Paskutinį Advento sekmadienį skaitomas paslaptingas pranašo Izaijo knygos tekstas apie ženklą iš aukštybių ir iš žemybių. Pranašas ragina karalių Achazą prašyti to ženklo, bet šis atsisako jo. Nepaisant jo nenoro, pranašas jį paskelbia. Ženklo esmė – mergelė motina pagimdo sūnų Emanuelį, atėjusį pas mus Dievą.
Kad galėtume geriau suprasti šį pasakojimą, dera susipažinti su istoriniu kontekstu. Judėjos karalių Achazą galima pavadinti tikru problemų karaliumi: karalystė buvo apsiausta priešiškų Izraelio ir Sirijos armijų, šalis skendo moraliniame ir visuomeniniame chaose. Nenuostabu, kadangi ir pats karalius buvo atsimetęs nuo tikrojo tikėjimo, praktikavo pagonišką kultą, garbino stabus. Jo atvejis patvirtina taisyklę, kad kas praranda tikrąjį tikėjimą, tas praranda ir protą, ir išmintį, ir sąžinę. Savo nuodėmę, kvailumą ir beviltiškumą jis bando paslėpti ir pateisinti uolia bei kraštutine stabmeldyste: stabams paaukojo netgi vieno iš savo sūnų gyvybę. Nusirito taip žemai, kad nebuvo daugiau kur.
Ne tik Biblijoje, tačiau ir apskritai žmonijos istorijoje, ne išimtis – ir mūsų laikais, svarbus yra ženklo reiškinys, kurio dėka buvo patvirtinami arba paneigiami pranašai ar magai, tikslai ir sprendimai. Antgamtinės kilmės, neįprasti ar net nenatūralūs reiškiniai buvo laukiami, iššaukiami, būtini, siekiant įsitikinti, ar Dievas, įsivaizduojamos dievybės, demonai, paslaptingosios jėgos išreiškia palankumą norimiems įgyvendinti dalykams ir asmenims. Šiais laikais tų palankių ženklų prasmių ieškoma, pavyzdžiui, žvaigždžių, delnų skaitymu, kortų simboliuose, sapnuose ir t.t. Biblijoje aprašomi tikri ženklų iššaukimo konkursai, kai pranašas stoja prieš pagonių krivius ir įrodo gyvojo Dievo būvimą ir viršenybę. Ir Naujojo Testamento laikais apaštalų mokymą, kaip liudijama apaštalų darbuose, lydėjo stebuklingi ženklai ir stebuklai, patvirtindami jų skelbiamą Jėzaus Kristaus asmenį, tiesą ir iš jo gautą kunigystės galią.
Pranašas Izaijas tuo stebuklingu ženklu pateikia mergelę ir jos sūnų. Aramėjų kalboje mergelė vadinama „alma“. Jos sūnaus Emanuelio vardo prasmė yra „Dievas su mumis“. Tai vienas iš daugelio biblinių fragmentų, kuris pagrindžia katalikų dogmą apie Marijos nekaltą prasidėjimą ir jos mergaitišką motinystę, iš kurios gimsta žmogaus prigimtį priėmęs antrasis Švč.Trejybės Asmuo – Dievas Sūnus.
Švč. M.Marijos asmuo, pašaukimas ir vaidmuo, Dievo Sūnaus įsikūnijimo mokymas yra toks aiškus ir tvirtas katalikų ir stačiatikių mokyme, jog nėra jokios vilties suderinti jį su žydišku ir protestantišku skeptiškumu. Pastarųjų poziciją galima pavadinti tikru išsisukinėjimo meistriškumu. Bet pamaldžiam žydui galima pasakyti: tu gi geriau skaitai ir supranti aramėjų kalbą, tuomet kodėl Izaijas vadina ją „alma“, kuri gimdo „Dievą su su mumis“? Ir protestantams, kurie taip giriasi „sola scriptura“ (vien tik Biblija) taisykle, derėtų patarti geriau skaityti Bibliją ir neapsimetinėti aklais ar lesinėti pageidajamų fragmentų trupinėlius.
Juozapui nėščios Marijos ženklas pradžioje buvo nesuprantamas, maža to, jis jį priėmė kaip nuodėmę ir išdavystę. Angelui atskleidus dvasinę prasmę, Juozapas tapo ištikimu Marijos ir Jėzaus ženklo priėmėju ir gynėju. Šis ženklas reiškia išgelbėjimą, išeitį iš beviltiškos padėties. To liudijimus randame ir gausiose šventovėse, Marijos apsireiškimo įvykiuose. Bažnyčia seka šv.Juozapo pavyzdžiu, kai abejonė ir natūralistinis interpretavimas yra įveikiami angelo mokymu.