliai nutylimi ar net aukštinami. Už laisvės vertybę kovoję skursta atstumti, o Lietuvos laisvės nevertiems asmenims atsivėrė nežabotas turtų, garbės, valdžios perspektyvos. Slėpdami savo nusikaltimus, kai kurie net savindavosi mirusiųjų pavardes, mirusiųjų nuopelnus, karinius laipsnius arba keisdavo savo pavardes.

Jie toliau pučia miglą žmonėms per apvaldytą žiniasklaidą, ant reklaminių rinkiminių bukletų, kalendorėlių, lankstinukų skelbdami įmantrius šūkius, kad išmokys Lietuvą gyventi iš palūkanų. Jų advokatai tyčiojosi iš apvogtųjų, tyčiojosi iš manęs, kad tarpininkauju ginant alkanus pensininkus.

Valstybei ir piliečiams nusikaltę bankininkai buvo ekskomunisto prezidento A. M. Brazausko pristatomi Vatikane Šv. Tėvui kaip taurūs valstybės asmenys (vėliau nuteisti kalėjimu). Chaosas vyko ir vyksta nuo kgebistinio tvaiko neišvėdintoje Lietuvoje, kai po įslaptintus archyvus galėjo ir manau šiandieną gali landžioti jų žmonės, tepti kitus tuo, kuo patys gyvenime susitepę ir slėptis po įslaptintais dokumentais.

Nauji Lietuvos valdytojai, kurie uzurpavo patriotų nuopelnus, krečia šposus, jog okupacijos metais ir jie šventė Šv. Kalėdas dauždami margučius, jog per Šv. Velykas puošė eglę. Pagauti savo melo painiavose ir politinio korektiškumo vardant dabar tokie dažo kiaušinius gamtos atbudimo vardant ir švenčia kalėdinę išpardavimų akcijų šventę, dvasiai atgaivinti siūlydami ant kiekvieno kampo “taurųjį” gėrimą – alkoholį. Prezidentė Grybauskaitė arkivyskupui S. Tamkevičiui padejavusi, kad jei uždrausime alkoholio reklamą, nebus iš ko mokėti kunigams pensijų. Pastarasis įsiteikdamas konjunktūrai veino minėjimo metu vietoj Vyčio į atlapą įsisegė masonišką žibuoklę.

Nuo Sausio 13-osios laikų sunkiai slinko ir slenka (2 žingsniai atgal ir 1 žingsnis pirmyn) gėris Lietuvoje, kai slaugos ligoninėje mirštantis ligonis atsisako gerti jam paduoto vandens, nes parai jis turi tik vienas sauskelnes. To gėrio ir tiesos pasigedome dabar, kai tarsi šūvis Šv. Petro aikštėje Romoje į popiežių Joną Paulių II, pasigirdo kgebistinis melo šūvis į mirusio kardinolo V. Sladkevičiaus gerą vardą ir autoritetą. Apsispręskite patys, ar galima tuo pačiu asmeniui teikti Santarvės premiją ir drauge taikytis į jo atminimą KGB vėzdu?

Lietuvos asmenybės – kardinolas V. Sladkevičius, kiti vyskupai ir kunigai, neparsidavę KGB tarnybai, šiandieną susitepusių politikų ir jų tarniukų yra draskomi kaip Kristaus tunika, manant, kad apšmeižus juos, bus galima šmeižto skiaute užlopyti savo kiauras sąžines.

Dalykai pasaulyje kito ir kinta, atsiranda ir išnyksta. Išnyksta politinės partijos, tik vienintelė Kristaus „partija“ su šūkiu “Tiesa padarys jus laisvais” išliko per daugiau nei 2000 metų. Gyvenimo orientacija turi būti pažymėta amžinomis moralinėmis tiesomis, kurios per tūkstančius metų padėjo žmogui ir dabar padeda bet kurioje politinėje erdvėje būti laisvu. Nuo laisvo žmogaus atkrinta visi prisiplakėliai, nors tokios tiesos skelbimas kartais primena bėgimą per užšalusį arimą, saugantis kad nesukluptum, kad nepamestum, kad nuneštum Kristaus Tiesą tiems, kur jos labiausiai reikia.

Kiek daug atvejų, kai nei disidentų, nei mano straipsnių nebuvo leidžiama spausdinti net katalikiškoje spaudoje, buvo uždrausta. Disidentai priversti tęsti disidentavimą ir prisidengti slapyvardžiais. Štai jums iškovota dvasinio atgimimo ir žodžio laisvė. Kadaise bažnyčia atstovėjo prieš marksistines, ateistines katedras, prieš bažnyčią nukreiptą žiniasklaidą, šiandieną katalikiška žiniasklaida bijo spausdinti disidentų pasisakymų. Dėl tos priežasties monsinjoras A. Svarinskas kreipėsi į rusiškąją Lietuvos žiniasklaidą su rusišku straipsnio pavadinimu “Kiek galima mušti Lietuvą?”. Kelioms valandoms prieš jo mirtį paklausiau, kas dabar kalbės tiesą Lietuvoje? Jis atsakė: – „Jūs kalbėkite“.

Skaudžios okupacijos Lietuvai metu, Šv. Kalėdų išvakarėse, užtekant Betliejaus žvaigždei, Lietuvoje, Birštone buvo padovanotas katalikų bažnyčiai vyskupas – V. Sladkevičius. Be iškilmių, tik artimų draugų aplinkoje ir Šv. Dvasiai stiprinant šis jaunas vyskupas suprato, į kokias sunkias pareigas jis skiriamas. Kai prisistatė Vilniuje religinių reikalų įgaliotiniui pateikdamas įrodančius vyskupo dokumentus, tasai pasveikinęs jauną vyskupą žodžiais: “Mes tokius prochvostus kaip tu sutvarkysime.” Praėjus daugybei metų ataidi panašūs žodžiai ne iš priešų, bet tų, kurie skelbiasi tiesos ir patriotizmo atstovai. Jie užsiima garbingo žmogaus žeminimu.

Kaip buvęs kardinolo kancleris ir sekretorius žinau, kaip KGB siekė “suvarkyti” vyskupą tremtimis, sekimu, kratomis, naudojo jo gyvenamose patalpose radioaktyvias medžiagas, siekė šmeižtais ir intrigomis palaužti jį. Vatikanas įvertino jo ištikimybę, kančias ir tarnystę pakeliant iki kardinolo. Bet ir tai nepadėjo, nes kegebistiniai asmenys skundė ir šmeižė kardinolą Vatikanui ir nepriklausomybės laikais. Lankantis Vatikane šv.Tėvas mano akivaizdoje drąsino kardinolą sakydamas, kad kaip tik dabar atgimusiai Lietuvai jis yra labiausiai reikalingas, todėl pratęsė jo vadovavimą Lietuvos katalikų bažnyčiai. Man Šv. Tėvas spausdamas ranką paliepė globoti ir saugoti kardinolą. Tada nesupratau, nuo ko reikės saugoti ir ginti.

Dar ir dabar, po kardinolo mirties tenka ginti ir saugoti jo gerą vardą. Gražus marmuro antkapis Kauno arkikatedroje, kurio kardinolas pats nesirinko, bet nusprendus laidotuvių komisijai, primena, kad čia palaidota to meto Lietuvos sąžinė ir tiesos šauklys. Jo vardo parkas tėviškėje taip pat primena jo gyvenimo nuopelnus ir atminimą.

Ir miręs kardinolas turi atsakymus. Ne tik Vytautui Landsbergiui, kuris atsisveikinimo žodyje pripažino kardinolo paramą Sąjūdžiui įžvalgomis ir patarimais, jog sunkiais Lietuvai momentais su įvairiais klausimais atvykdavo pas Jo Eminenciją pasitarti, ir kad jis jau turėdavo atsakymus.

Patariant kardinolo draugams disidentams, kad reikia vis dėlto susipažinti su tikraisiais, paskui išvežtais iš Lietuvos, KGB archyvais ir kai kurių asmenų bylomis, tapo aišku, kad ne viskas tada vyko pagal Lietuvos valią. Baimintasi ypatingai prieš Šv. Tėvo Jono Pauliaus II atvykimą, kad nepasigirstų naujų šūvių į Šv. Tėvą kaip kad Romos aikštėje. Kai kurie dalykai, kviečiant Šv. Tėvą aplankyti Lietuvą, politikų nebuvo derinami su kardinolu. Pamatęs dominančių asmenų bylas , kardinolas pasakė, kad Lietuvoje toliau veikia asmenys, kurie gerai vykdo Kremliaus užduotis ir valstybėje, ir bažnyčioje, todėl KGB per juos sėkmingai toliau valdo Lietuvą. Tai kardinolo pasakyti žodžiai susipažinus su KGB bylomis. Tada manęs kardinolas paprašė, kad esant reikalui tai pasakyčiau Lietuvai. Manau, kad toks laikas atėjo, ypač kai pradėtas šmeižti per žiniasklaidą miręs kardinolas.

Bažnyčiai vadovauti, pasak KGB dokumentų, buvo numatytas lageryje užverbuotas dvasininkas. Gal tai klastotė ir gal tas asmuo apie tai nežinojo, bet mano nuomone, kol neatveriami liustracijai rimtesni KGB archyvai, tol tokios provokacijos tęsis.

Kardinolas matė savo bylą, kurią buvo jam užvedusi KGB. Iš jos jis pasiliko tėvelio nuotrauką, nes visos kardinolo šeimos nuotraukos per kratą buvo atimtos. Nuotrauka nedidelio formato, padaryta tėveliui stovint prie pastato. Paskui jo ir kitos bylos buvo skubiai vėl išvežtos į Rusiją.

Šv. Tėvo vizito metu Lietuvoje kardinolas perdavė jam informaciją apie su KGB susijusius dvasininkus. Turiu vilties, jog tas raportas yra Vatikano archyvuose, jei netapo išvogtas. Taip kardinolas bandė sutrukdyti tęsti KGB valdymą Lietuvos bažnyčioje, nes tokie šios akcijos požymiai pasirodė Vatikane slopinant ar iškreipiant informaciją bei Lietuvos KGB 5 skyriaus pastangomis pašalinus Vatikano lietuviškų radio laidų vedėją monsinjorą V. Kazlauską. Aš turėjau vykti pagal Vatikano iškvietimą dirbti į jo vietą į Vatikano radiją, bet suradus šios provokacijos dokumentus, vykdyti KGB valią atsisakiau.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad atgavus nepriklausomybę šitame laisvės džiaugsmo ir euforijos blūde mes pražiūrėjome, kas yra Kristus, ir kas yra Judas. Kardinolui iki mirties sąžiningai tarnaujančiam bažnyčiai ir tėvynei vėl buvo smogta provokacija net po mirties, apkaltinus jį KGB agentu, byloje nesant nė vieno agentūrinio dokumento.

kun.  atsargos majoras Alfonsas Bulotas

Ekumenizmo mėsmalė

Bendras daugumos buvusių protestantų, atsivertusių į katalikų tikėjimą, bruožas yra tas, jog jie tai padarė labai sąmoningai, susipažinę su Bažnyčios, erezijų, skilimų istorija, studijavę įvairius oficialius, teologinius bei filosofinius  veikalus, šventųjų biografijas ir jų mokymą. Jie pasirenka katalikybę kaip savo dvasinį, intelektualinį pagrindą, pripažindami  katalikų tikėjimo pilnumą ir tikrumą. Maža to, jie teigia, jog šalia šio lobyno protestantizmas atrodo kaip „purvinas neužauga smėlio dėžėje šalia Vatikano bibliotekos“.

