Dienos archyvas: 2018-02-05

Pamąstymai apie šeimą Nepriklausomybės 100-mečio išvakarėse

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejui mintimis grįžtame į praeitį, iš kurios, kaip giedame himne, semiamės stiprybės. Šv. Rašto mintimi, dar prieš tai, kai atsirado karalystės, imperijos ar respublikos, gerokai prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, Dievas sukūrė vyro ir moters šeimą, liepė jiems gimdyti, laikytis moralės, padalino žmoniją į tautas. Būtent,  XIX amžiuje išplitus nacionalizmo ir nacionalinių valstybių idėjoms (tauta turi teisę apsispręsti ir egzistuoti kaip valstybinis darinys), Europoje ir visame pasaulyje byrėjo imperijos, atsirado daugybė tautinių valstybių, tame tarpe ir Lietuva. Panašiai sionistinis-nacionalinis judėjimas atvedė prie žydų valstybės įkūrimo.

Iki tol lietuvių tauta egzistavo, apgyvendino maždaug tą pačią teritoriją kaip ir dabar, tačiau  buvo apribota kitokių geopolitinių sąlygų. Paskelbusi nepriklausomybę nacionaliniu pagrindu lietuvių tauta deklaravo, jog ji sau pačiai yra pirmasis tikslas, jog sieks savarankiškai spręsti savo reikalus ne kaip kitų tautų tarnas ir jų naudai, bet kaip suverenas ir savo naudai. Juk kiekvienos valstybės ir nepriklausomybės tikslas yra apsiginti nuo išorės ir vidinių priešų bei geriau rūpintis savo išoriniais ir vidiniais interesais.

Dabartinis lietuvių tautos šeimininkas yra Lietuvos Respublika (pamažu perduodant galias Europos Sąjungai, dominuojamai Vokietijos ir Prancūzijos), o jos santvarka – demokratija, tačiau, kaip įsitikinome, su stipria postsovietine ir naująja kratokratija (valdžioje įsitvirtinusiu klanu). Iš esmės daug kas sėkmingai išvengė liustracijų, integravosi į naują tikrovę, net apsiskelbė patriotais. Naujų ideologijų paskatinta respublikos valdžia ėmė labiau pabrėžti pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės viršenybę kitų vertybių (tame ir Dievo įsakymų) atžvilgiu, nebūtinai atsižvelgiant ir į tautos interesus.

Tiesa sakant, toliau išliekame klaidingų ideologijų sukeltose patologijose, todėl  Nepriklausomybės jubiliejų Lietuva sutiks prasidedančios Vakarų civilizacijos ir savo pačios agonijos sąlygomis. Ketinama sukurti naują Europą, paremtą ne Kristaus mokslu, sudarytą ne iš Tėvynių, kaip kad tikėjosi Europos Sąjungos įkūrėjai, ne iš stiprių šeimų, bet permaišytą iš įvairių tautų ir kultūrų pagal naujai seną sovietų sąjungos modelį, besiremiantį neomarksistine ideologija ir ją išreiškiančia konstitucija, kur žmonės vienas kitam bus svetimi ir priešiški, panašiai kaip į kolūkius suvaryti šaknų neturintys darbininkai, apdoroti moraliai pakrikusios postmodernios Vakarų kultūros, brukant išgalvotas lyties ir šeimos sampratas, gender ideologiją.

Akivaizdu, kad bevaikę Europą ir Lietuvą ištiko demografinė katastrofa, kadangi statistiškai vienai europiečių šeimai tenka tik šiek tiek daugiau nei vienas kūdikis. Tai mirties skaičius, kurį pasirinko Dievo paliepimą daugintis užmiršę, į pramogas ar į karjerą pasidavęs šių dienų žmogus. Nebus kam daryti ekonomikos, ginti sienas, mokėti pensijų, išlaikyti kultūrą. Bevaikės ir beviltiškos Europos tikrovę simboliškai atspindi jos bevaikiai lyderiai: Prancūzijos prezidentas E. Macron, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Vokietijos kanclerė A. Merkel, Olandijos premjeras M. Rutte, D. Britanijos premjerė T. May, Italijos premjeras P. Gentiloni, ES Komisijos pirminikas J.C. Juncker. Tuo tarpu 50 milijonų  musulmonų (tai sudaro 10 procentų ES gyventojų), kurie jau gyvena ES teritorijoje, turi šeimose vidutiniškai 8 vaikus. Tai reiškia, jog netrukus daug kas pasikeis. Klystame, jei manome, kad mus išlaikys susvetimėjusių žmonių Europos katilas, ypač kad mumis rūpinsis įsibrovėliai ar atvykėliai iš islamiškų kraštų, kuriems europietis yra blogiausia žmogaus rūšis.

