Kalėdų išvakarėse, sušvitus Vakarinei žvaigždei (Lietuvoje kažkur apie 16 val.) galima pradėti Kūčių vakarienę. Joje paprastai dalyvauja šeimos nariai, giminaičiai, draugai, bet galima ir reikėtų pakviesti tuos, kurie yra vieniši.
Prie stalo paliekama bent viena laisva serviruota vieta prisimenant mirusius artimuosius, ir, jei reikėtų, priimti netikėtą svečią. Laisva vieta primena ir mūsų atvirumą Dievo atėjimui, kad jei šv. Šeima pasibelstų į mūsų duris, ji nebūtų išvaryta kaip kadaise į nakties tamsą ir šaltį. Tai svetingumo, atvirumo ir dosnumo ženklas.
Ant Kūčių stalo padėti sakraliniai Kalėdų simboliai rodo, kad savo pobūdžiu tai yra šventas susibūrimas, tai nedažnas savo pobūdžiu šeimos liturgijos pasireiškimas. Namų liturgijos atvejai yra ir šie: tėvų palaiminimas vaikams prieš ypatingas gyvenimo pogas, bendrai kalbamas Rožančius, giedamos Marijos valandos, maldos prieš mirusiojo šarvonės ar minėjimų metu, geduliniai pietūs ir t.t.
Kūčios yra pasninko diena, todėl ir Kūčių vakarienės valgiai yra pasninkiški, t.y. be gyvulinės kilmės produktų, pavyzdžiui, be mėsos ir pieno produktų. Pasninkas šiuo atveju savo prasme yra labai ekologinis ir reiškia, jog tokios didingos šventės proga joks Dievo kūrinys neturi būti skriaudžiamas, ir jog išgelbėjimas atėjo visai kūrinijai. Tai reiškia ir pagarbą tradicijos nešamam pasakojimui, jog Jėzus gimė apsuptas gyvulėlių.
Valgių turėtų būti bent dvyliką. Šis skaičius simbolizuoja Dievo veikimo, palaiminimo pilnatvę, dvylika Izraelio giminių ir dvylika apaštalų. Kyla daug diskusijų, ar tinka per Kūčias naudoti vyną. Lietuvių tradicijoje vyno nebūta, tačiau teologinė simbolika ir kaimyninių šalių papročiai lyg ir pateisintų jo naudojimą. Asmeniškai pasisakyčiau prieš vyno naudojimą, bet nuodėmės tikrai nebūtų tiems, kurie saikingai jo naudos.
Tiktų Kūčių maldas atlikti ir plotkelę laužyti prieblandoje, degant tik žvakėms. Deganti žvakė skelbia Jono evangelijos prologą, jog šviesa sušvito tamsoje, įsibrovė į šį pasaulį ir per didžiausią kovą joje išlieka. Dievas neleis jai užgęsti, nes Šviesa yra pirmesnė ir amžina. Tai Kūdikėlis yra Šviesa, jo vardas yra Jėzus Kristus. Šviesa atėjo per šeimą, per motinystę, sutuoktinių meilę, per geros valios žmonių širdis.
Kalėdų emocionalumas truputį klaidina, nes Kristus ėjo toliau: paguldytas ant ėdžių medžio vėliau buvo paguldytas ant kryžiaus medžio. Kalėdos yra labai velykiškos, todėl ant Kūčių stalo šviečia ne tik žvakė, tačiau dedamas ir kryželis.
Ant Kūčių stalo padedama ir pašventinta duona – plotkelė, kalėdaitis. Žodis Betliejus reiškia „duonos namai“, primena Kristaus gimimo vietą. Ne tik. Jėzus yra Dangaus gyvoji duona, kuri teikia pasauliui gyvybę. Plotkelės laužymas namuose mus nukelia į tolimus laikus, kai šv.Mišiose vykdavo namų, šeimos aplinkoje. Šeimos narių laužoma plotkelė moko esminio šeimoje dalyko, krikščioniško gyvenimo būdo – dalijimosi tarpusavyje, tuo pačiu primena, kad krikščionis negali gyventi be Mišių, be sekmadieninio dalijimosi Dangiška Duona, kur labiausiai pasireiškia Jėzus ir jo Bažnyčia.
