Baisiausia krikrikščioniškojo mokymo tiesa – amžino pragaro egzistavimas. Ši tiesa yra aiškiai išreikšta Biblijoje, Bažnyčios Tėvų, šventųjų ir katekizmo mokyme, tačiau šiandien dažnai yra nutylima, ignoruojama, iškraipoma.

Amžinas užkietėjusių nusidėjėlių pasmerkimas yra neišvengiamas dėl absoliučiai teisingo Jėzaus Kristaus nuosprendžio, dėl Dievo šventos rūstybės pasireiškimo nesitaisančių piktadarių atžvilgiu. Žinoma, Bažnyčia nenurodo konkrečių asmenų, kurie pateko į pragarą, tik skelbia tuos, kurie tikrai pateko į dangų, t.y. šventuosius.

Nors Dievas yra geras ir gailestingas, tačiau ir teisingas. Iš tikrųjų, tai ne tik Dievas pasmerkia pragarui sunkius nusidėjelius, tačiau jie patys save, norėdami pasilikti blogyje, pragare, atmesdami Dievo meilę danguje. Dievas gerbia žmogaus galutinį asisprendimą.

Dievas bjaurisi nuodėme ir ją darančiais. Tai aiškiai išreikšta daugelyje Bibilijos vietų, ypač 5 psalmėje: „Juk tu esi Dievas, kuris nekenčia to, kas nedora; pikta pas tave nevieši. Kas puikuojasi, negali iškęsti tavo žvilgsnio; tu neapkenti visų nedorėlių. Melagiams tu leidi pražūti; VIEŠPATS bjaurisi žudikais ir išdavikais”.

Pragaras nėra tuščias, į jį patenka ne tik didžiausi žmonijos nusikaltėliai, bet ir kiekvienas, kuris miršta sunkioje nuodėmėje. Jėzaus mokymas byloja, kad pragaras nėra tuščias: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13).

Tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčios šventieji pergyveno dėl sielos išganymo, dėjo dideles pastangas šventumui siekti, liudijo, kad daugumas žmonių neatsakingai vertina savo gyvenimą ir pragaro tikrovę.

„Kokia daugybė nelaimingų sielų pražūva” (šv.Filipas Neri);

„Taip, tikrai daug žmonių bus pasmerkti” (šv. Benediktas Juozas Labre);

„Kiek daug sielų praranda dangų ir eina į pragarą!” (šv. Pranciškus Ksaveras – jėzuitas!);

„Pasmerktųjų skaičius yra nesuskaičiuojamas” (šv. Veronika Giulani);

„Didžioji dalis žmonių pasirenka pasmerkimą, bet ne visagalio Dievo meilę” (šv.Alfonsas Liguori).

Amžina kančios bausmė laukia visų, kurie sąmoningai ir užsispyrusiai pasiliks bent vienoje sunkioje nuodėmėje ir su ja mirs. Čia nebus galima pasiteisinti, jog esu statistinis žmogus, gyvenu kaip visi, kad prieš santuoką mylėjausi su sužadėtine kaip visi, gyvenau susidėjęs, naudojau horoskopus, vaikščiojau pas būrėjas, nelankiau sekmadienį Mišių ir dirbau, kasdien nesimeldžiu kaip visi, kad parapijos bažnyčia yra apleista, nes visiems nerūpi, kad mano vaikai yra „šiuolaikiški” kaip visų ir t.t.

Vienas buvęs ateistas pasakojo, kad sunkiai sirgdamas ligoninės palatoje gyveno su pamaldžiu žmogumi, kurio liudijimo dėka atsivertė. Jis papasakojo apie Dievą, dangų ir pragarą. Mažumėlę sustiprėjęs nuėjo į ligoninės koplyčią ir ten atliko viso gyvenimo išpažintį, priėmė Komuniją. Jį aplankiusiems savo artimiesiems jis priekaištavo, kad jie visiškai nesirūpino jo sielos amžinybe, nekalbino, nesiūlė šv.Sakramentų, pasimelsti, grįžti prie Dievo: „Ir kaip jie galėjo taip abejingai žvelgti į mano sielos pražūtį, nė žodelio apie amžinybę. Kur jų meilė ir užuojauta, kaip galima taip su savo šeimos nariu elgtis?”.

Klebonai mažai stengiasi, kalba ir pyksta ant parapijiečių, todėl daugumas miršta atitolę nuo Dievo, be paskutiniųjų sakramentų, ir jų nuodėmingas gyvenimas baigiasi amžinu pragaru. Kadaise tik ką tapęs vienos parapijos klebonu išsigandau radęs lovos ligonius, kurie kunigo nematė 5, 10, net 15 metų… Dabar gi klebonai laidoja visus pakaruoklius ir rinktinius nusidėjelius, be jokio atžvilgio, su varpais ir saldžiom pasakom apie kvailą gailestingumą. Paskui pražūvančias sielas į peklą keliaus ir tokie klebonai, ir abejingi namiškiai.