Deja, iš uoliųjų konvertitų tenka išgirsti nusivylimo žodžių, kadangi jų pažintoji Katalikų Bažnyčia vienokia buvo kadaise ir kitokia yra dabar. Svarbus klausimas, kas liko iš Katalikų Bažnyčios dabar, nes jos tapatybė yra smarkiai susvyravusi ir paveldas gerokai išbarstytas. Menkos meninės vertės ir lėkšto turinio giesmelės, rankų kilnojimas ir emocinis nestabilumas yra tik smulkmenos, palyginus su idėjomis, kurios įslinko į Bažnyčios mąstymą moralės ir dogmatikos srityje. Kad ir tai, jog pradedant popiežiumi ir baigiant kunigais, nebetikima Katalikų Bažnyčios išskirtinumu ir nepakeičiamumu. Kad ir tai, jog niveliuojant tautas ir kultūras, tarsi buvo duotas užsakymas sumalti religijas ekumenizmo mėsmale.

Vargšai konvertitai yra kritikuojami teologijos profesorių, kunigų ir vyskupų, kad paliko savo denominacijas, kad neva pats popiežius uždraudė prozelitizmą, kad negalima atvertinėti kitų ir atsiversti pačiam, bet reikia likti prie savo ir jaustis laimingu. Skelbiant  „visų teisumo“ idėją prie pastatyto paminklo Liuteriui gražiai rikiuojasi purpuratai, sukeldami pasipiktinimą ir sąmyšį eksprotestantų ir sąmoningų katalikų gretose. Visiems rikiuojantis į vieną eilę, kyla klausimas, ar nebuvo išduota pilnutinė Kristaus tiesa.

Nesigilinant į daugelį problemų, verta būtų atkreipti dėmesį į pop. Benedikto XVI ir pačių konvertitų duodamą pavojaus ženklą – tai katalikų tikėjimo ir dvasingumo suprotestantinimą. Buvę protestantai šiuos bruožus pažįsta iš tolo, juos liūdina nekritiškas tų svetimų elementų priėmimas. Jie manė pabėgę iš savo entuziastingų bendruomenių, tačiau vėl pataikę pas jas pas katalikus.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti taip vadinami Alfa kursai. Kadinolas Reymond Burke yra įvardijęs, jog Alfa kursai kelia grėsmę katalikų tikėjimui. Suponuojama, jog neva yra kažkoks pirminis krikščioniškasis mokymas, pradmenys, kurie buvo pradžioje ir tinka visiems. Šiuo atveju katalikų tiesos būtų tik „omega“, t.y. kas seka paskui, kas yra pabaigoje. Taigi, šaržuojant galima teigti, kad pradžioje (alfa) buvo žodis ir tas žodis buvo pas protestantus…

Girdėjau vieno Veiklių vyrų bendruomenės lyderio teiginį, jog krikščioniškasis tikėjimas yra paprastas ir remiasi Kristumi, nes toks gyvavo iki IV amžiaus, o katalikybė su savo kultūra, tradicijomis ir mentalitetu tėra kažkas išoriško, tarsi paltas, kuris pakabinamas ateinant į, kaip pretenduojama, pirminės krikščionybės savybe išsiskiriančias vyrų bendruomenes. Neva toji pirminė (iš esmės protestantiškoji ir nuskurdinta) krikščionybė yra kur kas daugiau ir svarbiau nei Bažnyčia, todėl Bažnyčios ir jos tradicijos praradimas nėra problema, svarbu Jėzų priimti ir turėti savo asmeniniu Viešpačiu.

Logiškai mąstant, jei tikslu iškeliamas „alfa“, pradinis tikėjimas, tai gal tada reikėtų grįžti į ankstesnius laikus, kai gyveno Abraomas? Juk jis yra visų tikinčiųjų tėvas ir pirmasis.

Tai yra dogminė klaida, nes tik katalikų tikėjimas yra alfa, o protestantų – omega, išreiškiantis tai, kas prasidėjo XVI am., nesimatant pabaigos tolimesniam skaldymuisi ir nesutarimams (pasaulyje skaičiuojama apie 50 000 įvairiausių protestantiškų bendruomenių ir mokymų).

Kažkas sunkiai suvokiamo, eretiško ir prieš neklystamas dogmas nukreipto yra teigti, jog svarbu rasti Kristų, bet nesvarbi yra Bažnyčia, kurią Kristus įsteigė ir padarė savo Mistinio Kūno tikrove, palikdamas sakramentų malonę, hierarchiją, apaštalinę tarnystę, Šventosios Dvasios būvimą, šv. Mišių auką ir t.t., t.y. visa tai, kas suvienija žmogų su jo Kūnu.

Dabar einama link to, jog vienintelis bažnytiškumo kriterijus liko Šventojo Rašto individualus interpretavimas vienoje ar kitoje grupėje, kurią pasirenki pagal ten išpažįstamų idėjų meniu, grojamos muzikos stilių ir grupės lyderio-užkalbėtojo savybes. Svarbiausia, kad tose lėkštose šlovinimų terapijose būtų „faina ir super“.

Kam tada tiek amžių buvo stengiamasi išgryninti tikėjimą, dvasingumą ir liturgiją, juos išlaikyti nesugadintus? Šventieji ganytojai, vienuoliai ir tikintieji išpažino Šventosios Dvasios būvimą ir vadovavimą Bažnyčioje, siekdami savo tyrose, nurimusiose širdyse, taip pat visuotiniuose susirinkimuose išgirsti Tiesos Dvasios mokymą. Dabar kiekvienas hebraiškos arfos (gitaros) brūžintojas mano galįs savo įspūdžius pavadinti Dvasios įkvėpimais, kurie tuo pačiu bus priešingi savo turiniu kito įkvėpimams.

Kyla klausimas, kodėl katalikų kunigai, kurie tiek metų studijavo teologiją, nesugeba patraukliai išdėstyti tikrojo tikėjimo savitu būdu, bet skolinasi svetimus metodus ir turinį, taip sumenkindami katalikų tikėjimo išskirtinumą bei vesdami tikinčiuosius link kažkokios universalios religijos? Negalima girtis nei alfa kursų, nei veiklių vyrų, nei charizmatikų, nei kitų protestantiškų kursų sėkme bei efektyvumu, kadangi protestantiški kursai kataliką padaro labiau protestantu ir mažiau kataliku, vadinasi, efektyviai naikina katalikybę ir efektyviai platina svetimybes.

Kaip atsargiai ir nuodugniai Bažnyčia užsiima palaimintųjų ir šventųjų skelbimo bylomis, kaip kruopščiai tiria tekstus, faktus ir liudininkų parodymus! Bet kodėl protestantiški kursai, idėjos, dvasingumas ir kiti elementai yra pripažįstami entuziastingai ir nekritiškai, kanonizuojami, priskiriant tai Dievo veikimui ir atsinaujinimo idėjoms?

Duona ir trupiniai, vaikai ir šunys. XX eil. sekmadienis

Vienas pažįstamas nesenai manęs užklausė: kuo skiriasi žydai nuo lietuvių? Galima būtų atsakyti, jog visa, kas yra žmogiška, mums nėra svetima, yra bendra ir lietuviui, ir žydui. Bet reikia turėti omenyje tai, jog didelė žydų diaspora įsikūrė buvusios abiejų tautų respublikos teritorijoje, kuri apėmė dabartinės Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos žemes, ir čia gyveno iki pat nacistų įvykdyto sunaikinimo, t.y. beveik penkis šimtmečius. Be abejo, toks ilgas būvimas greta neišvengiamai padarė ir gerą, ir, galbūt, blogą įtaką.

Pasak to mano pažįstamo, lietuviai iš žydų išmoko kombinuoti, o komunizmo metais tai dar labiau ištobulino. Tą sugebėjimą galėtų iliustruoti juokingas pasakojimas, kaip 10 žydų sudėtinį balių darė. Susitarė atsinešti po pusę litro degtinės, supilti į bendrą indą ir drauge vaišintis. Sakytum, kas gali būti gražiau kaip solidarumas ir pasidalijimas. Kai taurelės buvo pakeltos ir tostas už draugystę pasakytas, pasirodė, jog taurelėse buvo vanduo. Visiems pasidarė nejauku, nes atsinešė po puslitrį vandens. Kiekvienas iš jų galvojo, jog jei visi atsineš degtinės, tuomet mano įpiltas vanduo nebus pastebėtas. Taip draugų sąskaita bus sutaupyta ir pasilinksminta. Bet kad balius įvyktų, kad kombinuotojas galėtų kombinuoti, reikėjo kad kiti būtų sąžiningi ir nekombinuotų. Šis anekdotas vaizdžiai iliustruoja ir mūsų pilietinio, bendruomeninio, parapijinio gyvenimo atvejus, kuomet savanaudiškas kombinavimas paskandina bendrąjį gėrį pažadų, planų ir gerų ketinimų jūroje.

Šio sekmadienio šv. Rašto skaitinių fragmentai byloja apie žydų tautos išrinkimą žmonijos išgelbėjimo labui. Dievas pasirinko pačią prasčiausią, prislėgtą, labiausiai ujamą tautą, kad ją išgelbėdamas, parodytų savo gailestingumą ir kitoms tautoms. Deja, toji tauta ne visada nenorėjo dalintis Dievo meile ir gailestingumu, bet kai kada su panieka didžiavosi kitų tautų atžvilgiu, vadindama gojais, demonų vaikais, šunimis, vergais ir kitais epitetais. Pasiskaičius kai kurių žydų mokytojų raštus plaukai stojasi ant pakaušio, ką jie galvoja pasiekti ir kaip jie traktuoja likusią žmoniją. Pasaulio užvaldymo ir žmonių pavergimo idėjos skamba pavojingai ir atstumiančiai.

Iš pažiūros, panašų mąstymą pastebime ir Jėzaus žodžiuose: „nedera vaikų duonos duoti šunyčiams“. Suprask, išrinktoji tauta yra vaikai, kuri valgo duoną nuo stalo (civilizacijos ir pilnatvės paveikslas), o pagonys (visi kiti) yra šunų lygio, kuri tenkinasi gyvenimo ir tiesos trupiniais. Tikėjimo ir tiesos požiūriu taip ir yra: pagonybė ir bedievybė yra sudaryta iš tiesos trupinių, kurios egzistencija primena šliaužiojimą po žemę priėmus gyvūno pavidalą. Kitu atveju Jėzus yra panašiai pasakęs, jog nedera perlų duoti kiaulėms.

