Atsimainymas ant Taboro kalno. II Gavėnios sekmadienis

Paskutinė Jėzaus kelionė į Jeruzalę, kur jis bus išduotas ir pasmerktas. Pakeliui įvyksta nuostabus reginys: užsivedęs į kalną apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną Jėzus leidžia jiems pamatyti savo dievystę, prisikėlimo pažado kontūrus. Maža to, įsikūnijusio Dievo Sūnaus šlovę pamatyti pakviečiami Mozė ir Elijas.

Kodėl Jėzus pasiėmė tik tuos tris apaštalus? Praėjo trys metai keliaujant kartu, Jėzus visus apaštalus pažino, juos ugdė, jų tikėjimą išbandė. Labiausiai pasiruošę ir verti pasirodė tie trys.

Į klausimą, kuo žmonės Jėzų laiko, Petras atsakęs, jog Mesiju, gyvojo Dievo Sūnumi. Į klausimą, ar gali apaštalai gerti tą pačią kančios taurę, kurią gers Jėzus, Jokūbas patikino galįs gerti. Kaip žinome, jis išpranašavo savo ateitį, nes buvo pirmasis kankinys apaštalų tarpe. Jonas buvo jauniausias apaštalas, tačiau pasižymėjo tylumu ir mąslumu, ko gero labiausiai pažinojo Jėzaus asmenį ir buvo jam artimiausias iš jų visų.

Į atsimainymo įvykį pašaukiami trijų Dievo tarnų kategorijos iš trijų tikrovių. Mozė yra įstatymo atstovas, Elijas – pranašų atstovas, trys apaštalai – atsirandančios Bažnyčios atstovai. Mozė atstovauja teisiųjų sielas, kurios iki Kristaus prisikėlimo buvojo pragaruose. Elijas – esančius Danguje, kadangi savo žemišką misiją jis pabaigė paimtas ugnies vežimo į Dangų. Apaštalai atstovauja žemės gyventojus.

Šv.Rašte skaitome, jog Mozė troško pamatyti Dievą, tačiau kiekvieną kartą, kai Viešpats jį aplankydavo, privalėjo prisidengti savo veidą, nes niekas negalėjo žvelgti į Galybių Viešpatį ir išlikti gyvas. Panašiai Elijas buvo pastatytas į plyšį uoloje ir matė Viešpatį praeinantį, jo siluetą iš nugaros.

Taboro kalne Mozė ir Elijas pamatė įsikūnijusio Dievo Sūnaus veidą ir liko gyvi, apsidžiaugė sulaukę dienos, kurią skelbė ir kurios troško. Apaštalams suteikiama galimybė įsitikinti,  jog jų tikėjimas ir nuojauta nebuvo tušti. Kad tikėjimas nesusvyruotų pamačius savanoriškos Jėzaus kančios ir mirties pavidalus, atskleidžiama jiems prisikėlimo ir Dangaus perspektyva: per kančią einama į prisikėlimą.

Dangaus laimės sužavėtas apaštalas Petras pasiūlė Jėzui pastatyti palapines, t.y. pasilikti. Bet misija dar nebuvo įvykdyta, tikslas nepasiektas, todėl Jėzus leidžiasi žemyn, o čia randa erzelį, silpnus apaštalus, kurie nieko negalėjo padėti tėvui, atvedusiam demonų apsėstą sūnų. Didelis kontrastas tą pačią dieną: Dangus ir apsėsta žemė. Kita vertus, čia pasirodo dviejų jaunuolių pavyzdžiai: vienas yra arti Dievo ir regi Dangų, kitas – toli nuo Dievo ir apsėstas.

Esame linkę statytis palapines, siekti ramaus, be rūpesčių gyvenimo, dangaus žemėje, bet užmirštame, jog misija dar nepabaigta, jog mes turime sekti Jėzų paėmę savo kryžius, kad Dangus yra pažadėtas, dar ateityje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.