„Jūs – žemės druska. Jūs – pasaulio šviesa” – tokie Išganytojo žodžiai nuskamba šį sekmadienį. Jie skirti jo mokiniams, kurie laikosi jo mokymo. Tai krikščionybės vardas ir pašaukimas: saugoti nuo moralinio ir papročių supuvimo bei nešti tiesos šviesą žmonijai.

Druska naudojama ne tik kaip prieskonis, tačiau ir kaip konservavimo priemonė, kad maistą būtų galima išsaugoti ilgiau nesugedusį ir nesuirusį. Kas yra gyvas, to nereikia konservuoti, kadangi gyvi ir sveiki organizmai yra pajėgūs nugalėti gedimą įtakojančias infekcijas. Druska ilgus amžius naudota gyvybę praradusių dalykų konservavimui ar  žaizdų dezinfekavimui. Panašiai žmogaus egzistencija po nuopuolio yra dvasinės mirties apvaldyta ir sužeista, todėl reikalauja nuolatinio konservavimo ir gydymo Dievo žodžiu ir sakramentais.

Biblijoje atrandame, jog Jeruzalės šventykloje atnašautos aukos privalėjo būti pasūdytos, t.y. nepradėjusios gesti ir irti, pasižyminčios šviežumu, geru kvapu ir išvaizda. Evangelistas Matas taip pat užsimena, jog kiekvienas krikščionis turi būti pasūdytas. Ta druska yra Kristus ir jo kryžius. Niekur šv.Rašte nėra parašyta, jog šventykloje būtų atnašaujamos saldžios aukos: medus, vaisiai, šaknys ir pan. Deja, saldus kitčas ir seilėjimasis tapo dabartinės krikščionybės dominuojančiomis savybėmis.

Pranašas Eliziejus druskos pagalba išgydė vandenį, kad nebebūtų nuodijami žmonės ir augalai. Atminti tam įvykiui ir aktualizuoti, senasis vandens egzorcizavimo ritualas turi druskos įbėrimo į šventinamą vandenį apeigą.

Druska ne tik stabdo gedimą, tačiau ir dezinfekuoja. Patekusi ant žaizdos sukelia nemalonius pojūčius, degina ir peršti. Tai dar labiau sustiprina jos simboliką, nurodant, jog krikščionių gyvenimas ir būvimas yra tikra dezinfekcija puolusiam pasauliui, dažnai priimamas skaudžiai ir agresyviai, nes tyras ir dievotas pavyzdys aitrina sergančias sąžines. Panašiai demonai negalėjo pakęsti Jėzaus artumo, prašydami jų nekankinti. Reikia suprasti, jog tai ne Jėzus juos kankino, bet su tiesa ir šventumu susidūrusios jų subjaurotos sąžinės negalėjo pakęsti tos rėžiančios akivaizdybės.

Jėzus perspėjo savo mokinius, kad netaptų išsidvokusia druska, kurią išmeta ant kelio. Išmestos ant kelio ir trypiamos druskos paveikslas mus nukelia į semitų pasaulio kasdienybę, kur visos šiukšlės buvo metamos į gatvę. Duonos kepimo pečiuose naudoti druskos blokeliai ilgainiui nuo karščio prarasdavo savo savybes, todėl buvo metami laukan kaip nebetinkami nei ugniai, nei kaip prieskonis, nei kaip konservuojanti medžiaga. Panašiai Kristaus mokslo nebesilaikantys, maldingumo dorybę praradę krikščionys tampa pasaulio šiukšlyno dalimi, mindžiojamo pagonių.

Kas yra maldos gyvenimas ir auklėjimas, evangelizavimas ir pastoracija? Tai savęs ir kitų pasūdymas Dievo žodžiu, sakramentų malone, maldingu gyvenimu, dorybingais papročiais, bendrai tariant, – Šventąja Dvasia. Tai ir kančios bei išbandymų klausimas, kuomet žmogus tampa apvalytas nuo iliuzijų, puikybės ir silpnumo. Nesugedimas ir negendamumas – toks ilgainiui turi tapti krikščionis, kuris įsitvirtina Dievo karalystės tikrovėje, nes viskas jame – kalba, elgesys, mąstymas ir jausmai – pasūdyti Dievo malonės. Neatsitiktinai senosiose krikšto apeigose krikštijamajam buvo duodama suvalgyti trupinėlis pašventintos druskos, kad būtų apvalytas jo kūnas ir siela, kad paragautų išganymo ir žemiškojo gyvenimo skonio.

Pirmųjų krikščionybės amžių autorius Jokūbas iš Sorugos Kristų vadino druska, kuri nužengė iš Dangaus ir duoda gyvenimo šviežumą bei skonį.