Nesunkiai pastebėsime, jog Jėzus pirmiausia troško gelbėti savo tautos tikėjimą, kuris tapo pavojingai iškreiptas. Deja, tauta atmetė Mesiją, nebenorėjo būti Dievo gailestingumo įrankiu, pasuko kombinavimo keliu, todėl ji buvo nušalinta nuo Dievo gailestingumo plano kaip pagrindinis įrankis, buvo atsigręžta į pagonių tautas, kad per Bažnyčią į Dievo Karalystę ir išganymą būtų patrauktos visos pasaulio tautos. Apaštalas Paulius sielvartavo, kad vaikai prie stalo okupavo ir vietas, ir duoną, nebenorėdami atlikti savo pašaukimo: šunyčiais pavirtusius žmones keisti į žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, pavidalą.

Duonos ir trupinių, vaikų ir šunų simbolis yra iškalbingas, užgriebia tolimą ir artimą istoriją, visas gyvenimo sritis. Ypač tai tapo pavojingu reiškiniu, kad 1 procentas pasaulio gyventojų valdo 96 procentus pasaulio turtų, o likusieji turi tenkintis trupiniais nuo jų stalo. Pajamų ir pragyvenimo, socialinė nelygybė paūmėjo ir Lietuvoje. Valstybė ir darbdaviai, kurie laiko tautiečius gyvuliais ir mėto jiems trupinius, paskatino jų emigraciją. Gal dėl to yra kalta ir kolonistinė ES didžiųjų šalių politika, paverčiant satelitines valstybes prekių realizavimo rinka ir pigios darbo jėgos importo šalimis?  Turtuoliai mėto mokesčių trupinius į valstybės biudžetą, o valstybė gyvena iš vargšų paimtų trupinių. Susidaro įspūdis, kad ir ES Lietuvai duoda trupinius, o atima iš jos duoną: pramonę, rinką, kvalifikuotą ir jauną darbo jėgą.

Panašiai nuo duonos prie trupinių perėjome ir filosofijos, tikėjimo, kultūros srityse, kai vis labiau įsigali akimirkos etika, primityvizmas, dogminės klaidos ir žemosios emocijos. Kombinavimas vyksta ne tik materialiniuose, tačiau ir intelektualiniuose svarstymuose, kuriant naujas lytis, naujas santuokas, vykdant socialinius eksperimentus, plaunant vertybes ir dorybes. Įsigalėjo riksmai tų, kurie skelbia dalines tiesas ir kurie nenori priimti pilnų atsakymų apie žmogų, apie gyvenimo prasmę.

Katalikų tikėjimas yra Dievo vaikų tikėjimas, kurie renkasi prie Dievo Žodžio, Eucharistijos, šeimos ir tautos stalo, nuo kurio jie ima tiesos, amžinybės ir kasdienę duoną, ja dalijasi NEKOMBINUODAMI: netrupindami,  nemėtydami, vertai. Bet ar išlįs iš po stalo visi ten slankiojantys dvasiniai, moraliniai, kultūriniai šunyčiai, kurie nenori atsisėsti prie bendro Dievo vaikų stalo?

Išmintis ir kvailystė. XV, XVI, XVII eiliniai sekmadieniai

Išminties reikalas yra viena iš svarbiausių temų Biblijoje, bet, nesunku pastebėti, jog sveikata, materialiniais dalykais rūpinamės labiau nei išminties siekimu (tai nebūtinai visada prieštarauja išminčiai). Dabar išminties troškimas nėra pirmaujantis prašymas ir maldose. Kažkiek literatūros pamokose išminties klausimas paliečiamas, tačiau mokykla nebemoko išminties, nebegali pretenduoti į išminties šaltinio titulą visuomenėje. Elektroninio pasaulio įsivyravimas ir kartų izoliavimasis nutraukė išminties perdavimo estafetę šeimose. Dar kažkiek tuo domisi ir filosofai, literatai, pavieni asmenys, kurie vaikydamiesi paslaptingumo ar ieškodami prasmės apkeliauja įvairius pasaulio guru.

Paskutinių trijų sekmadienių šv. Rašto fragmentai palietė išminties klausimą: girdėjome Jėzaus padėkos žodžius Dangiškajam Tėvui, jog išminties paslaptis apreiškė mažutėliams, o paslėpė nuo gudriųjų (išmintis prasilenkia su puikybe); Jėzus save pristato kaip sėjėją, kuris sėja tiesos pažinimą, išmintį, bet tik ketvirtadalyje širdžių jo žodis prigyja, nes absoliuti dauguma žmonių yra dvasiškai pažeista; pasakojime apie kviečiuose pasėtas piktžoles jis atkreipia dėmesį į tai, jog žmonių skelbiamos tiesos gali būti primaišytos klaidų; išmintį Jėzus palygino su paslėptu lobiu ar brangiu deimantu, dėl kurių verta atsižadėti mažiau svarbių dalykų (tiesų ir vertybių laipsniavimas).

Kaip pavyzdys žmogaus, labiau nei turto, sveikatos ar pergalių troškusio išminties,  yra pateikiamas jaunas karalius Saliamonas, kurį užgulė pareiga valdyti tautą. Jis manė, jog jei turės išminties, turės ir visa kita. Dievui patiko jo neegoistiškas troškimas pirmiausia rūpintis tautos gerove, todėl buvo leista jam išsipildyti apsčiai. Net Jėzus pripažino jo išmintį, paminėdamas Sabos karalienės žygį pas Saliamoną. Deja, šv. Raštas liudija, jog į senatvę Saliamonas sukvailėjo dėl palaido gyvenimo, atsimetė nuo Dievo ir ėmė garbinti savo gausių pagoniškų kekšių stabus. Maža to, blogai išauklėjęs savo vaikus ir neišmintingai padalijęs valdžią, jis pagreitino savo karalystės būsimą nusilpimą ir padalijimą.

Tas pasakojimas apie Saliamoną yra aktualus ir mūsų šaliai, kuri yra baudžiama išmintingų lyderių trūkumu, todėl gyvename vis liūdnesnėmis nuotaikomis, kai kaskart vis nauja krizė jodama ant krizės vejasi kitą krizę. Gal būt tie lyderiai atsirastų, bet demokratijos sąlygomis žmonės labiau mėgsta tuos, kurie pataikauja, įsiteikia, pateisina. Pasitaiko politikų, kurie žinodami piliečių naivumą ir kvailumą, tuo sėkmingai pasinaudoja.  Išties, dar maža tų blogybių, tauta pagonis sau į valdžią išsirinko, nesuvokdama, jog pagonybė yra ypatingas žmogaus dvasinio degradavimo pasireiškimas.

Tai kas gi yra išmintis? Supaprastintai atsakant, tai sugebėjimas, pasitelkus pažinimą ir patirtį, priimti tokius sprendimus, kurie atneša gerus padarinius tiek materialiniuose dalykuose, tiek santykiuose su žmonėmis, tiek dvasinėje plotmėje ir ne tiek trumpalaikėje, kiek ilgalaikėje ar net amžinoje perspektyvoje. Platonas manė, jog išmintyje svarbiausias yra teisingas pažinimas. Jo mokinys Aristotelis tvirtino, jog neužtenka tik atminties, žinojimo kaupimo ir saugojimo, dar reikalingos ir kitos psichinės galios (mąstymo skvarbumas ir greitumas, intuicija, patirtis, valia ir t.t.). Stoikai buvo fatalistai ir išpažino predestinaciją: jei skirta gimti išmintingam ar kvailam, tai kitaip ir nebus. Daugumas krikščioniškų mąstytojų išmintį vadino Dievo dovana ir tuo pačiu atlygiu tiems, kurie veda dorą ir darbštų gyvenimą, ir nėra taip, kad kažkam išmintis automatiškai duodama ar neduodama. Istorijoje žinomas ir pasaulietinis, naudos siekimu pagrįstas išminties apibrėžimas, jog išmintis – tai sugebėjimas eiti į kompromisus. Deja, tai ne visada yra išmintinga, nes iš kompromisų išsirutuliojo, pavyzdžiui, Hitleris, Spalio revoliucija Rusijoje, pas mus alkoholizmas, nusikalstamumas ir kiti neigiami reiškiniai. Žinoma, dalis tiesos yra visuose požiūriuose.

Geriau suprasti išminties dorybę galėtų padėti palyginimo metodas, pateikiant kvailystės būdus ir pavyzdžius. Kvailumas gresia nuolatos ir visiems, kai dėl protavimo stygiaus, lėtumo, nesugebėjimo pagauti esmę, atrasti priežastinius ryšių, nesugebant pramatyti ir pastebėti, žmogus gyvena pastovioje proto nesiorientavimo ir klaidžiojimo būsenoje.

Kvailumo temą amžių bėgyje aptarė daug mąstytojų, kaip antai Servantesas (jo veikalas „Don Kichotas“), Matthijs van Boxselis parašė „Kvailystės enciklopediją“ paskui ir „Kvailystės teologiją“, Erazmas Roterdamietis žinomas kaip „Pagyra kvailybei“ autorius. Beje, pastarasis yra davęs kvailų moterų apibūdinimą: jos visa širdimi myli lengvabūdiškus vyrus, o išmintingų vengia tarsi skorpijonų. Čia Erazmas teisingai pastebi, jog kvailumas būna populiarus, o išmintis nekenčiama. Kvailumas yra tarsi pasiutligė: ne tik ja sergant kvailiojama, bet puolami ir sveikai mąstantys, siekiama kvailumą išplatinti. Štai kodėl kvailumas persmelkia visas gyvenimo sritis, būdingas visais amžiais ir kultūrose,  tiesiog glūdi civilizacijos pamatuose. Bibliniu požiūriu, žmonijos aušroje velnio apkvailintas žmogus ir toliau išlieka jo valdžioje per kvailumą.

Tūlas XIX am. pradžios Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Mykolas Wiszniewski savo veikale „Charaktery rozumów ludzkich“ (Žmonių protų charakteriai), aptarė kvailių tipus ir atspalvius, kuriems išversti lietuviškų atitikmenų nepritrūko: kvailiukas (viskuo kvailai tikintis), žioplys, prietaringas kvailys, priešiškas kvailys, klausinėtojas kvailys, persimokęs kvailys, krizenantis kvailys, verkšlenantis kvailys, poliruotas kvailys (dėkingai priimantis pajuokas), išpuikęs kvailys, melagis, pusgalvis, pusdurnis, priekvailis, inteligentiškas kvailys, geros širdies kvailys, paprastos širdies kvailys, fanatiškas kvailys.

Žinoma, čia reikėtų atsargiai su tokių epitetų taikymu, nes, pasak Jėzaus, kas kitą vadina kvailiu, yra smerktinas į pragaro ugnį. Tai perspėjimas, kad neskubėtume kitų teisti ir niekinti, savo trūkumų nepastebėti, nes niekas nėra pakankamai išmintingas, kad suvoktų savo trūkumus, tame tarpe ir kvailumą. Juokaujama, kad jei kvailys suprastų jog jis yra kvailys, jau nebebūtų kvailys.