Aš, kunigas, irgi neturiu nei šeimos, nei vaikų, nes nuo XI am. tęsiasi popiežių paliepimas kunigams būti tobulais Kristaus atstovais, kurie stiprintų krikščioniškas šeimas, turėtų dvasinių vaikų bei dvasinę šeimą – Bažnyčią, ir nepadalinta širdimi tarnautų Dievui. Kunigai yra didžiulė išimtis ir retenybė mūsų visuomenėje, nes vienam kunigui tenka apie 3000 katalikų, todėl nėra net mažiausios galimybės pataisyti tai, ką milijonai pasauliečių apleidžia – nekuria šeimų ir negimdo vaikų.

Visgi kaip ir žemiškoji tauta, taip ir Dievo tauta yra sudaryta iš šeimų, kurios yra visuomenės esminės ląstelės. Kaip jaučiasi, gyvena ir vystosi šeima, kokia ji yra, tokia yra ir visuomenė, taip vystosi ir tauta. Istorijoje buvo ne vienas laikotarpis, kai šeima buvo atsiskyrusi nuo valdančios santvarkos ir mažai jai lojali. Susidaro įspūdis, kad lietuvių tautos šeimininkas – respublika – daugeliu klausimų yra prieš šeimą, todėl šeima yra prieš respubliką.

Normali, dora šeima atlieka daug uždavinių, tame tarpe ir kultūrinę, socialinę bei ekonominę, nes perduoda tautiškumą, gyvenimišką patirtį, rūpinasi šeimos nariais,  kaupia turtą, kurį naudoja kaip saugiklį ir perduoda kaip palikimą. Valstybingumo požiūriu vaikų gimdymas ir auklėjimas yra ne tik šeimos investicija, bet ir pačios valstybės egzistavimo pagrindas, tikrasis socialinio saugumo garantas. Tėvų ir senelių gerbūvis visada priklausė nuo to, ar ir kiek vaikų turi, ar tie vaikai yra išmokyti amato, turi reikiamus praktinius sugebėjimus (Išminties knygoje rašoma, jog jei tėvas neišmokė sūnaus amato, neturi teisės tikėtis jo pagalbos senatvėje), ar apskritai yra dori.

Žmonijos istorijoje niekada nebuvo socialinio draudimo, nebuvo pensijų, nes kiekviena šeima stengėsi susilaukti vaikų, kad būtų kas padeda darbuose, kas tęstų tėvų įdirbį ir išlaikytų nueinančias ir ateinančias kartas. Socialinis draudimas ir pašalpos yra dabartinių laikų atradimas, kuris iš dalies iškreipė natūralų mąstymą ir žmonių santykius, kadangi tapo nebesvarbu, ar žmogus turi vaikų, kokie jie yra, ar jie yra atsakingi, neva užtenka mokėti įmokas į socialinio draudimo sistemą, fondą,  pavadinkim jį „Gražioji ateitis“, tarsi nieko daugiau nereikėtų. Gražią ateitį gali užtikrinti ne tiek fondas, bet normali šeima, besiskleidžianti į ateitį vaikais.

Svieto lygintojai išgalvojo socialinį draudimą, kuris tapo įtvirtintas dabartinių valstybių sistemoje, nusavinant iš žmogaus kai kada pusę jo pajamų pagal pačią nelogiškiausią ir neteisingiausią sutartį, jog įmokų mokėtojas gal kažkada ir gal kažkiek gaus. Dabar valstybė kalba atvirai, jog nebus iš ko duoti, nes darbingo amžiaus piliečių mažėja, o fondo lėšos nėra rimtai kaupiamos, pelningai investuojamos, bet pravalgomos ir išleidžiamos kitiems tikslams. Komunizmas krito kaip giliai neteisinga sistema, todėl ir tokia socialinės apsaugos sistema žlugs kaip nenatūralus reiškinys, kadangi yra nukreiptas prieš šeimos atsakomybę, prieš vaikų gimdymą ir piliečių dorovę.

