Mėnesio archyvas: vasario 2020

Pelenų trečiadienis prieš korona virusą

Korona virusas plinta po pasaulį, užsikrečia vis daugiau žmonių. Mokslinis viruso pavadinimas yra Covid-19, jis giminingas gripo virusui, tačiau dėl gydymo metodo trūkumo, veda žmones į paniką.

Žmonijos istorija žino ne vieną užkrečiamos ligos epidemiją, kurios į kapus nuvarė milijonus žmonių. Viduramžių metraštininkų palikti pasakojimai kelia siaubą, kai maro ar šiltinės ligos sukeldavo ištisų visuomenių sunaikinimą ir chaosą.

Šiais laikais į šį reiškinį žiūrima iš mokslinio taško, tačiau užmirštamas biblinis ir teologinis mokymas, jog ligos gali būti leistos Dievo Apvaizdos kaip bausmė ir išgelbėjimas klystantiems žmonėms. Su ligomis kovojama ne vien vaistais, bet taip pat atsivertimu, malda, atgaila ir susitaikymu su Dievu.

VI am. Bizantiją, Italiją, frankų žemes nusiaubė maro epidemija. Pirmasis miręs nuo maro asmuo Romoje buvo popiežius Pelagijus II (590 m.). Miestiečiai šią tragediją priėmė kaip Dievo siunčiamą ženklą ir bausmę už nuodėmingą ir bedievišką gyvenimo būdą, kuris buvo išplitęs to meto Romoje. Naujai išrinktas popiežius šv. Grigalius I savo pamoksle šv. Sabinos bažnyčioje atkreipė miestiečių dėmėsį į Ninivės įvykį, apie kurį rašoma šv. Rašte, kviesdamas visus atgailai. Jis įsakė atlikti specialias pamaldas ir litanijų maldas, išsiuntė septynis būrius maldininkų į procesiją, lankant Romos bazilikas.

Basomis kojomis, lėtu žingsniu, pasibarstę pelenais galvas, mirtinoje tyloje maldininkai nešė šv. Luko nutapytą M.Marijos paveikslą, vadinamą Salus populi Romani, iš Maria Maggiori bazilikos. Beeinant nuo ligos krito pirmieji 80 maldininkų, tačiau Grigalius I liepė nesustoti nė akimirkai ir toliau tęsti maldą. Legenda teigia, jog pranešant paveikslą pro vietovę oras toje vietoje tapdavo švaresnis ir sveikesnis, iš ten pasitraukdavo liga. Priėjus Hadriano tiltą priešais Arkangelo Mykolo pilį, staiga popiežius išgirdo angelų giedamą giesmę „Regina Coeli, laetare, Alleluja – Quia quem meruisti portare, Alleluja – Resurrexit sicut dixit, Alleluja”. Tai giesmė, kuri dabar giedama Velykų laiku. Pabaigus giedoti, angelai apsupo Marijos paveikslą, o Grigalius I išvydo virš pilies angelą, kuris paslėpė kruviną kardą makštyje: „Tunc Gregorius vidi super Castrum Crescentii angelum Domini qui glaudium cruentatum detergens in vagina revocabat: intellexitque Gregorius quod pestis illa cessasset et sic factum est. Unde et castrum illud castrum Angeli deinceps vocatum est”. Nuo to laiko Hadriano mauzoliejaus pilis tapo pavadinta Angelo pilimi, kurios viršūnėje patalpinta šv. Mykolo statula.

Šis įvykis buvo tiriamas ir vėlesniais laikais, nustačius, jog tai buvo neabejotinas šv. Mykolo apsireiškimas. Jo ištrauktas kardas reiškė bausmę romiečiams, o kardo paslėpimas – jos paliovimas. Tai patvirtina biblinį mokymą ir patirtį, jog angelai yra Dievo tarnai, kurie vykdo jo paliepimus, tame tarpe neša ir jo bausmes. Trečiajame Fatimos regėjime vėl pasirodo angelas, kuris kairėje rankoje laikė ugninį kalaviją, svaidantį ugnies liežuvius, padegančius pasaulį. Liepsnos geso melsvuose spinduliuose, kurie sklido iš Marijos dešinės rankos. Ištiesęs dešinę ranką į žemę angelas stipriu balsu pasakė: „atgaila, atgaila, atgaila”.

Nuo to laiko dažniausiai Velykų laiku bažnyčios liturgijoje atliekamos metinės maldavimų maldos ir dienos, laukų laiminimas ir pakelės kryžių lankymas. Šis paprotys Lietuvoje nunyko paskutiniais dešimtmečiais, bet dar gyvas tarp lietuvių Lenkijos pusėje. Susidaro įspūdis, kad gyvenimas pasidarė toks geras, jog kunigams ir žmonėms tos procesijos tradicija tapo nebereikalinga.

