Apie neturtą XVIII eil.sekmadienio evangelijos šviesoje

Šio sekmadienio evangelijoje pasakojama apie turtuolį, kurį Dievas vadina kvailiu, kadangi sulaukęs gero derlio jis neketino ieškoti gyvenimo prasmės, dėkoti Dievui, keistis į gerą, kažkam padėti, nesiruošė mirti, bet planvo statytis didesnius sandėlius ir save guodė, jog ilgiems metams turės gėrybių, kurios leis jam ilsėtis, puotauti ir vartoti. Dievas netrukus pareikalavo jo gyvybė ir teismo, ir jis buvo rastas skurdžiumi Dievo akivaizdoje.

Nesunku pastebėti, jog Jėzus Kristus asmeniškai pasirinko neturtą ir gan dažnai smerkė turtuolius, nematydamas didelių šansų jų sielų išgelbėjimui iš pragaro. Dar ir kitose Biblijos vietos rasime prakeikimo žodžius turtuoliams: „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar esate sotūs, nes kentėsite alkį“ (Mt 5). Mato ir Luko evangelijose randame pagyrimą neturtingiesiems ir alkstantiems, jiems žadama Dangaus Karalystė ir pasisotinimas“.

Kai tai girdi stiprūs, sėkmingi, turtingi vyrai, jie ima manyti, jog krikščionybė yra silpnųjų ir vargšų religija, ir tos religijos teiginiai skamba atgrasiai. Natūralu, jog nesinori tapatintis su silpnaisiais, tačiau krikščioniškas “silpnumas” yra kur kas stipresnis už materialinių turtų galią, kadangi remiasi dalijimusi ir solidarumu.

Kad suprastume, kur slypi Kristaus mokymo apie neturtą tikroji prasmė, reikia pažvelgti į ištakas. Dievas sukūrė žmogų kaip apdovanotąjį, ir visa, ką jis turi, yra gavęs kaip dovaną iš savo Kūrėjo. Tai, pasak šv.Ignaco Lojolos, yra esminis ir prigimtinis žmogaus neturto pagrindas. Užtenka pažvelgti į vaikų ir tėvų santykį, kad pastebėtume tą pačią taisyklę: vaikai gyvybę, meilę, rūpestį ir daiktus gauna iš tėvų kaip absoliučią dovaną, jie negalėjo be tėvų nei atsirasti, nei išgyventi, nei kažką turėti, jie yra visiški vargšai, todėl gan ilgą laiką vaikams yra viskas.

Panašiai Dievas pirmiesiems žmonėms Rojuje buvo viskas, jis buvo vienintelis jų turtas, kuris užpildė jų širdis ir gyvenimą. Ką apdovanotasis galėjo daryti, tai dėkoti Davėjui ir savo ruožtu dalintis su kitais. Tuo ir remiasi katalikiškoji religija, todėl jos pagrindinė ir aukščiausia malda – šv.Mišios – bei elgesio norma yra dovanojimo, dalijimosi ir dėkojimo pasireiškimas.

Biblijoje skaitome, jog žmonijos aušroje pasirodė šėtonas, iš pažiūros labai malonus ir draugiškas gyvenimo žinovas, klastingai pamokęs juos, kaip galima tapti „kaip Dievas“, lygiu Dievui ir nepriklausomu nuo jo. Šių „kursų“ rezultatas buvo tragiškas, nes žmogus atsiskyrė, neteko Dievo. Būdamas iš prigimties neturtingu, tačiau apdovanotas turtingai, kartu su Dovanotoju žmogus neteko ir esminių jo dovanų, tapo dar be to dvasiniu vargšu ir moraliniu skurdžiumi, kurio širdyje ir gyvenime atsivėrė baisi tuštuma ir nuobodulys.