Iš krikščioniškos epochos ateinanti visuomenė turėjo palankų demografinį santykį, todėl septintame praeito amžiaus dešimtmetyje penki dirbantieji išlaikė vieną išsilaikyti negalėjusį. Koks santykis yra šiandien? Girdime, jog pusantro dirbančio išlaiko vieną paramos gavėją. Kokios priežastys? Teigiama, kad emigracija, bedarbystė, menkas gimstamumas, skurdas, kontracepcija, abortai ir t.t., tačiau priežastis yra ir ta, jog socialinės pašalpos reiškinys atėmė iš šeimos iniciatyvą ir atsakomybę, skatina eiti individualizmo keliu. Pagalba turėtų vykti šeimos kontekste, padedant šeimai, nes niekas geriau nepasirūpins žmogumi kaip šeima. Sektina yra dabartinės Lenkijos valdžios politika padedant  šeimai per programas 500+ ir Butas+.

Blogiausia yra tai, jog vaikų gimdymas ir auklėjimas pablogina tėvų gyvenimo sąlygas ir tampa diskriminavimu socialinio draudimo sistemoje. Ne tik biznio struktūros, tačiau ir valstybė elgiasi nekantriai, nori čia ir dabar turėti daugiau įmokas mokančių, pelną nešančių darbininkų, todėl traktuoja vaikus auginančias motinas gan šaltai. Gal todėl lengva ranka leido kontracepciją ir abortus, kompensuojant iš to pačio fondo.

Tai yra absurdas, kad valstybė finansuoja savęs pačios naikinimą. Prisiminkime šv. Jono Pauliaus II įspėjimą, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities. Skaičiuojama, jog Lietuvoje per daugiau kaip 70 aborto legalizavimo metų buvo likviduota apie 5 milijonai negimusių kūdikių. Ar paminėsime šią netektį 100-mečio proga?

Žmogus gali laimėti trumpoje distancijoje, tačiau Dievo tiesa visada laimi ilgesnėje distancijoje, skaudžiai pamokydama besipriešinantį jai žmogų. Lietuva nubėgo trumpą 25 metų nepriklausomybės atkūrimo distanciją rodydama špygą Dievui ir žmogaus prigimčiai, tačiau jau dabar matome, jog yra atsilikusi visose srityse. Praėjo kelios dešimtys metų ir tapo akivaizdus proporcijų pasikeitimas:  šeimos mažiau gimdo, išaugo vyresnio amžiaus žmonių skaičius, pailgėjo gyvenimo trukmė, padidėjo socialinių išmokų kiekis. Logiška, jog vis mažiau dirbančių ir kuriančių, kurie sukeltų   pridėtinę vertę, mokėtų mokesčius. Omenyje reikia turėti ir jaunų šeimų emigracijos mastus. Ne už kalnų tas laikas, kai vienas dirbantysis išlaikys vieną nedirbantį. Gerai, jei tas vienas nedirbantis turi bent tris dirbančius, atsakingus ir dorus vaikus, kurie jam padeda. Taip iš esmės ir turėtų būti, nes tokia yra Dievo nustatyta tvarka.

Baigiant šį pamąstymą noriu pasakyti,  jog 100-metį švenčianti (ar gal apraudojanti?) dabartinė karta yra atsakinga, koks bus sekantis jubiliejus. Tauta išliks, jei dabartinė karta pasiryš pilnutinei aukai už tautos ateitį: stiprinti šeimas, tautiškumą, gimdyti bent po tris vaikus šeimoje, sutelkti visas protines ir fizines jėgas tautos verslumui bei ūkiui pataisyti, pakilti kovai prieš nedorybę ir nedoruosius, kurie naikina bendrąjį gėrį, išrinkti į valdžią dorus ir kompetentingus patriotus. Susidaro įspūdis, jog respubliką valdančios kratokratijos viską padarė, kad tauta nutoltų nuo Kristaus aukos, todėl įsivyravo savimylų mentalitetas. Blogiau negalėjo atsitikti, kai iš komunizmo, trumpai pasidžiaugus tautiškumu, buvo šokta į egoizmo paskatintą liberalizmą.

Šeima kyla, vaikai gimsta iš meilės ir pagalbos poreikio, tauta laikosi bendra kultūra, valstybės atsiranda ir tveria dėl to, jog piliečiai yra geranoriškai lojalūs ir solidarūs, jog valstybė gina šeimas ir nuosavybę. Linkiu 100-mečio Lietuvai atsigręžti į šeimą ir tautą, kuri yra jos šaltinis.