Amžiną atilsį sesuo Gema Brigita – Dievo, žmonių ir kūrinijos bičiulė

gema

IN MEMORIAM

SESUO MARIJA GEMA (pasaulyje – Brigita Krištanavičiūtė)

Gimusi: 1920-05-08 Padvarninkų km., Kėdainių raj.

Postulatas: 1937-12-10 Krakėse

Naujokynas: 1940-08-13 Krakėse

Pirm. įžadai: 1942-11-25 Krakėse

Amž. įžadai: 1948-08-12 Krakėse

Mirė: 2015-08-12 Kaune

Palaidota: 2015-08-14 Kaune, 11 Romainių kapinėse.

Pamaldžioje pasiturinčiu ūkininkų Kazimiero ir Barboros Krištanavičiu šeimoje jau augo dešimtmetis sūnus, kai 1920-ųjų pavasarį gimė silpnos sveikatos mergaitė, kurią po 5 dienų tėvai pakrikštijo Brigitos vardu. Vėliau šeimai Viešpats padovanojo dar dvi mergaites. Vaikystė prabėgo gimtajame Kėdainių rajono Padvarninkų kaime, Truskavoje.

Kol Brigita dar nebuvo išvydusi šio pasaulio, Viešpats jau ruošė jai savo kelius. Mat Brigitos seneliai turėjo dosnią širdį, rėmė du vieno giminaičio sūnus – Joną ir Petrą Ulickus, leido juos į mokslus, mokėjo už jų studijas seminarijoje. Abu jie tapo kunigais. Toje šeimoje buvo dar pora brolių – Adomas ir Mykolas. Mykolui gimė sūnus Albertas, kuris 1945 m. taip pat tapo kunigu. Brigita 1928-1932m. baigė Truskavos pradinę mokyklą. Giminėje buvo išlikęs dėkingumas dosniems seneliams, ir norėdami atsidėkoti, Alberto giminės pasiūlė, kad jau paaugusi, šešiolikmetė Brigita, važiuotu pas jį į kleboniją gyventi ir jo remiama būtų leidžiama į mokslus. Dėdė kunigas sutiko, bet jam atrodė, kad moterims mokslai nėra būtinybė. Matė, kad mergina labiau tinkama prie svečiu priėmimo bei kasdienių patarnavimų klebonijoje. Žodžio jis netesėjo ir Brigitos į mokslus neleido, paliko ją pas save kaip pagalbininkę.

Tuo metu kun. Alberto sesuo – Brigitos pusseserė Stasė pradėjo jai pasakoti apie kotrynietes.

Mat Stasė mokėsi Karmėlavos Žemės Ūkio mokykloje, kuriai kaip tik vadovavo kotrynietės, jos čia ir dirbo. Pasakojimai, matyt, sužavėjo jaunos, pamaldžios merginos sielą ir ji, septyniolikmetė, ilgai nedvejojusi, 1937-ųjų gruodį pasibeldė į Krakių vienuolyno duris. Ten tuo metu gyveno daugiau kaip pusšimtis vienuolių, kurios išlaikė nemažą ūkį, mergaičių nusikaltėlių perauklėjimo namus. Gruodžio 10 dieną buvo priimta į postulatą, o 1940 rugpjūčio 13d. – į naujokyną. Jai buvo suteiktas s. M. Gemos vardas. Pasakojo, kad krėsdavo išdaigas naujokyne, tačiau turėjo gerą magistrą, kuri jai buvo palanki ir daug atleisdavo. Net ne sykį yra pasakojusi, kad jai dažnokai tekdavę gauti taip vadinamą ‘bausmę’ – Komunijos eidavo paskutinė, (nors tuo metu buvo priimta, kad seserys eina pagal pašaukimo eilę). Naujokynas dėl karo buvo nutrūkęs, todėl tęsėsi ilgiau nei įprastai, baigėsi 1942-ųjų lapkričio 25d., per šv. Kotrynos šventę, tada jauna sesuo sudėjo Viešpačiui pirmuosius įžadus. 1948m. rugpjūčio 12d. s. Gema savo Mylimajam pažadėjo amžiną ištikimybę. Krakėse s. Gema gavo gražu ugdymą ir pavyzdį iš motinėlių ir magistras, kurias prisimindavo su šiluma. Užėjęs 11 pasaulinis karas ir komunistinė okupacija išblaškė seseris, jos glaudėsi, kas kur, dažniausiai butukuose po dvi ar po vieną. Būdama protinga, sumani ir graži sesuo Gema buvo sulaukusi ne vieno pasiūlymo kurti šeimą, tačiau liko ištikima savo pašaukimui.