Tai kaip gydyti kvailumą ir puoselėti išmintį? Jėzaus pateikti pavyzdžiai (grūdai, lobis, dirva, žvejyba) nurodo, jog išmintis yra surenkama po kruopelytę, ji kaupiama. Tai primena aukso išgavimo būdą: reikia perplauti tonas dirvožemio, kad surinktum gramus aukso. Toji dirva, kurioje galima rasti išminties kruopeles, – tai žmogaus gyvenimo, civilizacijos visuma: tauta, valstybė, etnografinis regionas, šeima ir giminė, parapija, vyskupija, biblioteka, vertingoji kultūra. Reikia perskaityti šimtus gerų knygų, patirti daugybė gyvenimo įvykių, akademinių ir gyvenimiškų studijų, daugybės valandų maldos ir teologijos studijų, dvasinės kovos, išmintingų žmonių įtakos, kad imtume pamaži orientuotis tikrovėje.

Turint omenyje, jog Jėzus ypač stengėsi išpildyti Dangiškojo Tėvo valią, jį apreikšti, atnešti Dievo karalystę į žemę, išgelbėti žmogaus sielą amžinybei, akivaizdu, jog tuo lobį slepiančiu lauku yra Bažnyčia ir jos tradicija, o išganymo lobis yra jis pats ir jo evangelija. Galų gale atrasti Švenčiausiąją Trejybę ir tai, kur ji veikia, per ką pasireiškia, ir yra tas didžiausias atradimas. Viešpats paminėjo, jog žmogus čia atranda bei iškelia ir naujų, ir senų dalykų. Deja, bažnytinėje terpėje labiau įsivyrauja protestantiškos kilmės naujovių vaikymasis ir tradicijos (senų dalykų) niekinimas.

Pagrindiniu išminties šaltiniu išlieka Dievo Žodis ir Šventoji Dvasia bei visi tie, kurie yra pripildyti jos, nes padeda žmogui pažinti ir mąstyti taip, kaip Dievas pažįsta ir mąsto. Gal todėl kardinolo Martini močiutė jam nuolat vaikystėje kartojo: „Vaikeli, prašyk Šventosios Dvasios dovanų, kad išvengtum kvailumo!”.

Šv.Jono Krikštytojo atlaidai

„Kristui augti, o man mažėti“ – tokiais šv. Jono Krikštytojo žodžiais išgyvename gamtos ženklus: kai su Joninėmis saulė pradeda savo nusileidimo periodą, o Kalėdomis saulė ima kopti į dangų. Būdamas nuodėmės pamokslininku šv. Jonas kvietė suprasti, kas žmogų nusviedžia į egzistencijos žemumas ir tamsą, nuodėmę, ir atsiversti.

 

Didis šv. Antanas

Mūsų šalyje šv. Antanas buvo labai mylimas, bet tenka pastebėti, jog maldingumas į jį slopsta. Yra tradicija kiekvieną antradienį atlikinėti maldas į šv. Antaną, ypač taip vadinamą sikveriją (si queris miracula – jei stebuklo trokšti tu). Jau daug kur tai apleidžiama. Prieš trisdešimt metų lankydamasis Tytuvėnų bažnyčioje sutikau įdomų paprotį: kunigas nuo ryto iki vakaro antradienį budėdavo bažnyčioje, nes kas akimirka ateidavo žmonės, kurie prašydavo kunigą ar klieriką atlikti sikveriją prie šv. Antano altoriaus, prašant jo užtarimo ir pagalbos norimu reikalu.

Kad suprastume, kas jis buvo, kodėl jis toks didis, pirma reikia susipažinti su jo asmenybe ir gyvenimu, mokymu ir darbais, kurie yra geriausias pamokslas.

Prieš dvidešimt dvejus metus minėjome šv. Antano gimimo aštuonių šimtų metų jubiliejų. Jis gimė Portugalijoje, Lisabonoje, todėl kartais vadinamas ir Lisaboniečiu. Du tūkstančiai devynioliktais, t.y. už dviejų metų minėsime aštuonis šimtus metų, kai jis tapo pašventintas kunigu. Du tūkstančiai trisdešimt pirmais metais, t.y. už keturiolikos metų, minėsime jo mirties aštuonių šimtų metų jubiliejų. Mirė sulaukęs trisdešimt šešerių nuo išsekimo darbuojantis, pasninkaujant, meldžiantis, tačiau atlikęs savo gyvenimo užduotį: susitaikęs su Dievu, išpildęs jo valią ir pašventinęs savo sielą išganymui.

Jo krikšto vardas ir pasaulietiniame gyvenime buvo Ferdinandas. Tai germaniškos kilmės, suitalintas vardas, reiškiantis taiką ir dvasią, arba drąsą – fred, frieden, freedom; and – dvasia, drąsa. Vardas išreiškė jo charakterį: buvo draugiškas, kuklus ir ramus žmogus, kuris nelipo kitiems per galvas ir nesibrovė į pirmas vietas, nenorėjo per daug girtis ir rodytis. Buvo taikios dvasios, pasak Jėzaus palaiminimų – romusis ir taikdarys.

Prieš daugiau kaip trisdešimt metų jo palaikai buvo iškelti ir atliktas tyrimas atskleidė, jog buvo aukštas – metro ir devyniasdešimties centimetrų. Tais nepriteklių laikais, kai vidutinis ūgis tebuvo pusantro ar dar mažiau metro, buvo įspūdingo ūgio žmogus. Veido pailgo, tamsių rūdų plaukų. Jei būtų kremuotas, kaip kad šiandien tampa madinga, nieko negalėtume apie jį pasakyti, nes jo išvaizdos ir veido aprašymų istoriniai šaltiniai nemini.

Kaulų analizė atskleidė, jog jo kelių kaulai turi įsikylimus ir deformacijas. Tai daug ką pasako: gadino savo kelius ilgai klūpodamas maldoje, buvo maldos vyras. Ir dabar nesunku būtų patikrinti žmogaus pamaldumą: reikėtų paprašyti parodyti kelius, nes jei ant kelių yra mazuoliai, kelių oda plika ir lygi, neapaugusi plaukeliais, tai reiškia, jog žmogus uoliai meldžiasi ant kelių. Jei keliai yra gauruoti, yra pavojus, jog ir jo siela pasidarys gauruota. Žinoma, kai kuriems atsiklaupti neleidžia ne tingumas, bet senatvė ar liga.

Pažinojau vieną kunigą, kuris sutikęs kaimo vaikus prašydavo parodyti delnus: tikrino ne švarą, bet mazuolius. Jei mazuoliai yra, vadinasi geras vaikas, dirba, padeda tėvams. Kunigas duodavo jam kokį saldainį, pinigėlį, pagirdavo. Taigi, žmogus eina gera linkme, jei ant kelių ir delnų yra mazuoliai. Toks buvo šv. Antanas.

Popiežius Pijus XII šv. Antanui suteikė Bažnyčios daktaro titulą, pavadindamas jį „Evangeliškuoju daktaru“, kadangi sugebėjo gražiai ir aktualiai perteikti evangelijos mokymą. Viena iš pagrindinių jo pamokslo temų buvo malda, kuri yra meilės ryšys tarp žmogaus ir Dievo, skatinantis nuoširdžiam pokalbiui su Viešpačiu. Dievo meilės tema yra viena iš pagrindinių pranciškonų teologijoje.Pasak šv. Antano, meilė yra tikėjimo siela, padaro tikėjimą gyvą; be meilės tikėjimas miršta. Tik toji siela, kuri meldžiasi, gali dvasiškai ir morališkai augti.

Daugelis šv. Antaną žino kaip užtarėją, kuris padeda atrasti pamestus daiktus. Pažvelgus į jo gyvenimą, matome, jog jis pats yra daug ką praradęs nesugrąžinamai. Jo gyvenimas buvo pilnas praradimų ir išsižadėjimų. Pirmiausia, būdamas turtingos ir kilmingos šeimos vaikas, įstodamas į vienuolyną, jis išsižadėjo pasaulietinės prabangos ir puikybės. Daug atgailaudamas ir dirbdamas jis anksčiau laiko prarado sveikatą ir gyvenimą. Nors mes jį prašome pagalbos pametę kokį litą ar telefoną, ir, žiūrėk, atsiranda, tačiau jis pats turbūt mums pasakytų, jog neverta materialinių dalykų sureikšminti ir dėl jų labai sielvartauti.

Šv. Antanas perėjo per tris gyvenimo mokyklas ir laikotarpius. Iki maždaug dvidešimties metų jis gyveno nerūpestingą vaiko ir jaunuolio gyvenimą pasitūrinčioje šeimoje. Mokėsi Lisabonos katedros mokykloje pas savo dėdę. Buvo pamaldus jaunuolis, gavęs iš tėvų tikėjimo pavyzdį. Nuo mažens pasižymėjo maldingumu, meile liturgijai. Taip jame subrendo pašaukimas į vienuolinį ir kunigišką gyvenimą, troškimas kontempliuoti Dievo didybę ir išmintį.

Pradžioje jis įstojo į šv. Augustino kanauninkų vienuoliją, kurioje gavo puikias teologijos studijas. Turtingos vienuolyno bibliotekos buvo jo pamėgtos vietos, kuriose leido laisvalaikį. Čia būtina sustoti ties tuo faktu ir panagrinėti, jog šv. Antanas pasižymėjo nuostabia atmintimi, sugebėdavo išmokti atmintinai daugybę tekstų, todėl pasiekė tobulo išsilavinimo. Vienas popiežius pavadino jį Testamento skrynia, nes bibliją mokėjo atmintinai. Kreipiuosi į mielus tėvus su prašymu, kad lavintumėte vaikų atmintį, nes ji yra daugelio gabumų šaltinis. Ypač žmogaus atmintį bei širdį atrakina ir išplečia šventųjų tekstų bei maldų mokymasis. Nesinorėtų, kad jūsų neišauklėti ir neišmokslinti vaikai tebūtų tinkami vergiškam darbui ir organų donorystei…

Vėliau šv. Antanas susižavėjo šv. Pranciškaus įsteigta vienuolija ir perėjo į ją. Tai buvo džiaugsmingų bomžų brolija, kuri pradžioje niekino mokslą ir išsilavinimą. Dėka šv. Antano paaiškinimo, gal daugiau asmeninio pavyzdžio, jog tikras pamaldumas neprieštarauja išsimokslinimui, šv. Pranciškus leido jam mokyti brolius teologijos, kreipdamasis į jį su pagarba: „mano vyskupe Antanai“. Jis pradėjo pranciškoniškosios teologijos tradiciją, kurią toliau vystė šv. Bonaventūra ir Jonas Dunsas Škotas.