Italijos pietuose corona virusu apsikrėtė jau keli šimtai žmonių. Vyskupai nuo vasario 23 d. liepė visuotinai atšaukti šv. Mišias. Viena pamaldi katalikė Pelenų dieną nerado nei vienos bažnyčios, kur galėtų priimti šv. Pelenų palaiminimą ir dalyvauti Mišiose. Tuo tarpu gatvių restoranai perpildyti besivaišinančių žmonių. Apvažiavusi visas įmanomas bažnyčias 100 km spinduliu, ji net uždarame karmeličių vienuolyne nerado šv. Mišių, nes vyskupas uždraudęs. Nusiminusi skambino į vyskupo kontorą klausdama, ar korona virusas yra kitoks katalikams ir kitoks restoranų lankytojams, kurie šalia bažnyčios gausiai vaišinosi vynais ir valgiais?

Laikas parodys, ar korona virusas yra bausmės priemonė žmonijai, kuri nuodėmėje paskandino savo sielas ir visą pasaulį, tačiau kilęs nerimas dėl ligos plitimo turi vėl išbudinti gerovės iliuzijos užmigdytus žmones, kurie beatodairiškai ėmė naikinti ryšį su Dievu, gamta, prigimtimi, šeima ir parapija. Bažnyčios atsakas į plintančią epidemiją turi būti pagrįstas bibline ir ilgaamže patirtimi, kviečiant atgailai, maldai ir atsilyginimui, kai Europą baigia sunaikinti ne korona virusas, o nuodėmės ir bedievybės ligos. Kai Dievas baudžia, bažnyčias reikia ne uždaryti, bet jas pripildyti atgailos maldų, kad jei ir ne visi bus pagydyti, tačiau daugumas mirtų išgelbėję savo sielas Dangui.

Jėzaus radikalumas. VI eil. sekmadienis. A metai

Nuostabus Jėzaus radikalumas: jei tavo akis ar ranka verčia nusidėti, geriau pašalink juos. Tai perskaitėme  pagiedoję džiaugsmingą aleliuja ir paskelbę kaip džiaugsmingąją naujieną, kunigui pasmilkius ir paskui pabučiavus tą tekstą. Giliai širdy lieki sutrikęs, ar čia išgirdome juoką, ar klejonę… Kaip atrodytų žmonės Mišiose, atėję kaip savanoriški invalidai – be ranku ar akli? Net jei ir kovotų dėl kilnių idealų ar su asmenine nuodėme.

Jėzaus kalbėjimo stilius yra šokiruojantis. Esame pripratę girdėti bažnyčioje įdomių ar net keistų teiginių, kuriuos nežinia kaip įgyvendinti. Praleidžiame pro ausis, nesinori varginti savo proto ir valios.

Pliuralizmo laikais populiaru interpretuoti. Akivaizdu, kad Biblija taip pat yra interpretuojama, nes kai kuriuos dalykus reikia suprasti tiesiogiai, kai kurių tiesiogiai negalima priimti, kad nepapultume į absurdus. Žmonių civilizacija žino ne tik mokslinius teiginius, bet ir poetines metaforas, ne tik dalykišką ir tiesų kalbėjimą, tačiau ir perkeltines prasmes. Panašiai bibliniai tekstai yra parašyti skirtingais stiliais ir tikslais, todėl radikalūs Jėzaus raginimai turėtų būti suprantami taip, kaip juos norėjo perteikti pats autorius, kaip suprato jo pirmieji mokiniai ir  Bažnyčia.

Deja, istorijos bėgyje atsirado kur kas daugiau interpretacijų, kurias skelbia ne 40, net 400 bet 40 000 įvairių protestantiškų grupuočių visame pasaulyje. Iš pažiūros jas vienija tas pats Sola scriptura (vien tik šv. Raštas) principas, tačiau tikrovėje jie neturi vienos biblijos, tačiau daugybę biblijos versijų. Tai priklauso nuo to, kiek kuri grupuotė išplėšė biblijos puslapių ir kaip aranžavo tekstų vertimus, siekiant pritraukti prie išankstinių pageidavimų.  Dera atminti, kad Liuteris pašalino apie 10 procentų katalikų biblijos knygų ar  fragmentų, kurie neatitiko jo asmeninio įsivaizdavimo ir moralės.