l 950m. Kaune sesuo baigė felčeriu – laborantų mokyklą, kur kartu buvo suteiktas ir vidurinis išsilavinimas. Tolesnė profesinė veikla iki pensijos ir bus susieta su laborantės pareigomis. Nuo l 950m. iki l 983m. laborante jai teko dirbti įvairiuose miestuose ir skyriuose (Jurbarko ligoninėje /1950-1952/, Kulautuvos tuberkuliozinėje sanatorijoje /1952-1959/, Druskininkų vaikų sanatorijoje /1959-1971/, Kauno sanitarinės epidemijos stotyje /1971-1983/). Už gerą, sąžiningą darbą sesuo buvo apdovanota dviem Stachanovičiu medaliais, už visuomeninę veiklą – keliais garbės raštais.

Nuo 1983 iki l 985m. Kaune, socialiniame skyriuje, slaugė ligonius, laisvu laiku katekizavo vaikus (Seredžiuje, Kulautuvoje), taip pat savanoriavo organizacijoje „Caritas”. Nuolat patarnavo slaugos reikalingoms seserims. O nuo l 994m. paskirta slaugomų seserų skyriaus vyresniąja. Šią tarnystę iki l 999m. ji vykdė ypač kruopščiai, atsakingai, jautriai, su dideliu dėmesiu ir atsidavimu, kol slaugomos seserys buvo perkeltos į po nepriklausomybės naujai įsikūrusius Provincijos Centrinius namus. Taigi, po 50 sovietinio režimo metų, ji grįžo gyventi į bendruomeninį gyvenimą. Tai buvo tas pats, kas vėl naujai įstoti į vienuolyną. Laikai ir žmonės, ir ji pati – visi buvo pasikeitę.

Kam teko bendrauti su s. Gema, paliudys, kad ji ne tik ligonius, bet ir kiekvieną žmogų mokėjo priimti su ypatinga vidine šiluma, pagarba, su vidine laisve ir su begaline meile. Jai tiktų šv. Rašto mintis „Dievas myli linksmą <lavėją” (2 Kor 9,7). Ji niekad nedejuodavo, neskleisdavo liūdesio savo aplinkoje, nesiskundė sveikata, mokėjo tyliai pakelti sunkumus ir ligas, su ypatingu kruopštumu atliko jai patikėtas zakristijonės pareigas, iki smulkmenų viską apgalvodavo, pasirūpindavo iš anksto, neatidėdavo paskutinei minutei. Mėgo suderinti aprangą ir pasipuošti. Buvo tvarkinga. O jei kartais kas nors nepavykdavo, ji labai šmaikščiai išsisukdavo iš visokių situacijų – mokėjo tobulai panaudoti Dievo duotą humoro dovaną, kuri jai labai padėjo užmezgant ir palaikant santykius. Taip išryškėja viena iš jos aistrų – bendravimas su žmonėmis. Nesvarbu, jaunas ar senas, ligonis ar sveikas, artimas ar tolimas – su visais ji rasdavo kalbą, visiems palikdavo gerą susitikimo patirtį. Į įvykius, į įvairias gyvenimo situacijas turėjo labai tikslų, skaidrų žvilgsnį, gerą nuojautą ir visuomet pasitikėjo Dievu. Jam ji giedodavo. Turėjo gražų balsą, ilgus metus lankė bažnyčios chorą, muzika nuolat skambėjo jos širdyje. Kita gyvenimo meilė – kačiukai. Tai jos gyvenimo dalis. Ji žavėjosi jais, užjausdavo juos, maitino, kalbėjo su jais … o jie jos laukdavo, pasitikdavo iš tolo, iš balso pažindavo, atbėgdavo pas ją … Ji vadino juos „gudručiais” ir dar sakė: „Kas nemyli gyvūnėlių, tas nemyli ir žmonių”,- toks buvo jos įsitikinimas.