Tapdamas pranciškonu šv. Antanas pereina į kitą gyvenimo etapą ir patirtį – į neturtingo ir paprasto elgetos, kuris visiškai pasišvenčia Dievui ir žmonėms. Taigi, savimi jis suvienijo tris patirtis: aristokratiško, akademinio ir plebėjų gyvenimo. Tai mūsų, katalikų, programa: savo elgesio ir gyvenimo kultūra būti aristokratais, nuolat mokytis gerų dalykų ir pažinti išmintį, tačiau gyvenimo būdu išlikti kukliais ir paprastais.

Kaip žinia, šv. Antanas turėjo pamokslavimo talentą. Kartą jis sakė pamokslą trisdešimčiai tūkstančių žmonių, kurie užėmė devynių hektarų pievą. Kokį balsą reikėjo turėti, kad visi išgirstų. Į jo pamaldas ir pamokslus turtingieji bijojo ateiti prabangiai pasipuošę, o po pamokslo vykdavo klausyklų apgultis, nes sugebėjo klausytojus paraginti atsivertimui.

Savo išmintimi ir šventumu jis daug pasidarbavo Prancūzijoje, kurioje buvo išplitusi katarų – albingiečių sekta. Tai manichėjiškos erezijos forma, kuri išpažino du dievus: gėrio ir blogio. Materiją ir kūniškumą tapatino su blogiu, todėl neigė Kristaus įsikūnijimą, niekino kūniškąją žmogaus prigimtį, tame tarpe ir materialius dalykus, kaip antai turtą.

Minint Liuterio įvestos erezijos, vadinamos reformacija, 500-ųjų metų liūdną sukaktį, dera pastebėti, jog ir šv. Antanas, ir Liuteris priklausė šv.Augustino kanauninkų vienuolijai. Pirmasis buvo šios vienuolijos puošmena, o kitas atnešė amžiną gėdą. Vienas gydė erezijų supriešintą krikščioniją, vedė į atsivertimą ir vienybę, o kitas įplieskė vieną didžiausių ir baisiausių erezijų. Meldžiame šv. Antaną, kad ir šiais laikais padėtų protu ir širdimi įveikti liuteriškąją manichėjizmo ereziją, kai savo raštuose Luteris tvirtino, jog „prieš tapdamas Dievui, Dievas turėjo tapti šėtonu“ (Gott müsse zeitweise Teufel werden / Geglaubtes verberge sich angeblich unter dem Schein des Gegenteils; a) „Gott kann nicht Gott sein, er muss zuvor ein Teufel werden … Ich muss dem Teufel ein Stündlein die Gottheit gönnen, und unserem Gott die Teufelheit zuschreiben lassen. Es ist damit aber noch nicht aller Tage Abend. Es heißt doch zuletzt: Seine Güte und Treue waltet über uns.”; b) Das Geglaubte „verbirgt sich unter dem Schein des Gegenteils”.(a) WA 31, S. 249 f.; b) WA 18 zitiert nach H.G. Pöhlmann, Abriss der Dogmatik, Gütersloh 1980, 3. Auflage, S. 82); http://www.theologe.de/theologe3.htm#Gott_und_Teufel).

Tikiu Šventąją Dvasią. Sekminės

„Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir Gaivintoją“ – kaskart tikėjimo išpažinimu kartojame, o Sekminių šventėje šią tiesą ir trečiojo Švč.Trejybės asmens artumą ypatingu būdu įsisąmoniname ir išgyvename.

Išpažįstame Šventąją Dvasią kaip Viešpatį, nes yra tos pačios prigimties su Tėvu ir Sūnumi: nesukurtoji, visagalė, amžina ir šventa, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, jų meilės ryšys, kuriai ta pati dieviška garbė ir šlovė priklauso.

Išpažįstame ją kaip Gaivintoją, gyvybės Davėją, kadangi šv.Rašte ir savo patirtyje sutinkame ne vieną pranašystę ir įvykį, išreiškiantį Šventosios Dvasios veikimą. Antai Pradžios knygoje randame aprašymą, kaip buvo sukurtas pirmasis žmogus: „VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (2, 7). Ezechielio knygoje randame pranašiško regėjimo aprašymą: „„Štai ką sako Viešpats Dievas: Iš keturių vėjų ateik šen, dvasia! Prikvėpk šiuos negyvėlius, kad jie atgytų“. Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Tuomet įėjo į juos gyvybės kvapas. Jie atgijo ir atsistojo ant kojų“ (37).

Dar svarbesnis yra žmogaus dvasinis prisikėlimas ir atgijimas, kuris įvyksta Krikšto metu, kai gauna ne tik vandens, bet ir ugnies krikštą, t.y. Šventosios Dvasios, priimdamas malonės gyvybę, vedančią į amžinąjį gyvenimą.

Panašus savo prasme įvykis atsitiko ir Sekminių dieną, kai nužengusi ant apaštalų Šventoji Dvasia iš esmės permainė pirminę Bažnyčią: baimingus ir bejėgius padarė drąsiais, veiksmingais, pilnus antgamtinės galios. Neatsitiktinai Sekmines vadiname Bažnyčios užgimimo diena.

Biblijoje sutinkame kelis Šventosios Dvasios simbolius: ugnies, balandžio ir vėjo. Kiekvienas iš jų neša gilią ir stiprią prasmę, tačiau ne taip dažnai kalbama apie vėjo simbolį. Šia tema randame užuominą ne tik Ezechielio knygoje, tačiau ir Jono evangelijoje: „Vėjas pučia kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“. Be to, prisikėlęs Jėzus pakartojo vėjo gūsio gestą, kai kvėpė apaštalams Dvasią: „„Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Kaip liudija Lukas Apaštalų darbų knygoje, Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų ne tik ugnies, bet ir vėjo pavidalu: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas“ (2,2)

Vėjo nenumanomumo savybė neatsitiktinai priskiriama ir Šventajai Dvasiai, kadangi jos asmuo ir veikimas yra toks perregimas, jog sunku ką nors labai konkretaus apie Ją pasakyti. Apie Jėzaus asmenį, savybes galima šį bei tą pasakyti. Panašiai Dangiškasis Tėvas, kurį Jis apreiškė, leidžiasi kažkiek suvokiamas. Dvasia yra taip sunkiai apibrėžiama kaip asmuo, jog belieka remtis mokymu apie Šventosios Dvasios dovanas ir vaisius, iš jų spręsti apie jos asmenį, taip pat Jėzaus žodžiais, jog Ji ims iš to, kas yra Jėzaus.

Vėjo simbolis čia labai tinka ypač kalbant apie jūrą ir laivus, kurie ilgą laiką keliavo varomi vėjo. Iš tikrųjų, žmogaus protas, širdis  kažkuo primena bures, kuriam įtaką daro įvairių idėjų, ideologijų vėjai, nukreipiantys jo valią ir gyvenimą kažkuria linkme. Pasirodo, Bažnyčios ir krikščionio pašaukimo esmė yra leisti Šventajai Dvasiai pagriebti sielos bures ir varyti tą sielos laivelį  tiesos, meilės, šventumo, gyvenimo, amžinybės link. Čia galima tik stebėti ir tyrinėti, kaip ir kur Šventoji Dvasia kreipė Bažnyčios, atskirų šventųjų ir tikinčiųjų gyvenimus.

Kaip vienas šventasis yra raginęs, turime stengtis būti turtingi Šventąja Dvasia ir ieškoti vietų, būdų, situacijų, kuomet Ji mus aplanko. Gal kažkam tas dvasinis vėjas stipriau padvelkia rožančiaus maldoje, kitam gal giedant grigalinį choralą, dar kitam lankantis kažkurioje šventovėje, sutikus konkretų kunigą. Reikėtų tuomet laikytis to vėjo, leistis jo nešamam.

Šventoji Dvasia yra naujasis ir gyvasis įstatymas, kuris turėtų veikti krikščionio širdyje. Mozės įstatymas parodė paskutinę ribą, kurios peržengti nevalia, nes žmogus patektų į nuopolio, blogio ir demonų pasaulį. Tai būtų minimumas: sunkios nuodėmės išvengti. Maksimumas – būti vedamam Šventosios Dvasios, kuri mūsų širdyje šaukia „Tėve“. Būti Jos vedamam reiškia viską: išganymą, šventumą, dovanas, pašaukimą, amžinąjį gyvenimą.

Tikėkite mane. V Velykų sekmadienis

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ – pasakė Jėzus mokiniams po to, kai įspėjo Petrą, jog jis tris kartus išsižadės jo. Mokiniai nuliūdo dėl Petro ir savo tikėjimo silpnumo. Ir tai buvo ne vienintelis Petro ir kitų apaštalų, pirmųjų Jėzaus mokinių tikėjimo silpnumo pasireiškimas. Tik poŠventosios Dvasios atsiuntimo įvyko esminis lūžis apaštalų mąstyme ir elgesyje: iš baimingų slapukų tapo atviri ir drąsūs liudytojai, kalbantys su jėga ir darantys stebuklus.

Neatsitiktinai Velykų laiku skaitomi Apaštalų Darbai, viena iš šv.Rašto knygų, kuri ypač tinka šiam laikotarpiui, nes spinduliuoja entuziazmu, tikėjimu, ryžtingumu, Dievo malonės veiksmingo veikimo pavyzdžiais: „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo“. Ši knyga spinduliuoja tikėjimo dvasia ir padeda pasitikrinti šių laikų krikščionins, ar jų tikėjimas dar gyvas.

Apaštalų Darbai, šventųjų biografijos atskleidžia tą pačią tiesą, jog tikri tikintieji turėjo aiškiai ir teisingai sudėliotą mąstymo struktūrą, paremtą Kristaus mokymu, nes kaip žmogus mąsto, taip paskui ir jaučiasi bei elgiasi. Mintys ir jausmai yra moralumo pagrindas bei dvasinės būklės priežastis. Tikėjimo suformuotas mąstymas ir jausena yra ta būsena, kuri veda žmogų į išganymą, leidžia prisiliesti prie Dangaus.

Pavyzdžių, kad mintys žadina jausmus, yra pilna. Antai užeina žmogui kvaila mintis, jog visos moterys pasaulyje yra gražios ir geros, tik jo žmona – ne. Tuomet jis liūdi, yra nepatenkintas, priekaištauja, ima geisti svetimų. Neretai paaugliams užeina nelogiškos mintys, jog jų tėvai yra atsilikę, blogi ar neprotingi, todėl ima jiems priešintis, jų negerbti ir jų gėdytis. Lietuviai šiais laikais kenčia nuo priešiškumo ir menkavertiškumo minčių, kurios verčia nusivilti savo šalimi, jos galimybėmis, skatina piktą nusiteikimą kitų atžvilgiu.

Nesenai teko žiūrėti dokumentinį filmą apie lietuvį misionierių, kuris Afrikoje praleido visą savo gyvenimą tarp necivilizuotų, vargstančių žmonių. Jiems visko trūko, tačiau gyvenimo džiaugsmo ir giedros nuotaikos – niekada. Pažvelgus į šių dienų europiečius įsitikintume, jog jų gerbūvis prilygsta Viduramžių karalių ir didikų gyvenimo lygį, nes niekada taip gerai žmogus negyveno. Tuo tarpu nepasitenkinimo ir liūdesio yra labai daug. Visa tai kyla iš blogo mąstymo apie save, kitus, pasaulį ir ateitį.

