Ateina laikas, kai laiko nebebus. Naujų Metų orgija

Naujųjų šventimas savo prasme yra susimąstymas apie laiką, iškelia skausmingą gyvenimo prasmės klausimą: ateina laikas, kai laiko nebebus, ką daryti su likusiu laiku? Laiko išties mažėja, todėl džiūgauti nėra ko: senstame, galimybės traukiasi, pasak tautosakos, „Grabinskas su Lopetinsku“ pasibels į duris.

Šia prasme laiko vertė yra neįkainojama. Nors amerikonai ir mano, kad laikas yra pinigai, krikščionys mano kitaip: laiko prasmė – kad bloga keistųsi į gera, kūniškumas į dvasingumą, laikinumas į amžinybę. Šia prasme, laikas padeda pasiruošti ir prisiliesti prie amžinybės, nes kaip yra dabar, gali tapti visada. Tai baugina, nes blogo žmogaus „dabar“ taps amžinu „visada“.

Laiko, jaunystės ir galimybių švaistymo pavyzdžių apstu visur. Naujųjų šventimo būdas mūsų šalyje liudija, jog laiką sutinkame su dvasine tuštuma. Tai pati girčiausia, nesamoningiausia ir šėlsmingiausia para metuose, lydima ugninio vandens sukelto gaisro danguje, butuose, sielose, kai gesinant jį degtine, dar labiau jis įsiplieskia.

Naujieji daug kam yra laiptai į pragarą, kai protas ir jausmai tampa pritemdyti ir atskirti vienas nuo kito, kai visu gražumu pasirodo „in vino veritas“ tikrovė: suaugusieji ima elgtis kaip komunistinės bandos beždžionės, kaip nesubrendę vaikai, o vaikai puola išbandyti „suaugusiųjų“ gyvenimo ir debilizmo progreso. Perafrazuojant tautiečių giesmę apie didvyrius (šiuo atveju – gėrimo čempionams), kam nusvyro galva nuo degtinės, tam ne dangaus angelai vaininką iš deimantų pina, bet slaugės šaltus kompresus arba policininkai antrankius deda.

Bet visgi derėtų Naujųjų orgijai praėjus padėkoti šv. Bonifacui Romiečiui, III a. kankiniui, alkoholikų, jiems prijaučiančių bei atsivertėlių globėjui, kad išmeldė šiltą Naujųjų naktį, ir kad gatvėje nesušalo degtinės pakirsti naujametinio budėjimo dalyviai. Derėtų jo užtarimo paprašyti, kad pritaikius medikamentų, maldos ir darbo terapiją išeitume iš pirmojo pragaro rato, ir galėtume suprasti „veritas de vino“ klausimą bei laiko vertę.

Reikia vėl atsigręžti į šviesą, į viltį, į šv.Raštą, sakramentus, maldą, į kunigus, kai kam ir į objektyvius narkologus ar psichiatrus, ir su Dievu stebuklingojo žodžio „atsiprašau“ pagalba grįžti į praeitį, į išeities tašką, kai buvo padaryta klaida, kad būtų ištaisyta ta akimirka, tuo pačiu dabartis bei amžinybė, ir būtų galima bloga keisti į gera.