Baigiantis bažnytiniams metams ir artėjant Adventui liturgijoje pradedami skaityti apokaliptiniai šventraščio skaitiniai apie paskutiniuosius įvykius, kurie ištiks žmoniją prieš Kristaus antrąjį atėjimą. Šių metų apokaliptinius svarstymus naujai nušvietė šv. Faustinos Kovalskos dienoraštis.

Lapkričio 11-ąją Lenkija švenčia savo nepriklausomybės paskelbimo 98-ąsias metines, todėl šia proga verta susimąstyti apie šv. Faustinos teiginį, jog „iš Lenkijos kils kibirkštis, kuri paruoš pasaulį Kristaus galutiniam atėjimui” (Dienoraštis. 1732). Ar šventoji turėjo mintyje Dievo Gailestingumo žinią, ar kažką kita, sunku yra tiksliai įvardinti. Paskutinius šimtmečius Lenkija metė ne vieną kibirkštį, iš kurių išaugo liepsnos.Omenyje turiu ir šv. Jono Pauliaus II pontifikatą bei pirmąjį komunizmo sužlugdymo atvejį ir pavyzdį Rytų Europoje. Ši šalis dabar kibirkščiuoja bendraudama su Europos Sąjungos kairiųjų apvaldytomis institucijomis dėl vertybinių dalykų.

Daugiau nei akivaizdu, kad ES institucijas ir atskiras jos šalis vis labiau užvaldo neomarksistai, kuriems būdinga savybė – tai praeities, tikrovės bei prigimties neigimas. Jie nenori tapatintis su Europos ištakomis – krikščionybe; jie užsispyrusiai ir agresyviai  įgyvendino emigraciją iš Azijos ir Afrikos, nenorėdami pripažinti tragiškų šio poelgio padarinių; jie kaip išprotėję platina abortų darymo kultūrą, nepaisydami demografinės krizės; jie privalomai visiems bruka gender ideologiją kaip vienintelį teisingą požiūrį į žmogaus prigimtį. Kaip kadaise Rusijoje komunistai bandė pakeisti upių bėgimo kryptį, taip ES neomarksistai ėmė kėsintis į dalykus, kuriuos žmogus gauna kaip duotybę, kurie lemia jo teisingą prigimtinį funkcionavimą.

Savu metu mums buvo teigiama, jog ES yra ekonominė sąjunga, tačiau dabar mes matome,  jog čia yra kiaurai marksistinė sąjunga, brukanti savo vertybes per ekonominį šantažą. Pasaulio Bankas ar Valiutos Fondas verčiau linkėtų Afrikos šalių žmonėms mirti iš bado, tol nesuteikdama paramos, kol jos neįteisins gender ideologijos reikalavimų.  Aukščiausiu lygiu ES vadovai ėmė atvirai kalbėti, jog tautinės valstybės ir sienos tarp jų yra didžiausias blogis, kurį reikia kuo skubiau likviduoti. Galima tai pavadinti tautinės tapatybės naikinimu. Kartu per gender ideologiją yra naikinama ir lytinė tapatybė, dėl kurios griūna žmogaus gebėjimas sukurti normalią šeimą. Maža to, Ilarijos Klintonienės susirašinėjimų išviešinimas atskleidė ir iliustravo, kaip neomarksistai organizuoja antpuolius prieš katalikų tikėjimą, griauna jį iš vidaus, parūpindami ir finansuodami įvairaus plauko revoliucionierius, darančius įtaką mokymui, moralei ir liturgijai.

Su didžiausiu nerimu tenka stebėti, jog neomarksistai daro įtaką hierarchijos formavimo politikai, jog daugybė vyskupų ir kunigų dalyvauja katalikų tikėjimo ir jos tapatybės išplovimo darbe.  Tikintieji ir dvasininkai negali suprasti ir dabartinio popiežiaus kai kurių poelgių bei sprendimų. Paskutiniu metu Dėl Amoris laetitia teiginių ir konkrečių sprendimų išaiškinimo atviru laišku kreipėsi keturi kardinolai. O kur dar praeityje nuskambėję teiginiai ir atlikti poelgiai…

Žmogus praradęs tautinę, religinę ir lytinę tapatybę netenka orientyrų, juo lengva manipuliuoti, jis bus priklausomas nuo totalitarinės valstybės. Šią trejopą tapatybę praradęs asmuo netenka ir gilesnio tikrosios laisvės bei gyvenimo prasmės patyrimo, todėl neatsitiktinai kairieji stengiasi vis labiau uzurpuoti tautos, tėvų ir dvasinį autoritetą, pasitelkdama visą įmanomą klastą ir melą.

Lenkija jau atsikvošėjo: iš jos kilo tautiškumo, šeimos ir tikėjimo išsaugojimo kibirkštis. Toji kibirkštis tešoka ir į Lietuvą. Jei leisime neomarksistams sužlugdyti tikrąsias vertybes,  gali  sugrįšti Nojaus ir Gomoros laikai bei visuomenės, kai jau nebeliko jokios vilties, ir niekas nebepadėjo, tik vanduo ir ugnis.