Kai Norvegijos liuteronų bažnyčios sinodas patvirtino tos pačios lyties asmenų santuokas ir jų laiminimo apeigas liuteronų bažnyčioje, tuometinis Stavangerio liuteronų vyskupas televizijos interviu džiugte pradžiugęs tvirtino, jog pagaliau laimėjo meilė.  Čia kyla klausimas, ar jis matė ir susipažino su Jėzaus kategoriškais teiginiais apie santuoką ir svetimavimą, apie akies išsilūpimą už paleistuvingą pažiūrėjimą? Kokią bibliją tas liuteronas skaitė, kokius puslapius išplėšė, kokią interpretaciją pritaikė, jog Dievo žodį padarė priešybių vienybe? Jis Jėzaus „ne“ padarė „taip“.

Jėzaus radikalumas šio sekmadienio evangelijoje liečia ypatingai penkis klausimus: religinės tiesos ir Dievo įsakymų iškraipymo, neapykantos, palaidumo, melo (interpretacijos) ir vagystės. Tai klausimai, kurie iš esmės griauna meilės, tiesos ir teisingumo vertybes, kurių dėka žmogus gali artėti prie Dievo. Jėzus vadina menkais tuos, kurie nuo Dievo įsakymų kablelius nuima. Jis uždraudė ne tik žudymą, tačiau neapykantą pavadino žudymu, kuris užtraukia amžiną Dievo praradimą.  Ne tik paleistuvystė, šeimos griovimas, tačiau net geidulingas žvelgimas yra nesuderinamas su moralumu. Rankos nuodėmė – daroma skriauda kitų atžvilgiu, neteisingai pasisavinant ne savo nuosavybę. Balto darymas juodu, ar juodo baltu, nesugebėjimas sakyti „taip“ ar „ne“ ir kalbėjimas daugiau nei reikalauja tiesa, yra iš velnio.

Gyvename laikais, kai radikalumas nėra populiarus ir laukiamas. Jėzaus reikalaujama radikali meilė, radikali tiesa, radikali religija, radikalus teisingumas ir sąžiningumas pagal Dievo įsakymus tampa nesuprantami užgaidų epochoje. Neatsitiktinai apaštalas Paulius statė nelygybės ženklą tarp Dievo išminties ir pasaulio filosofijos: skelbiame išmintį tarp tobulųjų, o ne šio pasaulio ir valdovų išmintį. Todėl priešais mus padėtas gyvenimas ir mirtis, kurie pasireiškia per radikalų apsisprendimą, kuo vadovausimės: ar Dievo įsakymais, ar pasaulio madomis.

 

Tradicinės liturgijos įkvėpėjas – karalius Dovydas

IV eilinio laiko svaitės penktadienio skaitinyje iš Siracido knygos (47, 8-11) sužinome, kad karalius Dovydas mylėjo religines apeigas ir giedojimus:

” Kiekviename žygyje dėkojo Šventajam – Aukščiausiajam, skelbdamas jo garbę, mylėjo  savo Kūrėją iš visos širdies ir kasdien jį šlovino giesmėmis. Arfininkams nurodė stovėti
prieš aukurą ir malonia melodija palydėti šlovės giesmes. Iškilmių apeigoms suteikė spindesio ir nustatė visam laikui šventųjų dienų seką, kad šventas VIEŠPATIES vardas būtų
šlovinamas ir šventovė skambėtų nuo ryto iki vakaro. VIEŠPATS atleido jam nuodėmes
ir išaukštino jo galybę amžinai”.

Žiūrint tradicijos, kanonų ir rubrikų paraginimų, pilna, pavyzdinė, aukščiausio meninio ir šventumo lygio Dievo šlovinimo liturgija turi vykti kiekvienoje katedroje, tautinėje šventovėje ar iškilioje šventovėje. Tokia liturgija yra siekiamybė vienuolynuose, ypač kontempliatyviuose. Dovydiškos iškilmės su spindesiu ir visos dienos liturgija yra pagarbos, dėkingumo, meilės išraiška Viešpačiui, kuris tampa palankus, gailestingas, noriai atleidžia nuodėmes, apdovanoja atlaidais ir savo palaiminimu ilgam klestėjimui.

Nors “visa darydamas nauja” Jėzus nepadarė krikščionių žydais, tačiau nuolat kėlė teisumo, dorybingumo ir pamaldumo pavyzdžius, kurie yra brangūs ir krikščionims. Iš Senojo Testamento laikų ateinanti maldingumo patirtis asmeninėje maldoje ir liturgijoje skatina ir mus neapsileisti kasdien ar bent dažnai organizuoti dideles iškilmes, pamaldas ir eisenas. Šv. Paulius ragino negesinti maldingumo dvasios, kurios autentišku pavyzdžiu išlieka karalius Dovydas.