Apokalipsė prancūziškai. XXXIII pabaigos sekmadienis.

Artėjant bažnytinių metų pabaigai ir Adventui, kuomet kaip kasmet grįžtame prie apokaliptinių temų, matome, jog Europoje tvyro apokaliptinės nuotaikos ir darosi dalykai, kurių nepavadinsi normalia gyvenimo tėkme, tačiau akivaizdžia grėsme ir žemynui, ir tautoms, ir valstybėms, ir civilizacijai.

Didesnės grėsmės tikėjimui, kuris iki šiol buvo sovietiniais laikais ir dabar liberaliuose bei puolusiuose Vakaruose, tikrai nebus, nes kas eina ištikimai Dievo parodytu keliu, tas nei pagundų, nei kankinimų nepabūgsta. Atvykstantys islamo išpažinėjų būriai krikščionybės labiau nesunaikins, kaip kad ją naikino socialistų ir liberalų vyriausybės, žiniasklaida ir materialinės gerovės sugadinti žmonės.

Šv.Rašto skaitiniuose randame aprašytą dabartinę padėtį. Mano galva, gyvename Laodikėjos Bažnyčios laikais, kurios išsamų apibūdinimą randame šv.Jono Apokalipsės knygoje: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju,“ ­ o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum“ (Apr 3).

Štai raktiniai žodžiai, nusakantys gerovės šalių padėtį:
1. „Nei šaltas, nei karštas“ – indiferentiškumas, abejingumas visoms vertybėms, tikėjimui, bendriems reikalams;
2. „Aš esu turtingas ir nieko nestokoju“ – gerovės visuomenės, kurių pragyvenimo lygis ir kokybė prilygsta ar net pranoksta ankstyvųjų viduramžių grafų ir karalių lygiui: šiltas vanduo, namai, maistas, rūbai, sveikatos apsauga, pramogos ir t.t. Užtenka užeiti į elementariausią istorijos muziejų, kad įsitikintum, kaip buvo tada ir yra dabar;
3. „Kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda“ – pornografinės sąmonės apvaldytos visuomenės, kur to net nebeslepiama, tačiau viešai didžiuojamasi ir propaguojama, išjuokiant šeimos vertybes ir prigimtinę moralę;
4. „Esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ – tokia yra dvasinė, moralinė ir kultūrinė Vakarų padėtis;
5. „Aš išspjausiu tave iš savo burnos“ – visomis Dangaus keršto šaukiančiomis ir mirtinomis nuodėmėmis besimėgaujančiai pokrikščioniškai visuomenei skamba Dievo atstūmimo nuo savęs ištarmė.

Šv. Apaštalas Paulius laiške Tesalonikų krikščionims rašo: „Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs“.

Šio perspėjimo patirtį, žinoma, ne visuotinės apokalipsės, tačiau lokalinės mastu, ką tik išgyveno Paryžiaus gyventojai: penktadienio pavakarę daug kas buvo išėjęs savo papratimu papramogauti, nuodėmiauti, kai netikėtai prapliupo panieka degančiųjų automatai ir pasipylė sprogmenų skeveldros, į Dievo teismą išsiuntusios daugiau kaip šimtą teisę į laisvą ir neatsakingą gyvenimą puoselėjusių asmenų. Krikščionišku supratimu, ar ir kiek iš jų pasieks Dangų? – neverta nė klausti…

Visi šoko apimti, baigėsi saugūs savaitgaliai, visuomenė turės pamažu įsisąmoninti, jog nebebus taip, kaip buvo, gyvenimo stilius keisis. Kur dėsis visos feministės, besididžiuojančios seksualinės mažumos ir visokio plauko laisvūnai, kai sunaikinę savo krikščionišką terpę, nebebus toleruojami agresyvių atėjūnų? O jų plūsta šimtais tūkstančių ir galo nematyti. Švedijoje tai pirmiausia pajautė vietinės moterys: išprievartavimų 2013 buvo virš 1000, 2014 – jau 6000, šiais metais – nenustebintų ir 20 000.

Laukinių tautų, išpažįstančių agresyvią ir beatodairišką religiją imigracija pradėjo Europos apokalipsę. Bet sąlygos jai kuriamos ne kažkur, bet toje pačioje Europoje. Buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Leszek Miller prie Prancūzijos ambasados padėjęs vainiką ir išreiškęs užuojautą žuvusiųjų šeimoms pasakė: „Angelė Merkelienė yra didžiausia Europos kenkėja. Savo neapgalvota politikos kryptimi Vokietijos kanclerė užtraukė pavojų visai Europai. Niekas neklausė ES šalių vyriausybių ir visuomenių, ar pageidauja masinio imigrantų antplūdžio, padarė klaidą ir primetė ją visiems nelegaliai“. Kažkada Adolfas Hitleris  sukėlė siaubingą katastrofą Vokietijoje ir pasaulyje, dabar tai padarė Merkelienė. Jos pavardė tapo keiksmažodžiu ne tik Vokietijos piliečiams, tačiau ir europiečiams ilgiems šimtmečiams.

Ką dabar daryti? Šv.Paulius pataria, jei dar kas jo paklausys: „Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs! Mat kas miega, miega naktį, ir kas pasigeria, pasigeria naktį. O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“.

Raktiniai žodžiai, nusakantys tai, ko reikia ir ko neturime ne tik amžinybės prasme, tačiau ir laikino gyvenimo krikščioniškos civilizacijos aplinkoje prasme:

1. Krikščioniškoji Europos civilizacija atėjo ne kaip tamsa, bet kaip šviesa, todėl reikia jos laikytis;
2. Būkime blaivūs ir atsakingi sprendimuose, kurie atneša ilgalaikes pasekmes;
3. Užtenka miego, migdymo, migdomųjų ir pasyvumo, kurį duoda prieš savo visuomenes veikiančios vyriausybės ir žiniasklaida, kai reikia ryžtingai veikti šalies ir Europos apgynimo vardan;
4. Būtina apsišarvuoti tikėjimu ir meile (ne ta naiviąja, kurios priedangoje vykdomas Europos naikinimas);
5. Išganymo viltis tiems, kuriems nesvarbu kaip mirs už Jėzų, nes vis tiek eis pas Dievą, bet kurie jaučia atsakomybę, jog praradusi tikėjimą, Europos visuomenė nebeturės nei žemiškos vilties, nei dangiškos.

tolerancija.apatija

“Tolerancija ir apatija yra paskutinės mirštančios visuomenės vertybės” (Aristotelis)