Apaštalas Petras taip pat turėjo netvirtą tikėjimą, jo mąstymas nesiskyrė nuo eilinio pagonies, kuris gelbėja savo kailį sunkią akimirką, išduodamas šalia esančius. Vėliau jis įsitvirtino tikėjimo moksle, todėl tapo drąsus ir ramus. Apaštalų Darbai aprašo jo įkalinimą, jog prieš egzekucijos dieną jis sau ramiai užmigo, ir tik angelo pažadintas tapo išvestas iš kalėjimo. Kas galėtume užmigti tą naktį, jei iš ryto lauktų mirtis? Tik turintis aiškiai sutvarkytą mąstymą žmogus.

Ant kiekvieno mūsų stalo turėtų būti Biblija ir katekizmas, kad galėtume savo minčių pasaulį statyti ant pamatinio akmens, kuriuo yra Jėzus. Pažinę jį kaip tiesą, matysime ir kelią, turėsime ir gyvenimą, aplankys ir jo ramybė. Ir atvirkščiai, jei tą pamatinį akmenį atmetame, jis tampa suklupimo, baimingumo ir blaškymosi priežastimi.

Su šv. Velykomis – Kristaus pergalės švente!

Mielieji, kai norime suprasti, kas yra Lietuvos katalikas, ką reiškia tikėjimo ir Kristaus Prisikėlimo jėga, reikia pažvelgti į konkrečius pavyzdžius mūsų šalyje. Šių metų šv.Velykos yra pažymėtos Dievo Tarno arkiv. Teofiliaus Matulionio būsimu paskelbimu, pakėlimu į palaimintųjų garbę birželio 25 d.

Neįmanoma be nuostabos ir susijaudinimo skaityti šio švento kankinio biografijos, to liudijimo, kaip su švelniu ryžtingumu ir ištverme pakelti gyvenimo negandas, neišduodant tikėjimo ir tautiškumo. Savo gyvenimu jis parodė, kiek daug tenka iškentėti doram žmogui, kai atsiduria bedievybės sąlygose. Jis susigrūmė su komunizmo tamsa ir nugalėjo ne ginklu, bet tikėjimu, dvasios kilnumu ir vidine laisve.

Kai Lietuva yra maitinama vien blogais pavyzdžiais ir kraupiomis žiniomis, kai taip mažai liko pasišventimo, idealizmo ir tikėjimo,  mums sušvito Dievo teisiojo Teofiliaus pavyzdys. Juo reikėtų pasekti, kad būtų sustabdytas dvasinis ir fizinis Lietuvos merdėjimas. Šių šv. Velykų proga į Dievo Tarno Teofiliaus lūpas norėtųsi įdėti kvietimą: „Lietuva, prisikelk iš dvasinės mirties“.

Linkime gražių, dvasingų ir kilnių švenčių jūsų šventovėse ir šeimose.

Ištremtieji, bet grįžę iš Sibiro lagerių kunigai. Viduryje – arkiv.Teofilius.

Ištremtosios Lietuvos istorija tada ir dabar: dėl ir idėjų ir dėl gerbūvio.

 

Moterų evangelija. III Gavėnios sekmadienis

Jau beveik įpusėjusios Gavėnios sekmadienio evangelijos skaitiniuose pasakojama apie Jėzaus pokalbį su moterimi prie Jokūbo šulinio. Moters būta neeilinės – sektantės (priklausė samariečių atskalai) ir keliaujančios per vyrų lovas (gyveno susidėjusi jau su penktuoju vyru). Diagnozė aiški: jai buvo negerai ir su protu, ir su širdimi… Kiek tame buvo jos laisvo apsisprendimo, o kiek aplinkybių prievartos, sunku pasakyti.

Ši Ievos dukra sutinka prarastąjį Dievą prie šaltinio. Jos motina Ieva kadaise stovėjo prie gyvybės medžio, prie to amžinojo šaltinio, iš kurio sėmė sau apstybę, ir kurį prarado. Velnias gundė ją tapti kaip Dievas, konkuruoti su Dievu, pažinti blogį, t.y. demonų pasaulį. Priimtas svaiginantis pasiūlymas baigėsi skaudžiu kritimu į patį egzistencijos dugną: į klaidingus dvasingumus ir vyrui pažeminant ją iki gyvulio. Prie to šulinio Jėzus pradėjo vesti moterį į išvadavimą.

Nesunku įsitikinti, kuo buvo laikoma moteris Jėzaus laikais, nes jos būklė beveik niekuo Rytuose nepasikeitė. Jėzaus pradėtoji krikščionybė ilgai restauravo moters orumą, ne iš karto buvo pripažintas jos genijus, kilnumas, teisės ir pašaukimas. Dar Tridento visuotinio susirinkimo metu vyko karšti ginčai, ar moteris turi sielą. Vos dviejų vyskupų balsų persvara buvo nuspręsta, jog taip, jog ji taip pat yra Dievo paveikslas ir panašumas, su vyru sudarydama to atvaizdo diptiką. Todėl šiandien Vakarų ir Rytų pasaulius, krikščionybę ir pagonybę skirianti riba didžiąja dalimi tapatinasi su moters samprata, padėtimi ir traktavimu.

Kadaise bendraudama ir užvaldyta piktosios dvasios, tapdama demonų ir nuopuolio nešėja, ji sužlugdė ir vyrą, ir per jį visą žmoniją bei kūriniją. Jėzus prie šulinio prakalbina puolusią moterį ir siūlo jai gyvojo vandens, trykštančio į amžinybę, t.y. Šventąją Dvasią ir jos nešamą tikėjimą. Ievos dukros išgirsta evangeliją, kurios priėmimas arba nepriėmimas formuoja moters sampratą ir jos ateitį.

Akys krypsta į tą labiausiai palaimintą iš visų moterų – į švč.M.Mariją, kuri vertai vadinama Šventosios Dvasios sužadėtine, sutrynusi piktojo galvą. Jos asmenyje moteris tapo svarbiausias Dievo Karalystės žmogus, tarsi tos tikrovės pradžia ir centras, prie kurios jungiasi visi kiti išgelbėtieji. Ji ištaisė Ievos klaidą ir puikybę sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“. Ne demonų tarnaitė, ne sektantė ir paleistuvė, bet atradusi savo orumą Dievuje.

Atsimainymas ant Taboro kalno. II Gavėnios sekmadienis

Paskutinė Jėzaus kelionė į Jeruzalę, kur jis bus išduotas ir pasmerktas. Pakeliui įvyksta nuostabus reginys: užsivedęs į kalną apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną Jėzus leidžia jiems pamatyti savo dievystę, prisikėlimo pažado kontūrus. Maža to, įsikūnijusio Dievo Sūnaus šlovę pamatyti pakviečiami Mozė ir Elijas.

Kodėl Jėzus pasiėmė tik tuos tris apaštalus? Praėjo trys metai keliaujant kartu, Jėzus visus apaštalus pažino, juos ugdė, jų tikėjimą išbandė. Labiausiai pasiruošę ir verti pasirodė tie trys.

Į klausimą, kuo žmonės Jėzų laiko, Petras atsakęs, jog Mesiju, gyvojo Dievo Sūnumi. Į klausimą, ar gali apaštalai gerti tą pačią kančios taurę, kurią gers Jėzus, Jokūbas patikino galįs gerti. Kaip žinome, jis išpranašavo savo ateitį, nes buvo pirmasis kankinys apaštalų tarpe. Jonas buvo jauniausias apaštalas, tačiau pasižymėjo tylumu ir mąslumu, ko gero labiausiai pažinojo Jėzaus asmenį ir buvo jam artimiausias iš jų visų.

Į atsimainymo įvykį pašaukiami trijų Dievo tarnų kategorijos iš trijų tikrovių. Mozė yra įstatymo atstovas, Elijas – pranašų atstovas, trys apaštalai – atsirandančios Bažnyčios atstovai. Mozė atstovauja teisiųjų sielas, kurios iki Kristaus prisikėlimo buvojo pragaruose. Elijas – esančius Danguje, kadangi savo žemišką misiją jis pabaigė paimtas ugnies vežimo į Dangų. Apaštalai atstovauja žemės gyventojus.

Šv.Rašte skaitome, jog Mozė troško pamatyti Dievą, tačiau kiekvieną kartą, kai Viešpats jį aplankydavo, privalėjo prisidengti savo veidą, nes niekas negalėjo žvelgti į Galybių Viešpatį ir išlikti gyvas. Panašiai Elijas buvo pastatytas į plyšį uoloje ir matė Viešpatį praeinantį, jo siluetą iš nugaros.

Taboro kalne Mozė ir Elijas pamatė įsikūnijusio Dievo Sūnaus veidą ir liko gyvi, apsidžiaugė sulaukę dienos, kurią skelbė ir kurios troško. Apaštalams suteikiama galimybė įsitikinti,  jog jų tikėjimas ir nuojauta nebuvo tušti. Kad tikėjimas nesusvyruotų pamačius savanoriškos Jėzaus kančios ir mirties pavidalus, atskleidžiama jiems prisikėlimo ir Dangaus perspektyva: per kančią einama į prisikėlimą.

Dangaus laimės sužavėtas apaštalas Petras pasiūlė Jėzui pastatyti palapines, t.y. pasilikti. Bet misija dar nebuvo įvykdyta, tikslas nepasiektas, todėl Jėzus leidžiasi žemyn, o čia randa erzelį, silpnus apaštalus, kurie nieko negalėjo padėti tėvui, atvedusiam demonų apsėstą sūnų. Didelis kontrastas tą pačią dieną: Dangus ir apsėsta žemė. Kita vertus, čia pasirodo dviejų jaunuolių pavyzdžiai: vienas yra arti Dievo ir regi Dangų, kitas – toli nuo Dievo ir apsėstas.

Esame linkę statytis palapines, siekti ramaus, be rūpesčių gyvenimo, dangaus žemėje, bet užmirštame, jog misija dar nepabaigta, jog mes turime sekti Jėzų paėmę savo kryžius, kad Dangus yra pažadėtas, dar ateityje.

Pelenų Trečiadieniu prasidėjo Gavėnia

Atmink žmogau, jog tavo kūnas iš dulkių yra sukurtas ir į jas nuodėmės geluonis-mirtis sugrąžins, bet Kūrėjas vėl surinks jį visuotinio prisikėlimo dieną, suvienys su siela, kad amžiams gautumei tai, ką Išganytojas pažadėjo. Gavėnios tikslas – atnaujinti tai, kas veda į amžinybę: per atsivertimą, tikėjimą, sakramentus ir dorybes.

Išmintis ar neapykanta? VII eil. sekmadienis

„Jei kas užvažiavo tau į dešinį žandą, atsuk jam ir kairįjį“ – toks Jėzaus teiginys nuskamba šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose. Ar tai reiškia, jog krikščionis turi toleruoti ir nesipriešinti blogam žmogui? Bijau, kad tokiu atveju būtų nukryžiuoti visi geri žmonės ir grįžtume į gilius pagonybės, t.y. sulaukėjusio žmogaus laikus.

