Ar aukotis Dievui ir Tėvynei?

Prieš metus internete pasirodė (tik dabar pastebėjau) toks pranešimas: „Lietuviai dėl tėvynės ir tikėjimo galvos nedės. Lengvai šokiruojanti Sprinter apklausa, kuri bandė nustatyti, už ką  lietuviai aukotų savo gyvenimą. Taigi 42,8 % įsitikinę, kad gyvenimo neaukotų jokiomis aplinkybėmis, 26,2 % mirtų už vaikus, 7,3% – už partnerį, 6,9% – už tėvus, 5,2% – už seserį ar brolį, 2,6% – už draugą. Niekas iš apklaustųjų nesiaukotų dėl tėvynės arba tikėjimo“.

Mano galva, tai labai tendencingas ir ciniškas teiginys. Kur tas „Sprinteris“ darė tyrimus? Gal tarp žmogžudzių kalėjime, kurie ne savo, bet kitų gyvybes atėme? Gal klausinejo tokių kaip Bružaite, kuri savo vaikus pasmaugė ir į upelį įmetė?

Derėjo tos agentūros tyrėjams nuvykti į kariuomenę ir įsitikinti, kad yra tūkstančiai pasiruošusių pasiaukojimui . Arba aplankyti mons.Svarinską, Sadūnaitę, kurie už tikėjimą ir Tėvynę sėdėjo lageriuose. Reikėjo pašnekinti tokius kaip kad kun. Alfonsas Bulotas, kuris lageriuose nesedėjo, tačiau pats save aukojo ir kitų buvo aukojamas. Tokių yra ne vienas. Kodėl jie nepašnekino pokario partizanų vaikų? Galėjo nuvykti į parapijas, užklausti katalikus, normalių šeimų tėvus, kurie kasdien aukojasi Dievui ir artimui.

Suprantu, daug kas yra pasibaisėjęs Lietuvos valstybės tikrove, bet nereikia maišyti Tėvynės ir civilinės valdžios, kurią savo rankose vis dar laiko buvusi sovietinė nomenklatūra ir slaptieji bendradarbiai, skandinantys šią šalį. Deja, respublika ir tauta jau yra dvi skirtingos tikrovės. Gal net galima būtų teigti, jog respublika siekia pilnai „okupuoti“ lietuvių tautą, jos žemę, sąvastį, žmones…

Emigracija parodo, jog žmonės pasitraukia iš nevilties, bet kai kurie ir emigracijoje reiškiasi kaip SSSR ir iš jos išsirutuliojusios respublikos produktas: be patriotinių ir dvasinių vertybių, kaip pilki nachliebnikai, su menka savigarba ir paviršutiniški.

Net ir persekiojimų atveju Jėzus ragino bėgti į kitą miestą. Žinoma, yra aplinkybių, kada negalima bėgti, privalai likti. Gyvenimo kasdienybė pagrįsta ne radikaliu gyvybės paaukojimu, bet kasdieniu aukojimusi mažuose dalykuose dėl savo artimųjų ir krikščionių bendruomenės. Antai išeivijoje gyvenantys lietuviai dar serga už Lietuvą ir tautiečius, organizuoja labdaros renginius ir kitokiais būdais surinktas lėšas siunčia į Lietuvą seneliams prieglaudose ir sergantiems vaikams padėti. Ne tik. Jie padeda savo artimiesiems, pumpuoja milijardus į išsigimstančią respubliką, kuri juos nuvylė. Visgi žmogiškumo, tikėjimo ir patriotizmo genas dar nėra sunaikintas.

Nesiaukoti ir juoktis iš besiaukojančiųjų yra ne tik bedieviška, bet ir šiaip žema. Patogu tokiam lengvabūdžiui blaškytis gerovės laikais, bet vargas jo paliktiems vaikams, įskaudintam sutuoktiniui, apleistoms parapijoms. Iki laiko. Ateis diena, kai jis pats ims ieškoti, kas galėtų pasiaukoti ir padėti ligoje, senatvėje, nelaimėje. Ir neras, nes nesiaukojęs gyvenime dėl kitų, galės skaityti Sprinter tyrimus apie tai, kad niekas nenori aukotis dėl jo.

Tokio pobūdžio apklausa, kurią paskelbė „Sprinter“, yra neobjektyvi, piktavališka, visiškai beprasmiška. Potekstė aiški: kam aukotis dėl Tėvynės ir Dievo, verčiau aukokitės aukso veršiui ir bankams, kurie jį gano, gyvenkit dėl savęs, o paskui iš beprasmybės ir  vienatvės pasidarykit sau galą…