2010 m. įdėtas širdies stimuliatorius.

O žmones ji tikrai mylėjo. Ir žmonės mylėjo ją. Jai niekada netrūko draugų, gerų pažįstamų, artimų bičiuliu. Plati, atvira, mylinti širdis, kurioje kiekvienas rasdavo vietą, atjautos, paguodos, padrąsinimo žodį.

Bendruomenėje ji buvo pasiruošusi įvairioms tarnystėms, niekada neatsisakydavo bet kokių darbų: kai reikėjo – skalbė, lygino seserų rūbus, reikėjo – slaugė, reikėjo – tvarkė namus, zakristiją … Ji nuolat kažką veikdavo, kur nors eidavo, bendraudavo su žmonėmis, kurie ją lankydavo, patarnaudavo silpnesniems… Taip mylėjo ji ir Dievą: gyvu santykiu, aktyviu patarnavimu, kantrumu ir džiaugsmu. Kai Viešpats paklaus, kur ji panaudojo jai duotus talentus, ji tikrai turės Jam ką atsakyti, nes visa, ką gavo, mokėjo skirti Dievo garbei, savo sielos išganymui ir artimo gėriui.

Iš Kauno 2009m. sesuo persikėlė į Krakes, iš Krakių 2014m. – į Kauną. Kaune, kol galėjo, butuke gyveno viena, savarankiškai, po to dar pas draugę. Ten 2015 birželio viduryje, krito. Jai lūžo šlaunikaulis, nebegalėjo vaikščioti ir apsitarnauti. Medikai nustatė, kad šlaunikaulio lūžis – vėžio pasekmė, nes kaulai visiškai apimti metastazių. Pagrindinis ligos židinys – netipinis dvylikapirštės žarnos vėžys. Paskutiniu metu sesuo gulėjo Petrašiūnų slaugos namuose, kur ir užgeso jos žemiškojo gyvenimo lempelė. Dėkojame gydytojams ir visam slaugos personalui už tikrai kokybišką priežiūrą ir visapusišką pagalbą sunkiu momentu.

Per ilgus gyvenimo metus s. Gema pažinojo daug žmonių, daug jų ji palydėjo ir į Tėvo Namus. Stebėdama žmones, jų gyvenimus ir iškeliavimus, ji buvo padariusi išvadą: „Koks gyvenimas, tokia ir mirtis”. Ir apie save kalbėdama ji sakydavo: „Ilgai negulėsiu ant patalo, nemoku sirgti … ”

Reikšmingas pastebėjimas: mūsų miela s. Gema pas Mylimąjį Sužadėtinį iškeliavo jos amžinųjų įžadu dienoje – rugpjūčio 12 dieną, 6 val. ryto. Prieš 67 metus tą pačią dieną ji amžinai pasiaukojo Viešpačiui, tą pačią dieną, sulaukusią 95-erių, Jis ją pasikvietė į amžinybę. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie įvairiais būdais su meile padėjo sesei Gemai gyventi orų, pilnavertį gyvenimą. Teatlygina Viešpats. Gyventi lieka. Gemos kraujo sesuo Adelė, kuriai 92 metai.