Jėzus turėjo savitą kalbėjimo stilių, kartais pasakydavo stipriai ir labai stipriai. Jis mėgo palyginimus, o svarbiai tiesai pabrėžti pasitelkdavo labai radikalius pavyzdžius. Antai, randame jo paraginimą išsilupti akį, jei ji verčia nusidėti. Nejaugi tai reiktų suprasti pažodžiui? Ką tada darytume su puse aklų parapijiečių, radikaliai kovojusių su nuodėme? Todėl kai kuriuos dalykus šv.Rašte reikia suprasti tiesiai ir pažodžiui, tačiau kitų negalima, nes prieitume iki nesusipratimų.

Dešinės ir kairės simboliai Biblijoje išreiškia gėrį ir blogį, todėl gavimas į dešinę ausį čia galėtų reikšti persekiojimą dėl padaryto gėrio. Atsukti kairį žandą galėtų reikšti raginimą priimti atgailą dėl padaryto blogio. Kitaip sakant, jei buvai neįvertintas dėl gėrio, tai tą nuoskaudą reikėtų priimti kaip atgailą už padarytą blogį. Taip samprotaujant būtų išvengta viską griaunančios neapykantos, ir neskubėjimas, nuolankumas suteiktų laiko ir ramybės.

Antausio gavimas ir tuomet, ir dabar reiškia siekimą pažeminti žmogų, orumo paniekinimą. Prieš metus popiežius Pranciškus pasidalino įžvalga, jog nederėtų vaikų bausti mušimu per galvą ar veidą ne tik todėl, jog gali sukrėsti smegenis, deformuoti veidą, bet dar ir dėl pagarbos asmeniui, nes nuolat žeminamas vaikas gali išaugti traumuotas.

Dar kiti šį klausimą aiškina to laikmečio etiketo perspektyvoje. Jėzaus laikais tautoje nebuvo leidžiama dešine ranka atlikti netinkamus darbus. Sveikinantis su pagonimi nebuvo duodama dešinė ranka, geriausiu atveju tik kairė. Ši taisyklė perėjo į islamo elgesio kodeksą. Norint skelti antausį, reikėjo tai padaryti su kaire ranka. Pabandykime įsivaizduoti, kaip su kaire ranka trenkti per dešinį žandą. Tai įmanoma padaryti, tačiau tik atžagaria ranka, ne su delnu, bet su kita plaštakos puse. Trenkti su kaire į kairį žandą yra dar sunkiau, todėl atsukus agresoriui kairį skruostą, jis pats atrodys juokingai. Gaunasi, jog žemindamas kitą, pats save pažemina.

Ši aplinkybė atskleidžia tikrąjį Jėzaus mokymą, kuomet jis uždraudė savo mokiniams į panieką ir agresiją reaguoti tuo pačiu, tačiau paragino pasitelkti išmintį. Agresija yra visiškas primityvumas, kuri dar labiau pablogina padėtį. Juk todėl Kristus paliepė nesipriešinti blogam blogu. Bet štai su išmintimi apginant savo orumą ir sutramdant savo priešininką, gal net jį patraukiant į savo pusę, – tai yra sudėtingesnis, tačiau geresnis kelias.

Tokios išminties pavyzdžius Jėzus pateikia palyginimais apie apatinių atidavimą ir dvigubo kelio įveikimą. Jis sakęs, jog norinčiam paimti iš tavęs apsiaustą, atiduok ir apatinius. Taip išeitų, jog žmogus liktų nuogas, todėl gėda būtų ne tam, kuris nuogas, bet tam gobšuoliui ir beširdžiui, kuris jį išrengė iki nuogumo.

Ragindamas nueiti dvi mylias su tuo, kuris verčia nueiti tik vieną, Jėzus omenyje turėjo Romos imperijos įstatymą, kuris leido imperijos kareiviui priversti bet kurį pakelyje sutiktą gyventoją panešėti jo amuniciją. Bet tik vieną mylią. Romėnų okupacijos metu izraelitas šią „paslaugą“ laikė pažeminimu, nes maža to, kad kentėjo pagonių priespaudą, dar privalėjo engėjams padėti. Bet štai antros mylios reikalauti įstatymai draudė, todėl kareivis galėjo užsitraukti didelių nemalonumų. Žeminamas eiti su juo vieną mylią izraelitas galėjo antra mylia pažeminti engėją.

Šie pavyzdžiai nurodo išmintingą būdą apginti savo orumą ir teises, išvengiant neapykantos bei paskatinant agresorių susimąstyti, patirti žeminamojo ar prispaustojo dalią. Ir čia niekur nerandame raginimo kvailai nusileisti ir nesipriešinti blogam. Priešintis galima, tačiau be neapykantos ir keršto.

Kad būtų sustabdyta traiškantis neapykantos  ratas, tik katalikai, ypač Inkvizicijos teismai, pradėjo taikyti tokią teisminę praktiką, kuri yra tapusi civilizuotų šalių savastimi: vyksta objektyvus tyrimas, pasitelkiamas advokatas, galioja nekaltumo prezumpcija, bandoma suprasti subjektyvias aplinkybes, ir t.t. Įvesta įstatymų, o ne svyruojančios nuotaikos minios ar valdovo viršenybė.

Šeimoje taip pat gali pasireikšti neapykantos dalykai, kurie gali sugriauti meilę ir bendrą gyvenimą. Moterų agresija dažniausia pasireiškia isteriškumu. Nėra nieko blogiau, kaip isterikė moteris, kuri prarado moteriškos išminties ir švelnumo dovaną. Jos galia keisti pasaulį yra ne tiek fizinė, kiek dvasinė, kai išmintingumu, malda, gerumu ir švelnumu ji keičia pasaulį į gera. Isterikė moteris yra daugiau ar mažiau apvaldyta Jezebelės demono, kurio veikimas ypač pasireiškia kraštutinių feminisčių ir liguistai emancipuotų moterų tarpe. Kur tokios įžengia, ten viską apnuodija ir padaro nepakenčiama. Žinoma, yra moterų, kurios turi finansinę, juridinę, karinę, intelektualinę galią, tačiau netampa isterikėmis ir nepraranda moteriško grožio.

Vyrams gresia neurotinė neapykanta, kuri gali pasireikšti griovimu ir naikinimu. Vyras yra pašauktas statyti, kurti, ginti ir iškęsti, tačiau pas neurotiką veikia naikinimo ir susinaikinimo mechanizmas, į sunkumus bei atsakomybę reaguojant nebrandžiai.

Tėvų neapykanta vaikams pasireiškia staigiais ir neapgalvotais emocijų bei baudimo pasireiškimais. Reakcijos į vaikų nusikaltimus yra primityvios ir stokoja išmintingumo. Trenkti vaikui arba ant jo užrėkti – nieko sudėtingo, bet katalikiška išmintis reikalautų sekti Dievo pavyzdžiu, kuris nebaudžia iš karto klystančio žmogaus, leidžia jam susivokti. Kai kurie teismo bei atlygio sulaukia tik po mirties.

Vaikų klausimu reikėtų pritaikyti bent objektyvumu ir švelnumu garsėjusio Inkvizicijos teismo (su kai kuriomis pasitaikiusiomis istorijoje išimtimis) procesą. Jei vaikas nusikalto pirmadienį, bausmė turėtų būti penktadienį. Per tą laiką nurims emocijos, bus apmąstytos aplinkybės ir būdai, kaip pataisyti suklydusį vaiką. Ir vaikui laukimas bus didesnė bausmė, proga susimąstyti ir pasitaisyti.

Mes, lietuviai, turėjome sudėtingą istoriją, nes mus pastoviai kažkas skaudino ir engė. Esame nervuoti ir nepakantūs, mūsų psichologija yra tragiška. Dabar jau įsitikinome, jog nei rusai, nei vokiečiai, nei lenkai mums tiek blogio nepadarė, kaip mes patys vieni kitiems. Todėl iš dalies galima pateisinti emigraciją kaip pasišalinimą iš neapykantos ir nevilties apvaldytos aplinkos. Kas pajėgus išgydyti šią šalį, kuri atkrenta nuo Kristaus mokslo?

Išmintis, o ne neapykanta – to mokytis reikia kasdien, bet dažnai elgiamės kaip žvėreliai, todėl ir gyvenimas žvėriškas. Mūsų išminties ir jėgų būtų pakankamai, jei rimtai priimtume Kristaus pavyzdį ir jo dvasinę įtaką per malonę. Kad pasaulis būtų žmogiškesnis, reikia daugiau tikrų krikščionių.

Druska ir šviesa. V eil.sekmadienis

„Jūs – žemės druska. Jūs – pasaulio šviesa“ – tokie Išganytojo žodžiai nuskamba šį sekmadienį. Jie skirti jo mokiniams, kurie laikosi jo mokymo. Tai krikščionybės vardas ir pašaukimas: saugoti nuo moralinio ir papročių supuvimo bei nešti tiesos šviesą žmonijai.

Druska naudojama ne tik kaip prieskonis, tačiau ir kaip konservavimo priemonė, kad maistą būtų galima išsaugoti ilgiau nesugedusį ir nesuirusį. Kas yra gyvas, to nereikia konservuoti, kadangi gyvi ir sveiki organizmai yra pajėgūs nugalėti gedimą įtakojančias infekcijas. Druska ilgus amžius naudota gyvybę praradusių dalykų konservavimui ar  žaizdų dezinfekavimui. Panašiai žmogaus egzistencija po nuopuolio yra dvasinės mirties apvaldyta ir sužeista, todėl reikalauja nuolatinio konservavimo ir gydymo Dievo žodžiu ir sakramentais.

Biblijoje atrandame, jog Jeruzalės šventykloje atnašautos aukos privalėjo būti pasūdytos, t.y. nepradėjusios gesti ir irti, pasižyminčios šviežumu, geru kvapu ir išvaizda. Evangelistas Matas taip pat užsimena, jog kiekvienas krikščionis turi būti pasūdytas. Ta druska yra Kristus ir jo kryžius. Niekur šv.Rašte nėra parašyta, jog šventykloje būtų atnašaujamos saldžios aukos: medus, vaisiai, šaknys ir pan. Deja, saldus kitčas ir seilėjimasis tapo dabartinės krikščionybės dominuojančiomis savybėmis.

Pranašas Eliziejus druskos pagalba išgydė vandenį, kad nebebūtų nuodijami žmonės ir augalai. Atminti tam įvykiui ir aktualizuoti, senasis vandens egzorcizavimo ritualas turi druskos įbėrimo į šventinamą vandenį apeigą.

