Ar geriau gauti rykštės nuo mylinčio tėvo, ar lazdų nuo nemylinčio policininko?

Nesenai popiežius Pranciškus pasidžiaugė vieno tėvo pasidalintu būdu, kaip auklėti vaikus: jis pliaukšteli neklusniam vaikui, tačiau nemuša per veidą, kad jo nepažemintų. Vatikano spaudos atstovas puolė aiškinti, jog popiežius mintyje turėjo ne smurtą, bet pastangą aktyviai rūpintis savo vaikų ugdymu.

Popiežiaus  pritarimo fizinėms bausmėms išsigando Norvegijos vaikų tarnybos ir kreipėsi į Oslo katalikų vyskupą, kad tasai paaiškintų, ar šioje šalyje katalikų dvasininkai ketina propaguoti šį nusikalstamą Norvegijoje auklėjimo būdą, kuriam palankus yra popiežius. Vyskupas Bernt Eidsvig patikino, kad asmeniškai nepritaria tokiam auklėjimo būdui, ir kad nerekomenduos kunigams jo propaguoti. Taigi, dėl esamų aplinkybių vyskupas buvo priverstas atsiriboti nuo popiežiaus požiūrio, juolab, kad tai nėra dogma, bet asmeninis  požiūris.

Bet klausimas išlieka opus: ar fizinės bausmės nesutvardomų ir neklusnių vaikų atžvilgiu yra leistinas dalykas? Akivaizdu, kad mes vaikystėje mokomės ne tik tautinės, tačiau ir emocinės kalbos. Jei tėvai tarpusavyje ir su vaikais kalba nerėkdami ir nesimušdami, subtiliai ir pagarbiai, panašiai ir vaikai išmoksta paklusti ir taisytis ne tiek iš smurto baimės, kiek bijodami įskaudinti mylimus tėvus. Su vaikais reikia kalbėti ta kalba, kurią jie supranta, pirmiausia pavyzdžio ir protinimo būdu, bet jei jie elgiasi kai žvėreliai, tuomet universalia ir pamatine gamtoje – grasinimo ir skausmo kalba.

Kaip rodo patirtis, mylinčių tėvų radikalus pasipriešinimas užkerta kelia vaikų degradavimui ateityje. Ameniškai esu girdėjęs suaugusių vyrų pasakojimus, jog šiandien jie bučiuotų mylinčio tėvo ar motinos ranką, kuri sustabadė nuo nusikaltimo ir netinkamo gyvenimo. Vienas garsus verslininkas pasakojęs, jog vienintelį kartą gyvenime nuo tėvo gavęs diržo jautėsi esąs laimingas: suprato, jog tai teisinga, jog per tai pasireiškė gryna meilė, jei ne tas laiku įvykęs sustabdymas, nežinia kaip viskas būtų susikotę. Tai ne pirmas sutiktas gyvenimo paradoksas, jog meilė žvelgia ir tiesos akimis, gali pasireikšti ir stuktelėjimu. Šv.Jonas Paulius II sakęs, jog meilė turi būti reikli, ir jo įžvalgą kur kas seniau buvo išsakyta tautosakos išminties: mylėk vaikus kaip dūšią, bet krėsk kaip grūšią.

Čia derėtų papildyti garsaus XX a. pradžios pamokslininko, pirmojo lietuvio kapucino t.Kazimiero pamokslo įžvalga, kurią, būdama maža mergaitė, išgirdo ir man papasakojo viena jau a.a. moteris, jog fizinė bausmė turi būti ne kasdienė, bet kraštutinė priemonė, ir kad vaikų negalima mušti ne tik per veidą, bet nei delnu, nei diržu, nei pagaliu per sėmenis  ar kuprą, kad nesutrenktų vidaus organų ir vaikas nepradėtų šlapintis naktį. Geriausia, pasak to pamokslininko, priemonė – rykštelė. Nei sutrenkimų, nei žalos, šmaikšti, gerai limpa ir pamoką duoda. Ir užtenka, kad kabo virš pečiaus.

Parašyta daugybė knygų apie tai, kodėl žydų tautoje tiek daug talentingų žmonių. Jie pasitelkia ugdmąjį spaudimą vaikų atžvilgiu, kuris padeda mobilizuoti dėmėsį, atmintį ir jėgas. Arba, antai vienas klebonas pasakojo, jog tarybiniais laikais į kaimo, kur jis dirbo, mokyklą atvažiavo nauja lietuvių kalbos mokytoja, kuri per tris mėnesius pilnai išgyvendino čia išplitusią disleksijos problemą: už padarytą klaidą mokinys gaudavo liniuote per delną. Panašiai ir didžiosios ekonominės krizės metu, kai JAV miestuose XX a. pradžioje siautė skurdas ir badas, buvo atrasti esminiai sprendimai, kuriais sėkmingais naudojamės ir dabar. Pasirodo, gyvenimo iššūkiai ir reikalaivimai mobilizuoja žmones, o auklėjimas šeimose yra gyvenimo iššūkių repeticijos, iš kurių vaikai išeina stiprūs ir pasiruošę gyvenimui.

Beje, derėtų pasidomėti, kodėl bestresinės pedagogikos šalyse tiek daug nemokančio gyvenime tvarkytis, depresija sergančių, narkotikus vartojančio ir besižudančio jaunimo? Šie duomenys yra kruopščiai slepiami. Rytų europiečiai palyginti su jais yra geležiniai žmonės, ir jei ne jie, dažna Vakarų šalis griūtų kaip kortų namelis, nes nebūtų kam imtis sunkių, atsakingų, ištvermės ir didelių jėgų reikalaujančių darbų, nebūtų kam tvarko sujauktų lepunėlių butų, nes dabartinės pedagogikos išaugintos bestuburės amebos tesugeba rodyti kaprizus, reikalauti teisių ir verkšlenti.