Sunku visą laiką gyventi nuobodžiai, nejausti gyvenimo skonio ir prasmės, todėl kaip pabėgimo, kaip savęs apgavimo ir tuštumos užpildymo būdą žmogus išrado kultūrą: meną, pramogas, technolgijas, virtualybę ir t.t. Viena pažįstama inteligentų pora kadaise yra tai išreiškusi pasispasakojimu, jog sekmadienį praleidžia dvasingai ne bažnyčioje, bet klasikinės muzikos koncerte. Čia esą jie išgyvena grožį, dvasiškai pasiilsi, pasikrauna jėgų. Tikra tiesa, jog koncertų salės tapo bedievių bažnyčiomis, kuriose skambanti sakralinė muzika šlovina ne Dievą, bet su juo kovoja. Su Volteru galima tarti, kad niekas taip nesugadino dabartinių žmonių kaip mokslas ir menas….

Aukščiausią dvasinio subrendimo laipsnį žmonija buvo ir būtent Europa buvo pasiekusi  Viduramžiais, davus pasauliui tiek nuostabių mistikų, teologijos ir tikrovės filosofijos matmenis, meno genijų, teisės, mokslo, švietimo ir ugdymo pagrindus. Nuo to meto, vis labiau vystantis technikai, žmogus be paliovos tik degraduoja, griaudamas savo vidinį ir išorinį pasaulius. Liovėsi jo pastangos praturtinti savo širdį ir gyvenimą Dievu ir jo tiesa, tačiau labiau siekiama viso to, kas būtų vietoj Dievo: besaikių turtų, valdžios, garbės, malonumų, įspūdžių, vaikantis didingų, nerealių efektų ir išgyvenimų, kas atrodytų dieviškai, bet Dievą užgožtų. Tam pasitarnauja ne tik decibelai, bet ir narkotikai, adrenalinas ir t.t.

Evangelijoje minimo turtuolio probema buvo ta, jog jis praturtėjo tik materialiai, bet ne kaip asmenybė, ir ketino plėsti savo aruodus, bet ne širdį. Jis pripildė savo sielą ir gyvenimą tuo, kas nėra Dievas ir ką jis ketino turėti vietoj Dievo, t.y. puoselėjant šėtoniškos pagundos temą būti „kaip Dievas“, t.y. puikybės beprotybę.

Būti apdovanotu ir gyventi dalijantis su kitais reiškia plačią širdį, atvirumą, reiškia statyti bendradarbiavimo, draugystės ir meilės ryšius. Plečiantis savo sandėlius, bet ne širdį turtuolis iš esmės sugadina savo būdą, tapdamas egoistu ir išpuikėliu. Apie tokio tipo žmones antrame laiške Timotiejui rašė šv.Paulius: „Savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą“. Tai skaitant tik gali klausti, kaip toks galės išganyti savo sielą, nebūdamas draugu nei Dievui, nei žmonėms?

Šv.Tomas Akvinietis sakęs, jog „homo – capax Dei“, t.y., jog žmogus yra gabus pažinti, priimti Dievą, būti juo užpildytas. Šia prasme žmogaus siela primena indą, kuris tampa kažkuo užpildytas. Gražiausiu pavyzdžiu išlieka švč.Mergelė Marija, kuri priėmė Dievą ir savo siela, ir kūnu, ir kuri vadinama malonės pilnąja. Deja, dvasios ir gyvenimo erdvę galima užpildyti ir kažkuo kitu, ir dar taip, kad nebelieka vietos nei Dievui, nei šeimai: darbas, sportas, gamta, turtai, virtualus pasaulis, alkoholis (kažkas yra sakęs, jog alkoholikas ieško savo dievo griovyje…), apskritai visa įvairovė nuodėmingo juslingumo.

Gyvenimas anksčiau ar vėliau baigiasi, tenka palikti šį pasaulį, visus žemiškus turtus, lieka tik dvasinė būklė. Tada pasirodys, jog žmogus neteko ir neturi Dievo, atmetė jo dovanas, kurių didžiausia yra Šventosios Dvasios, todėl prarado amžiną jo artumą, gyvenimą mylinčių asmenų bendruomenėje Danguje. Todėl palaiminti yra visi, kurie trokšta ir alksta Dievo ir jo Karalystės, jie bus pasotinti, o visa kita jiems bus pridėta.