Druska ne tik stabdo gedimą, tačiau ir dezinfekuoja. Patekusi ant žaizdos sukelia nemalonius pojūčius, degina ir peršti. Tai dar labiau sustiprina jos simboliką, nurodant, jog krikščionių gyvenimas ir būvimas yra tikra dezinfekcija puolusiam pasauliui, dažnai priimamas skaudžiai ir agresyviai, nes tyras ir dievotas pavyzdys aitrina sergančias sąžines. Panašiai demonai negalėjo pakęsti Jėzaus artumo, prašydami jų nekankinti. Reikia suprasti, jog tai ne Jėzus juos kankino, bet su tiesa ir šventumu susidūrusios jų subjaurotos sąžinės negalėjo pakęsti tos rėžiančios akivaizdybės.

Jėzus perspėjo savo mokinius, kad netaptų išsidvokusia druska, kurią išmeta ant kelio. Išmestos ant kelio ir trypiamos druskos paveikslas mus nukelia į semitų pasaulio kasdienybę, kur visos šiukšlės buvo metamos į gatvę. Duonos kepimo pečiuose naudoti druskos blokeliai ilgainiui nuo karščio prarasdavo savo savybes, todėl buvo metami laukan kaip nebetinkami nei ugniai, nei kaip prieskonis, nei kaip konservuojanti medžiaga. Panašiai Kristaus mokslo nebesilaikantys, maldingumo dorybę praradę krikščionys tampa pasaulio šiukšlyno dalimi, mindžiojamo pagonių.

Kas yra maldos gyvenimas ir auklėjimas, evangelizavimas ir pastoracija? Tai savęs ir kitų pasūdymas Dievo žodžiu, sakramentų malone, maldingu gyvenimu, dorybingais papročiais, bendrai tariant, – Šventąja Dvasia. Tai ir kančios bei išbandymų klausimas, kuomet žmogus tampa apvalytas nuo iliuzijų, puikybės ir silpnumo. Nesugedimas ir negendamumas – toks ilgainiui turi tapti krikščionis, kuris įsitvirtina Dievo karalystės tikrovėje, nes viskas jame – kalba, elgesys, mąstymas ir jausmai – pasūdyti Dievo malonės. Neatsitiktinai senosiose krikšto apeigose krikštijamajam buvo duodama suvalgyti trupinėlis pašventintos druskos, kad būtų apvalytas jo kūnas ir siela, kad paragautų išganymo ir žemiškojo gyvenimo skonio.

Pirmųjų krikščionybės amžių autorius Jokūbas iš Sorugos Kristų vadino druska, kuri nužengė iš Dangaus ir duoda gyvenimo šviežumą bei skonį.

Dieviškieji. IV eil.sekmadienis

Šio sekmadienio evangelijos skaitiniu perteikiami Jėzaus devyni palaiminimai. Rašoma, jog juos jis paskelbė nuo kalno tarsi naujasis Mozė, atsisėdęs kaip karalius, mokytojas ir viešpats. Jėzus juos paskelbė atvėręs lūpas, mokydamas ir tardamas.

Lietuviškame vertime kažkodėl suredukuotas tas „atvėręs lūpas, mokydamas ir tardamas“. Nors tai atrodo kaip “sviestuotas sviestas”, tačiau tikrai nėra tuščiai išvardintas, kadangi Jėzus atliko tuos tris veiksmus, norėdamas parodyti, jog jis moko ne tik kalbėdamas, bet ir nekalbėdamas. Atverdamas lūpas jis pūs vėliau į apaštalus Šventąją Dvasią. Bet ir kiekvieną kartą atverdamas lūpas, mokydamas ir kalbėdamas Jėzus siuntė Dvasią į visus, kurie jo klausėsi.

Įlipimas į kalną yra nuoroda į tai, kas atsitiko Mozės laikais. Sinajaus kalne Mozė bendravo su Dievu, iš ten atnešė pirmąjį Dievo teisyną – jo dešimt įsakymų. Ne kartą girdėjau teigiant, jog tos taisyklės – nieko nuostabaus, savaime suprantami dalykai. Mozės laikais tai nebuvo savaime suprantama, kadangi jų nežinojimas ir nesilaikymas buvo norma. Žengdamas į kalną ir atnešdamas dekalogą Mozė pakilo mastymu ir gyvenimu aukščiau pagonybės tamsos ir primityvumo, į aukštesnį elgesio standartą pakeldamas žmoniją. Dekalogas pataisė sugedusią žmogaus sąžinę, teisingumo suvokimą, nes žmonija buvo tokiame nuopuolyje, jog ir elementarybės nebuvo užlaikomos. Tai pastebėti galima ir šiomis dienomis, kai pamaži ima įsigalėti ir nekalto žmogaus žudymas, ir vagystės, ir paleistuvavimas ir t.t.

Pakildamas į kalną ir paskelbdamas devynis palaiminimus Jėzus pakelia savo mokinius į naują lygmenį, į dar aukštesnį standartą. Nuo to karto Mozės dekalogas yra minimumas, kurio krikščioniui nebepakankama, nes jam nurodyta nauja norma ir maksimumas, kuris daro žmogų Dievo karalystės dalyviu ir paveldėtoju.

Kaip skaitome tą naują teisyną? Pridėjus meilės įstatymą prie šių, gaunasi naujasis dekalogas, kuriuo vadovaujasi Kristaus mokiniai.

1. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.

2. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.

3. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

4. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.

5. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

6. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

7. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.

8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.

9. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus.

Graikiškame tekste vartojamas žodis „makarioi“ į lietuvių kalbą išverstas kaip „palaiminti“. Būtent „makarios“ senojoje graikų kalboje vartotas kalbant tik apie Dievą, todėl tai yra naujiena, jog dieviški yra tie, kurie laikosi Jėzaus palaiminimų. „Makaria“ vadinama M.Marija, kurią palaiminta vadins visos kartos.

Palaiminimai liudija pagridindinę vertybę, kuri veda žmogų į išganymą – tikėjimą. Taip reikia viską ir interpretuoti. Palaiminti vargdienio dvasios yra tie, kurie nėra pasisotinę savimi ir turtais, nes jiems reikia Dievo ir kitų žmonių. Palaiminti liūdintys yra tie, kurie tikėjimo dvasioje priima tiesą apie pasaulio ir asmeninį nuopuolį, kurie liūdi dėl blogio, nuodėmės ir melo ilgėdamiesi išganymo. Palaiminti persekiojami dėl teisingumo ir dėl tikėjimo Jėzumi, nes jie yra išganymo kelyje, iš kurio velnias ir jo tarnai nori išstumti.

Palaiminti gailestingieji, taikdariai, tyraširdžiai – tai tie, kurie suprato Jėzaus mokymo prasmę, išliko kartu su juo toje pačioje pusėje, nepasidavę abejingumui, neapykantai ir egoizmui. Šiomis vertybėmis jie yra nepalyginamai aukščiau pasaulio tikrovės, kurioje siaučia konfliktai ir aistros.

Nors palaiminimai liudija išbandymus ir kančias Jėzaus mokiniams, tačiau pasibaigia Jėzaus raginimu džiūgauti. Tai tylus džiaugsmas kančioje ir išbandymuose, jog išvėrusiam tikėjime laukia atlygis Danguje.

Dievo įsakymų, Kristaus palaiminimų dėka krikščionybė yra aukštesnio ir tobulesnio mąstymo bei gyvenimo būdo pasireiškimas, nes perteikia Dievo ir šventųjų egzistenciją meilėje ir tiesoje. Tai visiškai kitokia tikrovė, neturinti nieko bendro su velnio įvesta nuopolio egzistencija, kurioje garbinama jėga, savivalė ir egoizmas. Dėl šios priežasties krikščionys turi jausti pasididžiavimą, jog priklauso aukštesnei civilizacijai, ištrūkę iš džiunglių įstatymo tikrovės.

Tačiau tai nėra savaime suprantami dalykai, nes nykstant tikėjimui ir krikščionių gretoms, sunyks ir jų kurtoji visuomenė bei tvarka. Normaliai visuomenei palaikyti reikia krikščionių, reikia tų, kurie laikosi Dievo ir Kristaus įsakymų. Antraip vis didesnė velniava darysis…

Tikiu Dievu ir sąžine. III eil.sekmadienis

Nepamenu, kur skaičiau pasakojimą apie vieną ūkininką, kuris nežmoniškai engė savo samdinius. Kai kas nors jį priekaištaujančiai klausdavo, ar jis nebijo Dievo, ar dar turi nors kiek sąžinės, atsakydavo: „Nei Dievu, nei sąžine netikiu!“. Tai buvo jo gyvenimo devizas  ir pasiteisinimas.

Vieną dieną jį rado nužudytą ir apvogtą: plėšikai išsinešė visus jo pinigus. Nusikaltėlių paieškos buvo nesėkmingos, galiausiai nutrauktos, bet visų nuostabai, nusikaltėliai prisistatė patys. Tai buvo nužudyto ūkininko samdiniai. Kai buvo paklausti, kodėl jie nužudė šeimininką, atsakę, jog jiems trūko kantrybė dėl patiriamų skriaudų, todėl jį nugalabijo. Jo pinigus pasiėmė kaip kompensaciją. Vieną akimirką jie patikėjo savo skriaudiko žodžiais, jog Dievo ir sąžinės nėra, todėl tą devizą pritaikė jo paties atžvilgiu.  Tačiau vėliau su šiuo devizu gyventi buvo nebeįmanoma, jie nerado sau vietos ir ramybės, todėl prisipažino.

Minėtų galvažudžių atsivertimas į Dievą ir sąžinę leidžia suprasti ir šio sekmadienio evangelijos skaitinį, kuriame skelbiama Jono Krikštytojo ir Jėzaus patvirtinta gyvenimo būtinybė: atsiversti ir tikėti į Dievą bei sąžinę.

Bažnyčia vykdo labai plačią veiklą, todėl kartais sunku suprasti, kokia yra pagrindinė jos užduotis. Iš tikrųjų, nei kova už taiką ir teisingumą, nei alkstančiųjų ar vargšų gelbėjimas, nei ekumenizmas ar tarpreliginis dialogas, net nei maldos ar kongresai, nei žmonių linksminimas ar guodimas. Žinoma, visa tai yra daroma, tačiau tai nėra pagrindinis krikščionybės tikslas. Vienui vienintelė užduotis yra ši – kviesti ir padėti atsiversti, gelbėti sielas.

Atsivertimas į Dievą ir sąžinę yra esminis visų minėtų problemų sprendimas. Tai priežasties sprendimas iš pagrindų, o ne vien rūpestis padariniais. Atsivertimas išsprendžia ir ekumenizmo problemą, ir socialinio neteisingumo, ir vargo bei kitus sunkumus, kuriuos sukuria asmeninė ar visuomeninė nuodėmė.

Žmogaus išganymas priklauso nuo jo atsivertimo, kai jis ima suvokti savo atsakomybę ir sąryšį su Dievu, žmonėmis, pasauliu ir savimi pačiu. Atsivertimas čia reiškia savo mąstymo, jausmų ir elgesio pakeitimą, kai iš egoizmo ir savitiksliškumo žmogus pereina į gyvenimo pagal meilės ir tiesos vertybes su Dievu ir žmonėmis matmenį.