Laidotuvių dienoje apie gražias patirtis su s. Gema liudijo seserys, giminės, draugai. Štai jos bičiulio, dvasios vadovo, kun. Oskaro-Petro Volskio pamokslas, sakytas laidotuvių dienos šv. Mišiose:

„Maždaug prieš metus teko lankyti sesrį Gemą Kėdainių ligoninėje. Tuokart, kaip jai nebūdinga, buvo slogios nuotaikos, gan depresiška. Nenorėjo nieko matyti, nenorėjo priimti net sakramentų. Iš draugystės, iš nuolankumo, sakiau: ,Privalote priimti sakramentus’. Sutiko. Priėmė ir paskui liudijo: ,Tarsi kas ranka nuėmė nerimą, depresiją, liūdnumą … ‘ Po kelių dienų skambina, sako: ,Tą naktį, po to, kai suteikėt sakramentus, sapnavau. Sapne man pasirodė Jėzus ir pasakė: ,Nebijok, aš visada būsiu su tavimi’. Ir leido jai pamatyti viziją, kokia ji bus rojuje. Sakė: „Buvau jauna, lengvai jaučiausi, graži ir buvau tokioj gražioj, gėlėtoj pievoj, ir pasileidau bėgti garsiai juokdamasi.’ Ši vizija mums parodo, liudija kad ji buvo giliai tikinti, kad mylėjo Jėzų. Ji buvo labai pamaldi. Stengėsi visuose savo varguose būti su Juo. Šiandien liūdime jos netekę, bet taip pat ir džiaugiamės, kad Viešpats jai davė geresniąją dalį. Mirtis jai tapo laimėjimu, kaip apaštalas Paulius sakė: „Mirtis man yra laimėjimas”. Ką mes dar galime jai pasiūlyti čia, gyvename merdinčiųjų pasaulyje, o ji iš tikrųjų nuėjo į gyvųjų pasaulį. Ir Jėzaus artuma ją lydi šiandieną ir amžinybę. O ką mes jai galime dar pasiūlyti? Dažnai per laidotuves išgirstu tą pačią esminę mintį, žmonės būna liūdni, susikrimtę, mirties akivaizdoje sako: ,Ką mes galėjome duot? – Daugiau meilės. Per mažai mylėjom Dievą, per mažai mylėjom artimą, per mažai išnaudojome galimybių gėriui kurti’. Manau, tikrai, visas s. Gemos gyvenimas buvo gėrio darymas, turėjo plačią širdį, turėjo bendravimo, draugystės talentą, ne kiršino, bet vienijo žmones. Ji tikrai nuoširdžiai mylėjo Dievą ir kol sveika buvo, jėgų turėjo, mylėjo ir artimą: kiek ligonių nuslaugė, kiek klierikų globojo, kiek kunigams padėjo, o ir vienuolyne buvo rūpestinga. Visi ją žinom, pažįstam. Jau ko nestigo, tai tikrai – plačios širdies ir tokio gražaus ryšio su kitu žmogumi. Tai ją ir pašventino, tai ją ir nuvedė į Dangaus Karalystę – kad ji mylėjo. Na, o mes liekame augti, bręsti. Ir dar: ji turėjo tris pasaulius: draugų, giminės ir vienuolijos. Ir skirtingu santykiu jos gyvenime tie trys pasauliai dalyvavo. Todėl, tiesiog ir sau pačiam, ir jums visiems linkiu tokios plačios širdies meilei, kokią ji turėjo. Ir užtarkime ją Viešpačiui, kad skaistyklos ugnyje nuvalyta, tobulai susivienytų su Kristumi šventųjų garbėje. Amen.”

Po to provincijos koordinatorė s. M. Loreta, gedulingų pietų metu, taip pat liudijo apie s.