Rytų Lietuvoje plotkelė buvo laužoma ir Naujų Metų, ir Trijų Karalių iškilmėse, prieš sėdant prie šventinio stalo. Pasninko tuomet nėra, tačiau ta proga ir vėl sakomi palinkėjimai ir sveikinimai. Centrinėje Lietuvoje kai kuriose parapijose viena plotkelė yra sulaužoma ir gabalėliais apibarstomi ant stalo esantys valgiai.
Po balta staltiese dedama šieno, prisimenant Kūdikėlio neturtą, jo „patalą“. Tai ir priminimas, kad geriau šienas po staltiese negu širdyje, kad nedera krikščioniui pasiduoti pasaulietinei puikybei ir tuštybei, perdėtai vaikantis prabangos.
Eglišakių vaininkas ar eglė yra amžinai žaliuojantis medis, simbolizuoja Rojaus Gyvybės medį – Kristų. Elgės viršūnė papuošta žvaigždė simboliuzoja Betliejaus žvaigždę.
Ant stalo reikia padėti arba ant eglės pakabinti obuolių, kurie simbolizuoja tragišką žmonijos istorijos pradžią, kai buvo paragautas blogio ir gėrio pažinimo vaisius, bet tuo pačiu simbolizuoja Kristaus atneštus vaisius. Neatsitiktinai Kūčios yra ne tik Jėzaus gimimo šventė, tačiau ir Adomo bei Ievos vardadienis.
Kūčių vakarienę derėtų pradėti malda. Šis paprotys mus pasiekia iš biblinių laikų, kai izraelitai turėjo už visus malonius, gerus ir gražius dalykus dėkoti Dievui, jį šlovinti ir girti. Paprastai maldai vadovauja tėvas. Kadangi vyrai šiais laikais yra nedrąsūs religijos klausimais, iniciatyvą mielai perima motinos. Didesnėse maldaknygėse galima rasti tai progai skirtų maldų.
Pavyzdžių galima rasti ir internete:
http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=790&Itemid=101
http://ateitis.org/kuryba/maldos/stalo.html
http://trupantisiena.blogspot.no/2012/12/kuciu-vakaro-maldos.html
Pasimeldus su visais dalyvaujančiais yra laužoma ir valgoma plotkelė, atlaužiant vienas nuo kito sakomi linkėjimai ir pasveikinimai. Vėliau visi sėdasi prie stalo, pasivaišinę kviečiami pagiedoti arba bent pasiklausyti kalėdinių giesmių įrašų.
http://www.katalikai.lt/index.php?id=97
Kūčios užbaigiamos bendra padėkos malda, kad ir pagarbinant Švč.Trejybę trumpa malda. Daugelyje parapijų vėlų Kūčių vakarą vyksta Piemenėlių Mišios, į kurias po vakarienės labai tinka nuvykti.
Kalėdų šventei priklauso dovanų dovanojimas. Tai primena, kad Jėzus yra Dievo dovana pasauliui, kad ir mūsų gyvenimas turi skelistis ne kaip problema, bet kaip dovana Dievui ir artimiesiems. Paprastai dovanos dalijamos Kalėdų rytą, bet tai jau kiekvienos šeimos reikalas, ar, kada ir kaip.
o ar tikrai teisinga suplakti keletos progų simbolius į vieną šventę? Pvz., dėl 12-os patiekalų naudojamas argumentas, kad buvo 12 apaštalų. Bet juk tie 12 apaštalų yra šv. Velykų (paskutinės vakarienės) simbolis, o per Jėzaus gimtadienį dar apaštalais „nekvepėjo”. Kiek žinau, yra aiškinama, jog 12 patiekalų buvo siejama su 12 mėnesių