Atvelykis. Dievo gailestingumo sekmadienis

Šv.Faustina, Dievo gailestingumo apaštalė, yra sakiusi, jog gailestingumas yra prakilniausioji Dievo savybė. Kasdienio gyvenimo pavyzdžiai ir šv.Rašte perteikiamos istorijos bei mokymas liudija, jog Dievas yra labiau gailestingas nei teisingas, todėl mes turime šansą.

Mums apsireiškęs Dievas vadinamas Viešpačiu Dievu. Kartais klausiama, kodėl šie vardai gretinami. Ten, kur Biblijoje vartojamas vardas Dievas, ten jis veikia kaip teisingas Kūrėjas ir Teisėjas. Ten, kur vadinamas Viešpačiu, ten jis pristatomas kaip gailestingas Tėvas. Gailestingumo Viešpaties vardas minimas kelis kartus dažniau nei teisėjo Dievo.

Visgi tarp teisingumo ir gailestingumo yra pusiausvyra. Gailestingumas nepaneigia teisingumo, tačiau yra tarsi palengvintas kelias link išganymo ir nuteisinimo, link teisingumo įsiviešpatavimo.

Dabar Dievo gailestingumas labiausiai pasireiškia per Krikšto ir Išpažinties sakramentą. Kyla pagunda nuvertinti šiuos malonės šaltinius: arba jų visiškai nepraktikuoti, arba lengvabūdiškai. Ypač išpažinties traktavimas tarsi tualetiniu popieriumi, kai labai lengvai  daromos nuodėmės, be tikro gailesčio ir rimto pasiryžimo taisytis priimant šį sakramentą. Juk nuodėmės nuplaunamos Jėzaus krauju, už jas jis atkenčia ant kryžiaus, todėl nuodėmių atleidimas yra lengvas nusidėjėliui, tačiau labai skausmingas Jėzui.

Pagal teisingumą žmogus turėtų gauti tik tiek dienų laimės Danguje, kiek dienų buvo šventas, geras ir vykdė Dievo valią. Kadangi jis daugiau nusideda negu ką gero padaro, todėl klaidos nusveria nuopelnus ir nelieka jokio pagrindo išganymui. Susitikus žmogaus atgailai ir Dievo gailestingumui jam duodama visa laiminga amžinybė.

Dievas ieško  menkiausio preteksto žmogaus pasigailėti ir suteikti jam galimybę nors kažkiek atsiteisti. Antai žmogus turi gailestingą širdį vargstantiems, ypatingą domėjimąsi teologija, malda ar kitu kokiu geru dalyku. Dievas skatina jame tą gėrį, kuris prie jo gailestingumo veda. Jis viską daro, ne kad pasmerktų, bet kad pasiagailėtų.