Gemos padarytą įtaką jos pašaukimui: „Nuo mažens negalvojau būti vienuole. Tiesiog Dievas pašaukia. Bet kaip įdomiai pašaukia! Su jaunimu mes ėjom į bažnyčią, bet svajojom, kaip ir visi jauni žmonės. Sovietmečiu būdavo, kad kažkur miškuose švęsdavom Jonines. Ir sykį nebepamenu, bet taip pat kažkur su jaunimu kažką šventėme, o nakčiai atėjome pas s. Gemą. Butas buvo didelis, sugulėm kas į lovas, kas ant grindų… Buvo l 980m. Simpatiška, maloni moteris, žiūriu, su vestuviniu žiedu, labai smagiai kalbėjomės, juokėmės, galvojau: kaip būtų įdomu susipažinti su jos dukromis, vyru, bet jų niekur nesimato ir ji apie juos nieko nepasakoja. Ant sienos kabo kryželis ir šventas paveikslas. Po to dar kažkada pas ją lankiausi, bet nesimatė nieko, kas primintų vaikus. Man tai pasirodė keista. Tik pamenu, galvojau, kad kai būsiu tokių metų, norėčiau būti, kaip ji. Ir dar ne kartą pas ją lankėmės, aš vis stebėjausi, kad nėra jokio vyro. Bet labai patiko šios moters vidus. Traukė kažkuo, tada dar nežinojau, kuo. Po to Panevėžy sutikau kitą šaunią moterį, kuri irgi man atrodė labai miela. Vėl šventėme Jonines. Ir pamačiau, kad jos kartu kalbasi labai bičiuliškai, artimai. Priėjau, sakau: ,Tai jūs pažįstamos?’ sako: ,Mes seserys’. Sakau: ,Kokios seserys?!?’,­mat jos buvo visai nepanašios. Ir tada pasakė, kad jos vienuolės. Ir jau nuo tos nakties kaip pasisėjo ta sėkla … iki šios dienos ji auga toliau, nes tai yra nepamirštama. Tas pavyzdys, tas gerumas, toks, koks buvo jos gyvenimas … Ir paskui atėjo pašaukimas su svajone būti, gyventi taip panašiai – su svajone būti, kaip jinai, veikti panašiai. Mes stengiamės gyventi, kaip įkūrėja gyveno, kaip Brigita gyveno. Dėkoju pirmiausia Dievui, kad pažinau šitą seserį, dėkoju jums visiems, su kuriais artimiau susipažinome ligos metu, ypač su Rita, kuri labai padėjo, ir Danutei, ir kitais, kuriuos tik mačiau, visiems dėkoju, prisiminsime visus maldoje, jūs tikrai labai gražų pavyzdį palikote; labai džiaugiuosi, kad tokie giminės buvot ir liksit mūsų maldoje, atminty. Ačiū jums visiems labai.”

Sesuo Elija: „Prieš mėnesį sesę Gemą lankiau ligoninėje. Pasikalbėjome ir išeinant paprašiau jos palaiminimo. Sesuo palaimino mane, pabučiavo. Tada, pažvelgusi į mane su meile, susijaudinusi paprašė: ,O dabar tu mane palaimink’. Taip mes viena kitą palaiminome, tai buvo paskutinis mūsų jautrus, seseriškas susitikimas. Dar man lieka tai, kad Gema neturėjo priešu, visus ji vadino draugais. Ir dar labai mėgo mažas dovanėles. Ji dažnai supakuodavo kokį saldainiuką ar mažutį laiškelį ir prašydavo perduoti kitoms seserims kaip draugystės ženklą. Gražūs žodžiai, maži bendrystės ženklai ir dėmesys kiekvienam sutiktam – tai jos meilės kalba. Gyvenime dirbo su mikroskopais, gal dėl to ir santykiuose bei aprangoje vertino mažas detalytes, kurios ją puošė. O meilė kačiukams, tas kailiukų švelnumas man asocijuojasi su jos švelniu charakteriu. Kažkaip viskas joj e derėjo, ji buvo harmonijoj e sują supančia aplinka, su savimi, su Dievu.”

Ačiū, brangi sese Gema, kad visoms seserims ir visiems mums dovanojote daug prasmingų, atminimo ir padėkos Dievui vertų akimirkų. Paliekate mums gražų vienuolinio gyvenimo pavyzdį.

Ilsėkis ramybėje

*Informaciją ruošė seserys kotrynietės, panaudoti keli kun. O.P. Volskio laiško – prisiminimų fragmentai.

 

gema (2)

Vienas komentaras apie “Amžiną atilsį sesuo Gema Brigita – Dievo, žmonių ir kūrinijos bičiulė

  1. Tai buvo puikus ir draugiskas zmogus,daug kartu teko bendrauti,lankytis jos namuose Kaune.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *